Vitoldas Zegalskis.
Avarija (iš lenkų kalbos)

Apie autorių

Vitoldas Zegalskis (1928-1974) - lenkų mokslinės fantastikos rašytojas ir muzikantas . Parašė romaną "Juodojo sapno krateris" (1960); išleido rinkinį "Petersono sala" (1968). Debiutavo 1954 m. pirmąją knygą išleido 1960 m. Buvo nepriklausomų literatorių grupės "Swantewit" įkūrėju.

Jis prabudo nuo zumerio signalo. Bukai peržvelgė ekranus, kurie pulsavo rubino spalva. Tada vėl užsimerkė ir atsilošė krėsle, tikras, kad tai tik nauja haliucinacija. Viskas įmanoma raketoje, skrendančiai į nežinią...

Per 15 m., praėjusių nuo tada, kai mirė Guntas, visko buvo: daiktai tapdavo panašūs į gyvas būtybes, tai į kabiną imdavo virsti tankaus rūko kamuoliai, tai iš ekranų pas jį imdavo lįsti vaiduokliai ir jis su jais ilgai diskutuodavo, o taip pat ateidavo tie... iš anapus sienos.

Taip nutiko, kad jis nuleido antiradiacinę pertvarą iškart, kai tik išgirdo radiacijos detektorių spragsėjimą. Suveikė refleksas, įdiegtas dar kosminių skrydžių mokymo centre. Tačiau, nelaimei, visi kiti ekipažo nariai tuo metu buvo ten, kitoje raketos dalyje. O vėliau jau buvo per vėlu juos gelbėti – automatika neleido pakelti pertvaros – pernelyg didelis buvo radiacijos lygis. Tai buvo aišku pagal tai, kaip spragsėjo radiacijos detektoriai.

Kas mirė kitą dieną, kas po savaitės, o dauguma – po mėnesio. Guntas gavo mažiausią dozę ir mirinėjo ištisus metus.

Zumerio garsas nesiliovė, virš astronavigatoriau pulto ritmiškai įsižiebė ir užgeso rubino spalvos lemputė. Gal vėl tie? Iš proto vedančios šmėklos, pasirodančios netikėtai, tarsi kiaurai prasiskverbiančios per pertvarą – baltą sieną, sugeriančią radiaciją? Ten, už tos sienos, liko jie... ir jis ištiesė ranką prie vaistų. Anksčiau vaistai suveikdavo neblogai – vienos tabletės užteko, kad šmėklos dingtų, ištirptų ore. Laikui bėgant teko ryti po dvi, tris, o tai ir keturias tabletes. Jis buvo ties išprotėjimo riba. Tačiau palaipsniui viskas susitvarkė: šmėklos pamažu liovėsi rodytis, palikę jį visiškai vieną.

Labiausiai mėgo būti valdymo kabinoje. Laikrodis matavo laiką, prietaisai rodė likusio kuro kiekį, skrydžio greitį... Galima buvo įjungti ekranus, žvelgti į žvaigždes, į tamsą, į tuštumą. Kartais, labai retai, jis įsijungdavo vidinės televizijos sistemą. Matė tuos, sudaužytą rezervuarą, aplipusį juodu branduolinio kuro purvu... Spaceship crash

Taip jau nutiko. Nelaimingas nutikimas. Aplinkybės. Jiems nepasisekė, jam pasisekė. Bet ar pasisekė? Raketa juk, iš esmės, neteko kuro atsargų, vadinasi...

Zumerio garsas nervino. Kas tai galėtų būti? Jis nenoromis atsistojo iš krėslo ir priėjo prie valdymo pulto.

Atsisėdo. Įjungė ekranus, matavimo prietaisus, elektronines smegenis. Ekranuose pasirodė švytintis taškas. Nuo Skalikų kažkas artinosi. Buvo tik dvi galimybės – meteoritas arba .... Jis patraukė į save radijo bangų detektorių.

Palaukė minutę, kitą – ekrane staiga pasipylė baltų kibirkščių spiečius; suvirpėjo prietaisų rodyklės. Jis netikėjo savo akimis. Tai buvo radijo lokatoriaus signalas. Artinosi kosminis laivas.

