Dorothea Franck. Poezija ir misticizmas. Vartiklis

Apie autorę

Dorothea Franck (g. 1948 m. Vokietijoje) 1972 m. baigusi teorinę lingvistiką Konstanco un-te, kartu studijavusi lingvistinę filosofiją, psicholingvistiką, antropologiją. Amsterdamo un-te 1977-2000 m. dėstė stilistiką, poetiką ir retoriką. Tyrinėjimų dėmesys buvo nukreiptas į semantiką, pragmatiką (bendravimo ir pokalbio analizę). Naujausios temos siejasi su lingvistine filosofija, mokslu ir menu. Idėjos apie „virtualią erdvę“ pagrįstos nauju, nenuorodiniu, nestruktūriniu gramatikos ir semantikos panaudojimu. Greta akademinio darbo skelbė eilėraščius ir esė, kuriuose susikerta literatūra, menas ir filosofija. Gilinosi į poeziją ir lyginamąją Rytų ir Vakarų filosofiją bei misticizmą. Be to ji susirūpinusi „emociniu klmato pokyčiu“ ir vysto idėjas apie emocijų ekologiją globalizuotame pasaulyje.
2000-2012 buvo aktyvia Nyderlandų radijo komitetų nare, 2013 m. persikėlė į Šveicariją ir gyveno Berne. Paskutiniu metu rašo apie subjektyvaus prado provokacijas filosofijoje ir moksle.

Apstu duomenų, liudijančių ypatingą poezijos ir misticizmo ryšį, ir jie dvejopi: tai, viena vertus, istoriniai mistikų poetų ir poetų, tyrinėjusių mistinius potyrius, liudijimai, o, antra vertus, tai poetinės kalbos ir ypatingo santykio su lingvistine sistema, mintimis ir tikrove apmąstymai. Čia kalbėsim apie pastarąjį atvejį, pateikdami pirmojo pavyzdžius. Labiausiai mane domina Vakarų, ir ypač modernioji poezija. Akivaizdus Rytų misticizmo ir poezijos ryšys - ne vienas mokantis kitus ar pats praktikuojantis budizmą susijęs su menais.

Kalba, atrodytų trapiausia raiškos priemonė, kartu yra ir stipriausia; būdama netvari ir nemateriali, kaip bet koks garsas, ji suteikia formos stabilumą, kurio erdvėje gali laikinai prisiglausti mintis.

Kalba ne tik suteikia gyvybę ir atgaivina, bet ir užmuša bei numarina. Visa mistinė raštija perspėja apie kalbos pavojų. Ji yra sąvokinio vertinimo instrumentas, klaidingai suvokiama kaip tikrovė. Ji gali kalbėti apie išsivadavimą, bet gali ir pati sėti išsilaisvinimo nuo mūsų riboto požiūrio sėklas, nepaisant turinio. Tai poezijos kelias.

Atrodo, kad pati kalba gali įpainioti į kasdienės egzistencijos iliuzijas ir būti raktu į nirvaną.

Yra keli mistinės patirties tipai, kuriuos gali liudyti poezija. Pirmiausia tai suvokimo aštrumas, kuris įmanomas tik pasiekus tam tikrą sąmonės būseną. Tai kontempliacinė būsena, kai objektas yra ir labai artimas, ir gana tolimas, taip, kad subjekto ir objekto ribos turi būti laikinai ištirpdomos. Vos juntamas vėjo gūsis, pakutenantis odą, menkiausių žolių ir lapų krustelėjimų pastebėjimas ar įsiklausymas į garsų simfoniją sėdint savo kieme, - tai vis judesiai, kurių nepamatytum, jei nebūtum labai ramus, atsipalaidavęs, atidus dabarčiai ir neįsitraukęs į nuolatinius diskursyvinės minties plepalus. Gal tai yra sąmonės ramybės ir įžvalgos derinys? Yra galybė eilėraščių, demonstruojančių tokią jautrią pagavą.

Aptinkame ir vienodą požiūrį į visus daiktus ar gyvas būtybes, paradoksiškai susijusį su paaštrėjusiu dėmesiu jų individualiems požymiams: žvilgsnis į šiukšlių dėžės turinį gali būti ne mažiau įkvepiantis negu žydinti alyvos šaka; žmonės, su kuriais lauki autobuso, gali atskleisti savo unikalumą ir pažeidžiamumą, o mintis apie neišvengiamą jų mirtį gali sujaudinti taip, lyg jie būtų tėvai.

Momento unikalumas, gurkšnelis kavos pilkos dienos rytą iš švarplėto puodelio, kuris kažkodėl tau mėgstamiausias, vakaras viešbutyje, kai valaisi dantis neįprasta pasta ir girdi tekantį vandenį bei kosulį gretimoje vonioje, ar žvilgsnis pro langą į nakties tamsą, išvystant dar vieną langą kitapus kiemo, nutviekstą gelsva, šilta šviesa, sukeliančia keistą dėkingumą tam kitam žmogui, kuris, kaip ir tu, leidžia naktį intymioje savo kambario aplinkoje...

Šis vienodo požiūrio į viską išgyvenimas kartais gali pažadinti spontaniškus meilės ir atjautos jausmus, laikiną ribos su kitu išnykimą, įvairių gyvenimo sričių tęstinumo praregėjimą. Kartu gali atsirasti ir laiko išnykimo pojūtis, kai poetas jaučia genius loci ir intuityviai suvokia pėdsakus, paliktus ankstesnių įvykių energijos.

Su šiuo atviru ir subtiliu suvokimu siejasi daugelio didžiųjų poetų polinkis paversti eilėraščius šlovinančiomis dainomis. „Ruhmen, das ist's“ - Šlovint - esmė; tai garsioji Rilkės eilutė, apibūdinanti poeto užduotį. Jis neturėjo omenyje, kad reikia šlovinti dievus ar imperatorius, ar netgi mylimus žmones; jis kalbėjo apie paprasčiausių kasdienių daiktų šlovinimą, apie dabarties akimirką, kai bet kas gali patraukti mūsų dėmesį.

Ta kalba turi ypatingą galią ir, atrodo, pripažįstama ne vieno didžiojo kompozitoriaus. Kai Beethovenas Devintojoje simfonijoje „išprotėja“, bandydamas įkopti į pačią aukščiausiąją viršukalnę, išreikšti džiaugsmą, entuziasmą ir beribę meilę, kurią muzika perteikti nepajėgi, jis chorui parenka žodžius „Freude, schoner Gotterfunken“ - džiaugsmas, graži dievų kibirkštis. Panašią viršukalnę galima rasti Handelio „Aleliuja“ ir Bacho Kalėdinės oratorijos pradžioje. Bet ir poezijoje, ir muzikoje vartojami visai kitokie, daug liūdnesni žodžiai. Jaudinanti Bacho Pasijos atjauta, beribis sielvartas Schuberto „Winterreise Lieder“, tariamai pasaulietiški emocijų - meilės, pavyduliavimo, pykčio ir kitų - svyravimai Mocarto operose, kaip ir nesuskaičiuojamose šiuolaikinėse bliuzo ir pop dainose, turi permainingos galios, nes nebando vertinti šių emocijų, o paverčia jas labai priimtinais mūsų egzistencijos papuošalais.

Žinoma, poezija kuriama ne vien iš kontempliacijos ar ekstazinės patirties paskatų. Vis dėlto norėjau jas ypač pabrėžti, nes Vakarų literatūrologai beveik nekreipia dėmesio į šį faktorių, nes kone be išimties gilinasi į formalų lygmenį, ieškodami ypatingų žodžių sudėstymo gudrybių ar retorinių figūrų, būdingų poetinei kalbai.

Aišku, jog raiškos būdai yra iš esmės svarbūs, bet man atrodo, kad formalus lygmuo ir egzistencinis lygmuo neturėtų būti taip griežtai skiriami. Tas pats jautrumas ir spontaniškumas atveria tokios patirties galimybę ir kartu padeda aptikti įtaigius vaizdinius, kalbos muzikinę intonaciją ir jos mimetines savybes.

Akivaizdu, jog formos lygmuo yra lemiamas poezijoje, net pačioje laisviausiose. Su kalba čia elgiamasi kitaip negu kasdienėje vartosenoje. Poetinė kalba ypatinga tuo, kad leidžia patirti formos ir turinio rezonanso išgyvenimą. Taip pat čia vyrauja savotiškos "lygybės" principas tarp aspektų, kuriems įprastoje kalboje suteikiama labai nevienoda svarba. Į tokius iš pažiūros nerelevantiškus faktorius, kaip garsas, ritmas, vaizdiniai, rimas, eilėdara, simetrija ir asimetrija, žvelgiama taip pat rimtai, kaip ir į turinį, kuris neapsiriboja sąvokų ir teiginių plotme.

Poezija demonstruoja skirtingų pasaulių analogiją. Kai garsai ir kalbos ritmas atspindi tuos išgyvenimus, apie kuriuos byloja žodžiai, esame liudininkai stebuklingo sąmokslo, kur pasiekiama darna tarp tariamai sutartinių simbolių ir jiems priskiriamos prasmės.

Neatsiejama nuo šių požymių, tačiau minėtina atskirai, yra didžiajai daliai geros poezijos būdinga spontaniškumo savybė ir jos perteikiamas laisvės jausmas. Ypač šiuolaikinėje poezijoje įprastinių ir visuotinai priimtų normų atmetimas, nusižengimas joms yra paplitęs ir formos lygmenyje. Atrodo paradoksalu, kad išsivaduojame iš priimto konceptualaus mąstymo, kurį lemia daugiausia kalba, pasitelkdami poetinę kalbą. Bet žinome, kad dvasios srityje neturėtume stebėtis paradoksais. Kai kurie nūdieniai eilėraščiai yra tarsi koanai, tarsi galvosūkiai; tokia poezija žaismingai bando „pralaužti mūsų protą“.

Tokių pavyzdžių galima rasti begalę. O skaitant šitą poeziją rašytojo sąmonės būsena bent jau šiek tiek persiduoda ir skaitytojui; bent jau tokia žmogaus išgyvenimo ir potyrių galimybė, kuri tampa mums prieinama ir suprantama. Matyt poezija sugeba praplėsti mūsų išgyvenimų sritį ir perteikti sąmonės būsenų patirtį.

Neabejoju, kad panašiai galima apibūdinti ir kitus menus, o ypač muziką, kuri, mano galva, yra nelyginant Vakarų Tantra. Kai sėdi visą valandą, klausydamasis klasikinės muzikos koncerto, kai stengiesi ištrūkti iš blaškančių minčių grandinių, vėl grįžti į muzikos, akordų sklaidos ir melodinių linijų pasaulį, kai emocijos ir aistra pereina į besąlygišką skausmo ir džiaugsmo priėmimą, ar kai stovi ir linguoji pagal afrikiečių orkestro ritmą, jausdamas, kaip susijungi su muzika ir supančiais žmonėmis, - ar tai nėra meditacija, ar bent jau pasirengimas jai, slypintys Vakarų kultūroje?