Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad kiekvienas nuo pat vaikystės, gal net nesuvokdamas, trokšta būti tobulas. Na, jei ne visu kuo, tai nors kokioje vienoje srityje. Noras išreikšti save, pasiekti pripažinimą ir šlovę yra natūralus. Šie troškimai kyla iš žmogaus prigimties. Žmogus nebuvo sukurtas niekingu kirminu ar bevaliu robotu, vykdančiu stipresniojo valią. Noriu vėl priminti, kad žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė, sukurtas bendrauti su Kūrėju, pažįstantis savo Kūrėjo širdį ir paklūstantis Jam iš meilės, o ne iš baimės. Gėrio ir blogio pažinimo medis, augantis Edeno sodo viduryje buvo meilės egzaminas žmogui ir Dievui. Žmogus patikėjo melu ir šio egzamino neišlaikė. Ir tik Dievas nepaliaudamas įvairiausiais būdais lieja meilę savo sukilusiam kūriniui.
Grįžkim į Edeno sodą, kad pamatytume, kas įvyko paragavus uždrausto vaisiaus. Skaitykime Pradžios knygos 3 sk. nuo 7 eilutės: Tada atsivėrė jų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu susipynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. Dienai pravėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: Kur tu esi? O tas atsiliepė: Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau. Visai nesvarbu, ar Adomas nepatikėjo, ar nesuvokė, koks lemtingas sprendimas valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, tačiau sulig pirmu kąsniu į šią Žemę įėjo mirtis. Taip jie nekrito negyvi, nes žmogus pirmiausiai mirė dvasiškai ir tik po to fiziškai. Kaip pasireiškė dvasinė mirtis? Atsakymas: jie suprato esą nuogi. Argi anksčiau jie to nematė? Ne, nes Pradžios knygos 2sk. 25eil. pasakyta: Jie abu - žmogus ir jo žmona - buvo nuogi, tačiau nesigėdijo. |
|
Esmė ta, kad žmonės nežinojo, kas yra gėda. Visa, ką sukūrė Dievas, buvo gerai- t.y. tobula, padengta Jo dieviška šlove. Suvalgius vaisių šlovė pasitraukė, harmonija buvo suardyta. Apaštalas Paulius rašo (I Korintiečiams 10:21): Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir nuo demonų stalo. Nors čia kalbama apie maistą, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų pasirinkimus. Juokinga sakyti, kad myli Dievą, o Jam nepaklūsti. Nepaklusnumas nutraukė gyvybės virkštelę ir gyvybė mirė. Staiga žemės valdytojui, žmogui, pasidarė gėda. Kad pridengtų gėdą, žmogus iš lapų pasidarė prijuostę. Figmedžio lapų prijuostė, kalba apie veidmainystės prieš save patį pradžią. Galbūt pirmieji žmonės netgi bandė sau įrodyti, kad niekas nepasikeitė, kad prijuostės juos puošia, jiems labai tinka. Iki laiko. Dienai atvėsus sode pasirodė Dievas. Bet kokia saviapgaulė, bandymas sau įteigti, kad niekas nepasikeitė - išgaravo kaip dūmas. Atėjo šviesa apšviesdama baisią tiesą žmogus ne tik prarado jį gaubusią dievišką šlovę, nutrūko meilės ryšys su Kūrėju. Išgirdęs Dievo balsą Adomas su žmona pasislėpė. Atėjo dar vienas naujas patyrimas baimė. Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į Dievo elgesį. Dievas matė žmones visą tą laiką, kai jie valgė uždraustą vaisių, pynėsi prijuostes, slėpėsi nuo Jo, bet Jo meilė leido jiems rinktis. Pirmieji žodžiai ištarti žmogui buvo ne priekaištas, bet kvietimas pokalbiui - galimybė Adomui rinktis: atvirai prisipažinti, atgailauti ar slėptis, meluoti. Tačiau gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius jau pakankamai apnuodijo Adomo smegenis. Užuot nuoširdžiai atgailavęs, žmogus priekaištavo Dievui (Pradžios 3:12): Žmogus atsakė: Moteris, kurią man davei, davė nuo to medžio, ir aš valgiau. Dievas suteikė galimybę atgailauti moteriai (Pradžios 3:13): Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: Kodėl tu taip padarei? Moteris atsakė: Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau. Taigi Dievas neišmetė žmonių automatiškai, Jis suteikė jiems galimybę rinktis. Rinktis negalėjo tik gyvatė. Kodėl? Žmogus buvo visos kūrinijos šeimininkas, o gyvatė buvo jo nuosavybė. (Ar gali šuo prieštarauti šeimininkams dėl pasirinkto baldų komplekto?). Toliau einantys prakeikimo žodžiai yra įvardinimas to lemtingo pasirinkimo pasekmių: Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir ėsi dulkes per visą savo gyvenimą. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį. Moteriai Jis tarė: Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus. O Adomui Jis tarė: Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs:Nevalgyk nuo jo, - prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi. Kiekvienas prakeikimo žodis išsipildė. Gyvatė, buvusi gražiausias ir protingiausias gyvūnas žemėje, priversta šliaužioti. Galbūt prieš prakeikimą ji vaikščiojo kojomis? Ką gali žinoti. Niekas negali paneigti priešiškumo ir baimės šiam gyvūnui. Gyvačių nuodai vieni iš pačių pavojingiausių. Dievas prakeikė ne tik gyvūną, bet ir tą dvasią, kuri buvo gundytoja ir įkvėpėja. Amžina kova tarp moters palikuonių ir gyvatės palikuonių gali būti įvardinta kaip kova tarp tų, kurie priklauso Dievui, ir tų, kurie priklauso velniui. Jonas Krikštytojas Evangelijoje pagal Luką 3:7-14 ir Evangelijoje pagal Matą atėjusius krikštytis vadina angių vaikais ir nurodo būdą, kaip tapti žmogaus vaikais - atgailauti. Pats Jėzus Kristus taip kalbėjo apie fariziejus - žmones kurie itin pavyzdingai laikėsi per Mozę duoto Įstatymo (Mato12:34): Angių išperos kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi. |
|
Peršasi išvada kiekvienas, neatgailavęs prieš Dievą, nesvarbu, kokio dydžio jo nuodėmės, yra angies arba gyvatės vaikas. Ir tik tikra atgaila, turinti vaisius, sugrąžina į pradinę - Dievo vaiko padėtį. Palinkėjimas ėsti dulkes kalba apie tai, kad šėtonas minta mūsų kūniška prigimtimi, t.y. pasirinkimais priešintis Dievui. Vis dėlto Moters sėkla - Jėzus Kristus sutrypė velnio galvą. Toliau pakalbėkime apie moterį. Vargas, skausmas, priklausomybė nuo vyro atėjo kaip prakeikimo pasekmė. Nuo pradžių nebuvo skirta moteriai kentėti. Per jos abejones, silpnumą, o kartu ir stiprybę (paveikti vyrą, kad šis rinktųsi nepaklusnumą) atėjo mirtis ir prakeikimas. Lygiai taip pat per jos atsidavimą ir paklusnumą Dievui atėjo gyvenimas. Čia galima įžvelgti moters orumo grąžinimą. Adomo nepaklusnumas atnešė prakeikimą visai kūrinijai. Gyvūnų mylėtojai paklaustų: Už ką gi turėjo kentėti gyvūnija? Atsakymas: Dievas Adomui suteikė visą valdžią ir atsakomybę už
Iki prakeikimo tarp vyro ir moters buvo tobula harmonija, po to atsirado plyšys. Atkreipkite dėmesį į tai, kad vyras nebenorėjo vadintis tuo pačiu vardu, t.y. tapatinti save su žmona. Jis davė moteriai kitą vardą Ieva (visų gyvųjų motina). Toliau Dievas padaro Adomui ir Ievai kailinius rūbus. Tai buvo pirmasis kraujas pralietas šioje žemėje. Būtent tokiu būdu Dievas pademonstravo, kad be kraujo praliejimo nėra atleidimo. Kraujas Biblijoje visada kalba apie gyvybę. Gyvūnų gyvybė buvo Adomo ir Ievos gyvybių pakaitalas. Tai buvo bendravimo kaina. Tada Adomas su Ieva buvo išvaryti iš sodo. Tačiau Dievas buvo paruošęs išpirkimo planą. Dvidešimt antroje eilutėje Jis taria: Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga. Žinodami, kad Biblijoje žodis pažinti kalba apie susitapatinimą, susiliejimą, galime susvyruoti, ką nejaugi Dievas gali būti blogas? Jokiu būdu! Dievas yra tobulas ir Jame nėra jokios dėmės (Jokūbo laiškas 1:13,17). Tai apie ką Jis kalbėjo? Jėzus Kristus - Gyvasis Žodis (Jono 1:1-4) atėjo į Žemę prisiimdamas žmogaus kūną ir silpnybes, dar daugiau ant kryžiaus susitapatino su kiekvienu kada nors žemėje gyvenusiu ir gyvensiančiu žmogumi, jo nuodėmėmis, jo ligomis, prakeikimu. Prieš mirdamas ant kryžiaus Jėzus pats tapo nuodėme ir liga. Adomas su Ieva išvaromi iš Edeno sodo. Prie vartų pastatomi angelai saugoti kelią prie gyvybės medžio. Dievas yra meilė. Tam, kad žmogus tai suvoktų iki galo, turėjo ją išbandyti. Visa, kas yra geros kokybės, yra išbandoma: plienas grūdinamas , auksas lydomas, itin brangūs deimantai formuojami karščio ir slėgimo. Dievo ir žmogaus meilė taip pat turėjo būti išbandyta. Parengė Lina Garnytė
Tylos kalba |