Kol jis atlikinėjo reikiamus matavimus, praėjo nemažai laiko. Virpančiais pirštais jis sukiojo prietaisų rankenėles, spaudė pulto mygtukus ir klavišus. Laivas – žemiečių ar svetimas? Jis negalėjo išsiųsti kodų – ištekėję degalai jau seniai pažeidė siųstuvus. Jis pažvelgė į kompiuterio skaičiavimų rezultatus. Jų skrydžio trajektorija ėjo vos už 200 tūkst. km. Tie, laive, jo galėjo tiesiog nepastebėti.

Nepastebėjo. Kelias valandas jis žiūrėjo į ekranus, kuriuose taip ir nepasirodė šaukiniai. Tik jų radijo lokatorius įsijungdavo kas kelios minutės, sukeldamas efektingą radijo bangų detektoriaus ekrano spinduliavimą.

Vėliau jam pasirodė, kad tie didina greitį. Nustebęs, jis patikrino prietaisų parodymus. Aparatūra veikė normaliai. Jis išgėrė raminamųjų. Jam nesinorėjo laužyti galvos dėl to, kodėl jie neužmezga su juo ryšio, tačiau viena buvo aišku: jie pamažu greitino savo laivą. Reikia pavyti juos, kas jie bebūtų. Pavyti, kol jie nenutolo, neišnyko dangaus juodumoje, tarp žvaigždžių, nusinešę paskutinį išsigelbėjimo šansą.

Jis paskaičiavo greitį ir trasą. Patikrino rezervuaruose likusių degalų kiekį. Degalų buvo nedaug, tačiau ne tiek mažai, kad vertėtų atsisakyti bandymo. Jis atsisėdo į piloto vietą ir įjungė reaktorių...

Ilgai negalėjo įveikti jaudulio, apėmusio jį, kai tapo aišku, kad laivas žemiečių. Patyrusi kosmonauto akis atskyrė žinomus konstrukcijos elementus; sukrėtė radijo lokatoriaus antena vien todėl, kad buvo tiksliai tokia pati, kaip jo raketoje.

Tačiau laivas, jo godžiai apžiūrinėjamas, buvo kitokios, patobulintos konstrukcijos – tokių nestatė Žemėje, iš kurios startavo jų raketa. Ilgą, kelių šimtų metrų ilgio, jį sudarė trys rutulio formos skyriai, sujungtų ažūriniu fermų tinklu. Tas laivas, neaptakios formos, nebuvo pritaikytas atmosferos sluoksnio įveikimui; matyt, jsi buvo pastatytas kosmose. Laivo centre buvo prisijungimo šliuzas...

Kaip ir anksčiau juo niekas nesidomėjo. Galima buvo pagalvoti, kad laivas miręs, be žmonių, jei ne besisukanti antena. Jis nuvairavo raketą prie šliuzo; rodyklė rodė, kad degalai jau baigiasi. Jis išjungė reaktorių, užsidėjo skafandrą ir nuėjo prie išėjimo. Be trukdymų perėjo ant prisijungimo plokštės.

Iškart už įėjimo prasidėjo apšviestas koridorius. Jis pakėlė šalmo antveidį, įsiklausė. Tyla. Nusiėmė skafandrą ir nuėjo tolyn.

Po kelių minučių ėjimo išsišakojančiu koridoriumi jis atsidūrė gyvenamoje laivo dalyje. Atidarinėjo duris, žvalgėsi po tuščius kambarius, paskubomis vartė rastas knygas. Pirmąkart po daugelio metų pasijuto žmogumi: dingo vienatvės pojūtis, mirties iš bado perspektyva. Jis pagalvojo, kad vertėjo grumtis su savimi ir laukti. Juk ne kartą rankoje laikė ampulę su nuodais, prieš šviesą žiūrėjo į jos turinį, apmąstė, pasverdavo visus "už" ir "prieš"/ Ir slėpė ampulę ištraukiamame stalo stalčiuje, vis dar tikėdamasis stebuklo. Ir stebuklas nutiko..

