Slydinėjant ant sąmokslo teorijos sampratos

Sąmokslo teorija, žinoma ir tarptautiniu žodžiu konspiracija, yra palyginus dar jaunas terminas, bet jau plačiai įsitvirtinęs ir Lietuvos žiniasklaidoje bei populiarioje kultūroje.

Šia fraze dažniausiai galima lyg ir nokautuoti bet kokią naują, keistą, pernelyg drąsią, „laukinę“ idėją ar hipotezę, politikoje, istorijoje, pagaliau bet kurioje mokslo srityje. Sąmokslo teorija kaip mat asocijuojasi su nepatikimumu, bloga reputacija, kelia jausmingą reakciją - viską nuo lengvo nerimo iki baimės ar nusivylimo. Kitaip tariant, jei ir geras, logiškas socialinis ar politinis tyrimas, prasmingom išvadom paremtas pareiškimas bus pašaipiai priskirtas „sąmokslo teorijai“, nes neatitiks oficialios versijos – vargu ar kas jį dar sykį išdrįs imtis rimtai peržiūrėti. Nesunku numanyti, kad tokios etiketės prilipinimas gali būti ir labai apgalvotas, patrauklus ginklas, apsauga nuo bet kokio demaskavimo.

Todėl panašu, kad termino nesukūrė tie, kurie iškėlė taip pavadintas teorijas, hipotezes - jis ir buvo prilipintas, kad pažymėti tuo praktiškai viską, kas neatitinka visuomeninio mąstymo standarto (kas savaime taip pat jau panašu į sąmokslo teoriją). Tokiu būdu į šią

20-metis koledžo studentas 1963 m. spalį Jim Marrs šoko scenoje su Kathy Kay Jack Ruby‘io „Carousel“ klube

neaprėpiamą fantasmagorinę biblioteką pakliuvo galybės skirtingiausių „failų“ iš visų įmanomų gyvenimo sričių ir nenuostabu, kad konspiracijų duomenų bazės, ar susieta gausi lektūra atrodo iš pažiūros labai chaotiškai. Tuo pačiu ji išlieka pasakiškai neišsenkamu šaltiniu kūrybinėms idėjoms, nuo fantastikos siužetų knygose ar filmuose iki sėkmingo verslo modelių.

Šio straipsnio tikslu nebūtų išskirstyti sąmokslo teorijų kategorijomis. Priminsim tik, kad su sąmokslo teorijomis susieti šimtai pavadinimų knygų ir vadinami jau „tipiškais“ konspiracinės lektūros autoriai. Greičiausiai vėl gi, vargu ar kas siekė tokiais tapti, bet palaipsniui pakliuvo, ar užėmė šią nišą, o kai kuriais atvejais ji gali būt net labai palankia vieta ir atnešti savotišką reputaciją bei gerbūvį. Tačiau kaip taisyklė, autoriai turi būt novatoriai, ikonoklastai, bent jau eksperimentiški ar kartais pasižymintis beprotiška drąsa.

O kai kada, iš pažiūros ramūs ir nuoseklūs, kaip kad išleidęs ne vieną bestselerį amerikietis Jim Marrs, laikantis save tiesiog atviro mąstymo tiriančiuoju žurnalistu, ieškančiu atsakymų iš tikrųjų savarankiškai, yra gal būt vienas ankstyvesnių šiuolaikinių „sąmokslo teorijų skleidėjų“. Viename pokalbyje jis ėmėsi paprastai apibrėžti, kaip galima suprasti ir patį sąmokslą, ar kai kuriais atvejais sandėrį, kurių gali būti begalinė įvairovė, o ir labai geranoriškų, pavyzdžiui, kai du žmonės sumanė pasveikinti su gimimo diena savo vadovą ir sutarė, suprantama, iš anksto nieko nesakę, įteikti jam dovaną kokiu siurpriziniu metu.

Sąmokslo samprata siektų būtent taip plačiai ir iš esmės galėtų persmelkti vos ne visą visuomenės veiklą, atsispindėti žmonių santykiuose, kur geresni ar blogesni, didesni mažesni, asmeniniai ar politiniai (ar abu vienu metu) sąmokslai vyksta nepaliaujamai. Tik greičiausiai sąmokslo teorijos terminas, pirmąsyk pasirodęs jau 18 ar 19 a. JAV mokslinėje spaudoje, neturėjo tokio negatyvaus atspalvio iki praeito amžiaus 9 dešimtmečio. Ir žinoma tokios begalinės reikšmių įvairovės.

Dažnu atveju sąmokslas būtų apibrėžiamas siauriau, kaip slaptos, bet įtakingos grupuotės ar organizacijos neviešinamas susitarimas, teisiniu ar moraliniu požiūriu klastingam veiksmui, kaip taisyklė savanaudiškais tikslais, tokiais kaip valdžios paėmimas (ar išlaikymas), resursų užvaldymas, ideologijos primetimas plačiai visuomenei ir pan. Šiuolaikinio pasaulio istorija - nuo nacių-sovietų pakto iki JAV prezidento Richard Nixon'o Votergeito skandalo - perkrauta tokiais, net gi klišiniais, daugiau ar mažiau pagarsėjusiais sandėriais, nors jei ir istoriškai išanalizuoti, visuotinai priimtini, jie netampa vadinami „pasitvirtinusia sąmokslo teorija“. Taip pat, minėtų atvejų demaskavimas gali pasireikšti kelete lygmenų, besiskiriančių informacijos ar faktų gausa, patikimumo ir priimtinumo laipsniais ir pan.

Didesnių ar mažesnių reiškinių, iki tol vadintų sąmokslo teorijomis, pripažinimai vyksta pastoviai, kaip pavyzdžiui, kontraversiškas vadinamos Bilderbergerių grupės kasmetinis susirinkimas buvo plačioje visuomenėje laikomas išgalvotu, kol galiausiai šiemet tapo nušviestas pasaulinėje žiniasklaidoje. Nemažai uždraustų temų, politinių aptarimų tabu pralaužta taip pat sąmokslo teorijų skatinimu, kaip pav. Europos Sąjungos žlugimo grėsmė, apie ką straipsniai gali pasirodyti jau vedamuose dienraščiuose, o įvairių kitaminčių buvo aptarinėjama nuo pat sąjungos susikūrimo. Tuo pačiu, ne tik Holivudas, bet plačioji žiniasklaida lyg pilnai įsisąmonino, kad sąmokslo teorija turi didžiulę intrigą, dažnai egzotišką, daug įspūdingesnę už gerokai atsibodusias rutinines žinias. Pagaliau, sąmokslo teorijos išviešinimas įmanomas neįpareigojančiu būdu, nes visad saugo ir pats terminas, kuo ji „beprotiškesnė“ gal tuo net lengviau, nes rizikinga yra greičiau tuomet, kai teorija atsidurs kaip tik arčiau tiesos ar duos tikslių nuorodų pilnam išaiškinimui.

Gilesnių įžvalgų, bešališko ar visuotinai kritiško nusiteikimo patrauklumas paskatino ir ypač populiarias televizijos laidas, kaip kad lietuviškoji „Sąmokslo teorija“ su Arnu Klivečka, laikoma vien drąsiausių, ar tokiu pat pavadinimu (Conspiracy Theory) amerikietiška tikrovės šou-tyrimo laida su Jesse Ventura. Tematika, aktualijos, pobūdis ar mąstas gali skirtis tiek, kiek ir Lietuva nuo Amerikos, bet net nebūnant pastoviu žiūrovu ar gerbėju galima pripažinti, kad kažkuo tokios laidos yra progresyvios, ar pasak, konservatyvesnių nuomonių, daro „žalingą įtaką visuomenei“.

Tie, kas progai pasitaikius būtinai pamini kokį sąmokslo teorijų pavojų „normaliam žmogui“, dažnai pateikia argumentą, kad šios teorijos atsiradimą lemia pirmiausia išankstinis nusiteikimas matyti įvykius susietus, gal būt kažkieno konkrečiai numatytus, ar pakreiptus reikiama linkme, o ne iškrentančius nekalta atsitiktine tvarka. Sąmokslo teoretikai, kaip taisyklė neva būna per daug įtarūs ar visai paranojiški, kas gal būt iš ties dažna, bet linksmiausia, kai kur kas labiau paranojiški tampa bet kokių sąmokslo teorijų priešininkai ir kritikai. Galima numanyti, kad jie paprastai būna labiau įsikibę į vieną kurią nors tikrovės interpretaciją.

Kitaip tariant, jei kas iš atviriau mąstančių iškelia ar priima tris-keturias potencialias įvykio paaiškinimo versijas, įskaitant „beprotiškas“, išlikę labiau pragmatiški, ramesnio požiūrio, gali visgi nesunkiai reaguoti, jei kelios iš tokių hipotezių laikui bėgant nepasitvirtins ir galiausiai išsigrynins tiksliausia reiškinio interpretacija. Kur kas didesnė baimė kyla tam, kas laikosi „normalios“ vienatinės tiesos, nes jai nepasitvirtinus, ar vieną dieną „tiesai“ subyrėjus, įsikibti visiškai nebus į ką. Tokie atvejai kolektyviniame lygmenyje gali netikėtai sukelti tikrą paniką ištisoms minioms.

Galima taip pat pastebėti, kad visuotinai labiau bijoma idėjų nei veiksmų. Juk didžiojoje žiniasklaidoje įvykiai, vadinamieji faktai beveik neapsireiškia patys savaime, neutraliai. Jų interpretacija, pateikimas, „reikšmė“ yra svarbesnė, dėl ko ir identiškas įvykis ar veiksmas gali būt visuomenės suprastas ir priimtas visiškai skirtingai kiekvienam atvejui. Tiems, kas įtakoja, finansuoja ar tiesiog valdo medijas neverta nerimauti dėl pačių įvykių, svarbu spėti juos tinkamai įvynioti, ne tik pateikiant, kaip būtų tikslinga, bet ir tuomet, kai tai politiškai ar komerciškai naudinga.Kita vertus, kai kurios šiandieninės žiniasklaidos rūšys didele dalimi kaip ir išreiškia pačios save, sunku būtų įsivaizduot, kad pašalinus, sakykim, komercinės televizijos kanalo tikrą ar įsivaizduojamą slaptą valdymą, nešvarų finansavimą ir pan. jis nors kuo pasikeistų.

Sąmokslo teorijų kritikai taip pat siūlo nepasiduoti intriguojantiems siužetams ir pasikliauti savo nuomone, tik neretai tą „savo“ nuomonę jie pristato jau pilnai paruoštu aprobuotu pavidalu. Vis dėlto nuomonės ar išvadų formavime aiškiai turi įtakos pasirinkimų kiekis, galimybė prieiti prie visų šaltinių, kaip ir atvira savarankiška mąstysena bendrai. Kaip pastebėjo alternatyvios kultūros filosofas Terence McKenna savo paskaitose, informacija ir valdžia – visad du priešiški poliai. T.y. joks valdymas neįmanomas be informacijos valdymo ir žinių, net visos pasaulėžiūros kontrolė bei manipuliacija, tegu neva ir geranoriškiausiais sumetimais yra bet kokios santvarkos ar valstybinės kultūros dalimi, patinka tai ar ne.

Tikriausiai tik interneto era tapo neprecedentiniu laikmečiu informacijos viešumo, gausos, prieinamumo, perdavimo, savotiško „nacionalizavimo“ prasme, kai tuo pačiu, kiekvieno individo savarankiškų išvadų siekis meta tikrą iššūkį ir reikalauja nepalyginamai didesnių pastangų, sutelktumo ir patirties, nei tai buvo ribotų žinių visuomenėje. Bet gal tame atsispindi žmogaus evoliucija, labiau nei, sakykim, Darvino teorijoje – kuri vadinasi, beje, būtent teorija, tačiau kuriai pavyko sėkmingai tapti akademinio mokslo atrama.

Parengė Lukas Devita

Apie sinarchiją
Valdžios kvaitulys

3015 m. gegužės 16 d., antradienis Demiurgas Mazukta rankoje pabandė vieną golfo lazdą, padėjo, pabandė kitą ir liko ja patenkintas. - Tik žaidžiam sąžiningai, - griežtai perspėjo. – Be tų mūsų pokštų, supratai? Pataikei, vadinasi pataikei, prašovei – vadinasi prašovei. - Žinoma, linktelėjo demiurgas Šambambukli. – Sutarėm. Jis pradėjo pirmas. Kamuoliukas nusirito ir sustojo 20 cm nuo duobutės. Šambambukli atsiduso ir įritino jį antru smūgiu: - Dabar tu. Mazukta vyptelėjo, prisitaikė ir smogė lazda. Kamuoliukas nulėkė toli į šalį, pabaidė triušį, kuris užpakaline koja nuspyrė kamuoliuką į upę, kur jį prarijo lydeka, ją čia pat iš dangaus pačiupo ir nusinešė erelis. Reikiamoje vietoje lydeka prasižiojo, kamuoliukas iškrito, atšoko nuo uolos, lankstu nuskriejo per lauką link duobutės ir ... nepataikė.

Rupertas Šeldreikas
Cinizmas kaip amatas
Elohimų alchemija
Flirtas su Hitleriu
Nauja šmėkla pasaulyje
Anapus gėrio ir blogio
Nesuskaičiuokamais turtais galingi...
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Didžiųjų misterijų šviesa
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Konspiracija? NSO ore...
Astronomų užsipuolimas TSRS
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Industrinės civilizacijos pabaiga
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Išmanusis ginklas japoniškai
Minčių valdymo mašina
Teorija apie Dianos žūtį
Kada bus Armagedonas?
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Požemių Pasaulio valdovas
Žygis prieš intelektą
Raudonieji teosofai
Lėlininkai
Vartiklis