|
Dž. Vindemas. Properša laike Apie autorių >>>>> Neypatingai originalus, tačiau maloniai sentimentalus apsakymas. Veiksmas vyksta aplink tam tikrą paradigmą laike, tam tikrą laikų persidengimą. Jame susitikimas su mylimuoju įvyksta ne tada, kai ji buvo jauna, o jau jos gyvenimo saulei besileidžiant. Netikėtai prieš senos ledi akis pasirodo jaunuolis, kurio ji laukė jaunystėje ir kuris nepasirodė. Ir jis atrodo ne mažiau nustebęs nei ji. Jiems besikalbant, jam paaiškėja, kad jis yra ne savo laike, o po 50 m., tačiau 4-iomis dienomis vėliau, nei turėjo įvykti jų susitikimas. Jis gražinamas į praeitį, - ir kartu aiškėja, kodėl jis tada neatėjo dėl tų 4 d. poslinkio. O senoji ledi suvokia, kad kitaip viskas vykti ir negalėjo nes visa tai kažkur užrašyta (tarytum akašų užrašai). Tolimoje, nuo kelio nematomoje namo pusėje saulė šildė ypač maloniai. Beveik prie pat plačiai atverto prancūziško stiliaus lango sėdėjosi misis Dolderson atitraukė krėslą keliais coliais taip, kad jos galva atsidūrė pavėsyje, o kūnas galėjo mėgautis malonia šiluma. Tada ji atlošė galvą ant pagalvėlės ir pažvelgė į lauką. Prieš ją atsivėręs vaizdas misis Dolderson atrodė amžinu ir nekintančiu. Prižiūrėtoje pievelėje augo kedras taip, kaip buvo visada. Jo plokščios, horizontaliai ištįsę šakos dabar gerokai pailgėjo lyginant su tomis, kokios buvo jos vaikystės laikais, tačiau tai buvo beveik nepastebima; medis ir tada atrodė dideliu, tokiu jis atrodo ir dabar.
Kairioji klomba, esanti arti gyvatvorės, tokia pat įvairiaspalvė, kaip ir anksčiau Na, galbūt, gėlės vos ryškesnės; misis Dolderson atrodė, kad žiedų spalvos dabar tapo grubesnės ir kontrastingesnės nei anksčiau, tačiau gėlės bis tiek buvo nuostabios. Giria u- gyvatvorės pasikeitė kiek smarkiau jauni ūgliai tapo aukštesni, daugelis senų medžių žuvo. Pro tarpus medžių lapijoje galima buvo išvysti rausvoko stogo fragmentus tem, kur senais laikais kaimynais ir nė nekvepėjo. Tačiau atsiribojus nuo tai, viskas atrodė taip, tarsi tarp praeities ir dabarties nebuvo ištiso gyvenimo. Buvo snaudulį keliantis laikas po pusiaudienio, kai paukščiai ilsisi, dalykiškai dūzgia bitės, tingiai šnabždasi lapai, o iš teniso kortų, esančių už namo kampo, atsklinda kamuoliuko pastuksenimai, o kartais ir balsas, paskelbiantis rezultatą. Tokios saulėtos dieneles pasitaikydavo kiekvienais paskutiniais 50-60 metų. Misis Dolderson nusišypsojo toms dienoms; jas dievino būdama mergaite, o dabar dar labiau. Šiame name ji gimė, jame išaugo, iš jo ištekėjo, o tada vėl sugrįžo į čia, kai mirė tėvas, čia pagimdė du vaikus ir jame taip pat ir suseno. Keli metai po Antrojo pasaulinio karo ji vos neprarado šių namų Tačiau vos-vos nesiskaito, ji juk vis dar čia... Haroldo dėka. Protingas berniukas ir nepaprastai geras sūnus Kai paaiškėjo, kad toliau išlaikyti šį namą jai ne pagal išgales ir kad jį neišvengiamai teks parduoti, būtent Haroldas įtikino savo firmą nupirkti jį, Juos domina, pasakė jis, ne namas, o žemės sklypas, beje, kaip ir daugumą dabartinių pirkėjų. Pats namas dabar neturi jokios vertės, tačiau sklypo vieta labai patogi. Viena pardavimo sąlyga buvo ta, kad 4-i kambariai pietiniame sparne buvo perdaryti į atskirą butą, kuri iki gyvenimo pabaigos garantuota misis Dolderson. O likusi namo dalis tapo bendrabučiu dviem dešimtims jaunų žmonių, dirbančių