Dirbtinis protas ir sąmonė. Vartiklis

Visuomenėje (ypač tarp tų su technine pakraipa) plečiasi įsitikinimas, kad vieną gražią dieną kompiuteriai įgis sąmonę, o kai kurie, nekantriausi, jau mano, kad tai nutiks labai netrukus. Tarkim, Deividas Čalmersas¹⁾ netgi įrodinėjo, kad turime būti priimti mintį, kad bet kuri grįžtamojo ryšio sistema, kad ir kokia paprasta bebūtų (tarkim, termostatas), jau yra sąmoninga (nors ir ribotai). O palyginti neseniai, prieš pora-trejetą metelių, Ilja Sutskeveris²⁾ samprotavo, kad jau dabartiniai neuroniniai tinklai gali būti „šiek tiek sąmoningi“. O „Google“ inžinierius Blake Lemoine buvo atleistas, kai viešai pareiškė susirūpinimą, kad LaMDA kalbos modelis yra protingas.

Iš „Newsweek“ 2023 m. vasario 27 d. straipsnio:
„Nuo pat „Bing“ dirbtinio intelekto išleidimo, žmonės aptarė jo galimą sąmoningumą, išreikšdami panašų susirūpinimą, kokį išsakiau praėjusią vasarą. Nemanau, kad „išteisintas“ yra tinkamas žodis apibūdinti, kaip jaučiausi. Numatyti traukinio avariją, girdėti žmones sakant, kad traukinio nėra, o tada stebėti, kaip ji įvyksta realiu laiku, iš tikrųjų nesukelia išteisinimo jausmo. Tai tiesiog tragiška“.

Pati idėja, kad sąmonės principas yra iš esmės skaičiavimai, yra patraukli. Mąstymo filosofijos šerdis yra tai, ką D. Čalmersas pavadino „sunkia sąmonės problema³⁾“ – juk kaip grynai fiziniai procesai gali sukelti aiškiai subjektyvią sąmonės apraišką? Toji problema kamavo filosofus nuo pat Dekarto laikų (jo garsusis „mąstau, vadinasi egzistuoju“) ir gal tikrai jiems geriau būtų paklausyti Hjumo patarimo - žaisti nardus ir mėgautis draugų kompanija.

Tačiau 20 a. kompiuteriai iškėlė daug žadančią idėją: galbūt smegenys yra kaip kompiuteris, o mąstymas – kaip kompiuterinė programa. Tokiu atveju svarbiau ne pati smegenų sandara, o jų vykdoma programa⁴⁾. Šią idėją pasigavo ir fantastika. Tačiau ar galime atsispirti šios tokios viliojančios idėjos žavesiui?! Juk dar 9-me dešimtm. John Searle suabejojo skaičiuojančiosios (computational) sąmonės teorija, pateikdamas „Kinų kambario“ argumentą, - ir, atrodo, kad dauguma filosofų pripažįsta jo pagrįstumą. Tačiau atsirado ir tokių, kurie paprieštaravo tam argumentui.

Dar vienu argumentu prieš sąmonės redukavimą iki skaičiavimų yra „trivialumo argumentas“, tiesa, gerokai mažiau žinomas nei „Kinų kambarys“.

Bet pradžioje reiktų išsiaiškinti, o kas gi yra sąmonė? Tai keblus klausimas – ir atsakymui į jį gali prireikti ištisos sąmonės teorijos. Bet apsiribočiau tuo sąmonės aspektu, kuris kartais pavadinamas qualia⁵⁾. Taigi, jei pripažinsime, kad kvalijos egzistuoja (juk tai atrodo pagrįsta intuityviai), teks, regis, neįmanoma užduotis – paaiškinti, kaip sąmonė gali atsirasti dėl fizinių procesų. Ir tai yra „sunkios sąmonės problemos“ esmė. Dar viena svarbi sąmonės savybė ta, kad ji nepriklauso nuo išorinių stebėtojų, t.y. mano sąmonės egzistavimas nepriklauso nuo to, ar kiti stebėtojai suvokia mane kaip sąmoningą.

