A. de Saint-Egziuperi filosofija

„Man patinka, kaip rašo šitas tipas!“ – Egziuperi apie Nyčę

Egziuperi dažniausiai žinomas tik kaip rašytojas, kelių romanų ir garsiojo „Mažojo princo“ autorius. Na dar kaip herojiško likimo karo lakūnas, kritęs kovoje už savo tikėjimą. Bet jį galima laikyti ir filosofu, - ta prasme, kokia žmogus išgyvena ir apmąsto klausimus, laikomus filosofijos sritimi.

Jis paliko neužbaigtą ir mažai žinomą „Citadelę“, specialistų surinktą iš daugybės ištraukų – nesusijusių ir ne sudarančių kompozicinės visumos. Greta jos – neįprastos literatūrinės galios ir filosofinio sodrumo paskutinė „Žmonių planetos“ dalis.

Egziuperi filosofija randasi vėlyvojo modernizmo ir prasidedančio postmodernizmo dirvoje, kurioje duodami atsakymai į klausimus, kilusius po Dievo mirties, bei teigiamas elitarinės minties ateistinis nihilizmas. Taip Egziuperi yra vienas F. Nyčės filosofijos įpėdinių.

Egziuperi nuomone, už reiškinius, dažniausiai priskiriamus sąmonei ir laisvai valiai, yra atsakingos iracionalios jėgos. Žmogus turi platų rinkinį pirminių poreikių, neatskiriamų savybių, aistrų ir gyvenimiškų protrūkių, esančių „iki“ ir be jokio sąmonės. Ne ji priverčia valią veikti ir ne ji renkasi kryptis. Jos vaidmuo grynai tarnybinis ir sudarytas iš pradinių siekių apraiškos formų sudarymo, priemonių paieškos ir kelių pasąmonės impulsams suradimo.

Sąmoningas supratimas yra pagalbinė funkcija. Tad meninio ir filosofinio poveikio užduotis – paveikti iracionaliąją sritį: „Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti rimtai, - tai nuvesti tave į ten, iš kur išvysi, kokiu man atrodo pasaulis. Eilės, poetiniai vaizdiniai - štai mano galimybė paveikti tave. Aš tau neaiškinu tai ar kita ir neįteigiu tau tai ar kita, kaip laiko kalbėdami apie sunkiai pagaunamus vaizdinius, nes svarbu ne tai ar kita, - svarbu, kad tapai štai toks, o ne kitas... galiu žmogui duoti kažką labai paprasta, kad telpa vienoje frazėje, tačiau pamažu joje sukaupsiu galią, išleisiu šakas, šaknis ir pakeisiu jį iš vidaus; ir jis taps kitu ir mėnesienoje, ir mylėdamas, ir namie“ (Citadelė).

Aukščiausiu savo kūrybos tikslu Egziuperi mato žmogaus išlaisvinime ir transformavime įtraukiant į naują pasaulio supratimą, tikrovės suvokim metodą. Vien racionalaus įtikinimo priemonės bejėgės pakeisti asmenybę.mat jei protas yra tarnaujantis valiai, tai ne idėjos svarumas ir teisingumas, o atitikimas giluminiams asmenybėms poreikiams yra jų veikimo palaikymo sąlyga. O sąlygos geriausiai patenkinamos „poetiškai“ išdėstant idėjas. Ryškus vaizdinys pasiekia pačią šerdį, sukelia gyvą sielos atsaką ir susieja žinojimą su gausiais pajautos, mąstymo ir vaizduotės fragmentais. Tuo tarpu ore pakibę blyškios ir bevaisės abstrakcijos, net jei triskart labiau teisingos, pralaimi poezijos burtams.

Asmenybės pakeitimui reikia „kažką įmesti į žmoaus sielą“, pažadinti tai, kas joje snaudė, ir tada ji pati ras kelią, kaip išeiti. Egziuperi nori ne išmokyti žmones statyti laivus, o „pažadinti žmonėse trauką į jūrą“ – o tada laivus jie jau patys pastatys.

