Fotonų juosta. Vartiklis

Fotonas yra dalelytė, susidaranti susidūrus elektronui ir pozitronui. Skirtingų krūvių dalelytės sunaikina viena kitą ir dalelyčių masė virsta energija (fotonais). XIX a. pradžioje anglas Paulius Dirakas (ir kiti) iškėlė hipotezę, kad kiekvienai dalelytei turi egzistuoti anti-dalelytė. 1932-aisiais Karlas Davidas Andersonas atrado pirmąją antidalelę - pozitroną. Iki 1950-ųjų jau buvo atrasti anti-protonas ir anti-neutrinas.

Fotonų juostos atradimas buvo ilgalaikių Plejadžių tyrinėjimų, pradėtų dar garsiojo anglo sero Edmundo Halio (1656-1742). Halis atrado, kad bent trijų Plejadžių žvaigždžių padėtis yra ne tokia, kokią aprašė graikai. Skirtumas buvo tiks didelis, kad arba graikai, arba Halis apsiriko.

Tai pastebėjo ir Frederikas Vilhelmas Beselis, atradęs, kad Plejadžių žvaigždės juda maždaug 5,5 kampo sekundžių per šimtmetį greičiu. Chosė Komasas Sola vėliau teigė, kad Plejadės ir dalis kitų žvaigždžių sudaro atskirą junginį ir turi planetas. Pagaliau, Paulius Otas Hesė atrado, žvaigždžių judėjimo plokštuma stačiu kampu kertasi su fotonų juosta (monistiniu žiedu). Tokio reiškinio laboratorijose mokslininkai vis dar negali sumodeliuoti.

Fotonas yra mums apibrėžtas kaip mažiausias šviesos elementas. Kvantinėje psichologijoje laikoma, kad "sąmonė" atitinka el. dalelyčių judėjimą. Kvarkas arba energijos dalelytė gali vienu metu egzistuoti dviejose vietose - net nejudėdama erdve. Ir net tegali pasakyti, kad stebima dalelytė tebuvo tame taške, kuriame ji buvo stebima - t.y. mums ją suvokiant tos dalelytės jau nėra ten.

Tad mūsų mintis ar siela yra 4-ių matavimų. Mes negalim persikelti iš vienos vietos į kitą neužtrukę kažkiek laiko. Tačiau, nedarydami jokių judesių erdvėje, galime stebėti, kaip bėga laikas.

Mūsų mintis, mūsų sąmonės jutimai apibrėžia, ką mes priimame iš šio pasaulio. Pvz., išlydint mylimąją, pusvalandis prabėga kaip 5 min., o 30 min. laukiant - kaip gera valanda. T.y. mūsų sąmonė yra anapus laiko, nes sąmonės jutimai vienu metu gali būti dviejose erdvės vietoje - nekeliaujant per laiką ir erdvę.

O dabar įsivaizduokite, kad staiga atsiduriate vietoje, kur galite susidurti su pozitronais - mažiausiomis dalelytėmis turinčiomis teigiamą krūvį (jų antipodas yra elektronas su neigiamu krūviu). Mūsų civilizacijos pagrindas yra ELEKTRA, panaudojant elektronų judėjimą. Mūsų miestai sklidini elektromagnetinių signalų, kuriuos skleidžia TV, radijas, kompiuteriai ir t.t. Jau net medicinos žurnalai perspėja apie elektromagnetinių laukų kenksmingą poveikį.

Įeinant į fotonų juostą bus išvalomasis periodas, nes fotonų energija panaikins elektronų energijos poveikį - ir daugelis mūsų mašinų sustos. Kai mes laimingi ir mylime, mūsų smegenų bangos yra aukštos. Kai ne nuotaikoje - žemos. Tad jausmai yra panašūs į tą pozityvią energiją. Tad fotonų juostoje mus užplūs teigiamos "šviesos" energijos srautai, kurią mūsų kūnai sugers ir ji pavirs "kinetine" energija judėjimui. Tad mūsų kūno galimybės smarkiai išaugs.

Kas laukia mūsų susiduriant su šiuo reiškiniu. Prieš pat juostą turėtų būti "nulinė" zona. Mes ją pajusime padidėjusiu seisminiu aktyvmu ir ugnikalnių išsiveržimais. Pasikeis orai, labiau siaus taifūnai, tornado ir uraganai. Atmosferoje daugės ozono skylių. Padidės Saulės aktyvumas (kompensuodamas žvaigždžių šaltį?). Juk būtent "nulinėje" zonoje ir kuriama fotonų juosta, nes joje susiduria el. dalelytės su anti-dalelytėm. Tai Saulei bus didelis išbandymas. Jos elektromagnetinis laukas bus "nulinis", išgreipti gravitaciniai ir fotonų laukai. Pakis atomų ir molekulių sąveika. Tai leis mums į Visatą pažvelgti kitaip - gal tai ir bus išgirtasis "Aukso amžius", kai nebūsime suvaržyti erdvės-laiko ir galėsime pažinti kitus matavimus. Neveltui daugelis senovės tautų mituose (užsimenama ir Biblijoje) sakoma, kad kadaise žmonės buvo kitokie ir turėjo tiltą į žvaigždes. Mes jau netoli to tilto!

