|
Sapnas arba Pristatymas | Pradžia: | Dvasia iš Levanijos | Pabaiga Levanijos sala randasi eteryje53) 50 tūkstančių vokiečių mylių54) aukštyje virš Žemės. Kelias iš Žemės į Levaniją arba iš Levanijos į Žemę retai būna atviras 55). Jei kelias atviras, tai mes, dvasios56), lengvai jį įveikiame. Tuo tarpu juo perkelti žmones nepaprastai sunku ir pavojinga jų gyvybei57). Į savo kompaniją nepriimame vangių, nutukusių ir ligotų žmonių58), tačiau mielai imame tuos, kurie mielai leidžia laiką be perstojo jodinėdami ar dažnai plauko Indijoje, įpratę maitintis džiūvėsiais, česnaku, vytinta žuvimi ir kitu mažai patraukliu maistu59). Ypatingą pirmumą suteikiame kaulėtoms senutėms60), nuo jaunystės naktimis jodinėjančiomis ant ožio, dvišakių šakių arba ant seno apsiausto ir Žemėje įpratusių įveikti didelius atstumus. Nė vienas vokietis netinka kelionei į Levaniją, tačiau neatsakome tvirto kūno ispanams61) . Koks didelis bebūtų atstumas, visa kelionė tetrunka ne ilgiau nei 4 val.62); kadangi visada užsiėmę daugybe reikalų ir sutarėme iškeliauti ne anksčiau, nei pradės blėsti rytinis Mėnulio kraštas63): juk jei Mėnulis, vėl sušvitęs visa galia, užkluptų mus kelyje, tai nevertėjo ir palikti Žemės. Kadangi patogus momentas pasitaiko retai, tai su savimi imam nedaugelį žmonių, beje, tik tuos, kas ypatingai mums atsidavęs64). Apsupę tokį žmogų, mes bendromis pastangomis stumiam jį iš apačios ir pakeliam į aukštybes65). Kaskart išvykimas paveikia žmogų tarsi stipriausias smūgis66), nes jis pajunta tokį pastūmimą, tarsi jį būtų iššovę iš patrankos ir jis skrenda per kalnus ir jūras67). Todėl prieš iškeliaujant, žmogų būtina užmigdyti narkotikais ir opiumu68). Visus kūno organus reikia išdėstyti taip69), kad liemuo neatitrūktų nuo klubų, o galva nuo kūno ir smūgis vienodai pasiskirstytų po visus organus. Tada iškyla naujas sunkumas: stiprus šaltis70) ir sunkus kvėpavimas71). Šaltį apmaldome mums iš prigimties duota galia72), o kvėpavimą palengviname prie šnervių priglausdami vandeniu sudrėkintą kempinę73). Pasibaigus pirmajai kelionės daliai, judėti tampa lengviau74). Tada žmones paleidžiame į atvirą orą atitraukdami rankas75). Kūnai susiriečia į kamuolėlius tarsi vorai ir mes tempiam juos vos ne viena valios galia76), kol pagaliau kūno masė nepatenka į jai skirtą vietą77). Tačiau toks skrydis mums mažai tinka, nes vyksta pernelyg lėtai78). Tada mes savo valia (ką jau minėjau) nežymiai paskubinam žmonių kūnus ir, juos aplenkę, skrendame prieš juos, kad stiprus smūgis į Mėnulį nepadarytų jiems žalos. Pabudę žmonės paprastai skundžiasi nepaprastu silpnumu visame kūne, nuo kurio vėliau jie išsivaduoja tiek, kad atgauna sugebėjimą vaikščioti79). Kyla nemažai ir kitų sunkumų. Jų išvardijimas užimtų perdaug laiko. Ir vis tik nieko bloga su jais nenutinka. Visi kartu mes randamės Žemės mestame šešėlyje80), koks ilgas jis bebūtų. Kai šešėlis pasiekia Levaniją, mes tarsi iš laivo išlipame į krantą81) ir paskubomis slepiamės olose ir kitose tamsiose vietose82), nes atvirose vietose Saulė greitai mus paveikia, išveja iš pasirinktų buveinių ir verčia sekti atsitraukiantį šešėlį83). Levanijoje turime laisvo laiko tam, kad galėtumėm lavinti protą pagal savo polinkius. Bendraujam su tos vietovės dvasiomis ir prisijungiam prie jų bendrijos. Kai tik mūsų buvimo vieta išsivaduoja nuo Saulės84), mes gretomis išeiname į šešėlį. Jei jis, kaip tai dažnai būna85), liečiasi su Žemės pakraščiu, mes bendromis jėgomis nuskubame į Žemę. Bendras skrydis mums pavyksta tik tada, kai žmonės stebi Saulės užtemimą. Būtent todėl Žemėje taip baiminasi Saulės užtemimų86). Pakankamai papasakojau apie kelionę į Levaniją. Dabar ketinu supažindinti su pačios Levanijos prigimtimi ir geografų įpročiu pradėsiu nuo jos dangaus aprašymo. Nejudančios žvaigždės visoje Levanijoje atrodo visai taip pat, kaip pas mus87), tačiau planetų judėjimas ir dydžiai gana skiriasi nuo mūsų stebimų, todėl ir visa astronomija Levanijoje kitokia. Panašiai kaip mūsų geografai, remdamiesi dangaus reiškiniais, Žemės rutulį dalija į penkias juostas, Levaniją sudaro du pusrutuliai88). Vienas jų vadinasi Subvolva, o kitas - Privolva89). Pirmasis nuolat mėgaujasi savosios Volvos, Levanijoje pakeičiančios mūsų Mėnulį, vaizdu, o antrasis neturi galimybės regėti Volvą90). Ratas, dalijantis pusrutulius, panašiai kaip mūsų saulėgrįžų koliūras, eina per pasaulio polius ir vadinamas atskyrėju91). Pirmiausia paaiškinsiu, kas bendra abiem pusrutuliams. Visoje Levanijoje, kaip ir pas mus, pakaitomis eina dienos ir naktys92), tačiau jų trukmė nesilaiko tų keitimųsi, kurie pas mus vyksta metų laikotarpyje93). Visoje Levanijoje dienos trukmė yra beveik lygi nakties trukmei. Privolvoje diena trumpesnė už naktį, o Subvolvoje ilgesnė, beje skirtumas taro dienos ir nakties trukmės griežtai išsaugomas94).. Apie tai, kas kinta 5 m. periodu, papasakosiu vėliau. Kad naktys poliuose nesiskirtų, Saulė, brėždama ratus aplink kalnus, pusę laiko slepiasi, o kitą pusę šviečia95). Levanijos gyventojams atrodo, tarsi ji randasi tarp judančių šviesulių, kaip ir mums, žmonėms, nejudančia atrodo Žemė96). Levanijos para lygi mūsų mėnesiui, nes rytais Saulei tekant kiekviena diena beveik pilnai atskleidžia naują, išvakarėse dar nematytą Zodiako ženklą97). Pas mus per vienerius metus Saulė spėja aplink Žemę apsisukti 365 kartus, o nejudančių