Keturi stulpai

Egziuperi mokymas remiasi ir sudaro pagrindą iš santykio su 4 susijusiais klausimais: Dievo būties ir gyvenimo prasmės, vertybių kriterijaus ir tiesos esmės.

1. Egziuperi pažiūros ateistinės, nors Dievas ne kartą paminimas „Citadelėje“. Tačiau jo vaizdinys yra simbolinės prasmės ir yra prasmė sudarančios idėjos alegorija. Jis rašo: „Dievas – tavo žodžių prasmė“.

2. „Pasaulyje nėra paaiškinimo, nes pasaulyje nėra prasmės“. Dievo ir žmonių išskirtinumo neigimas, pasišalinimas iš aukštesniųjų jėgų globos atima galimybę tikėti jo vaidmens pasaulyje išskirtinumu. Prasmė tampa proto produktu, negalinčiu suteikti patrauklių pažadų ir garantuoti ontologinių privilegijų. Dingsta ryšis su amžinu ir nesunaikinamu – o tai apnuogina tikrąją žmogaus padėtį mirties ir laikinumo akivaizdoje. Nuolatinių metamorfozių, tapsmų ir nenumaldomos laiko tėkmės pasaulis nuvertina visas užmačias ir žmogaus ontologinį statusą sulygina su bet kurios kitos gyvos būtybės ar negyvos gamtos daikto statusu.

Susidūrimas su šia žiauria tiesa neveda į aklavietę, o stumia žmogų prie įsitikinimo, kad žmogus, besidalinantis likimu su viskuo, privalo drąsiai priimti savo būtį ir laikinumą, pasidarydamas teisingas išvadas. Ir pirmiausia pripažįstant: „be kelio ir pakilimo nieko nėra“. Išorinio, metafizinio egzistavimo atsisakymas dėmesį ir viltis perkelia į vidinį, į pirmapradžių, gamtos duotų potencijų realizavimą. Vertybių centras iš išgalvoto būties pasaulio perkeliamas į realųjį tapsmo pasaulį, iš orientuotos į tikslą veiklos į patį veikimą ir veikiantįjį, iš gyvenimo rezultatų (iliuzorinių ir pasmerktų) į patį gyvenimą.

3. Dieviškumo metafizikoje vertybių kriterijus remiasi dieviškos pasaulio sandaros principais ir iš aukščiau nuleistais įstatymais. Vyrauja orientacija į transcendentinį, belaikį šaltinį. Jo autoritetas visus žmones sulygina prieš juos ir neleidžia vertybių gausos.

Tokio šaltinio neigimas verčia remtis tuo, kas labiausiai mus domina, tuo, dėl ko vertinama – žmogumi. Kaip „kiekvienas medis siekia būti aukštesnis“, o „kedras save augina kiekvieną akimirką“, vertingas gyvenimas skrieja amžinuoju autopoezijos, savęs apmąstymo vektoriumi, tiesa kartai patenkant į aklavietes, įgaudamas pasmerktas ir nesveikas formas.

4. Tiesos kaip žinių atitikmens dalykui traktuotė Egziuperi atrodo iliuzija: „Nėra pasaulyje tiesos, nėra netiesos; kiekvienas gyvenantis nežino gyvenimo, nes nėra kalbos, kurioje jis tilptų“. Tad tiesa suprantama kaip pažinimo (o plačiau imant - suvokimo) rezultatas. Tikrovė nėra monolitinė, tad suvokimas visada tėra tik dalyje visumos, o tada jis jaučia savo ribotumą – ir suvokimas esant viename taške visada skiriasi nuo suvokimo kitame taške. Esatis – perspektyvinė: pažinimo rezultatai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių.

Individualizacija, daugis panaikina tiesą kaip atitikmenį, panaikinimą objektyvų pažinimą. Tačiau ji išlieka intersubjektyvi, kas remiasi žmonių suvokimo ir mąstymo mechanizmų bendrumu. Toks pažinimas atspindi tam tikrą biologinę perspektyvą, ant kurios uždėti socialinės ir asmeninės interpretacijos. Todėl pažįstantysis niekada negali būti tikras savo išvadų teisingumu. Pažinimas įgauna hipotetinį pobūdį, nes patikima tik tai, ką patvirtina praktika, nuo mūsų nepriklausoma eiga.

Todėl tiesos turinys permąstomas. Naujasis principas skelbia: „Pasaulyje nėra didesnio ar mažesnio tikrumo. Tėra didesnis ar mažesnis tikroviškumas“. Kartu tiesa ir melas yra reliatyvinami ir nuspėjami pagal gautą rezultatą: „Jei šioje, o ne kokioje kitoje, dirvoje apelsinai išleidžia stiprias šaknis ir brandina gausius vaisius, reiškia, kad apelsinams ši dirva ir yra tiesa. Jei būtent ši religija, ši kultūra, šis daiktų matas, ši veiklos forma, o ne kokia kita, suteikia žmogui dvasinės pilnatvės pojūtį, tai reiškia, kad šis daiktų matas, kultūra, veiklos forma ir yra žmogaus tiesa“ (Žmonių planeta).

O kadangi „tiesų“ daug, Egziuperi perspėja: „nelaikykite suklydimais tiesas, besiskiriančias nuo jūsų. Nelaikykite tiesa to, ką laikote neklaidinga. Mes akivaizdumo valdžioje, ir tau, pavyzdžiui, akivaizdi būtinybė kopti į štai tą kalną, bet atmink: tavo kaimynas irgi akivaizdumo valdžioje, kai ropščiasi į savąjį“. Bet vis tik tai, kas vienija žmones, pirmapradiškiau ir reikšmingiau: „Kiekvienas karštai ieško tikėjimo, kuris jo sielai duotų.pilnatvę. Mes karštai ginčijamės, mūsų žodžiai skiriasi., tačiau už jų – tie patys siekiai. Mus skiria metodai – apmąstymų vaisiai“ (Žmonių planeta).

Žmogus

Jis Egziuperi filosofinio dėmesio centre. Aukščiausią egzistavimo forma jis įvardija žodžiu „išsipildyti“. Tai reiškia įgauti vidinę laisvę ir tenkinti savo tikruosius poreikius, išplėtoti savo sielą; tai reiškia remtis tvirtu kritinių požiūrių, patyrimo ir įsitikinimų pagrindu: „Tu man reikalingas, jei save susikursi kaip tvirtovę, jei tavyje jausiu tvirtą šerdį“ (Citadelė).

Mes visi trokštame išsipildyti: „Visi mes – kas neaiškiau, kas aiškiau – jaučiam: reikia prabusti gyvenimui. Tačiau kiek klaidingų kelių atsiveria... Aišku, žmones galima įkvėpti juos aptaisius kokia nors forma. Jie ims giedoti karingas dainas ir lauš duoną draugų rate. Jie ras tai, ko ieškojo, pajaus jungimąsi ir bendrumą. Tačiau toji duona jiems atneš mirtį. Galima iškasti užmirštus medinius stabus, galima atgaivinti senus mitus, kurie, gerai ar blogai save parodė, galima žmonėms vėl įteigti tikėjimą panvokietizmu ar Romos imperija ... Tačiau tie stabai – nuodingi stabai“ (Žmonių planeta).

Tai kaip atskirti tikrą kelią nuo netikro, savo vietą nuo svetimos? Egziuperi įsitikinęs, kad kiekvienas turi pakeleivingą žvaigždę ir tereikia išvysti jos šviesą. Reikia paklusti gyvenimo balsui ir bendražmogiškai prigimčiai, tačiau tai ne vieninteliai mūsų egzistencijos viešpačiai. Egzistuoja ir tam tikras biologinis determinizmas: „Mes nepriimame Esmės. Kedro riešutas vienaip ar kitaip virs kedru. Dygiosios slyvos sėkla virs dygiąja slyva“. Ribiniu atveju toji mintis skamba taip: „Gerąja kaip ir kvailele reikia gimti“ (Citadelė).

