Žodis apie Levanijos sapnavimą

1630 m. lapkričio 15 d. Regensburge mirė astronomas ir matematikas Johanas Kepleris, mažai žinomas, skurde, iki dugno išgėręs karčią nepriteklių taurę. Jo palikimą sudarė dveji marškiniai, 73 neparduoti astronominių lentelių egzemplioriai ir fantastinės apysakos rankraštis, kurio likimas tapo toks pat nelinksmas, kaip ir paties mokslininko gyvenimas: 1634 m., praėjus 4 m. po Keplerio mirties, pavadinimu „Sapnas” nedideliu tiražu buvo išleistas lotynų kalba, o tada ilgam užmirštas. Tuo metu vyko Trisdešimt metų karas...

Kodėl didis mokslininkas, šlove užgožęs Ptolemėjų ir Koperniką, atradęs tris amžinus Levanijos gyventojas: Kepleris: Sapnas dangaus kūno judėjimo dėsnius, ėmėsi fantastikos žanro? Jam nedavė ramybės klausimas: ar Mėnulyje gyvena protingos būtybės ir kaip joms atrodytų dangus? Jis vėliau rašė: „Jei mus išvis iš Žemės, tai ši knyga bus naudingu vadovu Mėnulio emigrantams ir piligrimams“. Anot paties Keplerio, jis troško astronomines žinias paskleisti masėse. Tais laikais tai daryti buvo nelengva“: net išsilavinę asmenys atmesdavo Koperniko „erezijas“, buvo įnikę į astrologinius ženklus, sparnuotas planetas stumdančias dvasias...

Kaip tais laikais įsivaizdavo Mėnulį? Jau senovėje astronomai nustatė, kad tai dangaus kūnas. Bet apie Mėnulio dėmes ginčai nerimo net ir išradus teleskopą. Plinijus, tarkim, manė, kad Mėnulyje kaupiasi Žemės miazmai ir garai. Kita antikos teorija Mėnulį pateikė kaip gerai nupoliruotą veidrodį, kuriame atsispindi Žemės žemynai. Ir tik Plutarchas sugebėjo prisikasti iki šiuolaikinių sampratų apie Mėnulio kraterius ir kalnus. Kepleris buvo su tuo susipažinęs ir linko pripažinti Plutarcho požiūrį.

Pirmasis „Sapno“ variantas datuotas 1609 m. Vėliau, kai jau buvo išrastas teleskopas, Kepleris „Sapnui“ parašė tarsi kokius kritinius komentarus. „Sapnas“ vietomis primena jumoru trykštantį „Gargantiua ir Pantagriuelio“ stilių – Kepleris tarsi sklando fantazijos sparnais. Vien patekimas į Mėnulį sukelia šypseną: šviesos bijančių elfų pagalba. O ten šalis, apgyvendinta įvairių keistų gyvūnų, įsikūrusių giliuose plyšiuose, urvuose, besislepiančių nuo deginančio karščio bei stingdančio speigo.

Tačiau aplinka aprašoma nepaprastai tiksliai. Taip pat miriadais švieselių mirga Paukščių takas, o erdvę skrodžia planetos, kometos... O štai ir Volva, niekada nenusileidžianti milžiniška mūsų Žemė. Mėnulio disko papraštyje ji atrodo kaip įkaitęs kupolas. Tai Kepleris aiškino gana tankia Mėnulio atmosfera – iš čia ir prielaida, kad nematomoje Mėnulio pusėje viskas sukaustyta ledų ir sniegų, siaučiant viską stingdantiems vėjams.
Žemėje sapnuojantysis iš Mėnulio įžvelgia įvairias figūras: milžino apglėbta mergina (Europa ir Afrika), katė (Skandinavija), siūbuojantis varpas (Amerika). Neseniai atrasta Australija ir pasakiškos pietų sritys išsivystė į vienaragio siluetą. Tik Kepleris nepamini poliarinių sričių – iki jas tyrinėtojai prisikas tik po kelių dešimtmečių.

Kepleris pats sumeistravo teleskopą. Geometrinė kraterių tvarka įtikino jį apie protingos civilizacijos buvimą, stačiusios miestus – juk pagrindiniu mėnuliečių rūpesčiu buvo susidaryti šešėlį nuo svilinančių Saulės spindulių. Tam būstai turėjo tenkinti griežtus reikalavimus.

Šiandien, kai jau yra po Mėnulį pasivaikščiojusių žmonių, kai jį pagręžiojo žemiečių aparatai, kai kurios Keplerio mintys gali pasirodyti naiviomis. Bet jau tada Kepleris dėstė amžinas tiesas: aiškino apie potvynius ir atoslūgius, nuspėjo ekliptikos svyravimą, visuotinę traukos jėgą. Jis yra dar vienas didžiojo mokslininko paminklas, kurį čia ir pateikiame.

             Pradžia  |  Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga

Keplerio „Sapno“ istorija

Vieninteliu J. Keplerio fantastiniu kūriniu yra „Sapnas“ (išleistas 1634 m., jau po jo mirties). Kepleris prie „Sapno“ dirbo beveik visą gyvenimą ir jame atsispindi jo požiūrių evoliucija.

Mėnulio fazės
G. Dorė. Uraganas Miunhauzeno laivą nuneša į Mėnulį
1593 m. J. Kepleris, dar Tiubingeno universiteto studentas, parašė nedidelį kūrinėlį apie Mėnulio astronomiją: kaip reiškiniai būtų stebimi esant jame. Jo draugas K. Bezoldas pagal šį jaunatvišką kūrinį sudarė tezes ir pasiūlė pravesti studentų disputą – tačiau jį uždraudė universiteto valdžia (tai „Sapno” komentaruose aprašo pats Kepleris [k6]).

