Pasaulio religijos

Duodamas trumpas pagrindinių religijų apibūdinimas.
  1. Budizmas
  2. Zoroastrizmas
  3. Islamas
  4. Judaizmas
  5. Krikščionybė

Budizmas

Budos Pagarbinimas: 

Namo Tassa Bhagavato Arahato
Samma Sambuddhassa
(Pagarba Jam, Palaimintajam, Pakylėtajam, Pilnai Apšviestajam).

Iti pi so Bhagava Araham Samma Sambuddho Vidžia Čiarana Sampanno Sugato Lokavidu Anuttaro Purysa Dhamma-sarathi Sattha Devamanussanam Buddho Bhabava Ti.

(Jis iš tikrųjų Palaimintasis, Pakylėtasis, Visažinantis, Apdovanotas Išmintimi ir Dorybėmis, Palankusis, Pažįstantis Pasaulius, Neprilygstamasis žmonių Mokytojas (Vadovas), Apšviestasis (Prabudęs) ir Šventas).

Mėnulio pilnaties dieną Vaisakhos mėnesį (balandį-gegužę), daugiau nei prieš 2,5 tūkstančio metų Kapilavastoje (dabartiniame Nepale) gimė princas, vėliau tapęs vienu didžiausių visų laikų religinių Mokytojų. Tai buvo Sidharta Gautama, karaliaus Sudhodhanos ir karalienės Mahamajos sūnus, kuris vėliau tapo žinomas kaip Buddha ("Prabudęs, Apšviestasis" - tas, kuriame prabudo Aukštasis Protas, budhi, ir kuris, pakilęs virš kentėjimų, suvokė tikrąją būties prigimtį).

Išminčiai Brahmanai, dalyvavę Jo krikštynų (vardo suteikimo) apeigose, pranašavo, kad princas vieną dieną atsisakys šeimos, taps asketu, pasieks Prabudimą ir visam pasauliui atneš Išsilaisvinimą. Jie taip pat pranašavo, kad princas atsižadės pasaulio, pamatęs keturis Ženklus - seną žmogų, ligotą žmogų, mirusįjį ir atsižadėjusįjį pasaulio.

Karalius tuojau pat paskelbė, kad nuo tos dienos nė vienam žmogui, kuriam tiktų nors vienas iš šių keturių ženklų, nebūtų leidžiama prisiartinti prie jo sūnaus. Visose keturiose miesto pusėse buvo išstatyti sargybiniai, kurie vykdė jo valią.

Princas Sidharta jaunystę praleido labai prabangiai. Karalius pastatė Jam trejus rūmus trims metų laikams - vasarai, pavasariui ir liūčių laikotarpiui. Šešiolikos metų Jis vedė princesę Jašodharą.

Tačiau, lankydamasis mieste, Jis pirmą kartą pamatė iškaršusį seną žmogų, ligotą žmogų, lavoną ir suprato, kad kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, patirs senatvę, ligas ir mirtį, t.y., kad žmogaus gyvenimas yra kančia. Vieno apsilankymo mieste metu Jis taip pat pamatė asketą, spinduliuojantį beribe ramybe ir laime, kuris, siekdamas Išsilaisvinimo, buvo atsisakęs šeimos gyvenimo.

Princas ryžosi "didžiajam atsižadėjimui" - palikti prabangų gyvenimą, žmoną, naujagimį sūnų ir, apsivilkus atsiskyrėlio rūbu, iškeliauti ieškoti Tiesos. Jis nuvyko į Magadhos karalystę mokytis pas dvasinius mokytojus. Nepasitenkinęs tuo, ką išmoko, vėliau nuvyko į Uruvelą. Ten, atlikdamas Jogos askezę ir baisiai save marindamas, Buda praleido šešerius metus, tačiau nepasiekė tikslo. Tada Jis ėmėsi švelnesnių būdų ir nusprendė ieškoti savo paties kelio į Prabudimą. Jis atsisėdo po Bo medžiu, toje vietoje, kuri dabar vadinama Buddha Gaja ir, pasinėręs į stipriausią ir giliausią meditaciją, Vaisakhos mėnesio pilnaties dieną pasiekė Prabudimą.