laboratorijose ir ofisuose, kuriuos firma pastatė šiaurinėje dvarvietės vietoje, kur anksčiau buvo arklidės ir pieva arklių ganymui. Misis Dolderson žinojo, kad kada nors senasis namas bus nugriautas; jai net teko matyti naująjį sklypo planą, tačiau dabar, bent jau kol ji gyva, namas ir sodas parko pietų ir vakarų dalyse lieka neliestu. Haroldas ją užtikrino, kad šios dalies firmai prireiks tik po 15-20 m., t.y. tada, kai misis Dolderson vargiau jau reiks šio būsto. O vargu ar ir ji pati taip jau smarkiai liūdės dėl besiartinančios mirties. Anksčiau ar vėliau žmogus vis tiek tampa nereikalingas, - ir dabar, kai ji prikaustyta prie savo vežimėlio, pamažu virsta rūpesčiu visiems. O be to, ji jau senai pajutusi kažkokio susvetimėjimo jausmą - ji tapo svetima ją supančių žmonių pasaulyje. Juk pasaulyje viskas taip smarkiai pasikeitė, įvyko tokios permainos, kurios pradžioje jai atrodė nepaaiškinamomis, o vėliau nevertomis, kad joms ieškotum paaiškinimo. Nenuostabu, mąstė misis Dolderson, kad senoliai taip prisiriša prie daiktų; jie limpa prie dalykų, siejančių juos su pasauliu, kuris buvo jiems suprantamas... Haroldas, aišku, mielas berniukas, ir dėl jo ji iš iš visų jėgų stengiasi neatrodyti pernelyg kvaila Tik kartais tai b8na baisiai sunku Šiandien po pusryčių, pvz., Haroldas buvo nepaprastai susijaudinęs dėl kažkokio eksperimento, turėjusio vykti po pusiaudienio. Jam tiesiog reikėjo išsikalbėti, nors jis, aišku, puikiai suprato, kad praktiškai viskas, ką jis sako, nepasiekia jos sąmonės. Kalba buvo apie kažkokius matavimus (tiek tai ji suprato), ir misis Dolderson pritardama linkčiojo galva, nepajėgdama įsisąmoninti į sūnaus žodžių prasmę. O paskutinį kartą, kai buvo aptariamas panašus klausimas, ji neatsargiai pasisakė ta prasme, kad jos jaunystės laikais matavimų buvo tik trys, ir ji negali suprasti, nepaisant viso šiuolaikinio progreso, kaip staiga jų tapo daugiau. Šie jos žodžiai suteikė Haroldui progą perskaityti jai visą paskaitą apie matematinį požiūrį į pasaulį, pagal kurį galima priimti didelį kiekį matavimų. Netgi kiekvienas konkretus momentas, pagal tą požiūrį, yra tam tikru matavimu likusio laiko atžvilgiu. Filosofiškai, pradėjo jai aiškinti Haroldas, tačiau ji jau galutinai atsijungė ir pametė pokalbio giją. Misis Dolderson jautėsi esanti aklavietėje. Jos jaunystės laikais filosofija, matematika ir metafizika buvo savarankiškais mokslais, tačiau dabar jie staiga nepaaiškinamu būdu susimaišė. Todėl šiandien ji tik apsimetė, kad klausosi, laikas nuo laiko išleisdama tylius pritarimo garsus, kol galiausiai Haroldas sumišęs nusišypsojo ir nepasakė, kad ji miela ir nepaprastai kantri. Tada apėjo aplink stalą, pabučiavo ją į skruostą, apkabino viena ranka, o ji iš visos širdies palinkėjo jam sėkmės šiandieniame mįslingame eksperimente. Ir tuo metu į kambarį įėjo Dženė, kad nurinktų stalą ir pristumtų jos krėslą arčiau lango... Otpalaiduojanti pusiaudieninės šiluma pamažu nugramzdino misis Dolderson į snaudulį ir nunešė penkiasdešimt metų atgal į tą vasaros dieną, kai ji sėdėjo prie to paties lango (aišku, net ir nepamąstydama apie vežimėlį) ir laukė Artūro Ji laukė jo su apmirusia širdimi, o jis, jis taip ir neatėjo... Keista vis tik, kaip netikėtai susiklosto įvykiai. Jei Artūras tądien būtų atėjęs, ji neabejotinai būtų ištekėjusi už jo. Ir tada nei