Bet reikia ir skaičiavimų apibrėžimo – ir čia turime gerokai tvirtesnius pagrindus. Skaičiavimas plačiąja prasme yra manipuliavimas simboliais pagal algoritmą, kuris, iš principo, gali būti vykdomas Tiuringo mašinoje (tai įrodo Čiorčo-Tiuringo tezė). Bet ši yra grynai teorinė abstrakcija. Tikrovėje galime sukurti įrenginius, kurių veikimas ir nėra identiškas Tiuringo mašinos veikimui, bet kurie gali atlikti tuos pačius dalykus. Tokius įrenginius vadiname kompiuteriais. Formaliau tariant, kompiuterį galime apibrėžti kaip įrenginį, turintį fizines būsenas atitinkančias Tiuringo mašinos būsenas. Tuomet kompiuteris yra tos abstrakčios Tiuringo mašinos egzempliorius fiziniame pasaulyje.

Tikimasi, kad kompiuteriai yra deterministiniai: jei du kartus vykdysime tą pačią programą, kompiuteris turėtų pateikti tuos pačius rezultatus (na, kai jo neprašoma pateikti atsitiktinio skaičiaus ar panašių dalykų). Tačiau visiško determinizmo pasiekti neįmanoma - kartais, labai retai, kompiuteris gali padaryti klaidą – pvz., praskrieja atsitiktinis kosminis spindulys (tai nutinka dažniau, nei manome) ir pakeičia kurio nors bito reikšmę. Jei nuspręsime, kad mašina nėra kompiuteris vien todėl, kad ji kada nors padaro klaidų, turėsime daryti išvadą, kad realiame pasaulyje kompiuterių iš viso nėra. O jei kompiuterių nėra, tai sąmonė negali būti skaičiavimais.

Tačiau nėra būtinybės taikyti tokį griežtą reikalavimą – pakanka, kad kompiuteris nepadarytų klaidos vykdydamas programą. Toks kompiuterio atitikmens Tiuringo mašinai apibūdinimas veiksmingas, nes nekreipia dėmesio į kompiuterio vidinę struktūrą, dėmesį sutelkdamas jo veikimui. Tokia nepriklausomybė leidžia įsivaizduoti kompiuterius, pagamintus kitu principu nei naudojant elektroniką (XKCD svetainėje yra puikus komiksas, kur asmuo, patekęs į dykumą, kur vien smėlis ir akmenys, iš akmenų surenčia kompiuterį, kuriuo simuliuoja visą Visatą – tiesa, tai tik sapnas).

Taigi, jei sąmonė tebūtų vien skaičiavimų pasekmė, būtų įmanoma parašyti sumanią kompiuterinę programą, kuri, vykdoma pakankamai galingame superkompiuteryje, sukurtų sąmoningą esybę. Tačiau skaičiavimai nepriklauso nuo fizinio substrato, kuriame jie atliekami, tad sąmoningą esybę galėtume sukurti su bet kuo kitu (tarkim, manipuliuodami su pakankamai akmenų dykumoje). Bet ar sutiksite, kad akmenuota dykuma yra sąmoninga esybė⁶? (vis tik yra teigiančių, kad taip gali būti!? - tai vadinama panpsichizmu⁷⁾; apie tai ruošiamas atskira publikacija, kurios viena dalis yra argumentavimas, kad Saulė turi sąmonę). Bet kodėl gi ne – nereikia išankstinio nusistatymo: šiame pasaulyje ir taip jau daug visai ne intuityvių dalykų (tik nereikia čia man kišti kvantinių išmonių!?)