Likusius 45-erius metus Buda skelbė Savo Mokymą, paremtą Keturiomis Kilniomis Tiesomis:

  1. Būtis yra kančia;
  2. Yra kančios priežastis;
  3. Yra išsilaisvinimas iš kančios;
  4. Yra aštuonerių pakopų Kelias, vedantis į išsilaisvinimą iš kančios; tai:

    • Teisingas supratimas (keturių kilnių tiesų žinojimas);
    • Teisingos mintys (vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais, neapykanta ir pykčiu);
    • Teisinga kalba (susilaikymas nuo melo ir tuščiažodžiavimo);
    • Teisinga veikla (susilaikymas nuo žudymo, vogimo ir nesantuokinių lytinių santykių);
    • Teisingas gyvenimo būdas (susilaikymas nuo visko, kas kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
    • Teisingos pastangos (valia, kuri priešinasi viskam, kas bloga, bei skatina gėrio plitimą ir tvirtėjimą);
    • Teisingas dėmesio sukaupimas (koncentracija - beaistris, aiškus ir ryškus mąstymas, kalbėjimas, veikla ir jautimas);
    • Teisinga meditacija (sąmonės būsena, kurioje sąmonės nedrumsčia jokie pašaliniai veiksniai).

Įkūręs vienuolių broliją (Sangha), paruoštą skleisti Jo Mokymui (Dharmai), Buda paliko kūną būdamas Kušinare, 80-ties metų amžiaus. Net praėjus 25 šimtmečiams po Jo mirties, Budhos mokymas giliai veikia daugelį milijonų žmonių visame pasaulyje.

NAMO BUDDHAJA

Zoroastrizmas

Malda Ahuna Vairja 

1." Jatha Ahu vairjo
   "Atha Ratuš Ašat-čit hača;
2. "Vangheuš dazda manangho
   "šjaothnanam angheuš Mazdai;
3. "Kšathrem-ča Ahurai a'jim
   dreghubjo dadat vastarem".
1. Kaip Visatos Valdovas turi absoliučią Valią, taip ir Aukščiausias Mokytojas turi ją dėka savo tyrumo.
2. Kas daro gerus darbus kaip auką Dievui, tas užsitarnauja dosnaus proto dovaną.
3. Kas suteikia prieglobstį vargstantiems, tam Būties Valdovas suteiks valdžią.

Zaratustra (arba, senovės iraniečių kalba, Zoroastra) gimė apie 6300 m.pr.Kr. Persijoje. Tuo metu buvo išplitęs blogis ir Žemės Siela, Geuš Urva šaukėsi Dievo, kad Jis atsiųstų Išgelbėtoją ir į žemę grįžtų ankstesnis klestėjimas. Kaip atsakas į šią maldą, Dogdo (motinos vardas) ir Purušaspai gimė Zaratustra. Jam dar esant motinos įsčiose, sapne jai buvo atskleista, kad jos sūnus bus Dievo pasiuntinys ir skleis Meilės ir Teisingumo Religiją. Jam gimstant, Jo aura skleidė šviesą virš miesto.

Šventikas - burtininkas Durasrobas daug kartų mėgino nužudyti mažąjį Zaratustrą. Kartą kūdikis buvo įmestas į ugnį, bet Dievo Ranka pavertė ugnį rožių guoliu. Jis buvo protingas, tvirtas ir gražus berniukas; 7 metų Jis buvo įšventintas į Mazdajasmi tikėjimą. Nuo dvidešimties metų Zaratustra gyveno atsiskyrėlio gyvenimą ir 10 metų praleido gilioje meditacijoje, bendraudamas su Dievu, Vienintele Tikrove, kurią Jis vadino AHŪRA MAZDA (AHŪRA - reiškia Gyvybės Kūrėją, MAZ ir šaknis DA reiškia materijos Kūrėją).