Haroldas, nei Sintija nebūtų išvydę pasaulio. Žinoma, ji būtų turėjusi vaikų, tik jau jie būtų kiti Koks keistas, koks nepastovus dalykas ta mūsų tikrovė Tereikia moteriai ištarti ne vienam vyriškui ir taip kitam, - ir pasaulyje gali atsirasti potencialus žudikas Kokie kvaili dabartiniai žmonės bando viską suorganizuoti, padaryti gyvenimą saugiu, o už jų nugaros, praeityje, tįsta ilga grandinė moterų, sakiusių taip ar ne priklausomai nuo užgaidos ar nuotaikos. O ir keista, kad ji staiga prisiminė Artūrą. Tikriausiai praėjo daugybė metų, kai jis buvo pasirodęs jos prisiminimuose... Ji buvo visiškai tikra, kad tądien jis ruošėsi jai pasipiršti. Juk tai buvo daug laiko iki tol, kol ji išgirdo Kolino Doldersono vardą, tad ji neabejotinai būtų sutikusi. O taip, ji tikrai būtų sutikusi! Jokio paaiškinimo apie jo dingimą nebuvo. Ji taip niekada ir nesužinojo, kodėl jis neatėjo tądien. Net nieko jai neparašė. Po dešimt dienų, o gal savaitės, atėjo gana sausas Artūro motinos raštelis, kuriame pranešta, kad Artūras susirgo ir kad gydytojai patarė išsiųsti jį į užsienį. O po to nieko, iki pat tos dienos, kai ji aptiko jo pavardę laikraštyje, maždaug po dviejų metų. Aišku, tada ji labai supyko (kiekviena mergina turi sav išdidumą) ir kažkiek laiko jos žaizda negijo Tačiau ar kas gali užtikrinti, kad viskas buvo ne gera?! Gal Artūro vaikai nebūtų buvę tokie mieli ir protingi, kaip Haroldas ir Sintija? Tokia gausybė variantų su visais tais genais ir kitais dalykėliais, apie kuriuos tiek šneka šiais laikais... Teniso kamuoliukų trinksėjimas liovėsi, matyt, žaidėjai nuėjo, - reikia manyti, grįžo prie savo jai mažai suprantamų darbų. Bičių tikslingas dūzgimas tarp gėlių tęsėsi, o prie jų plasnojo it koks tuzinas drugelių, tačiau jų vaizdas buvo kažkoks diletantiškas, visai ne darbinis. Tolimojo medžio lapija blizgėjo įkaitusio oro srovelėse. Pasipriešinimas snauduliui sumažėjo. Misis Dolderson tiesiog nepajėgė su juo kovoti. Ji atlošė galvą ant pagalvėlės tik pasąmonėje jausdama, kad iš kažkur atsklido panašus į gaudimą garsas, tik skvarbesnis nei bičių dūzgimas. Ji užsimerkė... Netikėtai, vos keli jardai nuo jos, toje tako vietoje, kur nesiekė jos žvilgsnis, pasigirdo žingsniai. Jie kilo kažkaip staiga, tarsi kažkas nužengė ant tako nuo vejos, bet to negalėjo būti, nes ji būtinai būtų pamačiusi einantį žole. Kartu pasigirdo ir kažkieno baritonas, linksmai niūniuojantis pats sau. Tasai balsas irgi atsirado netikėtai galima sakyti, pusžodyje: visi žmonės, tai daro visi žmonės. Ir staiga dainavimas liovėsi. Kartu tilo ir žingsniai. Dabar misis Dolderson buvo jau atsimerkusi, o ir jo sakys buvo atvertos labai plačiai. Jos sulysę pirštai įsikibo į krėslo atkaltes. Ji prisiminė tą motyvą; dar daugiau, jis atpažino ir tą balsą. Atpažino, nepaisant praėjusių ilgų metų.. Koks kvailas sapnas!? Ji prisiminė Artūrą vos prieš kelias minutes iki užsimerkiant Tačiau ji nė trupučio nejaučia mieguistumo! Viską regi labai aiškiai ir ai atrodo taip natūraliai, o pirštai puikiai jaučia palangės medienos kietumą Ir tada jai šmėkštelėjo nauja mintis. Tikriausiai, ji mirė. Štai kodėl tai taip nepanašu į įprastą sapną. Sėdėdama čia saulėje, ji tyliai išėjo tiesiog miegodama. Juk daktaras ją įspėjo, kad tai gali atsitikti visai netikėtai Štai ir įvyko. Misis Dolderson pajuto palengvėjimą. Niekaip nepasakysi, kad ji baiminosi mirties, tačiau vis tik jos nepaliko būsimo išbandymo mintis. Dabar viskas liko už nugaros 0 ir jokio išbandymo! Tiesiog prisnūdo ir viskas! Netikėtai pasijuto laiminga; ne, greičiau jau linksmai sujaudinta Nors vis tik keista kad ji vis dar savo krėsle... Pasigirdo žvirgždo girgždėjimas po mindžiukuojančiomis kojomis; nustebęs balsas šūktelėjo: Misis Dolderson sustingo savo krėsle. Jai neliko abejonių, kam priklauso tas balsas. Vėl tyla. Kojos mindžiukavo vietoje, tarsi jų savininkas jautė kažkokias dvasines abejones. Tada vėl pasigirdo žingsniai, tačiau labai lėti, neryžtingi. Jie prieš misis Dolderson akis išnešė kažkokio jaunuolio vaizdą. O koks jaunas, kokiu jaunu jis atrodė! Jos gerklę sugniaužė mėšlungis. Jaunuolis buvo apsirengęs languotu klubiniu bleizeriu ir baltos flanelės kelnėmis. Jo kaklą juosė šilkinė nosinė, o ant galvos, kiek paslinkta ant pakaušio, puikavosi šiaudinė skrybėlė su ryškia spalvinga juosta. Rankas buvo susikišęs į kelnių kišenes, o kaire ranka prie šono spaudė teniso raketę. Ji iš pradžių jį išvydo profiliu visai ne geriausiu rakursu, kai jo veide atsispindėjo
gili nuostaba, burna buvo plačiai pražiota, o akys nukreiptos į girią ir už jų matomus rožinius namų stogus. Jis krūptelėjo; raketė iškrito iš po rankos ir trankiai atsitrenkė į tako žvirgždą. Jis pabandė vienu metu padaryti tris dalykus pakelti raketę, nusiimti skrybėlę ir išlaikyti padorią padorią išvaizdą, tačiau ši baigėsi visiška nesėkme. Kai jis išsitiesė, jo veidą buvo išmušęs raudonis ir atspindėjo visišką sąmyšį. Jaunuolis pažvelgė į senąją ponią krėsle, į jos pledu užklotus kelius ir į jos plonus silpnus pirštus, įsikibusius į palangę. Jo žvilgsnis nuslydo dar toliau į kambarį už sėdinčiosios nugaros. Jaunuolio sumišimas dar labiau padidėjo ir jame pasirodė aiškūs išgąsčio požymiai. Jo akys vėl nukrypo į senąją ledi. O ši savo ruožtu bandė įdėmiai įsižiūrėti į jį. Tuo tarpu jis niekaip negalėjo prisiminti, kad kada nors būtų su ją susitikęs ir net neįsivaizdavo, kas ji tokia Ir vis tik jos akyse, kaip atrodė, jis kažką įskaitė, kažką. Primenantį kažką nutolusiai žinoma. Misis Dolderson nuleido žvilgsnį ant savo dešinės rankos riešo. Kažkiek laiko, atrodo, ji jį tyrinėjo, tarsi
tai būtų kažkas neįprasta, tada vėl pakėlė akis, tarsi ieškodamas atėjusiojo žvilgsnio. Jos balse skambėjo liūdesys, kurį jis palaikė nusivylimu, sumišusiu su tam tikru susierzinimu. Jaunuolis pabandė susiimti. Ji kelias akimirkas nieko netardama žvelgė į jį. Jos nieko neįskaitė jos veido išraiškoje. Ir tada ji ištarė: Ir vėl jo žvilgsnis nuslydo į kambario gilumą. Šįkart jaunuolis papurtė galvą. Jis jau tiesiog stebėjosi atrodo, jis buvo sukrėstas iki sielos gelmių. Jo išsigandusios akys vėl sugrįžo prie misis Dolderson: Jau augantis nervingumas labai suneramino ją ir privertė būti dar atsargesnei: Ji žiūrėjo, kaip jaunuolis prisineša kėdę. Kiekvienas jo judesys, kiekvienas jo bruožas buvo jai pažįstami net, jam pasilenkiant,ta ant kaktos krentanti plaukų sruoga Jaunuolis prisėdo ir kurį laiką tylėjo, niūriai žvelgdamas už lango plytintį sodą. Misis Dolderson irgi nesijudino. Ji buvo sukrėsta nė kiek ne mažiau nei Artūras, nors ir stengėsi to neparodyti, Aišku, mintis, kad ji numirė, pasirodė kvaila klaida. Ji jautėsi taip, kaip visada, ji vis dar sėdėjo savo krėsle-vežimėlyje, vis dar kentėjo nuo tapusio įprastu nugaros skausmo ir vis dar rado jėgų rankomis gniaužti krėslo atkaltes ir jausti jų kietumą. Ir vis tik tai nebuvo sapnas viskas atrodė pernelyg patikima, pernelyg tvirta, pernelyg realu taip niekada nebūna sapnuojant naktį.. Be to vyksmas buvo pernelyg logiškas būtų buvę gerokai paprasčiau, jei priešais ją būtų pasirodęs koks nors kitas jaunuolis, o ne Artūras... O gal tai paprasčiausia haliucinacija?! Jos sąmonės dėmesys, perkėlęs Artūro bruožus visai nepažįstamam žmogui?! Ji pažvelgė į jaunuolį. Ne, ir ši prielaida netinka jis gi atsiliepė minimas Artūru. Be jokių abejonių, jis ir yra Artūras, o be to ir nešiojo Artūro bleizerį, beje, dabar irgi siūna tokio fasono bleizerius; tačiau praėjo jau daug laiko nuo tų laikų, kai ji regėjo jaunuolius su šiaudinėmis skrybėlėmis... Tai gal pamėklė?! Bet ne, jis visiškai materialus. Štai ir kėdė subraškėjo jam sėdant, o jo padai girgždėjo liesdami žvirgždą O be to, kas aplamai girdėjo apie vaiduoklį visiškai nieko nesuvokiančio jaunuolio pavidalu, o dar ir tokį, kuris įsipjovė besiskusdamas?! Jis jos minčių eigą pertraukė staigiai pasisukdamas: Kaip jis panašus į išsigandusį berniūkštį, pagalvojo misis Dolderson. Jai norėjosi nuraminti jaunuolį ir jokiu
būdu nedidinti jo nerimo. Tačiau ji nesugebėjo sugalvoti nieko geriau, nei: Ji uždėjo pirštus ant jo rankovės ir sulaikė: Ji pažvelgė jam į akis ir palingavo galva: Misis Dolderson stipriai sugniaužė jo ranką: Misis Dolderson dar stipriau suspaudė jo ranką: Mašina praskrido virš jų per tūkstantį pėdų aukštyje, jos varikliai gaudė, po savęs palikdami oro bangą, tą
griausmą paskleidžiančią į visas puses, kol galiausiai jis nuslopo. Artūras pamatė lėktuvą ir jį stebėjo, kol
tasai dingo. Jo veidas, jam pasisukus į ją, buvo išbalęs ir išsigandęs. Drebančiu balsu jis paklausė: Visai ramiai, tarsi bandydama vos ne jėga sugrąžinti jam ramybę, misis Dolderson pasakė: Jis pažiūrėjo į tą pusė, kur pradingo lėktuvas, ir papurtė galvą: Misis Dolderson pabandė kažką sakyti, tačiau nutylėjo, nes staiga atėjo mintis, tiksliau, iškilo prisiminimas apie Haroldą, kažką kalbėjusį apie matavimus, apie galimybę juos susukti ir išvynioti įvairiomis kryptimis, o beje ir apie laiką jis kalbėjo tarsi apie vieną iš matavimų. Ir tarsi šokas jai kilo intuityvus supratimas Ne, supratimas tai per stipriai pasakyta, greičiau jau apreiškimas. Jaunuolį purtė drebulys. Jis neabejotinai streso būsenoje buvo įtikėjęs savo išprotėjimu.
Jai teks padėti jam atsistatyti. Padaryti tai neskausmingai tai nepavyks, tačiau reikia pasistengti jam suteikti kuo mažiau skausmo. Jis pakėlė į ją apsiblaususias akis. Dabar ji sąmoningai su juo kalbėjo griežtai ir dalykiškai. - Bufete rasi brendžio butelį. Prašau, atnešk jį ir dvi taures. Jis pakluso, nueidamas tarsi lunatikas. Ji pripylė trečdalį jo taurės ir truputį įsipylė į savo. Jaunuolis suabejojo. - Gerk gi! - sukomandavo misis Dolderson. - Tu patyrei stiprų sukrėtimą. Brendis tau padės. Aš noriu pakalbėti su tavimi, tačiau vargu ar sugebėsiu, jei elgsies kaip pusprotis. Jis išgėrė, užspringo alkoholiu ir pastatė taurę ant stalo. - Užbaik! - kietai paliepė ji ir jis išgėrė iki dugno. - Na, geriau? Jis tylėdamas linktelėjo. Dabar misis Dolderson žinojo, ką reikia daryti, ir į plaučius įkvėpė daugiau oro.
Visai iš balso išvijusi buvusį griežtumą, ji paklausė: Dabar jis į ją pasisuko visu kūnu: Misis Dolderson žvilgsnis krito į pievelę ir gėles. Ji nežymiai linktelėjo. Tie patys metai Ir būtent penktadienis. Kaip keista, kad ji prisimena visas tas smulkmenas,,, Visai gali būti, kad ir diena buvo birželio 27-a O štai, kad 1913-ųjų penktadienis, tai jau tikrai. Ir jis neatėjo Kaip senai, oi kaip senai tai buvo... Jo balsas ją sugražino į tikrovę. Jame skambėjo nerimas: Misis Dolderson kaktą išvagojo raukšlės, akys išdavė susirūpinimą. Jos širdį gniaužė gailestis. Ji vėl uždėjo savo sulysusį, beveik besvorį delną ant tvirtos jaunuolio rankos. - Man atrodo,
atrodo, kad suprantu, - ištarė jis drebančiu balsu. - Su manimi nutiko kažkas paslaptinga,
ar taip? Kažkokiu būdu tai daugiau ne 1913-ieji, ar tai jūs norite pasakyti? Nes medžiai pakito
aeroplanai
pasakykite, prašau, kas man nutiko? Kur aš dabar,
kur tasai
Times su dalinai išspręstu kryžiažodžiu gulėjo ant kėdės greta krėslo. Misis Dolderson neryžtingai paėmė laikraštį,
sulankstė, kad titulinis puslapis būtų viršuje ir ištiesė jaunuoliui. Jis drebančia ranka paėmė laikraštį: Jis numetė laikraštį ir maldaudamas pažvelgė į misis Dolderson. Ji dukart nežymiai linktelėjo. Jie ilgai sėdėjo tylėdami, žvelgdami vienas į kitą. Pamažu jo veido išraiška keitėsi. Antakiai suartėjo, tarsi jis jaustų stiprų skausmą. Jis nervingai apsidairė, akys bėgiojo šen bei ten, tarsi ieškodamos išeities iš padėties. Tada jos sugrįžo prie misis Dolderson. Akimirkai jaunuolis stipriai užsimerkė ir vėl atsimerkė; akys buvo pilnos skausmo ir baimės. - O ne, ne! Jūs ne, jūs negalite būti Jūs sakėte, jūs man pasakėte juk jūs misis Dolderson, taip? Jūs gi pati taip pasakėte, jūs ne, jūs negalite būti Telma... Misis Dolderson nutylėjo. Jie tebežiūrėjo vienas į kitą ir staiga jo veidas išsikreipė kaip norinčio pravirkti berniuko. - O Dieve! O-o-o - išstenėjo jis ir paslėpė veidą tarp delnų Misis Dolderson su gailesčiu pažvelgė į virpančius jaunuolio pečius. Ji ištiesė liesą, su išsišokusiomis venomis kairę ranką prie jo nuleistos galvos ir švelniai paglostė šviesių plaukų kupetą. Tuo metu dešine ranka apčiuopė skambučio mygtuką, kurį paspaudė ir ilgai nuo jo neatitraukė piršto. Judesio garsas privertė ją atsimerkti. Venecietiškos užuolaidos tamsino kambarį vis tik praleisdamos
pakankamai šviesos, kad ji galėjo pažinti Haroldą, stovintį šalia lovos: Galva ant pagalvės nežymiai nusisuko: Haroldas nutilo, o tada su gailesčiu pridūrė: Misis Dolderson vis dar tylėjo. Tada jis pratarė: Haroldas nieko nesuprasdamas pažvelgė į ją: Haroldas žvelgė į ją, bandydamas suprasti jos pasakytų žodžių prasmę, o tada ryžosi paklausti: Misis Dolderson net nepastebėjo, kad ją pertraukė. Ji tęsė: Papildomi skaitiniai: | |
Gyvatvorė už kedro atrodė nepaprastai tvarkinga ir kruopščiai pakirpta. Palei vartelius į girią, kaip ir anksčiau,
stovėjo du neaiškios rūšies paukščiai, iškarpyti iš krūmų Kokis ir Olė; neįtikėtina, kad jie vis dar čia,
nors plunksnos Olės uodegoje su amžiuje taip išaugo, kad iš jos šakelės kyšo į visas puses.