Jis įėjo į valdymo kabiną – joje nieko nebuvo. Pastovėjo priešais pultus, prirašytais tablo, jungikliais, lemputes; aplink išjungti ekranai, panašūs į rėmus, iš kurių išimti paveikslai. Aparatūra buvo jam nežinoma, skyrėsi net kodų žymenys. O čia, be abejonių, buvo greičio matuoklis: skalė sužymėta iki 300 tūkst. km / sek. Jau išmoko įsibėgėti iki artimų šviesai greičių? Šyptelėjo iš pasitenkinimo. Žmonės Žemėje visus tuos metus veltui laiko nešvaistė. Jis pasitraukė nuo pultų ir atidarė artimiausias duris. Ir vėl – nieko.

- Ei! – šūktelėjo. – Ar yra kas?

Viena sienos panelių pasislinko į šoną ir į kambarį įslinko robotas:
- Laukiu nurodymų.

Kurį laiką jis žvelgė į automatą:
- Kur ekipažas?
- Nežinau. Galiu išvalyti drabužius, apavą.

Jis nusijuokė. Ach, jei savo raketoje turėtų tokį robotą!
- Ką dar moki daryti? – paklausė. - Aš šiukšlių rinkėjas ir valytojas. Šluoju, valau.

Robotas nieko negalėjo jam paaiškinti – tai buvo primityvus buitinis įrenginys, mokantis ištarti keliasdešimt frazių. Jis nuėjo tolyn, palikęs stovėti automatą kambario viduryje.

Jis perėjo koridoriumi ir stumtelėjo matinio stiklo duris. Prieš save išvydo neryškiai apšviestą erdvią salę. Viduryje ant neaukštų pakylų gulėjo pailgi konteineriai. Jis priėjo arčiau. Po stora skaidria plyta gulėjo žmogus – arba, tiksliau, pleveno tarp sienelių, palaikomas nežinomos jėgos. Atmerktos akys žvelgė tiesiai į viršų, ant krūtinės sukryžiuotos rankos kėlė pasmerktumo jausmą. Žmogus nebuvo miręs – jis panašėjo į miegantį, kuris, vienok, nieko nesapnavo. Konteinerių buvo 12. Jis apėjo juos visus – po kiekvienu dangčiu buvo po žmogų: vyrą ar moterį, atmerktomis, nieko nereginčiomis akimis.

Jis perbraukė per prakaituotą kaktą. Ramuma, sukelta prietemos, freskų ant sienų spalvinių gamų, tylos vėl paliko jį. Jis sumurmėjo:
- Letargija. Hibernacija. Hiberletargija.

Kai jis prieš 12 m. startavo iš Žemės, vis atrodė visiškai kitaip. Bandytoją, aprengtą povandeniniu skafandru, panardindavo į baką su amortizuojančiu skysčiu. Buvo siekiama panaikinti neigiamą pagreičio poveikį žmogaus organizmui ir užtikrinti laivo pagreitinimą iki maksimalaus greičio per minimalų laiką ir tuo pačiu pasiekti didžiausia kuro ekonomiją... "Šitie jau neskuba, - jis galvojo, žvelgdamas į jų veidus. – Sulėtinę biologines funkcijas jie palaipsniui greitino laivą iki artimo šviesai greičio. Tada prabusdavo kitoje Galaktikos pusėje nespėję net išalkti per tą laiką.

Jis susimąstė. Jo pasirodymas čia buvo tiek atsitiktinis, kad tokia galimybė niekam Žemėje net į galvą neatėjo, rengiant laivą į tokį tolimą kelią. Šie miegantys žmonės, žinoma, apsidžiaugs, kad jis išliko, pastatys jam papildomą "ložę", kad suteiktų galimybę ir jam panirti į letarginį miegą. Tačiau tam reikia juos pažadinti. Jis įdėmiai apžiūrėjo visus konteinerius. Jie neturėjo jokių išsikišimų ar įdubimų, kuriuose galėtų būti patalpintas koks nors mechanizmas. Tada jis žvilgtelėjo už durų salės gale. Nedidelio kambario sienos buvo ištisai padengtos indikatoriais, ekranais, jungikliais. Buvo aišku, kad čia ekipažo miego reguliavimo centras. Jis atsistojo priešais pagrindinį tablo ir ilgai žiūrėjo į jį. Jį apėmė nusivylimo jausmas. Dešimtys skaitliukų, ekranų ir valdymo elementų sudarė galvosūkį, kurio negalėjo išspręsti. Greta kai kurių jungiklių ant sienos išgraviruoti sąlyginiai pažymėjimai kaip "Dėmesio!", "Pavojinga!" ir netgi "Mirtinai pavojinga!"

