Erosas visuomenėje

JUODIEJI DIEVAI

ALPHONSO LINGIS

Kūdikis ir jo norai yra riksmai; kalbantis jame libido kalba tėvo vardu. Išreikštas, įstatymą įsavinęs libido, užima tėvo vietą ir kalba tėvo vardu. Edipo krizė praeina tuomet, kai vaikas tampa pajėgus pats būti tėvu, kurti savo šeimą, kada jo aistros balsas pripažįsta kastraciją kaip įstatymą. Šią istoriją, be abejo, yra sunkoka formuluoti. Toteme ir tabu Freudas išvystė perėjimo nuo gamtos būvio prie visuomenės ar kultūros būvių procesą, gilindamasis į kastracijos kompleksą, didelėmis raidėmis įrašytą politikos kūne.

Jis pasakoja apie pirmapradį tėvą, kuris pasisavino visas moteris kaip savo malonumo objektus, ir apie sūnus - piktavalius ir nuolat kariaujančius, nes iš jų yra atimtos visos moterys. Vieną dieną susivieniję sūnūs užmušė tėvą ir jį prarijo. Ši žmogžudystė turėtų pasibaigti laisva - ir brolžudiška - maištininkų tarpusavio kova dėl moterų. Tačiau brolių koalicija, negatyvus dalyvavimas tėvažudystėje pozityviai tampa kanibalistiniu ritualu, eucharistija, kurioje kiekvienas gauna nužudytojo tėvo kūno ir kraujo dalį. Kanibalizmo ištakos - tėvo kanibalizavimas, įkūnijimas, įsavinimas (internalization - įtraukimas į save, Kanibališkas kūdikio, siekiančio praryti visą motiną, o ne vien jos krūtį, geismas gali tebūti fantazmu. Ne šis kanibalizmas yra institucionalizuotas).

Šia perkūnyta, įsavinta forma, šia meile, šiuo pirmykščiu homoseksualizmu jis išlieka gyvas ir jo jėga, jo įstatymas grįžta. Tokiu atveju, žmonių visuomenė pagrįsta ne biologine žmonių brolyste, kurią vienija visų kilmė iš vieno tėvo, o tėvažudiška brolyste, sujungta tėvo kūno, kurį jie perkūnija savyje, mistinės komunijos. Pirminė įstatymo, valdančio visuomenę, forma yra laisvo rungtyniavimo dėl moterų, kaip malonumų objekto, uždraudimas; pirminis įsakas, įtvirtinantis kalbą - tai yra verbalines kalbas, bet taip pat ir tas kalbas, kurias Levi-StraussasPraėjus 50 metų po Freudo, savo antropologiniuose tyrimuose Lacanas prieina išvadą, kad ši Freudo nuomonė nepagrįsta jokiais empiriniais duomenimis. Tai, sako jis, grynas mitas, kurį išrutuliojo pats Freudas, remdamasis individualios psichologijos pagrindais - perėjimu iš kūdikio į libido, struktūralizuotą ir artikuliuotą pagal įstatymą ir įtrauktą į objektų, kurie funkcionuoja kaip pakaitalai ir poreikių simboliai, lauką. Poreikių, perduodamų tam, kuris anksčiau buvo užslopintas, skendėjo nesąmoningume.Galima būtų replikuoti, kad pozityvi antropologija niekada negalės patvirtinti ar atmesti froidiškojo aiškinimo; ji visada rastų arba primatus, gamtoje gyvenančias būtybes, kurioms būdingi natūralūs troškimai, arba žmones, jau gyvenančius visuomenėje ir kalboje, taigi šis perėjimas visais atvejais išsisuktų nuo antropologijos, kuri yra mokslas, t.y. tam tikra veikla semiotinės sekos ribose. Pats perėjimas gali būti reprezentuotas dabar, mums, apskritai kultūroje tiktai mito forma.