žvaigždžių sfera 366, arba, jei tiksliau, per 4 m. Saulė apsisuka apie Žemę 1461 kartus, o nejudančių žvaigždžių sfera 1465. Levanijoje Saulė per metus apie ją apsisuka 12 kartų, o nejudančių žvaigždžių sfera 13, arba, jei tiksliau, per 8 m. Saulė apsisuka aplink Levaniją 99 kartus, o nejudančių žvaigždžių sfera 107. Levanijos gyventojams labiau įprastas 19- metis ciklas, nes per tą laiką Saulė pateka 235 kartus, o nejudančios žvaigždės 254 kartus98). Viduriniosios arba centrinės Subvolvos gyventojams Saulė pateka, kai Mėnulį matome paskutiniame ketvirtyje, o centrinės Privolvos gyventojams kai Mėnulį matome pirmame ketvirtyje. Viską, ką sakau apie centrą, reikia taikyti pilniems pusapskritimiams, išvestais per polius ir centrą, statmeniems atskyrėjui. Šiuos pusapskritimius galima pavadinti medivolvanais99). Pusiaukelyje tarp polių yra apskritimas, atitinkantis mūsų ekvatoriui. Jį taip pat vadinsiu ekvatoriumi. Jis dukart kerta atskyrėją ir medivolvanus priešinguose taškuose. Visuose ekvatoriaus taškuose Saulė vidurdienį kasdien praeina beveik tiksliai virš galvos, o lygiadieniais dukart į metus tiksliai virš galvos. Visų kitų vietų gyventojams, esančių arčiau vieno poliaus nei kito, Saulė pusiaudienį nepakyla iki zenito100). Levanijoje, kaip ir pas mus, žiemos eina pakaitomis su vasaromis, tačiau skirtingai nuo mums įprastos metų kaitos, žiema ir vasara toje pačioje vietoje ne visada prasideda tuo pačiu metu. Prabėgus 10 m. bet kuriame Levanijos taške vasaros atėjimo terminai skirsis (sideriniu) pusmečiu todėl, kad per19-os siderinių metų arba 235 Levanijos dienų ciklą netoli polių vasara prasidės 20 kartų (ir tiek pat kartų prasidės žiema), o ekvatoriuje 40 kartų101). Levanijos metuose 6 vasaros ir 6 žiemos dienos, taip kaip Žemės metuose 6 vasaros ir 6 žiemos mėnesiai102). Žiemos ir vasaros kaita netoli ekvatoriaus vos pastebima, nes tose vietose Saulė nukrypsta ne daugiau 5o į bet kurią pusę. Labiau juntama ji prie polių, kur Saulė pakaitomis 6 mėnesius tai nenusileidžia, tai 6 mėnesius nepateka, kaip gerai žinoma tiems mūsų, kurie gyvena Žemėje netoli vieno polių. Kaip ir Žemė, Mėnulio rutulys skirstomas į 5 juostas, bendrais bruožais atitinkančių mūsų žemiškoms juostoms. Tačiau tropinė Levanijos juosta, kaip ir poliarinės sritys, vos apima 10o. Visa likusi dalis priklauso zonoms, analogiškoms mūsų vidutinio klimato juostoms103). Tropinė juosta praeina per pusrutulių centrus; viena jos dalis randasi Subvolvoje, kita Privolvoje. Ekvatoriaus ir Zodiako apskritimų susikirtimai sudaro 4 svarbius taškus, analogiškus mūsų lygiadienių saulėgrįžų taškams. Susikirtimo taškai nurodo Zodiako pradžią104). Nejudančios žvaigždės spėriai praeina nuo pradžios Zodiako ratu, pereidamos iš vieno žvaigždyno į kitą. Visą ratą jos nubrėžia per 20 tropinių metų (tropiniais metais vadinama viena vasara ir viena žiema); pas mums joms prireiktų 26 000 metų105). Štai tai, ką norėjau papasakoti apie pirmąjį judėjimą. Antrojo judėjimo teorija taip, kaip atrodo Levanijos gyventojams, skiriasi ne mažiau nuo mums įprastos teorijos ir daug kartų viršija ją sudėtingumu. Visos 6 planetos (Saturnas, Jupiteris, Saulė, Venera, Merkurijus, Marsas) pateikia ne tik daugelį nukrypimų, kurie mums žinomi, tačiau turi ir tris kitus nukrypimus: du judant palei ilgumą (vienas paros; kitas - 8,5 m. periodais) ir trečiu judant palei platumą (19 m. periodu). Esant kitoms vienodoms sąlygoms, pusiaudienį Privolvos gyventojams Saulė atrodo esanti didesnė, o Subvolvos gyventojams mažesnė nei tekant106). Ir tie, ir kiti sutaria, kad nejudančių žvaigždžių fone Saulė keliais laipsniais nukrypsta nuo ekliptikos į abi puses107). Kaip jau minėjau, kas 19 metų Saulė grįžta į pradinę padėtį. Reikia pastebėti, kad Privolvos gyventojams šitie svyravimai trunka truputį ilgiau nei Subvolvos gyventojams108). Nors ir laikoma, kad tarytum pirmajame judėjime Saulė ir nejudančios žvaigždės vienodai sukasi aplink Levaniją, vis tik pusiaudienį Privolvos gyventojai mato dienos šviesulį beveik sustingusį tarp nejudančių žvaigždžių, o tuo tarpu Subvolvos gyventojams jis atrodo slenkantis gana sparčiai. Pusiaunaktį stebimas atvirkščias paveikslas. Tai Saulė tarsi padaro šuoliukus tarp nejudančių žvaigždžių, be to, kiekvieną dieną savą ypatingą šuoliuką109). Tie patys tvirtinimai galioja ir Venerai, Merkurijui ir Marsui. Kas dėl Jupiterio ir Saturno, tai jiems mano nurodyti nukrypinai nejuntami110). Judėjimas paros metu nevienodas netgi vieną ir tą pačią dienos valandą. Priešingai, kartais jis sulėtėja ne tik Saulei, bet ir visoms nejudančioms žvaigždėms, o po pusmečio tuo pačiu paros metu pagreitėja111). Be to, sulėtėjimas tenka skirtingoms metų dienoms, todėl kartais būna vasarą, kartais žiemą tą pačią dieną, kurią kitais metais buvo pagreitėjimas. Visas ciklas trunka truputį mažiau nei 9 metai112). Taip pakaitomis ilgesne tampa tai diena (dėl natūralaus sulėtėjimo, o ne kaip pas mus Žemėje dėl nelygaus dienos suskirstymo), tai naktis113). Jei Privolvos gyventojams paros judėjimo sulėtėjimas tenka nakties metui, tai naktis, kuri ir taip ilgesnė už dieną, tampa dar ilgesne. Jei sulėtėjimas įvyksta dieną, tai dienos ir nakties trukmė pasidaro beveik vienoda, beje, tikslus susilyginimas įvyksta kartą per 9 m. Kas dėl Subvolvos, tai jai teisingas atvirkščias tvirtinimas114). Štai ką norėjau papasakoti jums apie reiškinius, iki tam tikro lygio vienodai vykstančius abiejuose pusrutuliuose. [ . . . ]
Pastabos 51) Žodžiu dvasia" arba daemonas" suprantu mokslą apie dangaus kūnus; jis kyla iš graikiško žodžio daien", kuris reiškia žinoti". 52) Šis pavadinimas paskatintas Mėnulio, į kurį sminga mūsų minties žvilgsnis. 53) Levanija ne guli, o greičiau plaukia, jei paimsime analogiją su sala. Tačiau aš gana dažnai kalbėsiu apie tokią Levanija, kokia ji atrodo stebėtojui. Jei kam nors pavyktų patekti į Mėnulį, tai jis būtų tvirtai įsitikinęs, kad Mėnulis nejudėdamas stovi vietoje. 54) Žemės rutulyje 1o didžiojo lanko laikomas lygiu 15-ai vokiškų mylių. Pavyzdžiui, Romoje Šiaurės poliaus aukštis yra 41o50', o Niurnberge 49o26', beje, abu miestai yra beveik ant to paties meridiano. Vadinasi, nuo Romos iki Niurnbergo yra 114 mylių, o iki Dunojaus krantų 100 mylių. Kadangi Šiaurės poliaus aukštis Rostoke lygus 54o10', tai nuo Niurnbergo iki Rostoko yra 71 mylia. Analogiškai Šiaurės poliaus aukštis Lince siekia 48o16', o Prahoje 50o6'. Aukščių skirtumas sudaro 1o50' arba 26 mylias. Jei 1o sudaro 15 mylių, tai apskritimo, t.y. pilno didžiojo lanko Žemės paviršiumi, spindulys yra 8600 mylių. Hiparche" aš įrodžiau, o Koperniko astronomijos sutrumpintame variante" a priori išvedžiau, kad apogėjuje Mėnulis nutolęs nuo Žemės maždaug 59-is Žemės spindulius. Padauginę 59 iš 860 gauname 50 740 mylių. 55) Ar turi šis pokštaujantis priežasties, kodėl Saulės ir Mėnulio užtemimai atneša tiek nelaimių, paaiškinimas kokį nors fizikinį pagrindą ir ar dera su juo? Piktosios dvasios. Be abejo, vadinamos tamsos ir oro jėgomis: vadinasi joms lemta ir jos tarytum pasmerktos gyventi šešėliu, t.y. Žemės metame kūgyje, padengtose srityse. Jei tas kūgis paliečia Mėnulį, tai piktosios dvasios lekia į nakties šviesulį, pasinaudodami tamsiu kūgiu tarsi kopėčiomis. Iš kitos pusės, jei visiško Saulės užtemimo metu Mėnulio metamo šešėlio kūgis liečia Žemę, dvasios tuo kūgiu grįžta į Žemę (žr. 86 pastabą). Vienok, abi šios galimybės nutinka retai. Jei pateiktame fragmente dvasia laikysime astronomijos mokslą, tai teiginys apie tai, kad protas neturi kito priėjimo prie Mėnulio, kaip tik per Žemės šešėlį ir kitus glaudžiai su tuo susijusius dalykus, nėra nerimta. Žr. Simetriją" (šešėlių matavimą"), kuri yra mano veikalo Hiparchas" dalis. 56) Tęsiant alegoriją, tai kelias nėra sunkus, nes matuodami šešėlius, pažįstam dangaus reiškinius. Jei kalbame apie kūnų ir dvasių prigimtį, tai ir šiuo atveju teiginys turi aiškią prasmę. Aišku, tai kas pasakyta viso labo tėra pokštas. Skubėdamas priekin ir pagrindinį dėmesį sutelkdamas fizikiniams samprotavimams, aš spėjau į visas puses visomis kryptimis laidyti satyros strėles, taikydamasis į nieko neįtarančius žiūrovus. 57) Šiuos žodžius reikia suprasti fizikine prasme, kad jei kūną, turintį savą svorį, valandai užmetame į 12000 mylių aukštį. Tai papildykite oro trūkumu (žr. 71-ą pastabą). Jei žmonėms atimtumėm orą, tai jie žūtų, kaip iš vandens ištraukta žuvis. Prie teiginių, kuriuos laikai patvirtintais geriausių fizikų, priklauso teiginys, kad oro riba praeina ties aukščiausių kalnų viršūnėmis, o gal ir žemiau. 58) Tycho Brahės užrašuose galima neretai sutikti priekaištus tokio tipo žmonėms, kurie be paliovos plepa apie filosofiją tuo metu, kai jis rengiasi savo darbui ir naktiniams stebėjimams. 59) Čia užsimenama epigrama, kurioje šmaikščiai atsiliepiau apie Mestlino, tuo metu buvusio mano mokytoju, kūno sudėjimą: Kuo mažiau mėsos neša dailus skeletas, Tuo lengviau link dangaus jo šeimininkas kelias. Subtiliam Mestlino protui žavumas visiems žinomas. Ir vis tik teatleidžia man tie, kuriuos užgaus ši epigrama. 60) Čia turiu omenyje Aulidą ir sąjungininkus, sugriovusius Troją. Iš tikro, ketinau tik papokštauti ir pateikti šmaikštų pasamprotavimą. Jei tikra, kaip laiko dauguma teismų dėl kaltinimų burtininkavimu, kad, atseit, raganos skraido oru, tai kodėl negali koks nors kūnas imti judėti taip greitai, kad paliktų Žemę ir persikeltų į Mėnulį? 61) Sumanydamas pokštus, nereikia pražiopsoti, kad, tikintis vieno klausytojo pritarimo esant kitam, galite giliai įžeisti šį ir jo kaimyną. Tačiau visame tame Vokietija garsėja ir apsirijimu, o Ispanija sąmojumi, proto aštrumu ir temperamentu. Vadinasi, jei vokiečiui ir ispanui tektų užsiimti mokslu, kuriam priklauso ir astronomija (ypač šioje knygoje mano dėstoma Mėnulio astronomija, užimanti keik neįprastą padėtį, nes stebėtojas tarytum randasi Mėnulyje), tai ispanas pirmautų. Būtent todėl pranašavau, kad šią knygą išjuoks vokiečiai, tačiau žinomu laipsniu perskaitys ispanai. 