Gal šie samprotavimai nuskambės ir ne įtin įtikinamai, bet tai žmonių mintys - ir apie jas verta pamąstyti. Įeinant į "nulinę" zoną per 110-144 valandas (5-6 dienas) pakis mūsų kūnas. Mes jausimės tarsi būtume įkišę ranką į elektros rozetę. Bet tai tetruks kokią šimtąją sekundės dalį - net nesuprasime, kas įvyko. Manoma, kad Visatoje yra trijų tipų kūnai: pirmasis - iš tvirtos materijos, kurį mes dabar ir turime; antrasis - materialus, bet ne toks kietas, jį turint galima eiti kiaurai per sienas ir trečiaisis - eterinis, neturintis jokio svorio (dvasinė būtybė). Pereinant į "nulinę" zoną mūsų kųnai pereis į antrąją būseną, o mes įgysime naujų sugebėjimų - telepatijos ir telekinezės (persikėlimas erdvėje minties pagalba). Kadangi tuo metu išnyks elektromagnetinis laukas, - neveiks ir visi elektriniai prietaisai. O iš pradžių trumpai bus visiška tamsa (apie 36-75 valandas), po kurios ateis ryškios šviesos laikotarpis. Tai laikas, kai pagal Bibliją ir kitus raštus, akimirksniu visa taps nemirtinga.

Kadangi oras bus suspaustas, o po to staigiai išsiplės, mūsų atmosfera gali sprogti, jei sukaups daug branduolinės energijos, kurios šaltinis yra atominės elektrinės bei branduoliniai ginklai. Štai kodėl kosmoso svečiai tiek daug dėmesio skiria šiems objektams. Jiems svarbu, kad jie būtų neutralizuoti kuo gaima greičiau.

Kitas pavojus yra Saulės atvėsimas ir laikina žiema. Taigi mūsų laukia naujas ledynmetis, kuris truks 3-5 dienas, kurį nutrauks begalinės šviesos metas, kai nei mums, nei gyvūnams nereiks daug maisto.

Žemė randasi didelio masyvaus debesies, iš dalies susidariusio sprogus supernovai, viduje. Apie tai liudija radioaktyvūs izotopai, aptikti jūros dugne: rasta geležies-60 izotopų 5-se mėginiuose, paimtuose iš 2-ų vietų, kurių amžius 33 tūkst. m. Jų skilimo pusperiodis yra 2,6 mln. m., o tai reiškia, kad jie visiškai suskyla per 15 mln. m. Tad bet kokie geležies-60 kiekiai į Žemę turėjo patekti iš kosmoso, nes bet kokia „žemiški“ izotopai nebūtų „išgyvenę“ per 4,6 mlrd. metų, praėjusių nuo Žemės susiformavimo.

Šiuo metu Žemė skrieja per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį, sudarytą iš dujų, dulkių ir plazmos. Manoma, kad jis gali būti supernovos sprogimo liekanos, tačiau tokiu atvejų maždaug prieš 33 tūkst. m. turėjo įvykti staigus geležies-60 izotopų pagausėjimas, tačiau tai nėra stebima. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad iš tikro ne visas debesis yra supernovos liekana. Tačiau vis tik geležis-60 matyt iš supernovos, tačiau atomų branduoliai buvo sugriebti dulkių dalelių ir atšoko nuo tarpžvaigždinės erdvės, likdami savotišku jos aidu.

Apie tai australų mokslininkai paskelbė Proc. of the Nat. Ac. of Sci. 2020 m. rugpjūčio 24 d. numeryje. Skaitykite apie Fotonų juosta;
O apie galimą supernovos „palikimą“ Žemėje taip pat žr. >>>>>

Tuo metu galėsime sutikti net senovės lemūriečius (į juos nuorodų ieškokite "Atlantidos" puslapyje) ir majus, kurie, kaip manoma, paliko žemę ir, kai ateis laikas, vėl sugrįš (paskaitykite apie Dogon'o genties tikėjimus). Įcvairūs įrašai akmenyje mini šį reiškinį ir nurodo jo ryšį su Plejadžių žvaigždyno Alkone. Tų įrašų tyrimai rodo, kad jų sugrįžimo laikas jau netoli.

Mums yra svarbu susilieti su Tarp-Galaktine Federacija. Ji padės mums išgyventi tą išbandymų laikotarpį. Tapę jos nariu galėtume pasinaudoti jos technologija savo socialinių ir ekonominių problemų sprendimui. Bent jau sužinotume tikrą tiesą apie mūsų kilmę: KAS MES ESAME IR IŠ KUR ATSIRADOME.