Prie Mėnulio astronomijos Kepleris sugrįžta 1609 m. 1610 m. balandžio 19-os laiške G. Galilėjui jis rašo: „Praeitą vasarą 1593 m. pradėtą rankraštį aš praplėčiau iki pilnos Mėnulio geografijos. ... Ar kas gali patikėti, kad milžiniškas okeanas, skiriantis Žemę ir Mėnulį, galima kirsti ramiau ir saugiau, nei siauras Adrijos, Baltijos jūrų ar Lamanšo erdves?.. Nuspėju laivą arba bures, pritaikytas dangaus vėjams; o tada atsiras žmonių, nepabijosiančių netgi tarpplanetinės erdvės tuštumos,... tad norintiems imtis tokios kelionės, sukurkime astronomiją, - Jūs, Galilėjau, -Jupiterio, o aš - Mėnulio“.

Dar iki to J. Kepleris susidomėjo Plutarcho knyga „Veidas Mėnulyje“, kurią iš graikų kalbos išvertė į lotynų ir pabandė atkurti trūkstamas jos vietas.

Nuo 1621 m. beveik dešimt metų Kepleris pildo „Sapną“ gausiais komentarais, kelis kartus viršijančiais pačios knygos apimtį. Apie komentavimą 1623 m. gruodžio 4 d. laiške M. Bernegeriui*), draugui Strasbūre, praneša:„Pradėjau taisinėti savąją Mėnulio astronomiją arba, tiksliau, prieš du metus aiškinti ją pastabomis... Mano brošiūroje tiek pat eilučių, kiek ir problemų, kurias iš dalies turi išspręsti astronomija, iš dalies – fizika ir iš dalies – istorija. ... Aš noriu išspręsti visas problemas nuosekliai panaudodamas tekstą lydinčias pastabas“.

Knygos herojų į Mėnulį neša dvasia (demonas). Kokiu naiviu mums šiandien atrodytų naudojamas būdas, Kepleris jau prieš 400 m. kosminės kelionės sunkumus. Pirmiausia, jis pažymi, kad keliauti gali tik treniruoti asmenys („nepriimame vangių, nutukusių ir ligotų žmonių, tačiau mielai imame tuos, kurie mielai leidžia laiką be perstojo jodinėdami ar dažnai plauko“). Tada atkreipiamas dėmesys į perkrovas starto metu („jis pajunta tokį pastūmimą, tarsi jį būtų iššovę iš patrankos... kūno organus reikia išdėstyti taip, kad liemuo neatitrūktų nuo klubų, o galva nuo kūno ir smūgis vienodai pasiskirstytų po visus organus“). Skrydžio metu reikia atlaikyti baisų šaltį ir oro trūkumą. Tam tikrame taške Žemės ir Mėnulio traukos jėgos susilygina. Susirūpinama ir skrydžio stabdymo klausimu. Apie tai skaitykite „Sapno“ skyrelyje „Dvasia iš Levanijos“.

Mėnulyje žmogus turi saugotis tiek karštų Saulės spindulių, įkaitinančių Mėnulio paviršių, tiek baisaus speigo, užeinančio Mėnulio naktį. Tai galioja ir vietiniams Mėnulio gyventojams. Šiems taip pat atrodo, kad Mėnulis nejuda, o žvaigždės sukasi aplink jį. Jis kruopščiai paskaičiuoja laikus ir stebimus reiškinius Mėnulyje.

J. Kepleris suvokia traukos jėgą – jis laiko, kad ji abipusė ir priklauso nuo kūnus skiriančio atstumo. Jis teisingai suprato potvynių ir atoslūgių esmę: „Saulės ir Mėnulio kūnai traukia vandenyno vandenis jėgomis, panašiomis į magnetizmą“. Tais laikais net Galilėjus neįstengė tai įvertinti: „Tarp iškilių žmonių, samprotavusių apie šį nepaprastą gamtos reiškinį, labiausiai mane stebina Kepleris, kuis, turėdamas laisvą ir skvarbų protą bei būdamas gerai susipažinęs su Žemės judėjimais, leido Mėnuliui turėti valdžią vandeniui, nepaprastas savybes ir kitus vaikiškumus“.

Kepleris įvedė ir inercijos terminą, kuriuo žymėjo ramybėje esančių kūnų priešinimąsi judėjimui. Šią sampratą jis taikė ir dangaus kūnams. „Naujojoje astronomijoje“ jis rašė: „planetų rutuliai savo prigimtimi privalo būti materialūs, ... jie linkę ramybei arba judėjimo nebuvimui“.

„Sapne“ jis žengia tolyn, 75 pastaboje nagrinėdamas atvejį, kai jėgos judančiam kūnui susilygina, teigia: „tada kūno tarytum niekas neveikia jokia kryptimi“, o kūnai juda savaime.

Pradžia  |  Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga  


*) Matijus Bernegeris (Matthias Bernegger, 1582-1640) vokiečių filologas, astronomas, rašęs lotyniškai. Jau 1612 m. Į lotynų kalbą išvertė G. Galilėjo „Tractatus de proportionum instrumento“, o 1632 m. tasai paprašė į lotynų kalbą išversti jo „Dialogus“. Būdamas pacifistu, pasisakė prieš „šventą karą“ prieš protestantus.

Volteras. Mikromegas
Mėnulis ir jo ypatybės
Ralph Robert Moore. Erdvė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
A. Čechovas. Skraidančios salos
Tolkieno stebuklinga pasaka
Volė Šojinka. Interpretatoriai
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Sigitas Parulskis. Ateiviai
Kosminė opera ir Marsas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Astrologijos kiltis
Fantastikos skiltis