62) Centrinio Mėnulio užtemimo nuo pradžios iki pabaigos trukmė, kai abu šviesuliai yra apogėjuose, vos keliomis minutėmis ilgesnė, nei mano nurodytas skrydžio laikas. Kadangi Saulės paralaksas lygus 0'59'', o Mėnulio paralaksas 58'21'', tai šių dydžių suma lygi 59'21''. Prie šio dydžio pridėjus Mėnulio spindulį, lygų 15'0'', mes vėl gausime sumą 59'21''. Per valandą tikras Mėnulio pajudėjimas sudaro 29'44'', Saulės 2'23'', Mėnulio tolimas nuo Saulės 27'21''. Jei šią reikšmė padvigubinsime (per 2 val.) ir atimsime, tai liks 4'39''. Tačiau 4'33''30''' Mėnulis nueina per 10 min., o likusią 5''30''' per 12 sek. Tad pilnas centrinis Mėnulio užtemimas trunka 4 val. 20 min. 25 sek. Tačiau tokia ilga trukmė pasitaiko labai retai. Vadinasi, jei kūnas palieka Žemę tam, kad persikeltų į Mėnulį, tai jis privalo arba daug dienų glūdėti Žemės šešėlio kūgyje, sukdamasis kartu su juo, ir atsidurti reikiamoje vietoje tiksliai tuo momentu, kai Mėnulis įeis į šešėlio kūgį, arba, jei tai stipriai prieštarauja kūno prigimčiai ir nedera su ja, atlikti visą kelionę iš Žemės į Mėnulį per šį labai trumpą laiko tarpą, kurio metu Mėnulis randasi šešėlio kūgyje. Papildomą priežastį nurodo magnetizmo teorija. Mėnulis yra Žemei giminingas kūnas. Tokia išvada sustiprinama daugeliu argumentų, pateiktų vieno iš pokalbio dalyvių Plutarcho knygoje Apie veidą, matomą Mėnulio diske", kuri pridedama. Arabų aiškintojai irgi privertė Aristotelį pereiti į šios nuomonės šalininkų pusę. Jei neklystu, apie tai mus tikina ištrauka iš II knygos 12 skyriaus Apie dangų". Apie ją žr. mano kūrinio Koperniko astronomijos sutrumpinimas" IV knygos pratarmėje. Tačiau aiškiausiai Mėnulio ir Žemės giminingumą patvirtina potvyniai ir atoslūgiai, apie kuriuos žr. mano Komentarus apie Marso planetos judėjimą". Kai Mėnulis yra tiesiai virš Atlanto, taip vadinamojo Pietinio, Rytinio ar Indijos vandenyno, tai jis pritraukia Žemę skalaujančius vandenis. Savo kelyje nesutikdami žemynų, vandenys iš visų pusių suteka į plačią sritį, esančiai tiesiai po Mėnuliu, o krantai dėl to nusenka. Tačiau kol vanduo teka, Mėnulis suspėja pasislinkti ir daugiau nėra tiesiai virš vandenyno, dėl ko vandens masė, besiplakanti į vakarinį krantą, liaujasi jautusi Mėnulio trauką ir užgriūva rytinį krantą. Paskutiniame kūrinio Apie pasaulio harmoniją" skyriuje aš išnagrinėjau dar vieną potvynių ir atoslūgių priežastį, glaudžiai susijusią su išdėstyta prieš tai, tai ir to, kas pasakyta, visiškai pakanka. Iš tikro, kadangi dvasios negyvena niekur kitur, o tik šešėlio kūgyje, ir privalo, kaip sakyta, greitai pernešti žmonių kūnus, tai, jei tik Mėnulis tuo metu nepraeina tuo pačiu metu per šešėlio kūgį, jos neabejotinai pasmerktos vienatvei. Besiplėšydamos, apsipildamos prakaitu ir iš niekur negaudamos pagalbos, jos netenka jėgų. Jei dvasios imasi darbo esant dėkingai Mėnulio padėčiai, tai savo buvimu šešėlyje jis padeda jų pastangoms, suteikęs magnetinį poveikį giminingam kūnui. Žr. 78 pastabą. 63) Iš esmės, aš čia pateikiu dar vieną paaiškinimą dėl kelionės iš Žemės į Levaniją trumpo laiko, pasiremdamas ne paties ilgojo užtemimo trukmę, ne mūsų kūno prigimtimi, o keliautojų nuomone. 64) Visą šią frazę reikia suprasti alegoriškai. Kadangi įsidėmėtini ir svarbūs įvyksta retai; ir galimybė juos stebėti irgi pasitaiko retai, tad astronomijos mokslas (vienas iš dvasių) tampa žinoma ne per užtemimus. Tačiau egzistuoja filosofai, pavydžiai auginantys visus filosofinius mokslus (visa dvasių šeima). Laukdami Mėnulio užtemimų, kalbu, šie filosofai tūno pasaloje. Pasinaudodami Žemės šešėliu, tarsi kopėčiomis, jie nusigauna į Mėnulį, kad ištirtų dangaus kūnų prigimtį ir judėjimą. Tik mažą žmonių giminės dalį sudaro filosofai. Ir vos vienas ar du iš filosofų siekia išplėsti astronomijos ribas. 65) Čia vėl sugrįžtu prie apmąstymų apie žmogaus kūno prigimtį, nors ir atsiduodu laisvam fantazijos skrydžiui. Vadinasi, kai kūnai yra g 66) Svorį" apibrėžiu kaip abipusės traukos jėgą, analogišką magnetų traukai. Tačiau kai kūnai yra nedideliu atstumu, tai jų abipusės traukos jėgą didesnė, nei kai jie randasi toli vienas nuo kito. Tad, kai kūnai yra susiglaudę, tai jie labiau priešinasi bandymui juos atskirti. 67) Stumtelėjimas ne toks stiprus, jei pastumtas kūnas lengvai pasiduoda. Vadinasi, švininis rutulys patiria stipresnį sukrėtimą nei akmeninis, nes švininis rutulys sveria daugiau ir patiria didesnį pasipriešinimą. Tad, kadangi žmonių kūnai sunkūs, tai jie priešinasi judinimui, dėl ko stumtelėjimas, sukeliantis tokį greitą judėjimą, bus gana stiprus. 68) Narkotikus ir opiumą aš skiriu siekiant sumažinti aštrų skausmą. Tegu kas nors kitas rūpinasi keliautojo saugumu, kad jį, miegantį arba budrų, nesuplėšytų į dalis. 69) Apvalios formos kūnuose labiausiai veikiamas artimiausios postūmio šaltiniui dalys, nes jas savo svoriu slegia ant jų gulinčios kitos dalys. 70) Mūsų kūnus šildo nuolat iš Žemės vidaus gylančių garavimų šiluma. Lietingą dieną arba naktį, kai nėra šiltų saulės spindulių, tie garai iškrenta rasos arba šerkšno pavidalu. Nuo odos pašalinus tą šiltą išorinį garą, oda grubėja. Kūną paliekantis garas netenka šilumos, panaudotos jo išskyrimui ir tvirtėdamas virsta šalta materija. Tankėdamas garas ima artėti prie jį išskyrusio kūno ir, susilietęs su šiuo, perduoda jam šaltį. Oras eteryje, netekęs saulės spindulių, negaudamas šilumos, lieka šaltu. Kadangi jis stipriai išretėjęs, tai jam perduotas šaltis, jei oras nejuda, nerodo kokio nors juntamo poveikio. Jei orui suteikiamas judėjimas, tai tas pats procesas sukelia tai, kad oras ima tankėti. Šalčio susidūrimai su kūnu arba skrendančio kūno su šalčiu tampa dar stipresni, todėl oras tankėja dar labiau ir, būdamas subtilia materija, praninka giliau ir sustiprėja. Be to, šaltis tampa aktyviu agentu materijos kondensavimosi procese. Laikau, kad iki kondensavimosi materija teturi tik pasislėpusį šaltį. Aiškinimą, kaip paslėpta forma pereina į aktyvią, palieku kitiems. Žr. atitinkamus samprotavimus mano Optikoje", pagrįstus šviesos ir juodos spalvos palyginimu. Jei mano samprotavimuose rasite klaidą, tai padėsite pasiekti tikrąją priežastį. 71) Žr. 57 pastabą. 72) Šią pastabą padariau iš formalių paskatų. Prigimtis mane paliko: nežinau, kiek leistinas pokštas tokiame rimtame samprotavime. Nuo alegorijos irgi dvelkia šalčiu. Dvasia, vadinama astronomija, panaudodama įgimtus sugebėjimus ir nenumaldomą aistrą proto statiniams, neypatingai rūpinasi atsargų, reikalingų gyvenimui, papildymu. 73) Negalėjau neprisiminti tinkamo šiai vietai Aristotelio pasakojimo apie filosofus, siekiančius pabuvoti Olimpo kalne Azijoje, kad pasigėrėtų nuo kalno atsivėrusiu vaizdu. 74) Tai tikra, jei kūnas nuneštas taip toli už Žemės magnetinio poveikio srities, kad Mėnulio rutulio magnetinės jėgos poveikis tampa labiau pastebimas. 75) Kai magnetinės Žemės ir Mėnulio jėgos, veikiančios priešingomis kryptimis, tarpusavyje susinaikina, tada kūno tarytum niekas neveikia jokia kryptimi. Tada kūnas, kaip visuma, judina savo dalis, kurios mažesnės už viso kūno svorį. 76) Kūnų perkėlimui būtina ne tik valia, bet ir jėga. Kiekvienas kūnas turi tam tikrą inerciją, proporcingą kūne esančiai materijai, ir priešinasi judėjimui. Inercija atveda kūną į ramybės būseną visur, kur kūnas randasi už traukos jėgų veikimo zonos. Tą jėgą, arba inerciją, turi įveikti kiekvienas, kuris ketina pajudinti kūną iš vietos. 77) Taip vyksta, kai Mėnulio magnetinės jėgos veikimo sritis gana arti ir todėl dominuoja. Tarkim, kad kažkuri Žemės dalis lygi Mėnulio rutuliui ir turi traukos jėgą, prilygstančią Mėnulio traukos jėgai. Kūnas, patalpintas taške tarp abiejų rutulių taške, kurio atstumai nuo abiejų kūnų yra tuo pačiu santykiu, kaip patys kūnai, stovi vietoje, nes jėgos, tempiančios į priešingas puses, tarpusavyje susinaikina. Taip nutinka, jei kūnas nuo Žemės yra 58 1/59 Žemės spindulio atstumu ir 58/59 Žemės spindulio atstumu nuo Mėnulio. Tačiau kai kūnas pasislenka arčiau Mėnulio, tai jį ima veikti Mėnulio trauka, nes dėl Mėnulio artumo Mėnulis ima dominuoti. 78) Iš pradžių trauka aukštyn nepaprastai maža, tačiau labai arti Mėnulio, kaip nesunku suprasti, ji tampa gana juntama. Be to, toji trauka beveik nenaudinga tiems, kurie nedaro jokių pastangų, kad pakeltų kūną, ir atvirkščiai, padeda tiems, kurie bando perkelti kūną, net jei Žemės trauka viršija Mėnulio trauką. Žr. 62 pastabą. 79) Žr. pastabas 67, 68, 69. Tačiau keliautojui privalu sekti, kad jo perkeliamas kūnas būtų pristatytas vientisas ir nepažeistas, o žmogus galėtų pabusti. Čia alegorija siūlo nuostabų vaistą tiems, kurie prisiekė saugoti savo nekaltybę ir slopina natūralias aistras: įtemptus, nepaliaujamus ir [protą] deginančius apmąstymus. 80) Tai, kaip nurodyta 62 pastaboje, stipriai prieštarauja kūno prigimčiai ir nedera su ja". Tikrovėje tai nėra galima. 81) Man buvo nepaprastai malonu rasti beveik tokius pačius žodžius pas Plutarchą. 82) Kadangi, kai minėta 55 pastaboje, dvasios, apie kurias kalbame, vadinamos tamsos dvasiomis. Alegorija palygina kelionę per Žemės šešėlį su užtemimų stebėjimu, Saulę su politika, tamsias Mėnulio olas su atsiskyrimu ir scholastiniu nemandagumu, olose praleistą laiką su neliaujamais mąstymais apie užtemimų stebėjimus. Man, būnant Prahoje, teko gyventi name, kuriame nebuvo tinkamesnės vietos Saulės diametro stebėjimo už gilų alaus rūsį. Iš rūsio aš saulėgrįžos dienomis per skylę stoge vidurdienį nukreipdavau astronominį žiūroną, mano aprašytą Optikoje", į Saulę. Detaliau ši alegorijos dalis apžvelgta kitoje pastaboje. 83) [Pastaba prarasta.] 84) Kaip nurodyta žemiau, tai vyksta 7 arba 8 dieną po Mėnulio užtemimo. 85) Visiški Saulės užtemimai įvyksta dažniau nei Mėnulio. 86) Šis pokštas detaliau paaiškintas 55 pastaboje. Tačiau, perėjus prie alegorijos, tai negalima neprisiminti Saulės užtemimų numatymų, išvedant iš teorijos, kuri paremta Mėnulio užtemimų stebėjimu. 87) Tai vyksta todėl, kad Koperniko astronomijos sutrumpinimo" IV knygoje aš a priori išvedžiau, kad Saulės spindulio santykis su Saturno sferos spinduliu toks, kaip šio su nejudančių žvaigždžių sferos spinduliu. Jei ši prielaida teisinga, tai Saturno sferos spindulys sudaro tik 1 / 2000 nejudančių žvaigždžių spindulio, sferos, apimančios Žemę ir Mėnulį, spindulys tesiekia vos 1/20 000, o Mėnulio sferos spindulys lygus 1/ 59sferos, apimančios Žemę ir Mėnulį, spindulio. Vadinasi atstumas nuo Žemės iki nejudančių žvaigždžių sferos jiems pasikeičia ne daugiau nei 1/10 000. Prie tokio nežymaus pokyčio apie 1/30 prideda Mėnulio variacijos. Taigi, nuo nejudančių žvaigždžių Mėnulio variacija vargiai pastebima. 88) Mums, Žemės gyventojams, Mėnulis visada pasisukęs viena ir ta pačia puse. Iš čia darome išvadą, kad aplink Žemę jis sukasi taip, tarsi būtų pririšta virvute; ir kai viršutinė Mėnulio pusė niekada nebūna pasisukusi į Žemę, jos apatinė pusė, arba pusrutulis, visada pasisukusi į Žemę. 89), 90) Nusprendžiau, kad Mėnulio gyventojai vadins Volva tai, ką mes, žemiečiai, vadiname Žeme. Senovės žydų kalba mūsų naktinis šviesulys už jo baltą spalvą vadinosi Lebana, etruskų kalba Luna (šis žodis, man atrodo, paimtas iš Kartaginos), graikiškai Selena nuo selas, kas reiškia baltas apdangalas", nes tokiu jį regime mes, gyvenantys Žemėje. Analogiškai žodis, Mėnulio gyventojų kalba žymintis mūsų Žemę, kurią jie regi vietoje Mėnulio, turėtų būti kildinamas nuo pavadinimo to, ką jiems primena mūsų Žemė. Žemės rutulys Mėnulio gyventojams atrodo kaip nuolat besisukantis aplink savo nejudančią ašį. Kaip paaiškės iš toliau pateikiamos pastabos, to sukimosi įrodymu Mėnulio gyventojai gali priimti Žemės rutulį dengiančių dėmių keitimąsi. Atsižvelgdamas į tą sukimąsi, Mėnulio gyventojų naktinį šviesulį pavadinau Volva (nuo lot. volvo - suktis. Tuos, kurie mato Volvą, nusprendžiau pavadinti Subvolvos gyventojais, o tuos, kurie neturi galimybės stebėti Volvą Privolvos (nuo lot. privatio - netekimas) gyventojais. 91) Būdami čia, Žemės rutulyje, mes pasaulio poliais vadiname du priešingus taškus, kuriuose Žemės ašis, jei ją pratęstume į abi puses, kerta nejudančių žvaigždžių sferą. Pirmas judesys mums atrodo toks, kad tie taškai yra nejudantys. Kas dėl menulio gyventojų, tai jie tų dviejų taškų nelaiko pasaulio poliais, nes per tą trumpą laiko tarpą, per kurį mes išmatuojame 24 mūsų valandas, jiems neatrodo, kad žvaigždžių sfera suktųsi aplink mūsiškus pasaulio polius. Atvirščiai, Mėnulio rutulio ašis statmena arba beveik statmena ekliptikos plokštumai. Jei pratęstume tą ašį, tai i nejudančių žvaigždžių sferą kirstų taškuose, esančiuose ekliptikos polių apylinkėse. Būtent tie poliai ir yra pasaulio poliai Mėnulio gyventojams, nes jiems atrodo, kad per laiko tarpą, kurį vadiname mėnesiu, nejudančios žvaigždės spėja apsisukti aplink tą ašį. Įvyksta tai todėl, kad pas Mėnulio rutulys pasisuka aplink savo ašį taip, tarsi jo galai būtų nejudančiai įtvirtinti erdvėje. Tiesa, per mėnesį Mėnulio rutulys ir jame esanti ašis spėja apsisukti aplink Žemės rutulį, tačiau ašis bet kokiai Mėnulio padėčiai lieka lygiagreti pati sau. Tad viso apsisukimo metu ji nukreipta beveik į tuos pačius taškus nejudančių žvaigždžių sferoje, nes Mėnulio orbitos dydis nykstamai mažas lyginant su nejudančių žvaigždžių sfera. Atskyrėjo ratas eina per Mėnulio rutulio polius. Tai aišku iš to, kad viso per mėnesį atliekamo apsisukimo metu į Žemę atgręžtos tos pačios Mėnulio paviršiaus dėmės. Tuo laipsniu, kokiu Mėnulį matome nejudančiu, jis iš tikro sukasi aplink minėtus taškus. 92) Mėnulio rutulys sukasi aplink Žemę taip, kad yra visada pasisukęs į ją vienu ir tuo pačiu pusrutuliu. Šį pusrutulį galime pavadinti priekine Mėnulio rutulio puse. Kai Mėnulis randasi tarp Saulės ir Žemės, mes matome jauną Mėnulį arba ploną pjautuvą, it Mėnulis būna atsisukęs užpakaline dalimi į Saulę, o priekine nuo Saulės. Kai matome pilnatį, tai yra esame tarp Mėnulio ir Saulės, tai užpakalinė Mėnulio rutulio pusė yra nukreipta į nejudančias žvaigždes priešinga nuo Saulės kryptimi, o priekinė pusė tuo pačiu metu į Saulę ir Žemę. Laikoma, kad visoje Visatoje Saulės pasirodymas pradeda dieną, o pasislėpimas naktį. Tad priekinė ir užpakalinė Mėnulio pusės turi savas dienas ir naktis. Tačiau jų paros (laiko tarpas, lygus vienai dienai ir vienai nakčiai) ne tokios trumpos, kaip mūsų. Tai, ką mes vadiname mėnesiu, jiems sudaro tik vieną parą. 93) Jei neimsime lygiadienių, tai mūsų dienų ir naktų trukmė kinta, mes mūsų pasaulio poliai yra toli nuo ekliptikos polių. Tačiau mūsų pasaulio poliai nesutampa su Mėnulio gyventojų pasaulio poliais. Priešingai, jų pasaulio poliai visai kiti ir randasi arti ekliptikos polių. Jei nežymus atstumas tarp Mėnulio pasaulio polių ir ekliptikos polių ir sukelia kokį nors dienos ir nakties trukmės kitimą, tai toji variacija nepalyginama su mūsiške ir tikrai ne taip stipriai jaučiama. 94) Mano Efemeridėse" priešpilnio fazė skiriasi nuo Mėnulio kvadratūros su Saule ne daugiau nei mūsų 2 val. ir 10 min. Šis neatitikimas kyla todėl, kad Mėnulio orbitos santykis su Saulės (arba Žemės) trajektorijos matavimais sudaro 1:59 (aišku, apogėjuje). Tačiau centrinės Subvolvos gyventojams diena prasideda ne tuo momentu, kai Menulio rutulio centras bus Saulės plote, o kai Mėnulio rutulys įeis į apšviestą ratą, nuo kurio ir priklauso fazė. Abiejose fazėje Mėnulis priartėja prie Saulės labiau nei Žemė. Tad ta Mėnulio orbitos dalis, kuri yra tarp ribų ir Žemę apeina išore, kita nuo Saulės puse, yra ilgesnė už orbitą, praeinančią tarp Žemės ir Saulės. Išorinė Mėnulio orbitos dalis yra dienos trukmės matas centrinei Subvolvai ir nakties centrinei Privolvai. Taigi, Subvolvos diena ir Privolvos naktis prideda apie 4 val. prie pusės mėnesio, nusakomo mūsų Žemės matais, o iš kitos pusės tokia pat trukmė atimama ir iš Subvolvos nakties ir Privolvos dienos. Be to, tai, kas buvo sakoma apie centrines Levanijos sritis, tinka ir sritims, esančioms šalia centrinių rytuose ir vakaruose, tik su viena išimtimi: per kiek ilgumos laipsnių ta ar kita vieta nutolusi nuo centro, tiek Mėnulio rutulys nusitęsia už tos padėties, kurioje centrinei sričiai ateina diena. 95) Tokia pat situacija stebima ir lygiadienio dienomis Žemės rutulio poliuje. 96) Tame pagrindinė viso Sapno" tezė, tai yra Žemės judėjimo įrodymas arba, greičiau, argumento prieš Žemės judėjimą, besiremiančio jusliniu suvokimu, paneigimas. 97) Jei diena" apibrėžiama kaip laiko tarpas tarp Saulės patekėjimo ir nusileidimo, tai kai tik kokia nors vieta yra apšviesta Saulės, nusileidimas ten dar neįvyko. Tos dėmės, kurias regim Mėnulio kūno centre, neabejotinai apšviečiamos Saulės visų 15 d. metu be jokios pertraukos. Kai mums Mėnulis nusileidžia už horizonto, ją dėl Žemės apvalumo, kiti gali stebėti. Taio Mėnulio diena trunka 15 mūsų dienų, o Mėnulio naktis trunka per 14 mūsų parų. 98) Pas mus Žemėje (ne visų žmonių, o tik astronomų) priimta laikyti, kad 8 metuose yra 99 mėnesiai arba 19-oje metų 235 mėnesiai. Tačiau lunacijos ne taip stipriai susiję su mūsų reikalais, kaip dienos ir naktys. Ko galime tikėtis iš tikėtinų Mėnulio gyventojų (jei jame yra mokančių skaičiuoti būtybių), jei ne tų pačių skaičių laikymosi, jei jie nežino kitokios dienos? Apie 19-mečio ciklo pasibaigimą Mėnulio gyventojai sužinos išvydę tokį pat dangaus vaizdą, koks buvo anksčiau. 99) Medivolvanus reikia suprasti kaip terminą analogišką mūsų meridianams. Tačiau pas mus meridianų daug, o tuo tarpu pas Mėnulio gyventojus tėra vienas vienintelis medivolvanas, nes jis eina per du priešingus pagal Volvą pavadintų pusrutulių taškus (daugiau kitų tokių taškų nėra). Medivolvanai nepakeičia mūsų meridianų, nes Mėnulio gyventojai turi savus meridianus, pravestus panašiai kaip mūsų, per polius ir zenitą stebėjimo vietoje ir tarnaujančius tarsi partneriais centriniam medivolvanui. 100) Kadangi Mėnulis yra rutulys, visus sunkius daiktus Mėnulyje traukia į centrą. Rutulio paviršiuje kūnus slegia stačiu kampu ir taške, kuriame spindulys, išeinantis iš Mėnulio centro ir pravestas per kūno pagrindą, kerta nejudančių žvaigždžių sferą, galime laikyti tos vietos, kur randasi kūnas, zenitu. Žvaigždės, nesutampančios su šiuo tašku, Mėnulyje esančio stebėtojo požiūriu, turi nenulinius zenitinius atstumus. Tai leidžia įsivaizduoti ekvatorių, einantį viduryje tarp polių, ir nagrinėti Saulės nuokrypį nuo vietos zenito. Laikoma, kad gyvenantiems pusiaujyje Saulė virš galvos praeiną ne kasdien, o tik per lygiadienius. Tad ašis, aplink kurią sukasi Mėnulio rutulys, nėra lygiagreti ekliptikos ašiai, o yra pasvirusi į ją tam tikru kampu. Kitaip sakant, kadangi Mėnulio ašis visada statmena orbitos plokštumai, kertančiai Mėnulio kūną bet kuriuo momentu, tai Mėnulio orbita pakrypusi į ekliptikos plokštumą, o Mėnulio ašis sudaro tam tikrą kampą su ekliptikos ašimi. 101) ... 102) Iš šių 6 dienų tik viena ar dvi iš tikro vasariškos. Likusių dienų trukmė vasaros pradžioje ir pabaigoje trumpėja, artėdama prie lygiadienio trukmės. 103) Nedrįstu jų vadinti vidutinio klimato. Mėnulyje, kaip vėliau paaiškės, nėra vidutinio klimato. 104) Zodiakas Mėnulio gyventojams visiškai nesiskiria nuo mūsų. Ir tikrai, mūsų Zodiaką Žemė pereina savo metų judėjimu, apsisukdama aplink Saulę. Tačiau Mėnulis sukasi aplink Žemę, o dvasios apgyvendintos visame Mėnulio rutulyje. Tad abiejų Mėnulio pusrutulių gyventojai savo vaizduotėje piešia Zodiaką dėl vienos ir tos pačios priežasties. 105) Ši pastaba susijusi su tuo, kas pasakyta 101 pastaboje. Mėnulio gyventojams pagarba tropiniams metams gal ir ne tokia didelė, kaip pas mus, bet bent jau didesnė nei sideriniams, kas natūralu, jei prisiminsime, kaip pagarbiai jie elgiasi su tropiniais metais. Vėl pažvelgę į pagrindinę šios knygos tezę, pastebėsime, kad viskas, ką mes garbiname kaip būdingas Visatos charakteristikas 12 dangaus ženklų, saulėgrįžos, lygiadieniai, tropiniai metai, ekvatorius, koliūrai, tropikai, poliarinės sritys ir pasaulio poliai ir tikro tėra apribota tik mažyčio Žemės rutulio ir egzistuoja tik Žemės gyventojų vaizduotėje. Taigi, jei mūsų vaizduotę perkelsime į kitą rutulį, tai viską teks apmąstyti kitaip. 106) Taip įvyksta todėl, kad Mėnulio rutulys, arba jo didžiausias atstumas nuo Žemės, sudaro 1/59 atstumo nuo Žemės iki Saulės. Taigi, kai Privolvos gyventojai mato Saulė pereinančią meridianą, tai jie prieina prie Saulės 1/59 pilno atstumo nuo Žemės iki Saulės arčiau nei Žemė, o kai Saulės perėjimą per meridianą stebi Subvolvos gyventojai, tai jie yra toliau nuo Saulės nei Žemė. Per pilnatį Mėnulis yra nuo Saulės 60 vienetų atstumu, o per jauną mėnulį 58 vienetų. Tačiau atstumui mažėjant, regimas Saulės dydis didėja. Būdamas kvadratūroje, Mėnulis nuo Saulės nutolęs tokiu pat atstumu kaip Žemė. O kai Mėnulis randasi kvadratūroje, Saulė, kaip buvo pasakyta, teka ir leidžiasi tiek centrinės Privolvos, tiek centrinės Subvolvos gyventojams. 107) Mėnulis nukrypsta nuo ekliptikos į abi puses maždaug 5o, jei žiūrėsime iš Žemės. Jei žiūrėsime iš Saulės, tai nuokrypis sudaro beveik tiek pat kampo minučių, nes orbitų tiesinių dydžių santykis vos didesnis už 60 : 1. 108) Saulės perėjimo per meridianą metu Privolvos gyventojai yra arčiau Saulės nei Žemė, o Subvolvos gyventojai per savo pusiaudienį yra toliau nuo Saulės nei Žemė. Tuo ir kitu atveju skirtumas vos didesnis už 1/60 atstumo nuo Žemės iki Saulės. Taigi, Subvolvos gyventojai yra nuo Saulės per 1/60 atstumo nuo Žemės iki Saulės toliau, nei jų gentainiai iš Privolvos. Jei Privolvos gyventojams Saulė nukrypsta ne daugiau nei 5'30, tai Subvolvos gyventojams ji nukrypsta ne daugiau nei 5'20. Šias pastabas padariau ne tam, kad nurodytas dydis didelis ir vertas dėmesio (Žemėje 1/6 minutės kampas vos prieinamas stebėjimui), o tik išsklaidymui įtarimo, kad tarsi nuo Minėto Mėnulio judėjimo palei platumą atsiranda dar žymesni pokyčiai. Jei priimtume orbitų tiesinį sanykį tokiu, koks mus pasiekė nuo Ptolemėjaus ir kitų senovės autorių, tai nuokrypis išaugs iki 15'. 109) Žemė ir Mėnulis savo metų judėjimu sukasi aplink Saulę, o Mėnulis tuo pačiu sukasi dar ir apie Žemę. Todėl, kai Mėnulis atsiduria tarp Saulės ir Žemės esant fazei, mūsų vadinamai jaunu mėnuliu, tada jis juda į pusę, priešingą tai, į kurią juda Žemė. Tiesa, judėdamas į priešingą pusę, Mėnulis spėja praeiti nelabai didelį atstumą, kai kad Žemė savo tiesiu judėjimu, nes Žemė per parą praeina 1/365, o Mėnulis tik 1/30 savo orbitos, be to, Mėnulio orbita vos vos didesnė už 1/60 Žemės orbitos. Tačiau 1/30 nuo tos 1/60 sudaro 1/1800 viso kelio, Žemės nueinamo per metus, arba apytiksliai 1/5 nuo 1 /365. Vadinasi, kai mes matome pilnatį, Mėnulis per parą nueina 6/5, o per jauną mėnulį 4/5 atstumo, nueinamo Žemės, ir jos judėjimas per jaunąjį mėnulį sudaro vos 2/3 judėjimo per pilnatį. Tačiau skaitytojas neturi pamiršti, kad Sapnas" parašytas anksčiau, nei tapo tiksliai žinomi dydžių santykiai. Tuo metu buvau linkęs skaičiuoti tartu su senovės žmonėmis, kad atstumas iki Saulės sudaro apie 1200, o iki Mėnulio apie 60 Žemės spindulių, dėl ko orbitų santykis buvo laikomas ne 60:1, o 20:1. Tuo pačiu Mėnulio orbita buvo laikoma lygi 1/20 Žemės orbitos, o 1 / 30 nuo tos 1/20, tai yra Mėnulio kelias per parą, sudarė 1/600 Žemės orbitos arba daugiau nei pusę atstumo, kurį nueina Žemė per parą. Tad per jaunąjį mėnulį Žemės tiesinio judėjimo per parą likutis nejudančių žvaigždžių atžvilgiu mažiau už pusę, tai yra beveik nieko, tačiau per pilnatį Mėnulis pusantro karto pagreitina savo bėgimą. Kitaip sakant, per pilnatį Mėnulis juda daugiau nei 4 kartus greičiau nei per jaunąjį mėnulį. Ir vis tik Mėnulio gyventojai laiko, kad jis kybo nejudėdamas. Vadinasi, jiems atrodo, tarsi tą judėjimą daro Saulė ir jos tiesųjį judėjimą jie mato esant kintantį. Apie šią išvadą mes dar paminėsime 152 pastaboje. 110) Pati Saulė visai nejuda. Tiesiog Žemės gyventojai Saulei priskiria Žemės judėjimą paros metu didžiuoju ratu", panašiai, kaip Mėnulio gyventojai priskiria Saulei mėnulio judėjimą aplink ją, susidedantį iš metinio Saulės judėjimo ir mėnesinio Mėnulio judėjimo. Sudėtingiau priskirti tuos pačius judėjimus Merkurijui, Venerai ir Marsui, kurių savi regimi judėjimai, aišku, vyksta į priešingą pusę. Šių planetų judėjimus būtų galima stebėti, net jei metiniai Žemės ir Mėnulio judėjimai, paimti kartu su mėnesiniu Mėnulio judėjimu, tarpusavyje neutralizuotųsi: Marsas visą Zodiaką praeitų labai sparčiai, kai jis ir Saulė rastųsi vienoje pusėje nuo Žemės ir Mėnulio, ir labai lėtai, kai Žemė ir Mėnulis skirtų Marsą nuo Saulės. Tačiau Venerą ir Merkurijų būtų galima stebėti ne visame Zodiake, o tik Saulės apylinkėse, kur jie judėtų tai pirmyn, tai atgal, kartais keliais laipsniais aplenkdamos Saulę, kartais atsilikdamos nuo jos. Šie pačių planetų judėjimai, susimaišę su judėjimais, atliekamais Žemės ir Mėnulio, ir gimdo tą judėjimų vaizdą, kurį stebi Žemės ir Mėnulio gyventojai. 111) Jei Mėnulio atliekamus judėjimus, remiantis klaidingu regimo judėjimo vaizdu, priskirsime kitiems dangaus kūnams, tai tarp Mėnulio judėjimų bus ir toks, kuris verčia Mėnulį lėtinti savo lėkimą apogėjuje ir spartinti jį perigėjuje. Tačiau atsitinka, kad Mėnulis juda labai lėtai per pilnatį, jauną mėnulį pirmame ir ketvirtame ketvirčiuose ir bet kurioje sekančioje fazėje. Vienok, kai Mėnulis pasiekia pilnaties fazę, centrinės Subvolvos gyventojai laiko, kad atėjo pusiaudienis, o per jaunąjį mėnulį kad atėjo vidurnaktis. Privolvoje viskas atvirkščiai. 112) Tiek laiko reikia apogėjui, kad nubrėžtų Zodiaką. 113) Tarkime (pieš. 1), tad tiesė TR eina per Žemės centrą C ir statmena tiesi, jungiančiai Žemės ir Saulės centrus C ir S. Tiesė TR dalija Mėnulio orbitą į lankus. Tarkim, kad lankas TNR atitinka Privolvos dienai, o lankas TPR Privolvos nakčiai. Didžiausias Mėnulio neatitikimas kvadratūra siekiantis, kaip žinoma, 7,5o arba, padvigubinus, 15o. Taigi, lanką, kurio vidurys sutampa su apogėjumi, Mėnulis praeina per 195o laiko, o likusį lanką per 165o laiko. Tai pat galima pasakyti, kad mūsų naktis trunka 13 val., o diena 11 val., arba išreiškus tą kažkaip kitaip. Tačiau Mėnulio gyventojams dienos ir nakties trukmė kitokia. 114) Sulėtėjimą sukelia tai, kad Mėnulis yra apogėjuje, o centrinės Privolvos gyventojams naktis ateina tada, kai mes. Žemės gyventojai, matom pilnatį. Tad, jei pilnatis sutampa su apogėjaus praėjimo momentu, tai naktis Privolvoje trunka labai ilgai. Jei apogėjaus praėjimas įvyksta esant jaunam mėnuliui, tai dienos Privolvoje savo trukme beveik nesiskiria nuo naktų, nes priešingai veikiančios priežastys tarpusavyje viena kitą neutralizuoja. (bus daugiau...) Bet taip pat skaitykite: | Sapno pabaiga) Papildomos redaktoriaus pastabos Michaelis Mestlinas (Michael Maestlin, 1550-1631) vokiečių dvasininkas, astronomas ir matematikas,
laikomas J. Keplerio mokytoju ir jam padariusiu didžiausią įtaką. Jiedu dažnai keitėsi
laiškais (beje, pirmasis žinomas aukso pjūvio paskaičiavimas (maždaug 0,6180340)
surastas Mestlino 1597 m. laiške Kepleriui). 1576 m. tapo liuteronų diakonu Baknange. Nuo 1580 m. matematikos profesorius: pradžioje
Heidelbergo, o vėliau Tiubingeno
(jame nuo 1583 m. dėstė 47-rius metus) universitete. 1582 m. parašė suprantamą įvadą į astronomiją. Buvo vienu pirmųjų pripažinusių
Koperniko heliocentristinę teoriją. 1589 m. išleido
Epitome Astronomiae ir labai tikėtina, kad ją naudojo savo paskaitose.
Keplerio Sapno pristatymas
Volteras. Mikromegas |