Egziuperi pataria: „Tu nuspėsi savo pašaukimą tame prieraišume, su kuiuo jsi tave seka. Išduoti jį – reiškia save sužaloti, tačiau žinok: tavoji tiesa ryškės labai lėtai, jos nesuvesi į netikėtai rastą formulę, ji dygs tarsi medis, ir jai padės tik laikas. O tu? Tau reikia išsipildyti, pakilti stačiu šlaitu. Suskilusio pasaulio pagimdytas vientisumas, kurį įgausi, bus ne rebuso išsprendimas, o prieštaravimų įveikimas ir kraujuojančių žaizdų gydymas. Įgavęs tą vientisumą, pajausi ir jo galią“.

Taigi Egziuperi į pirmą vietą egzistencijoje iškelia klausimą „Kas?“, kuris išstumia susidomėjimą pasaulio sandara: „Kuo būti? Štai svarbiausias klausimas...“ (Karo lakūnas).

Išeities tašku yra pripažinimas, kad egzistencija tapsmo, baigtinumo ir laikinumo sąlygomis yra nenutrūkstantis judėjimas, plėtimasis. Gyvenimas yra kilimas, už kurio nieko nėra, kelias į niekur, nes laikas viską griauna. Tad jei Sizifas nori savo gyvenimą užpildyti prasme ir jame rasti pasitenkinimą, kai jo į kalną ritinamas akmuo nuolat nusirita žemyn, turi jį priimti priežastį kaip judėjimui, o ne kaip jo pateisinimą. Taip nuskamba Sizifo filosofija: „Svarbiausia – eiti. Kelias nesibaigia, o tikslas visada tėra regos apgaulė: bastūnas jau pasiekė viršūnę ir jis jau mato kitą tikslą. O pasiektasis nustojamas jausti buvus tikslu... Kelias tam, kad amžinai nueitum nuo esančiojo. Netikiu poilsiu“ (Citadelė).

Tačiau toks požiūris nėra patikimiausias įsitvirtinusio laimės supratimo pagrindimas. Tačiau Egziuperi siūlo labiau pakylėtą idealą nei sotus ir lėkštas pasitenkinimas, bailokas angliškas komfortas prie židinio, pasiekiamas pastangų atsisakymu, instinktų nuslopinimu. Jam akivaizdus šio trapumas bei tai, kad tokiame pasitenkinime savimi slapta glūdi ir periodiškai į paviršių prasiveržianti baisi neviltis: „Manęs nejaudina, kiek patenkintas bus žmogus. Mane jaudina, kiek jame bus žmogiškumo“. Egziuperi ginama aukštoji herojiška laimės forma dialektiškai savyje apima ir skausmą bei įtampą ir pasitenkinimą viršija taip pat ir įkarščiu. Ji pasiekiama nepaliaujamu, laisvai pasirinktu triūsu, kovoje, o ne pasiekus tam tikrą tikslų kiekį, kurių vaisiais vėliau galima ilgai mėgautis. Kitaip į savo gyvenimą pažvelgęs Sizifas akmenį ritina ne į viršūnę, tikėdamasis jo prakeiksmo panaikinimo, o prieš save, jam „kiekviena akimirka ... yra pradžia“. Jis priėmė savo likimą ir minties žvilgsniu nepaleisdamas viršūnės, jis ją vis tik tebelaiko trokštama, tačiau tik kaip orientyras – vienas iš tūkstančių ir ta prasme neatsitiktinis. Jis neatsisako nuo kryptingumo į ciklą, tačiau jo nepriima jo tuo iškilmingu rimtumu, kuris pakirpo gyvenimo sparnus, privertė priblėsti jo žvilgsnį, atėmė judesių lengvumą ir laisvę.