Ahura Mazda atskleidė Jam Gathas, kurios tapo Zaratustros Mokymo pagrindu. Zaratustra tikėjo, kad žmogus yra iškiliausias Dievo kūrinys ir turėtų gyventi pagal priesakus: "Humata, Hukta, Hvaršta" (geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai).

Zoroastrizmas yra parsių, kilusių iš Irano (Persijos), religija. Parsiai vadinami "Ugnies garbintojais", nes jų apeigos atliekamos Ugnies šventyklose, kur dieną ir naktį dega šventoji ugnis (naudojant tik sandalo medį ir smilkalus). Šventoji Ugnis, simbolizuojanti Ahurą Mazdą, sudegina visą blogį ir jos neįmanoma sutepti.

Parsių malda - "Ašem Vohu" - skatina geras mintis, gerus žodžius ir gerus darbus.

Islamas

Malda: 

Bismillah-ir-rahman ir-rahim.
Al-hamdu-lillahi rab-bil-'Ālamin.
Arrah-man-ir-Rahim.
Maliki jaum-id-din.
Ijaka na'budu va ija-ka nas-ta'in.
Ihdi nas sirat-al musta-kuim.
Siratal la-zina an'am-tha'alai-him.
Ghairil maghdubi  'alai-him va laddallin, A-min.
(Gerojo, Gailestingojo ALACHO vardu, visas garbinimas skirtas ALACHUI, Gailestingajam, Užjaučiančiajam, Teismo dienos Valdovui, palaikančiam visus Pasaulius. Tave mes garbiname ir Tavo pagalbos meldžiame. Veski mus Teisingu Keliu, Keliu tų žmonių, kuriems Tu suteikei malonę. Ne tų, kurie užsitraukia rūstybę, ne tų, kurie pasiklysta. Tebūnie taip).

"Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra Jo Pranašas", - taip teigia musulmonai, Islamo tikėjimo išpažinėjai. Alachas yra Kūrėjas, visų būtybių Palaikytojas ir Globėjas, Teisėjas ir Atlygintojas. Jis - Visagalintis, Visažinantis ir Visiems Gailestingas. Alachas - tai Dievas be pavidalo, be pradžios ir be pabaigos, ir niekas Jam neprilygsta. Alachas valdo visą Visatą.

Jo gailestingumą patiria visi, kurie kenčia, Jo užuojautos gelmė neišmatuojama. Musulmonai tiki, kad kiekvienas apmąstytas veiksmas, kiekvienas troškimas priklauso nuo Jo Valios. Iš čia kilo posakis "inša a Allah" - "jei Dievas nori" , kuris kartojamas prieš kiekvieną veiksmą. Tikinčiojo protas visiškai atsiduoda Visagalio Alacho Valiai.

Dievo Šlovė apmąstoma ir garbinama 99-riais nuostabiausiais vardais:

Alachas yra Vienas ir Vienintelis, Visagalis (al-aziz), Gailestingasis (ar-rahim), Aukščiausiasis (al-azim), Liudininkas (šahid), Saugotojas (al-vakil), Geradaris (al-rahman), Išmintingasis (al-hakim), Visažinantis (al-alim), ir kitais. Islamo pamokymai išaiškinti Šventajame Korane. Jį musulmonai gerbia kaip tikrąjį Dievo Žodį, kurį pranašui Mahometui atskleidė angelas Gabrielius. Allah Ho Akbar (Alachas yra Didžiausias)

Judaizmas

Žydų teologija aiškina Dievą santykyje su žmonėmis ir jų rūpesčiais. Dievo buvimas priimamas kaip aksioma, kurios nereikia įrodinėti. "Jeigu žmogus nori pažinti Dievą, tegul studijuoja AGGADAH". Kalbėdama apie Dievą, žydų teologija visada pabrėžia vienybės idėją. "Klausykis, O Izraeli, Dievas mūsų Viešpats yra Vienas".