Tačiau kiek truks ekipažo miegas? Buvo nesunku atspėti: pagrindinio tablo centre švietė stambūs skaitmenys: 112.

Jis apsisuko ir išėjo. Praeidamas per salę sustojo greta vieno miegančiųjų. "112 metų. Dar 112 m. jie gulės taip – be jutimų, be sąmonės... O aš?" neišlaikė nervai: jis pradėjo nervingai belsti kumščiu į skaidrų dangtį, po kuria gulėjo tas, kuriam vis vien... Skausmas rankoje išblaškė. Jis vėl, draskomas nevilties, baimės, abejonių, nuėjo į valdymo kabiną. Robotas vis dar stovėjo kambario viduryje.

- Galiu išvalyti drabužius, apavą...

Jis užtrenkė duris. Greitai apžiūrėjo stalų stalčius, spintas, lentynas. Ieškodamas techninės instrukcijos. Netrukus suprato, kad jos neras valdymo kabinoje. Nebent j būtų vienoje bibliotekų, tarp tūkstančių žinynų, skirtų kosmonautikai; ji gali būti saugoma kur nors kaip mikrofilmas; pagaliau, tinkama jos saugojimo vieta galėjo būti elektroniniai laivo smegenys. Tačiau net radęs instrukciją, vargiai jose susigaudytų. Kaip bebūtų, visiško tikrumo tame, kad susigaudytų, jis neįgaus. O tai reiškia, kad neteisingas manipuliavimas kokiu nors reguliatoriumi gali juos, miegančius, pražudyti. Ne, neleistina net mažiausia rizika.

Jis atsisėdo į krėslą ir pabandė sutvarkyti mintis. Pamažu aprimo: visa tai neturėjo prasmės. jis galėtų išgyventi dar 40, na, 50 metų, ne ilgiau. Iki jų nubudimo bus vis tiek labai toli. Koridoriai, salės, kambariai visada liks tušti... Jis abejojo, ar laive yra maisto produktų gaminimo automatai; greičiausia, sandėlyje saugomos maisto atsargos, apskaičiuotos 2-3 m. darbui tarp žvaigždžių. Tikriausiai dar yra rezervas – na, tarkim, metams. Jų 12.

"Vadinasi, aš suvalgysiu viską. Tiesiog per tuos 40-50 m. surysiu viską, - pagalvojo jis. – Kaip žiurkė, paprasčiausia žiurkė... ir taip jau gyvenu dėka mirties tų, kurie liko anapus sienos".

Atsistojo. Pasiėmė nuo lentynos kelias knygas ir, išėjęs, uždarė duris.

- Galiu išvalyti drabužius, apavą.... – tebesiūlė robotas.

Jis apėjo robotą iš tolo ir pasuko ilgu koridoriumi link šliuzo – ten, kur paliko savo skafandrą ir kur jo laukė jo raketa...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
S. Lemas. Patrulis
Tikras vyriškumas
Janušas Zaidelis. Avarija
R. Moore. Erdvė
Pavelas Michnenko. Etiketas
Robertas Silverbergas. Musės
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
S. Lemas. Mokomasis skrydis
M. Jako. Protingumo testas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Lino Aldani. Visuotinis pamišimas
Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Naujasis kolonizavimo protokolas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Žvaigždžių karų belaukiant
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Šiluminė Visatos mirtis
Anatolijus Radovas. Georkas
Lino Aldani. Korokas
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė