Žvejų dievai arba dievai-žuvys Graikų žodis IXOYC, žuvis, yra Jėzaus Kristaus, Išpirkėjo santrumpa (akronimas). Pirmieji krikščionys vadino save dangaus "Ichtus", didžiosios Žuvies, sūnumis. Konstantinas X ir R raides užrašė virš šio akronimo, kurias kartais laikė dieviškoji "žuvis". Šv.Petras įkūręs savo pirmąją vyskupiją Antiochijoje, Oanų šalies centre, surado ryšį tarp Kristaus ir dievo Žuvies. Senovės Romoje visur buvo piešiama žuvis (arba užrašomas jos pavadinimas), žymint paslaptį, kurią tik krikščionys gali suprasti. "Mes, mažos žuvelės, kaip mūsų Žuvis, Jėzus Kristus, plaukiojame krikšto vandenyje ir būsime išgelbėtos likę jame", rašė Tertulianas. Jobo knygos Leviatanas yra Žvejų dievas, nors ir paverstas jūrų siaubūnu. Jonos "banginis" yra hippocampus, pusiau jūros arkliukas, pusiau delfinas - jis ir krikščionių piešiniuose nėra tikras banginis. E.Blavatskaja teigė, kad Cetus, milžiniškas banginis, kito iš keto. Žuvies dievo Dagono, ir Jona iš tikro slėpėsi dievo Dagono statulos viduje tol, kol jo neišgelbėjo finikiečių jūreiviai. Pagal išlikusius fragmentus žmogaus žemesnioji prigimtis buvo vaizduojama kaip milžiniška jūros gyvatė, drakonas, "leviatanas". Visos gyvatės formos išreiškia Saulės energiją (šviesą) įkalintą vandenyje bei žmogaus dieviškąją energiją, pasireiškiančią žmogaus troškimais. Žuviškieji dievai Višnu yra indų išpirkėjas kilęs iš žuvies burnos. Pirmojo jo avataro metu jo dieviškuosius įstatymus buvo pagrobęs demonas Haya-Griva. Višnu pavirto žuvimi ir po Tvano, kai vandenys atslūgo, iš vandenyno dugno iškėlė šventąsias knygas. Berosus, kalbėdamas apie metą prieš Tvaną, teigė: "Oannes rašė - susirūpinę dėl žmonijos ateities kartų ir politikos". Žydų komentatoriai "Pradžios knygai" pridūrė: "Mūsų rabinai laiko, kad Adomas, mūsų šlovingosios atminties tėvas, parašė knygą, kurią Rojuje jam perteikė Dievas" (Smith "Sacred Annals"). Taigi, žydai išsaugojo liudijimą, kad Ad-ami, Ad (ar Adlandis) žemės gyventojai, dar būdami rojuje buvo įvaldę rašymo meną. Nes nepažinus raidžių būtų neįmanoma perteikti daugelį praeities faktų, datų, amžių, matų (tokių, kaip arkos). Josephus, cituodamas žydų liudijimus, teigia, kad garsių žmonių gimimai ir mirtys (tarp Adomo ir Nojaus) perteikiami laike labai kruopščiai. Suidas, 11 a. graikų leksikografas, pratęsia: "Adomas buvo menų ir raidžių autorius". Egiptiečiai sakė, kad jų dievas Anubis "iki Tvano parašė analus". Kinai laikė, kad jų ankstyviausia rasė priešistoriniais laikais "mokė visų gyvenimo menų ir rašė knygas". "Gotai visad naudojo raides". Le Grand liudija, kad prieš Tvaną ar iškart po jo didieji žmonės iškirsdavo tekstus ant didelių akmenų [Fosbroke. Encyclopedia of Antiquity]. Plinijus rašė: "Raidės buvo naudojamos visados", o Strabijus - "Ispanijos gyventojai turėjo iki Tvano padarytų užrašų" [Jackson. Chronicles of Antiquity]. Midfordas rašo: "Labiausiai tikėtina, kad tai [raštas] buvo perimta iš priešistorinių laikų" [Graikijos istorija". Seniausia indų Tvano versija yra Rigvediškajame "Catapatha Brahmane": (žr. >>>>). Kita legenda pateikiama Puranuose, kur žuvis išgelbsti ne Manu, bet Dastas karalių (žvejų valdovą). Vakarų Azijoje musulmonų ar hindu simboliniame mene vaizduojamas šv. al-Khizz žaliais drabužiais vandens paviršiumi nešamas žuvies, lydinčios jį per gyvenimo upę. Kitos nuorodos: Dievo vardai Jėzaus kapas Kašmyre Jėzus Kristus musulmonams Dogonas (Sirijaus paslaptis) Pirmieji krikščionių raštai Lilita: bjaurumų motina Legendinė Ofyro aukso šalis Uždrausta žmogaus kilmės istorija Logosas Filono Aleksandriečio raštuose Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje Slėpiningieji Edeno sodai Žodžio "krikščionis" kilmė Zoologija ir mitologija Elohimų alchemija Himalajų legendos Mes iš Afrikos Biblijos skyrius Filosofijos puslapis Mitologijos puslapis