Erdvės B tyrimas remiantis Puankarė modeliu ir kai kurios išvados

Pradžią žiūrėkite Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B

Erdvėje burbulo lygtis x2+y2+z2=t2C2 aprašo keturias galimas burbulo, tuo pačiu ir dalelės plėtimosi ar traukimosi formas. Burbulas gali plėstis ar trauktis „išorėje“, o taip pat plėstis ar trauktis „viduje“ (sąlyginai mūsų visatą laikyčiau „išorine“). Šiuos traukimusis ar plėtimusis galima susieti. Galime apsibrėžti, kad, tarkim, jei mes esam besitraukiantis „išorėje“, tai esame „besiplečiantis“ ir viduje, - ir atvirkščiai. Nors manau, kad gali būti ir kitokių „išorinio“ ir „vidinio“ pasaulio jungimo būdų. Tam, tarkim, įvedus papildomą aksiomą apie tai, kad erdvėje B kiekvienam „išoriniam“ erdvės Bct burbulo taškui erdvėje Bct egzistuoja jungus jam taškas P, kuriam burbulo centro C atžvilgiu galioja papildomos inversijos taisyklės, gausime erdves B su skirtingomis savybėmis.
Pabandysiu tirti bendriausias erdvių B savybes.

Turime dvi koordinačių sistemas: C – plečiasi šviesos greičiu, O - nesiplečia. Šviesos signalą O koordinačių sistemos atžvilgiu galima įsivaizduoti kaip besiplečiančią šviesos greičiu sferą. Gi, C atžvilgiu, ji išlaiko pradinį kontūrą. Koordinačių C atžvilgiu bet kuri erdvės O sfera yra besitraukianti greičiu C sfera.

Erdvės B tyrimams pagal Puankarė modelį suformuokime Lobočevskio erdvę L, kur r=T2C2. Įrodome, kad erdvės Bct taško O burbulų taškai laiko atkarpoje 0<=ts<T Oriciklas pagal 5 aksiomą yra šios L erdvės taškai. Tad tokiu būdu įrodome, kad erdvė Bct erdvės Bct taškų atžvilgiu yra Lobočevskio erdvė. Puankarė modelis labiausiai tinka todėl, kad bet kurios figūros vaizdas Lobočevskio ir Euklidinėje erdvėje yra tas pats. Tad nustatę, kokiu paviršiumi juda erdvės Bct taškas Lobočevskio erdvėje, galime nustatyti ir kaip jis juda Euklidinėje erdvėje. Taip galime nustatyti ir dalelių, ir net mūsų visatos geometrijas, kurios irgi yra erdvės Bct aibės. Laikui bėgant, mūsų visatos geometrijos kinta. Ji lyg ir teka, - tai Lobočevskio erdvės pseudosfera, tai Rymano erdvės sfera.

Kurioje fazėje mes dabar randamės? Tai gali įrodyti kosmologiniai tyrimai. Bet pabandysiu panagrinėti vieną fazę, kai ji teka Lobočevskio pseudosferos paviršiumi, kurią dabar laikau labiausiai tikėtina. Tai yra „besitraukianti“ erdvė. Nagrinėkime koordinačių sistemoje C laiko atkarpoje 0<=ts bet kurį, judantį greičiu v<C erdvės Bct tašką O. Pagal 5 postulatą bet kuriuo laiko momentu ts taškui O egzistavo oriciklas, kurio spindulys R=ts*C. Šis oriciklas yra erdvės Bcttaško C atžvilgiu besitraukiantis burbulas. Tiesiog įsivaizduokime , kad kiekvienu laiko momentu iš oriciklo išpjauname skritulius ir per jų centrą C „užmaukime“ ant erdvės E(x,y,z) tiesės, vienas ant kito. Gauname pseudosferą (žr. Brėžinį Nr. 4). Kiekvienu laiko momentu taškas O randasi ant šios „augančios pseudosferos („Eifelio bokšto“) viršūnės. Bet kartu jis ir spėjo pabuvoti ant kiekvieno „žemiau“ esančio skritulio. Todėl galime sakyti, kad mūsų taškas laike „tekėjo“ Euklidinės psiaudosferos paviršiumi. Bet jis tuo pačiu metu, pagal 5 postulatą (matome ir brėžinyje), buvo ir erdvės C burbulo taškas. Tad, jei laikome, kad koordinačių sistemoje C ši sfera nesiplečia, tai galime teigti, kad sukosi su šia sfera, tai yra kiekvienam erdvės Bc taškui erdvėje Bct egzistavo besitraukiantis koordinačių sistemoje C burbulas, besisukantis kartu su erdvės Bcp burbulu. Manau tai ypač svarbu tiriant įvairias dalelių savybes. Kadangi nepriklausomai nuo to, kuriuos du erdvės Oriciklas Bct taškus pasirinktume, ir nepriklausomai nuo to, kokią koordinačių sistemą pasirinktume, tai yra nepriklausomai nuo stebėtojo, jie juda, tai šioje koordinačių sistemoje galime kalbėti apie erdvės Bct taškų absoliutų judėjimą, tai yra Galilėjaus reliatyvumo principas joje negalioja.
Būtent šis judėjimas ir sukelia gravitaciją
.

Beje, dar šis tas apie sukimąsi. Kuo dalelė toliau randasi nuo stebėtojo, tuo lėčiau ji sukasi. Ir atvirkščiai. Kai turime labai mažus atstumus, tai Bct dalelė sukasi greičiu, artimu šviesos greičiui. Erdvėje, jei stebėtume galaktikas, tai, manau, stebėtume, kad kuo toliau galaktika randasi, tuo lėčiau sukasi pati galaktika. Gi pati visata irgi sukasi. Bet yra skirtumas. Priklausomai nuo to, kurioje savo Visatos vystymosi fazėje mes randamės, šis judėjimas skiriasi. Jei esame „besiplečiančios“ visatos elementai, tai bet kuri labai nutolusi dalelė (labai nutolusi galaktika irgi gali būti laikoma dalele) atrodys, kaip besisukanti vis greičiau; o jei „besitraukiančios“ - tai vis lėčiau.
Tai turėtu įrodyti, kad mūsų erdvė yra erdvė B.

Atitinkamai patyrinėjus „besiplečiančią“ Bcp koordinačių sistemoje O, galime teigti, kad ji formuoja Rymano erdvę. Panašias, tik „atvirkščias“ išvadas galima padaryti nagrinėjant ir šią erdvę.

Parengė Ričardas Grigas    

Pastaba: Savo komentarus galite palikti šiame puslapyje...

Erdvės formos
Puankarė teiginys
Visatos modeliai
Golbacho teiginio įrodymas?
Paslėpti erdvės matavimai
Specialioji reliatyvumo teorija
Nepaprasti Visatos skaičiai
Mitas apie laiko pradžią
Stabilios būsenos teorija
Izingo modelis įmagnetinimui
Labai suderinta Visatos sandara
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Visatos topologija: pradžiamokslis
Skaičiai B ir jų kvantinės sistemos
Erdvės ratilai: Visatos darinių kilmė
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Apie reliatyvumo teorijos prioriteto nustatymą
Netiesinis mąstymas: išspręsti neišsprendžiamą
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Klasikinės „neišsprendžiamos“ geometrinės konstrukcijos
Nėra paprastos visuotinės teorijos!
Kaip išgyventi aukštesnius matavimus?
Tjorstono geometrizacijos teiginys
Intuicijos problema pas Puankarė
Revoliucija mazgų teorijoje
Torsioniniai laukai
Holografinė visata
Greičiau už šviesą!
Antigravitacija
Kvantinis chaosas
Topologija
Vartiklis