Dievas laisvai kuria, turėdamas tikslą, ir tikslingai veda pasaulį. Jis visada aktyvus ir dalyvauja istorijoje. Žydų supratimu, Dievas yra Grynoji Dvasia. Jis neturi kūno ir jokių fizinių požymių. Bandydami geriau suvokti Dievą, mes priskiriame Jam fizinį pavidalą, žmogiškus jausmus ir elgesį.

Nors Dievas yra Grynoji Dvasia, o žmogus - tik dalinai dvasiškas, tarp jo ir Dievo yra tiesioginis asmeniškas ryšys. Žmonės turi stengtis būti panašiais į Dievą, kuris myli ir užjaučia savo kūrinius.

Žydams Dievas yra "Pilnatviška Esybė", laisva nuo apribojimų ir netobulumų. Jis - gryna Dvasia bei Visatos Gyvastis. Todėl jie niekada nevaizduoja Dievo jokiu pavidalu.

Jeigu Dievas yra Vienas, tai ir Jo sukurtas pasaulis yra vienybėje. Visi vieno Tėvo vaikai yra broliai ir seserys, o gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklauso.

Tarp daugelio vardų, kuriais žydai kreipiasi į Dievą, yra šie: Tėvas, Teisėjas ir Karalius. Žmogus Dievuje turi matyti savo Dangiškąjį Tėvą ir Draugą, kuris neabejingas jo likimui ir nepalieka jo nedraugiškoj visatoj. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai reiškia, kad visos būtybės, sukurtos to paties Kūrėjo, turi gyventi kaip broliai. Visus jungia amžinoji Dievo Dvasia. Dievas yra palankus žmogui ir trokšta jo gerbūvio, nes juos abu jungia giminystės ryšys. Tačiau kai žmogus savo gyvenime nesivadovauja Dievo Valia, jis nutraukia šį ryšį. Dievas valdo pasaulį, gamtą, istoriją ir yra žmonių Teisėjas, o žmogus, turėdamas laisvą valią, yra atsakingas už savo veiksmus.

Biblijoje vartojami du pagrindiniai Dievo Vardai: JAHVĖ (Viešpats) ir ELOHIM (Dievas). Pirmasis vardas įkūnija gailestingumą ir meilę, o antrasis - teisingumą ir įstatymą. Pirmame "Genezės" skyriuje vartojamas tik ELOHIM, o kituose dviejuose skyriuose vartojami abu vardai. Tad Dievo teisingumas reiškiasi kartu su malone ir meile.

Dievas yra Visur esantis. Kur žmogus bebūtų, jis visada yra Dievo akivaizdoje, todėl prideramai elgtis žmogui yra tiesiog būtinybė.

Mozės Penkiaknygė arba PENTATEUCH sudaro TORĄ. Biblijoje tai pati svarbiausia knygų grupė. Nors apreiškimas Mozei (arba TORA) yra kertinis Judaizmo akmuo, manoma, kad apreiškimas nebuvo galutinis ir todėl istorijos bėgyje jis (apreiškimas) palaipsniui atsiskleidžia.

Vienas pagrindinių Judaizmo nuostatų - neperskiriamas religijos ir moralės ryšys. Tikėjimas yra visiškai beprasmis, jeigu jis nevirsta veiksmu. Žodis TSEDAKAH ("Teisingumas") apima daugybę reikšmių: labdarą, visuomeninį teisingumą, dvasinės ir socialinės sinagogos veiklos rėmimą. Kitas hebrajiškas terminas RACHMANUT ("Gailestingumas") reikalauja daryti gera kenčiantiems, kokios religijos jie bebūtų.

Judaizmas pripažįsta, kad kituose tikėjimuose taip pat yra tiesos grūdas ir kad žmogaus išsigelbėjimas priklauso daugiau nuo jo veiksmų, negu nuo teologijos.