Bet pažiūrėkime, į kur mus gali nuvesti toks samprotavimas. Užuot dėlioję akmenis dykumoje, įsivaizduokime geležies luitą, įkaitintą virš Kiuri temperatūros⁸⁾. Kiekvienas luito atomas turi magnetinį momentą, kuris nukreiptas aukštyn arba žemyn, - ir kadangi luitas yra toks karštas, kiekvieno atomo magnetinis momentas atsitiktinai kinta tarp šių aukštyn ir žemyn. Tarkim, kad turime galimybę išradingo detektoriaus dėka galime stebėti, koks yra kiekvieno luito atomo magnetinis momentas bet kuriuo momentu.

Ar tasai geležies luitas gali būti sąmoningas? Tam pirmuosius E atomų pažymiu kaip įvedimo bitus, kitus S atomus – kaip atitikmenis Tiuringo mašinos būsenoms, o likusius O – rezultatais. Tada nagrinėju atomų magnetinius momentus tikrindamas ar jie atitinka Tiuringo mašinos elementus, žymėdamas 1 kaip “aukštyn”, o 0 – kaip „žemyn“. Suprantama, kad atitikmens nenustatau, tad darau išvadą, kad geležies luitas nėra sąmoningas.

Tačiau mano geras draugas Antanas (negi Nedzinskas?!) irgi atlieka panašų patikrinimą, tačiau jis „aukštyn“ žymi kaip 0, o „žemyn“ - 1. Bet ir jis priverstas padaryti tokią pat išvadą - geležies luitas nėra sąmoningas. Bet aš prisikviečiu ir daugybę kitų draugų, kurie tikrinti bando visaip kitaip keisdami žymenis - bet vis su ta pačia išvada. Tęsdamas galiu įsivaizduoti didžiulį kiekį tikrintojų (tarsi beždžionių, bandančių atspausdinti Šekspyro „Hamletą“ – apie tą argumentą žr. >>>>>). Tačiau galiausiai atsirado Alisa, aptikusią, kad jos atveju geležies luitas atitinka Tiuringo mašiną – tad jai geležies luitas yra sąmoningas. Bet (kaip pastebėta prieš tai!) sąmonė nepriklauso nuo stebėtojo, - tad geležies luitas iš tikro sąmoningas.

Ir tas geležies luitas nėra nieko ypatingas. Vietoje joje galime paimti bet kurią sistemą (pvz., vandens kibirą), kurioje būsenas galima susieti su bitais. Bet, palaukit… - nenurodžiau, kokia tai Tiuringo mašina! Ir, matyt, jų gali būti daug – atitinkančias mano, Antano, t.t. ir Alisos sąmones. Geležies luitas vykdo visas jas! Taigi jis ne tik sąmoningas, net apima ir visas įmanomas sąmones! Taip mūsų samprotavimas atveda prie kraštutinio panpsichizmo!

Tiesa, visa tai visai nereiškia, jog kompiuteriai negali elgtis protingai. Dabar turime daug programų (tiksliau sakant, taikymų), kurias vadiname dirbtiniu intelektu. Bet ar jos protingos – t.y., ar jos gali sukurti kažką iš principo visiškai nauja?! DI sąmonė

O dar trumpiau apibūdinant - sintaksė nėra semantika. Viskas, ką kompiuteriai gali padaryti, tai perdėlioti materijos elementus, vadovaudamiesi algoritmo (sintaksės) taisyklėmis, nesvarbu, ar ta materija būtų akmenys dykumoje, ar elektronai ant silicio plokštelės. Tačiau šie materijos elementai neturi jokios vidinės prasmės (semantikos). Taigi fizinė sistema neturi jokios prasmės, išskyrus tai, ką mes, kaip išoriniai stebėtojai, jai primetame.

Vadinasi, kompiuterinė simuliacija niekada nesukurs sąmoningos esybės, kaip kad orų simuliacija niekada nesukurs realaus lietaus.

Tokį „trivialumo argumentą“ naudojo nemažai filosofų, tarp kurių yra ir Janas Hingfusas (1932-1997), Dž. Siorlas, H. Putnamas, D. Čalmersas ir kt., tačiau kaip dažnai būna, jis nebuvo visuotinai priimtas. Pagrindiniu prieštaravimu tapo tai, kad jame daroma prielaida apie pernelyg laisvą skaičiavimo apibrėžimą (kaip beveik bet kas, nuo plytos iki vandens kibiro, tampa kompiuteriu). Tad ar nevertėtų iš naujo permąstyti, ką turėtume laikyti kompiuteriu?

Tačiau didžiausias neaiškumas dėl apibrėžimo griežtinimo tame, kad neaišku, koks būtų tinkamas apibrėžimas. Be to, naudotas kompiuterio apibrėžimas (kaip būsenų atitikmuo Tiuringo mašinai) turi dar vieną keblią problemą – skaičiavimai apibrėžiami tik santykyje su mumis. Be išorinio stebėtojo, pavadinančio tam tikrą objektą „kompiuteriu“, tas objektas tebūtų materijos gabalas, paklūstantis fizikos dėsniams (niekuo nesiskiriantis nuo visų kitų objektų Visatoje). Tai reikia, kad būtų stebėtojas, galintis pasakyti, kad „ta dėžė yra kompiuteris“, nes kitaip kompiuteriai neegzistuos, o tuo pačiu nevyks ir skaičiavimai.

Problema kyla iš to, kad protas kažkaip skaičiuoja. Bet tada kas tas skaičiuotojas?! Juo negali būti aš pats, nes mano protas nėra išoriškas man, tačiau negali būti ir kas nors kitas, nes aš juk galiu skaičiuoti ir tada, kai šalia nieko nėra, kas galėtų mane stebėti. Nors galima laikyti, kad čia nėra jokios problemas – kai viena proto dalis skaičiuoja, kita – stebi. Tačiau tai homunkulo klaida⁹⁾! Ar toji „vidinė akis“ irgi gali skaičiuoti? Jei ne, tai, atrodo, ji neturėtų ir mąstyti¹⁰⁾. Bet jei ji irgi gali skaičiuoti, kas yra jos išorinis stebėtojas, jos veiklą suprantantis kaip kompiuterio darbą?

Kadangi skaičiavimo apibrėžimas negalimas be nuorodos į išorinį stebėtoją, izoliuota sistema tiesiog negali skaičiuoti, o tai rodo, kad jokia sąmoninga būtybė negali skaičiuoti. Galbūt smegenų dalys gali skaičiuoti kitų dalių atžvilgiu, bet skaičiavimas prote kaip visumoje neįmanomas. Deja, teigdami, kad sąmonė nėra skaičiavimai, galiausiai sunkiai įsivaizduojame, kaip protas apskritai gali ką nors apskaičiuoti.

Po visų šitų samprotavimų – vis kas per velnias yra ta sąmonė?! Iš tikro tai labai sunkus klausimas, tačiau, vis tik, sąmonė pasižymi kai kuriomis savybėmis – į jas ir pasižiūrėsime, kad susidarytumėm geresnį vaizdą.

Sąmonė labai glaudžiai susijusi su smegenimis. Tai įtarta nuo gilios senovės, o dabar tai patvirtina neuromokslai. Jie sudaryti iš didelio kiekio neuronų, tad, akivaizdu, sąmonė kažkaip susijusi su neuronų veikla. Tačiau ji neturėtų būti neatsiejama neuronų savybe. Taigi, bet kuri sąmonės teorija turi paaiškinti ryšį tarp to, kas vyksta smegenų žievėje, ir sąmoningumo. Be to, ji turi paaiškinti, kodėl likusi kūno dalis (kurioje taip pat yra neuronų) akivaizdžiai nėra sąmoninga. Smegenų žievėje vyksta kažkas ypatinga, - ir tik smegenų žievėje, kuri, atrodo, sukuria sąmonę (kiek mums žinoma).

Sąmonė yra vientisa, darni patirtis - joje randasi visas mano „aš“: ne pusė, ir ne kokia mano ir jūsų superpozicija. Smegenyse nėra sąmonių daugio, ji tik viena. Tačiau kai kuriems, sergantiems sunkia epilepsijos forma, tenka atskirti kairįjį ir dešinį smegenų pusrutulius – ir tada pas pastebima tokius asmenis turint dvi sąmones. Matyt jų dešinysis pusrutulis stebisi, kai kairysis liepia pakelti dešinę ranką ir t.t. Tačiau to niekada neįvyksta su veikiančia didžiąja smegenų jungtimi. Tad sąmonės teorijos dar turi ir nustatyti sąmonės ribas. Tikėtina, kad ji apima visus smegenų žievės neuronus. Ir todėl galima spėti, kad bet kuris pakankamai tankus neuronų tinklas gali tapti sąmoningas. Bet kodėl tada nėra sąmonės smegenėlėse, kuriose neuronų daugiausia?!

Gal atsakymas į „sunkiąją sąmonės problemą“ slypi dar neatrastuose biologiniuose poveikiuose ar fizikos dėsniuose?
Dž. Siorlas yra garsiausias „biologinio natūralizmo“ atstovas, teigiantis, kad vienintelė priežastis, kodėl negalime paaiškinti sąmonės, yra ta, kad mes tiesiog nepakankamai žinome apie smegenų biologiją. Bet gal vien biologijos ir nepakanka?! Todėl R. Penrose sako, kad tam dar reikia ir naujos fizikos. Ir čia patogi kvantinės būsenos sąvoka, kuri susijusi su „mistiniu“ banginės funkcijos kolapsu. Tai visada kėlė nejaukumą Kopenhagos interpretacijoje, neaiškiai apibūdinusios, kas yra „stebėjimas”, sukeliantis kolapsą. Ir todėl, pvz., Eugene Wigner’is tvirtino, kad tik sąmoningas stebėtojas gali sukelti banginės funkcijos kolapsą tai atrodo keistai, bet argi kartais keisti dalykai netampa teisingais?!). Bet ar tai (naujas mokslas ar kvantinė mechanika ) ne paskutinė nenaudėlių (filosofų) priebėga. Ir čia visai kaip su Dievu – kas jis yra ir kas jis nėra?

¹⁾ Deividas Čalmersas (David John Chalmers, g. 1966 m.) - australų filosofas, besispecializuojantis sąmonės ir kalbos filosofijos srityse. Sąmonės problemas suskirstė į „lengvas“ ir „sunkiąją“ (t. y., su kuria šiuolaikinis mokslas negali susitvarkyti – kaip kai kurie organizmai įgauna patirtį). Laiko, kad „sunkiąją sąmonės problemą“ gali išspręsti panpsichizmas ir išpopuliarino „filosofinio zombio“ mintinį eksperimentą. Savo „Sąmoningas mąstymas“ (1996) knygoje atmeta požiūrį į sąmonę fizinių procesų pozicijos. Knygoje „Tikrovė+“ (2022) aptaria skirtumą tarp virtualios ir ne-virtualios tikrovių – ir tvirtina, kad galime gyventi simuliacijoje net patys to nežinodami. Anot jo, kompiuteriai sudaro tam tikrą smegenų „egzožievės“ formą, kai dalis žmogaus suvokimo perduota kompanijoms, tokioms kaip „Apple“ ar „Google“.

²⁾ Ilja Sutskeveris (Ilya Sutskever, g. 1986 m.) - žydų iš Rusijos kilmės kanadiečių kompiuterininkas, besispecializuojantis mašininio apsimokymo srityje ir pasižymėjęs indėliu į giluminio apsimokymo (deep learning) sritį. 1991 m. jo šeima emigravo į Izraelį, o 2002 m. jis persikėlė į Kanadą. Tyrinėtoju dirbo „Google Brain“ (nuo 2013 m.). Kartu su A. Križevskiu ir Dž. Hintonu sukūrė „AlexNet“ (2012), konvuliucinį neuroninį tinklą; yra vienas iš „OpenAI“ įkūrėjų (2015). „OpenAI“ paliko 2024-ais įsteigdamas startuolį „Safe Superintelligence Inc“, kurio misija sukurti saugų dirbtinį superintelektą, viršijantį žmogaus protą, bet nekeliantį pavojaus žmonijai. 2025 m. liepą tapo jo CEO.

³⁾ Sunki sąmonės problema (SSP) – tai problema sąmonės filosofijoje bandant paaiškinti, kaip žmonės ir kiti organizmai turi qualia, fenomenaliąją sąmonę ar subjektyvią patirtį. Pagal kitą formuluotę, SSP – tai problema paaiškinti, kaip kokia nors fizinė sistema geba sukurti subjektyvią patirtį. O kitaip sakant, tai bandymas atsakyti į klausimą „O kodėl egzistuoja sąmonė? Ji skiriasi nuo „lengvųjų problemų“, kai su sąmone susijusius klausimas galima išspręsti įprastiniais moksliniais metodais: ką sąmonė daro, kaip ji kinta laike, kokia jos struktūra ir pan. Abu terminą 1994 m. „Sąmonės mokslų“ konferencijoje Tuksone (Arizonos valst.) pranešimo metu įvedė australų filosofas D. Čalmersas, kitais metais paskelbtą „J. of Consciousness Studies“, nors patį problemos buvimą jau senai buvo pastebėję iki jo. Temą išvystė knygoje „Sąmoningas mąstymas“ (1996). SSP yra svarbia tyrimų tema ir empiriniuose tyrinėjimuose psichologijoje, neuromoksluose ir net kvantinėje fizikoje. Jų metu paliečiami ir ontologijos bei menalinių būsenų (qualia) prigimties, mokslinės metodologijos taikymo ribų ir kt. klausimai. SSP buvimą galima neigti, pripažinti neišsprendžiama, o taip pat kurti įvairias ją „išsprendžiančias“ teorijas.

⁴⁾ Formaliai toks požiūris vadinamas funkcionalizmu ir jo pagrindinė idėja yra, kad fiziniai komponentai nėra svarbūs psichinei būsenai – svarbu tik, kad sistema veiktų tinkamai. Juk kompiuteriniai programai nesvarbu, kuriame kompiuteryje ji vykdoma, nes svarbiausia yra pačios programos veikimas.

⁵⁾ Griežtai imant, „kvalijos“ reiškia individualius sąmoningus išgyvenimus (pvz., varpelio suskambėjimo pojūtį), o sąmonė yra vieninga visų kvalijų, kurias patiria sąmoninga būtybė, visuma. Bet tai sąmonės problemą dar labiau apsunkina, nes sąmonės teorija turi paaiškinti ne tik individualius suvokimo išgyvenimus, bet ir tai, kaip šių išgyvenimų rinkinys erdvėje ir laike gali būti sujungtas į vieną, darnią būties patirtį. Todėl, pvz., D. Dennett’as įrodinėjo, kad kvalijos neegzistuoja.

⁶⁾ Iš esmės, tai yra netiesioginis vadinamasis „sistemų atsakas“ į John Searle „Kinų kambarį“ - nors patys akmenys laikomi nesąmoningais, visa akmenų sistema priimama kaip sąmoninga. J. Searle minties eksperimente individas kambaryje manipuliavo simboliais pagal knygoje pateiktas taisykles, o ne akmenimis dykumoje, tačiau pagrindinė idėja išlieka ta pati.

⁷⁾ Panpsichizmas - tai nuostata, kad mąstymas yra fundamentali tikrovės ypatybė, kad visa gamta yra „gyva“ ir turi sąmonę. Jis yra viena seniausių filosofinių teorijų, kurių laikėsi Talis, Platonas, Spinoza, Leibnicas, V. Džeimsas, A. Vaithedas, B. Raselas, K. Ciolkovskis... Pavadinimą pirmasis panaudojo 16 a. italų filosofas D. Patričis. 19 a. jis buvo populiariausia mąstymo filosofijos teorija, 20 a. viduryje atsitraukęs įsigalėjus loginiam pozityvizmui. Tačiau 21 a. susidomėjimas juo atgijo. Tarp dabartinių jo atstovų yra D. Čalmersas, K. Kochas, G. Strousonas…

⁸⁾ Kiuri taškas (T_C) - medžiagų moksle temperatūra, kuriai esant medžiaga praranda pastovias magnetines savybes (kurias daugeliu atveju gali pakeisti indukuotas magnetizmas). Skirtingoms medžiagoms T_C skiriasi. Pavadinimas suteiktas P. Kiuri garbei, parodžiusiam, magnetizmas gali dingti esant tam tikrai temperatūrai.

⁹⁾ Homunkulo argumentas - klaidinga argumentacija, kai koncepcija aiškinama jos pačios terminais, t.y. rekursyviai, neapibrėžiant ar nepaaiškinant pradinės koncepcijos. Ji dažnai kyla regėjimo teorijose, pvz., aiškinant, kad šviesa tinklainėje suformuoja išorinio objekto vaizdą, kurį kažkas smegenyse stebi tarsi filmą (ši teorija dažnai vadinama „dekartiškojo teatro“ teorija). Joje laikomasi prielaidos, kad „mažas žmogeliukas“ (homunkulas) žiūri tą filmą. Dabarties laikais ji daugiausia siejama su psichologu David Marr’u. Šio argumento klaidingumas iškyla paklausus, kaip homunkulas „mato“ tą filmą. Atsakymu ura, kad kitas homižunkulas to homunkulo smegenyse stebi tą filmą. Ir t.t. Panaši problema iškyla ir pažinimo teorijose, kurios teigia, kad smegenys veiksmų atlikimui naudoja „taisykles“. Pvz., šachmatininkai remiasi šachmatų taisyklėmis. Bet kas jomis naudojasi?! - aišku, kad ne pačios taisyklės žaidžia šachmatais.

¹⁰⁾ Vienu rizikingu būdu, kurį atmeta dauguma filosofų, yra epifenomenalizmas Tai mintis, kad sąmonė neturi priežastinio poveikio materialiam pasauliui, o tiesiog „važiuoja kartu“. Mūsų sąmonė tiesiog įsitaisiusi ant smegenų ir pasyviai stebi jų nuolatinį veikimą. Skirtingi neuronų aktyvavimai sukelia skirtingus sąmonės pojūčius, tačiau sąmoningas mąstymas niekada nekeičia mūsų elgesio. Bet koks įsitikinimas, kad sąmoningai priimame sprendimus, yra iliuzija – iš tikrųjų smegenys aklai dirba, o mūsų sąmonė interpretuoja šias neuronų būsenas kaip sprendimų priėmimo pojūtį, net jei sąmoningas sprendimas ir nevyksta. Vis tik epifenomenalizmas kelia iššūkių. Kai plaktuku trenkiu į pirštą ir pajaučiu skausmą, kodėl tas pojūtis man nemalonus? Kodėl man malonus ką tik nuskintos braškės skonio pojūtis? Jei epifenomenalizmas yra klaidingas ir mano sąmoningos būsenos gali paveikti mano veiksmus, tam yra geras paaiškinimas – natūrali atranka išvystė skausmo pojūtį, kad vengčiau dalykų, kurie mane skaudintų; ir panašiai ji išvystė malonumo pojūtį, kad ieškočiau dalykų, kurie padeda man išgyventi. Tačiau epifenomenalistiniame paveiksle nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo suvokimo ir kokių nors fizinių veiksmų. Nesvarbu, kaip mano sąmonė suvokia šiuos dalykus. Tad kodėl yra toks glaudus ryšys tarp sąmoningo suvokimo ir mano išlikimo?