Tai principas, kurį kadaise Nyčė pavadino amor fati (meilė likimui), kuris reiškia, kad „viskas, kas esti, esminga“, kad „svarbiausia – nenusisukti nė nuo vieno gyvenimo tvinksnio“. Tai, kad protingas gyvenimas priima pati save, tai, kas neišvengiama, yra, buvo ir bus pirmąja jo sveiko vystymosi sąlyga: „Nieko nereikia gailėtis ir nieko neatsisakyti... Priimk šią dieną, ji duota tau, kad kovotum su tuo, kas neištaisoma. Neištaisomumas neturi jokios reikšmės...“

Tikslines ir pasaulėžiūros nuostatas Egziuperi papildo 4-is sąlygomis, sudarančiomis jo mokymo etinį kodeksą „Priimu žmogaus netobulumą, tačiau žmogui aš reiklus“

Pirmuoju reikalavimu neabejotinai laisvė, savastis. Jo pozityvas „laisvė-kam“ priešpastatomas negatyvui „laisvė-nuo ko“. Tikra laisvė pasiekiama vienas priklausomybes pakeičiant kitomis, kurios skatina aukštesniųjų gyvenimų galimybių atskleidimą. Ji yra egzistavimas natūralių priklausomybių sąlygomis, - ar tai būtų vidinio moralinio dėsnio valdžia ar išorinių nuostatų. Tai laisvė „medžiui augti savo sėklos jėgos lauke. Ji – Žmogaus kilimo sąlygų visuma. Ji panaši į palankų vėją“ (Karo lakūnas).

Gyvenimas sociumas visad kelia žmogui klausimą, ar jis išsipildys, kam ir kaip jis tarnauja. Aplinkybės ir asmeninė inercija žmogų nuolat nuveda šalin nuo jo paties, sukelia disharmoniją su ekspansyviu gyvenimo protrūkiu ir kitais gyvenimo aspektais. Anot Heidegerio, tai vyksta su netikrumo, nelaisvumo modusu, nes egzistencijos „Kas?“ yra ne pats žmogus, jis nepriklauso sau, jis nėra „savo“ poelgių subjektas: „Jei jis susiliejo su minia, paklūsta jai, gyvena pagal jos taisykles“, tada jis niekada neišsipildys, nes jo esmės nėra ir niekada nebus („Citadelė“). Tik nuoseklus išorinės determinacijos pakeitimas vidiniu dėsniu leidžia realizuotis „Aš“.

Antroji sąlyga – gyvenimas įtemptoje atmosferoje, kovos ir pasipriešinimo liepsnose. Kadangi „nėra pakilimo neįveikiant traukos jėgos“, tad „mūsų išsigelbėjimas būtinybėje“ ir tik spaudimas, išorinis ar vidinis, verčia stiprėti ir pademonstruoti aukštesniąsias gyvenimo galimybes: „Kiekvieno naudai visa, kas priešinasi“, bet vos sumažinus spaudimą, „dingus jėgos laukui, kuris verčia pasitempti tave, štai tu ir negyvėlis“, gyvenimas sustoja ir nublanksta. Iš čia kyla rūstus idealas: „Mėgstu tai, kas moka priešintis. ... Myliu išstojančius prieš, uždarus ir tylius, įtvirtinančius savo tvirtumą, sukandančius dantis kančioje, atlaikančius kankinimą meile. Tuos, kas neteisingai nusprendžia niekad nemylėti. Jus, panašius į grėsmingus bokštus, kurių nepaimsi šturmu... Neapkenčiu nuolankumo. Nėra žmogaus, jei jis nesipriešina“ (Citadelė).

Gyvenime negalima „atskirti tai, kas tave naikina, nuo to, kas tave kuria“. Jo pagrinde yra kančia: „Pašlovintos tave gimdančios kančios“. Jis sutaiko prieštaravimus: „Taip vedu savo karius karo siaubais į pergalę, nakties tamsa į šviesą, akmenų sunkumu į šventyklą, gramatikos dykuma prie dainingų eilių, stačiais šlaitais ir bedugnėmis prie nuo kalno atsiveriančio peizažo. Mes kelyje, ir man nerūpi tavo neviltys ir baimės... Reikia, kad tu kirstum savo dykumą“.

Čia atsiskleidžia dar vienas Egziuperi filosofijos postulatas – dialektinis opozicijos pašalinimas ne tik tarp kančios ir laimės, bet ir kasdieniškumo ir išimtinumo. Pirma yra kelias prie antra, ir kaip „nuostabi giesmė gimsta ir daugybės nesėkmingų“, taip ir tai, kas vidutiniška ir rutiniška, savyje turi didingo sėklas, kurios vieną kartą išdygs.Tai išorinio spaudimo, kurio įveikimas stiprina, būtinybė.

Ketvirta prielaida – tai individualaus gyvenimo prasmė, sudėtinga pasaulėžiūros struktūra. Vyksta pervertinimas: „kiekvienas širdies tvinksnis, kančia, troškimas, vakarinis liūdesys, valgis ir darbas, šypsena ir nuovargis dienų eigoje, prabudimas ir užmigimas pasikeičia „dėka dievybės, kuri šmėkščioja už mūsų“. Prasmė žmogui iškyla tiesa, rodančiai kelią ir transformuojančią tikrovę, kaip kad vaikas pakeičia savo tris akmenukus, kiekvienam duodamas vaidmenį žaidime: „Vaikui svarbūs ne akmenukai, ne žaidimo taisyklės – jie vien tik patogūs spąstai, reikšmingi žaidimo patrauklumu, - savo noru žaisti jis pakeičia akmenis“.

Per tiesą atsiskleidžia jo esmė. Jis susilieja su ja ir save įdeda į jos formą, o jo natūraliu santykiu tampa tarnavimas ir pasiaukojimas, kurie neatima laisvės ir neverčia atsisakyti to, kas vertinga.

Be žmogaus paklusimo prasmei, „dievybei“, jo jėgos išsibarsto po tūkstančius nereikšmingų tikslų. Tam reikalingos gijos, „sujungiančios skeveldras į vientisumą, suteikiančios atskiram daiktui ir vertę, ir prasmę“. Visuomenei prasmė irgi tampa pradine prielaida, motyvuojančia priežastimi, galinčiai suvienyti žmones ir harmonizuoti atskiras valias.

Aišku, kad kelią rodančios žvaigždės netektis, jos šviesos blyškumas sukelia kūrybinės motyvacijos eroziją ir atima pasiteisinimą: „Mums nepakeliama matyti kaip poelgiai ir daiktai netikėtai netenka prasmės. Tada aptinkama mus supanti tuštuma...“, ir gyvenimas sustingsta nihilistiniame sąstingyje (Naktinis skrydis). Tokiais vertybių iširimo laikotarpiais visuomenė išgyvena krizę, joje sparčiai vystosi išcentrinės tendencijos ir nepavaldžiomis tampa atskiros jos dalys. Kokia bebūtų idėja, kurios altoriui aukojamos aukos, pats altorius yra būtinas. Gyvenimą turi valdyti „kažkas patikima, pastovu“ ir „nors tai netgi kvaila ir neteisinga – užtat sudaro vientisą kalbą“ (Pietų paštas). Tvarkos buvimas „svarbiau už teisingumą, nes būtent ji kuria žmogų, kurį prižiūrės teisingumas. Jei sunaikinsiu tvarką teisingumo vardan, sunaikinsiu žmogų ir mano teisingumas neteks globojamojo“ (Citadelė).

Tad Egziuperi linksta iškelti bendra virs atskira, visumą virš dalies: „Žinau tik teisę šventyklos, suteikiančios prasmę akmenų egzistavimui, teisę karalystės, pripildančios prasme žmogaus gyvenimą, prasmę eilėraščio, prasme praturtinančio žodį“.

Jo apmąstymuose nuolat išlenda nuogąstavimas, kad, galbūt, jėga, naikinanti išankstines nuostatas ir apkaustus, sunaikins ir galimybę rasti patenkinamą pakaitalą ankstesnėms prasmėms? Ir argi žmogus – ne žvėris, kurį reikia laikyti sukaustytą grandinėmis? Ir Egziupery ryžtingai taria „Taip“, nes būtent grandinės žvėrį paverčia žmogumi, būtent prievartoje, apribojime, apiforminame pasirinkimas vyksta kaip laisvės aktas.

Prievarta žmogų ir jo gyvenimą suderina su prasme, pamažu šią iš abstrakčios dvasinės konstrukcijos paversdamas būties būdu. Disciplinos pastangomis tai, kas kadaise buvo vienkartiniu veiksmu, o vėliau pasikartojančiu veiksmu, o dar toliau – įpročiu, galiausiai įsilieja į kraują. Prievarta, kuri gali būti ir išoriniu, ir vidiniu spaudimu, yra autopoezijos katalizatorius, ir tik tai „gali tverti tai, kas verta laisvės“ (Citadelė).

Taigi pirmine visuomenės užduotimi yra sukurti žmogaus vystymosi sąlygas. Egziuperi kritikuoja esančias demokratijos formas už niveliavimą, standartizaciją ir aukštesnių tikslų nekėlimą: auklėti laisvas ir išlavėjusias asmenybes bei aukštesniosios kultūros kūrimą.

Iš jo kūrinių nuspėjamose politinėse pažiūrose galima įžvelgti aristokratinį autoritarizmą, turintį demokratijos elementų. Anot jo, žmonės nepajėgūs suvaldyti suteiktos didelės laisvės. Visuomenė paliekanti individą pačiam sau, nuimanti valdomos ir tikslingai nukreiptos socializacijos apynasrį, degraduoja. Teisingumas – socialinėje sandaroje, atitinkančioje asmenybės vystymąsi..

Iš čia iškyla holistinė, dešiniosios pakraipos pozicija, visus interesus iškelianti aukščiau asmeninių ir numatanti tam tikrą prievartos laipsnį. Tačiau prievartinis aukštesniųjų pasaulėžiūros formų diegimas turi būti protingose ir humaniškose ribose: „Daugelį papiktins ir tavasis poveikis. Nekreipk dėmesio. Rėksniai būtų teisūs, jei tu prievarta veiktum tai, kas svarbiausia jiems, ir neleiskim jiems augti. Gerbti žmoguje galima tik kilnumą. Tačiau jie teisingumą regi gyvenime be pokyčių, kad ir su pūvančiomis žaizdomis, nes su jomis atsirado pasaulyje. Jei juos išgydysi, tu nepapiktinsi Viešpaties“. Egziuperi būdingas ir tam tikras Spinozos požiūris, pagal kurį dalinį blogį atperka bendras gėris, kančia tarnauja asmenybės ir sociumo iškilumui, o skausmingas priemones pateisina iškilūs tikslai: „Aš – gyvenimas, aš tvarkau. Aš sukuriu ledus nepaisydamas balų interesų“.

Egziuperi filosofija yra atsakymas į nihilizmo iškeltą klausimą. Dievas mirė, ir jo mirtis iš žmogaus ir visuomenės atėmė jos pagrindą. Daugelis mąstytojų susikovė su nihilizmo problema: Dostojevskis, Tolstojus, Nyčė,  HeidegerisKamiu ir Sartras. Tarp jų ir Egziuperi, rašęs savo krauju ir savo filosofiją išvystęs iš gyvenimo patirties.

Kaip matote, iš to kas išdėstyta aukščiai, Egziuperi filosofinės pažiūros buvo grynai egzistencialistinės.

Filosofijos skyrius
Antuanas de Sent Egziuperi
Volė Šojinka. Interpretatoriai
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Pranašiškas Aldous Huxley
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Filosofijos atsiradimo problematika
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Emma Goldman. Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Pirmasis Nobelio premijos laureatas: Siuli Priudomas
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Maksimalistinis vertėjo manifestas
Drąsus lakūnas iš Lietuvos
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Berdiajevo meilės filosofija
A. Kamiu ir jo filosofija
Trys rašytojo gyvenimai
Visa tiesa apie Duras
Kita asmenybės pusė
Žanas Polis Sartras
Skaitiniai
Vartiklis