|
Sulpicija elegijos:
Pristatymas ir komentarai
Iš Romos poetui Tibului (Tibullus) priskiriamų eilėraščių (Corpus Tibullianum), tik
pirmosios dvi knygos yra neabejotinai jo paties parašytos. Likusi dalis yra nežinomų autorių,
išskyrus šešias (3.13-18), kūryba. Bendrai sutariama, kad tos šešios trumpos elegijos apie
meilę priklauso Sulpicia, Tibulo patrono Valerijaus Korvino (Valerius Messalla
Corvinus) dukterėčiai (gyvenusiai valdant imperatoriui Augustui). Prieš jas esančios penkios
elegijos, nors ir vadinamos "Sulpicia girlianda", priklauso kitai rankai (nors dvi vis tik gali būti ir
josios). Tad tik 40 eilučių (iš visų išlikusių) lotynų literatūroje priklauso moters rankai.
Jos parašytos šnekamąja kalba ir neparodo ypatingos erudicijos, tad nelygintinos su
Ovidijaus ar Tibulo eilėmis. Jos trumpesnės ir artimesnės Katulo trumpesniesiems
eilėraščiams. Stilius ir metro naudojimas išduoda ją esant naujokę poezijoje. 19 a.
literatūrologai laikė, kad Tibulas parašė jas už ją". Tačiau, matyt, jie mažai žinojo apie
moteris. Juk tame pačiame 19 a. CG Heyne juos vadino puikiausiu reliktu", O Emilis
Bahrensas atkreipė dėmesį į stiliaus skirtumus nuo Tibulo.
Elegijos skirtos kažkokiam Kerintui (Cerinthus), kuris tikriausiai yra tik pseudonimas, tačiau sukelia
aliuziją į Kerinthos miestą Eubojos (Euboia) šiaurėje, paminėtą Homero "Laivų kataloge". Jame
apsistojo argonautas Kantosas (Kanthos), kuriam likimas nelėmė grįžti namo. Vardas gali būti
kildinamas ir iš graikų žodžio "karinthos" reiškiančio "bičių pienelis". Renesanso laikais atsirado dar
vienas aiškinimas, kad Cerinthus vardu slepiamas žodžių žaismas iš graikų "keras" (lot.
cornu), reiškiančio "ragas" ir yra nuoroda į Caecilius Cornutus, neseniai vedusį jaunuolį, kurį
Tibulas mini eilėraščiuose 2.2 ir 2.3. Bet daugiau nespekuliuosime šia tema.
Ji yra praktiškai nežinoma poetė, nėra nei jos biografijos, nei atvaizdo.Tikėtina, kad ji buvo
tokio pat amžiaus, kaip Tibulas ir Propertijus. Jos kūryba ilgai dūlėjo po vyrų mažiau
talentingomis eilėmis. Pripažinimas ilgokai jos laukė - jos eilės, vienok, gana šiuolaikiškos:
tiesmukos, aistringos ir labai erotinės, kai ji kalba savo meilužiui lovoje:
Būkime surišti glaudžiu ryšiu -
Ir neišaus rytdiena. Jaunuolis geidžia,
Ką aš darau, bet nesiryžta,
Ir atvirai to neatskleidžia.
Ir ji prikiša dėdei Mesalai, kad tasai trukdo jų meilei. Iš užuominų spėjama, kad jos tėvas buvo garsaus
Romos teisininko sūnus konsulas Servijus Sulpicijus (Servius Sulpicius). Servijus Vyresnysis (konsulas
apie 51 m. pr.m.e., prieš tai teisęs Lucijų Mureną (Lucius Murena) už kyšius - išliko Cicerono
ginamoji kalba teisme, o taip pat Cicerono ir Sulpicijaus susirašinėjimas) buvo Cicerono draugas ir 50
m. Ciceronas linko, kad ano sūnus taptų trečiuoju jos dukters Tulijos (Tullia) vyru. Tokiu atveju, jos
motina būtų Valerija (Valeria), garsaus oratoriaus ir valstybės veikėjo Valerijaus Korvino (Marcus
Valerius Messalla Corvinus, gyv. 64 m. pr.m.e.-8 m.), 42 m. pr.m.e. kovojusio Filipo mūšyje, o vėliau
globojusio poetus, įskaitant Tibulą ir Ovidijų, sesuo. Galima spėti, kad jos tėvas jau buvo miręs, o ji dar
netekėjusi.
Ir lieka vienas neaiškumas, mat šimtmečiu vėliau Romos poetas Martialis šlovina to laikmečio moterį
tokiu vardu, kuri buvo kukli, nuolanki žmona. Matyt buvo dvi Sulpicijos ir antroji gyveno 1 a.
pabaigoje.
3.13
Pagaliau atėjo meilė ir ją slėpti
Būtų didesnė gėda, nei atskleisti.
Išklausiusi mano Meilės mūzos maldų,
Cythera karalienė ją įdėjo į mano glėbį.
Venera išpildė, ką žadėjo, ir persakyti -
apie mano džiaugsmą gali tiems, kas jo nepatyrė.
Nenorėčiau, kad mano antspauduotus laiškus
Perskaitytų anksčiau nei mylimasis.
Aš mėgaujuos savo nuodėme ir nenoriu slėptis nuo visuomenės.
Tegu išgirsta, kad mes susitikome vienas kito verti.
Tandem ...
Elegija pradedama dieviška meilės apraiška. Graikų meilės deivė iš Cythera (salos
Peloponeso iškyšulio pietryčiuose), vėliau įvardijama kaip romėnų meilės deivė Venera.
Kuriamas jos spontaniškumo vaizdinys, "amor" apibūdinama uždangos ir nuogumo terminais.
Pirmosios strofos "fama magis" dviprasmiškas jos "fama" gali būti gera kaip poetės
reputacija arba nedorai įsimylėjusios moters reputacija. Tai būdingas Augusto laikų elegijų
bruožas sąryšis tarp poeto literatūrinės ir erotinės veiklų. Ir Venera laimi prieš mūzas.
Tačiau elegijos pabaigoje įvyksta transformacija. Neišsigandus galimybės susigadinti
savo reputacijos seksualiniu elgesiu, jos "tabellae" atneš jai poetės reputaciją.
Ši elegija parodo Tibullus ir kitų elegijų kūrėjų įtaką. Pirmiausia, Sulpicia vengia
praleidimų (tėra tik vienas) ir beveik visas eilutes baigia dviskiemeniais žodžiais:
Tandem venit amor. Qualem texisse pudori
Quam nudasse alicui sit mihi fama magis.exorata meis illum Cytherea Camenis
Attulit in nostrum deposuitque sinum.
Exsolvit promissa Venus: mea gaudia narret,
Dicetur si quis non habuisse sua.
Non ego signatis quicquam mandare tabellis,
Ne legat id nemo quam meus ante, velim,
Sed peccasse iuvat, vultus componere famae
Taedet: cum digno digna fuisse ferar.
Literatūra
- Carmina Tibulli, ed. J.P.Postgate, 1905
- Catullus, Tibullus, and Pervigilius Veneris, ed. Loeb, 1962
- Sulpicia: Text, translation, and commentary, by Anne Mahoney, 2000
- Pierre D.Habel. Sulpicia Digna
|