Vis dėlto froidiškas mitas šio to išmoko - visuomeninantis ir civilizuojantis tėvas yra ne tas pats, kas tėvo, kuris valdo grasindamas kastracija, kad atskirtų sūnus nuo moterų, fizinė tikrovė. Kaip bebūtų, tokią „valdžią“ nugali pati biologija, sūnų fizinė branda, kuri neišvengiamai juos sustiprina. Tėvas, kaip socialinės žmonių bendrijos įkūrėjas, yra įtrauktas į vidų, sudvasintas tėvas. O tai verčia mus suvokti, kad visuomenini- mas įtvirtinamas ne realios agresijos grėsmės įvaizdžiu, įstrigusiu atmintyje ir primetamu galingesniojo, bet komunija, kurios dėka jau nugalėta ir panaikinta tėvo tikrovė yra įteisinama kaip vidujinis imperatyvas, verčiantis libido pasireikšti, t.y. atsiliepti į kito reikalavimus.

Kartą pripažinę, jog šis supratimas teisingai išaiškina mitą, mes galėsime suprasti tai, ką antropologai iš tikrųjų randa visuomenėse, kurios laikomos pirmykštėmis, - ne tėvažudystę, bet galvų medžiojimą. Irano plokščiakalniuose mergaitės mokomos tų pačių dalykų kaip ir suaugusios, kai tik jos tampa fiziškai tam pasiruošusios, tačiau berniukai lieka visai neišprusę; jie kiauras dienas slampinėja kartu, suaugusiųjų pasaulyje neturėdami jokių užduočių, nieko apie jį neišmanydami. Berniukui tapti vyru reiškia būti ne jaunesniuoju tėvo partneriu ar padėjėju - tai reiškia užimti tėvo vietą. O vyro veikla nėra ekonomiškai efektinga - sėja ir nuima derlių moterys; vyrai žudo. Todėl berniukai tampa vyrais ne išsiugdymo, o įšventinimo pagalba. Kalba eina ne apie tikrojo tėvo užimamą vietą; atėjus jo laikui, berniukas gali būti ir stipresnis, energingesnis, ir geriau besiorientuojantis džiunglėse bei šaltakraujiškesnis nei jo pagyvenęs, nusilpęs, galbūt daugelį kartų sužeistas tikrasis tėvas. Berniukas ieško idealaus tėvo - stipriausio, impozantiškiausio, drąsiausio, kurio draudimas paremtas ginklu. Būtent šis idealus žudikas, pagautas mūšio lauke, kurį parsiveda namo, suvalgo ir įsavina (įtraukia į vidų), tampa vadovaujančia, valdančiąja įšventinamojo dvasia. Taip psichoanalitinė antropologija privertė mus suprasti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina: kad dvasinis pasaulis, vienijantis papuasų gentis ir lydintis kiekvieną kovotoją per visą gyvenimą, lyg koks jo antgamtinis vadovas ir asmeninis įstatymas, gali būti identifikuotas su priešais, kuriuos jie suėdė.

Tačiau ar ši psichoanalizė paaiškina tamsią šių dievų psichologiją? Baltieji ateina jiems papasakoti apie Dievą Tėvą, kurio siela skaisti, bet psichoanalizė parodo, kad šis Dievas kilęs iš tos pačios tėvažudystės ir sugrįžta toje pačioje komunijoje. Baltieji šventikai aiškina visai kitaip; jiems pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Juoduosius džiunglių dievus išgirsi tik karo šūkiuose. Ar psichoanalizė tikra, kad jų Dievas ir šie demonai yra tapatūs?

Aš nesiūlysiu alternatyvios nuomonės ar mito apie giliamintį Freudo mokymą, jog kastracija - tai procesas, įtakojantis perėjimą nuo natūralios egzistencijos prie visuomenės ar kultūros. Nesiūlysiu alternatyvios nuomonės ar mito apie tėvą, svarbesnį kaip ego idealas, negu valdžios figūra, arba apie kanibalizmą, kaip žmogaus socialinės egzistencijos komuniją, reikšmingesnį nei galvų medžioklė. Verčiau pamėginsiu spekuliatyviai išvystyti prieš mane atsivėrusį šių individų paveikslą - ne visuomenės, kuriai būdingas primityvus paprastumas ir primityvus tarpusavio bendravimas, bet daugybės iš esmės asocialių, necivilizuotų individų, dar neįeinančių į žmonių giminės sudėtį, įspūdingų, nepažįstančių jokio bendro žmoniškumo, nulipdytų iš tvirtesnės, grubesnės, destruktyvios, gyvuliškos medžiagos, - tai yra pabaisų paveikslą.

Skaitykite šio straipsnio pradžią  |  straipsnio antroji dalis     (Bus daugiau…)