Visų tarnavimų svarbiausia malda yra AMIDAH (ją sudaro 18 palaiminimų, išreiškiančių pagyrimą, prašymus ir padėkojimus). Prieš AMIDAH yra ŠEMA. AGGADAH (gali būti ir "HAGGADAH") reiškia "pasakojimas". Tai rabinų literatūra, sudaryta iš pasakojimų, legendų ir patarlių, kurių didžioji dauguma pabrėžia doro elgesio svarbą.

ŠALOM (RAMYBĖ)

Krikščionybė

Šv. Ignacijaus Malda: 

Kristaus Siela, pašventink mane,
Kristaus kūne, išgelbėk mane,
Kristaus kraujau, apsvaigink mane,
Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane,
Kristaus kančia, sustiprink mane,
O Gerasis Jėzau, išklausyk mane,
Savo žaizdose paslėpk mane,
Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti,
Nuo pikto priešo gink mane,
Mano mirties valandą pašauk mane
Ir liepk man ateiti pas Tave,
Kad su Tavo šventaisiais galėčiau garbinti Tave
Per amžių amžius.
Amen.
Krikščioniškasis tikėjimas teigia, kad yra Vienas Aukščiausiasis Dievas. Jis vaizduojamas kaip Dieviškoji Trejybė: Tėvas (Dievas-Galia), Sūnus (Dievas-Meilė) ir Šventoji Dvasia (Dievas-Išmintis). Jėzus yra Antrojo Asmens, Dievo Sūnaus įsikūnijimas. "Jėzus" reiškia "Išgelbėtojas, Išganytojas". Jis taip pat vadinamas Kristumi (tai reiškia "Pateptasis"). Jėzus dar vadinamas Dievo Avinėliu, kurio auka nuplovė pasaulio nuodėmes.

Kristaus istorija

Dievas pasiuntė Marijai į Nazaretą Galilėjoje angelą Gabrielių, kad pasakytų, jog ji pelnė Dievo Malonę ir jai gims Dievo Sūnus. Jėzus gimė Marijai (kuri buvo sužieduota su Juozapu iš Dovydo giminės) Betliejuje, Judėjoje, beveik prieš 2000 metų.

Jėzus augo pamaldžioje šeimoje. Jis buvo nepaprastas vaikas, apdovanotas aukštesne išmintimi. Dvylikos metų amžiaus Jis suprato, kad Jam skirta dirbti Savo Dangiškojo Tėvo darbą - vesti žmones į aukštesnį dvasinį gyvenimą - ir Jis pradėjo mokyti sinagogose.

Šri Satja Sai Baba patikslina Jėzaus biografiją. Atsitiko taip, jog Jėzus su pirklių karavanu pabėgo į rytus, kad Jo neapvesdintų, kaip reikalavo to meto papročiai. Turėdamas 16 metų, Jėzus atvyko į Indiją.

Jėzaus tobulėjimo kelias prasidėjo šventų raštų studijavimu ir baigėsi Dievo ieškojimu regimajame pasaulyje. Tada Jis išvydo Dievą viduje ir mąstė apie Jį. Jėzus meditavo į Dievą ir pagaliau susivienijo su Juo.

Kristaus - Pateptojo sąmonės lygį Jėzus pasiekė, kai Jam buvo 25-eri, paskelbdamas: "Aš ir mano Tėvas esame Viena". "Pajutęs vienybę su Tėvu, - sako Šri Satja Sai Baba, - Jis iškeliavo į savo kraštą. Į Palestiną Jis grįžo, pradėjęs 29-uosius metus, apkeliavęs Tibetą, Afganistaną, Persiją ir kitas šalis".

Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų trisdešimtaisiais Jo gyvenimo metais, tai ženklino Jo viešo tarnavimo pradžią. Jėzus rūpinosi visais žmonėmis. Jis klajojo po šalį ir darė stebuklus: ligoniai pagydavo, luošieji pradėdavo vaikščioti. Jis prikėlė mirusįjį ir pamaitino tūkstančius; mokė žmones dvasinių tiesų ir aiškindavo sudėtingus dalykus palyginimais - trumpomis istorijomis, kurios rodė žmonėms doros kelią, kaip gyventi ir veikti. Jėzus sakė, kad Dievo akyse visi žmonės lygūs. Svarbiausias Jo pamokymas buvo Meilė. "Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, mylėk savo artimą kaip pats save". Viena svarbiausių Jėzaus kalbų, pasakytų ant Galilėjos kalvų, vadinama "Kalno Pamokslu". Joje yra nurodymai, kaip melstis ir teisingai, dorai gyventi.

Dvi dienas prieš "Pesah" šventę (žydų išėjimo iš Egipto paminėjimas), Jėzus su mokiniais atėjo į Jeruzalę. "Pesah" šventės vakarienė žinoma kaip Paskutinė Vakarienė, kurios metu Jėzus palaimino ir išdalino duoną bei vyną. Jis kalba apie duoną kaip Savo Kūną ir vyną - kaip Naująjį Testamentą arba Naująją Sandorą, padarytą Jo Krauju. Tai tapo simboline apeiga, vadinama Šventąja Komunija. Bažnyčia vadinama Kristaus kūnu.

Getsemanės sode Jėzus kentėjo neapsakomas vidines kančias. Kaip Žmonijos Atpirkėjas Jis nepanaudojo Savo Dieviškų Galių, kad Save išgelbėtų. Jis tik meldė: "Mano Tėve, jei ši Taurė negali manęs aplenkti, jei turiu ją gerti, teįvyksta Tavo Valia!"

Kunigai ir teisėjai kaltino Jėzų kaip maištininką. Jis buvo teisiamas prie Pontijaus Piloto ir perduotas kareiviams nukryžiuoti. Jėzus nešė savo kryžių, ant kurio buvo parašyta: "Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius". Ant Golgotos kalno Jis buvo nukryžiuotas.

Jėzus vadinamas "Atpirkėju", Kuris per auką atpirko Žmogų iš nuodėmės. Jėzaus Prisikėlimu išsipildė Senojo Testamento pranašystės, kad Mesijas prisikels iš mirties (arba nugalės mirtį).

Jėzus išpildė viską, ką buvo išpranašavę Senojo Testamento Pranašai: Jis atnešė į pasaulį Šviesą ir "sugrąžino" Žmogų Dievui, numirdamas už jį ant kryžiaus; Jis "įkūrė" Dievo Karalystę ir atnešė į pasaulį meilę, džiaugsmą ir ramybę.

Jėzus yra "Gerasis Ganytojas", - mylintis ir užjaučiantis Dievas, pažįstantis kiekvieną pasekėją; Ganytojas, kuris ieško pasiklydusios savo avies ir džiaugdamasis saugiai sugrąžina ją į avidę.

"Visi mes skolingi Jėzui ir Jo mokiniams už dovanas žmonijai. Prieš Šventą Raštą turime pagarbiai nulenkti galvas. Jo nebūtų buvę, jei Jėzus ir Jo mokiniai nebūtų tarnavę Dievui. Nulenkę galvas skaitykime, pagarbiai dėmesį sutelkę, ir stenkimės kuo geriausiai suprasti, ką norėjo pasakyti Jėzus. Tačiau, kad mūsų širdys taptų tyros, vien tik skaityti nepakanka. Turim apmąstyti tai, ką skaitome, ir vykdyti pamokymus gyvenime" - BABA

Sugrįžti prie norimos religijos.
  1. Budizmas
  2. Zoroastrizmas
  3. Islamas
  4. Judaizmas
  5. Krikščionybė

Aukso amžius
Susanos istorija
Raselo arbatinukas
Elohimų alchemija
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Avesta. Vendidado knyga
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė
Astrologijos spindesys ir skurdas
Budizmas ir nemirtingumas
Mažojo elnio pėdsakai
Helovyno istorija
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis