Šiuolaikinė kazachų proza

Jei prieš kokį dešimtmetį iš kazachų literatūros kyšojo atskiri kauburėiiai, tai dabar ji atsigavo, sustiprėjo ir išgyvena savo atgimimą. Autoriai drąsiai eksperimentuoja su žanrais ir kalba, perpindami tradicijas su šiuolaikybės temomis. Aktyviai ieškoma nacionalinio identiteto globalizacijos ir skaitmeninės realybės akivaizdoje. Giliai permąstomi tragiški 20 a. elementai. Išpopuliarėjo fantastinis realizmas (pvz., D. Sugralinovas), socialinė utopija, vaidmenų žanras, psichologinis trileris ir mikro-apsakymas (žybtelėjimo žanras).

Tarp naujų autorių ir Jurijus Serebrianskis – daugiasluoksnis visomis prasmėmis. Jo stilus realistiškas, tačiau kartu ir labai lyriškas. Jis trumpos prozos kūrinių meistras ir gali keliais bruožais apibūdinti veikėją taip, kad skaitytojas jį tarsi pajunta savyje. Be to, jis daug verčia ir savo pats yra tarptautinės dvasios, Jo kūriniuose gausu įvairių kalbų atagrsių – jis gali netikėtai panaudoti lenkišką žodį ar kazachų patarlę. Kas tik papuošia jo kūrinį. Jo kūriniuose – visas daugiaveidis Kazachstanas. Dažniausiai veiksmas vyksta Alma-Atoje – ir parodo, kad joje gyvena daugelio tautybių žmonės (juk ir jis pats – lenkų kilmės).


J. Serebrianskis. Jojimas ant vėžlio

Apie autorių

Jurijus Serebrianskis (g. 1975) – lenkų kilmės kazachų rašytojas, vertėjas. Gimė Alma-Atoje. Al-Farabi vardo Kazachų un-te įgijo chemiko-ekologo specialybę, tarptautinių santykių specialistas, baigė literatūros kursą ir poezijos seminarą. Yra lenkų diasporos žurnalo „Almatynski Kurier Polonijny“ vyr redaktorius. Rašo rusų kalba, tačiau yra jo kūrinių, išverstų į kazachų kalbą. Išleido prozos knygas „Mano Kraravadžo“ (2006), „Destination. Kelionių pastoralė“ (2011 ), „Laužyta rusų kalba“ (2015), „Kazachų pasakos“ (2017) ir poezijos rinkinį „Pakaušy rastas rankraštis“ (2010). Apdovanotoje „Destination“ atpasakoja, ką matė įvairiose Žemės vetose, nes dirbo JTO elkologinės įstamleidystės ekspertu, o taip pat gidu Tailande, turizmo agentūros vadovu. Knygoje eksperimentuojama su kompozicija, stiliumi, žanrais. Jo proza susišaukia su lenkų rašytojo Janušo Višnevskio kūryba – jų veikėjai mobilūs ir atviri pasauliui. Jo nauja knyga „Altynšaš“ (2024) iš dviejų dalių („Fiction“ ir „Non Fiction“) pasakoja apie lenkų tautos atstovų, ištremtų į Kazachstaną, likimą.
Apsakymas „Jojimas ant vėžlio“ – magiško realizmo pasaka ir filosofinė apybraiža, įėjusi į „Kazachų pasakų“ (2017) rinkinį. Išverstas į daugelį kalbų ir įtrauktas į Kazachstano mokyklų chrestomatijas. Jame Almatos dailininkas pavasarį joja ant milžiniško vėžlio pačiame miesto centre. Kritikai kūrinį dažnai analizuoja per „kelio archetipą“: jis supriešina du judėjimo modelius: lėtą vėžlį (kuris simbolizuoja praeitį, tradiciją, ramybę ir gilų ryšį su aplinka) ir greitą miesto tramvajų (simbolizuojantį ateitį, technologinę pažangą bei skubėjimą). Kelionė ant vėžlio tampa savotišku perėjimo ritualu – tai stabtelėjimas skubančiame pasaulyje, leidžiantis užsiimti savižina ir pamatyti miesto magiją. Tačiau jei vėžlys mieste eitų vienas, galbūt, žmonės jį tiesiog uždarytų į zoologijos sodą, - o tai pabrėžia visuomenės pragmatiškumą.

Norėjosi, gal net labai norėjosi, kad toji istorija persikeltų į rugpjūtį. Nes rugpjūtis gražesnis, o rugpjūtyje ir mano gimtadienis. O kadangi jis visad būdavo per atostogas, tai visų ir netrūko. Visi būdavo išvažiavę. Tačiau pasakosiu apie kovo pabaigą. Nes būtent tada ir ėjau šaligatviu link „Žaliojo turgaus*) “. Nuo medžio link medžio, alėja, dar be žalio lajų skliauto, su vos sprogstančiais pumpurais, tačiau vis tik atrodo, kad medžių arbotų šešėliai jau krenta ne tik ant šaligatvio ir asfalto, bet ir ant vienaaukščio raižiniais puošto medinio namo.

Bet tai, aišku, balos, o ne šešėliai. Susidarė po lietaus, kuris pribaigė sniego likučius ant žolės. Balas lenkiau tarsi laivas, laviruojantis tarp uolų, tik atvirkščiai. Aš gi laviravau tarp jūrų. Mano batai galėjo nepasiekti paskirties taško, jei būtų prisėmę vandens. Man norėjosi taip manyti. Aš keliautojas – ir batų atsargos ribotos tik šia, patikrinta, nors ir išnešiota, pora. Kuria praėjau per daug šalių. Na, tarytum tarsi praėjau.

Mašinų buvo labai mažai, o važiuojamąją dalį įrengė kaip reikia. Taip pamaniau, kai stabtelėjau pažiūrėti. Tiksliau – pamatyti.

Ja, priešinga mano judėjimo kryptimi, ant milžiniško, su pusapvaliu šarvu, vėžlio jojo žmogus. Na, gerai, bile koks žmogus. Tada visas mano dėmesys buvo skirtas vėžliui, o į ją beveik niekas taip ir nežvelgė. Nors žingsniavo Joja ant vėžlio jis labai susikaupęs. Tarsi kokiame parade. Ypač, kai, prieš žengdamas, aukštai iškeldavo priekinę koją, tarsi atiduodamas pagarbą. Pastatęs koją ant asfalto, akimirkai sustingdavo. Prieš keliant kitą koją. Ant jo jojo vyriškis didele nosimi, iki alkūnių pasiraitoję marškinius. Su į apačią platėjančiomis kelnėmis. Kuo ne Buratinas, kurį prajodė vėžlys Tortila**).

Jiedu judėjo lėtai. Praeiviai, stabtelėję minutėlei, nueidavo. Ką jie galvojo? Tikriausiai, kad išvedė pasivaikščiojimui vėžlį iš zoologijos sodo. Įprastas reikalas. Juk ne liūtą!?

Iš paskos privažiavo automobilis, tačiau nepuolė signalizuoti. Atidžiai aplenkė vėžlį ir tik tada nuspaudė greičio pedalą. Vėžliui į tai nusišvilpt. Atrodė, kad tai jis kažkur eina, o žmogus tiesiog sėdi ant jo ir ilsisi.

Nežinau kodėl, bet aš nenuėjau. Ir ne tik nenuėjau, bet ir išsikėliau klausimą. Štai manyje yra kažkas, kad keistais mano gyvenimo momentais sujuda ir pradeda kasytis. Dar man sunižta petys. Aš jį pasikasau, o nuo to man sunižta kažkas kita, o vėliau darau tai, ką darau. Išsikeliu klausimą.

- Kur gi jojate? - aš net nepažinau savo balso. Mat jis ūgteli sparčiau nei aš – ir aš dažnai jo neatpažįstu iš pirmo karto.
- Iš kur man žinoti. Aš joju ant seno išmintingo vėžlio, o jis tikrai žino. Ar tai yra paslaptis, ar tik jis paprasčiausiai nemoka kalbėti, - nusijuokė vyriškis ant vėžlio.
- Aišku... Šaunus tavo vėžlys, - pasakiau taip, kaip kad sako „tavo puikus portfelis“ arba „tavo geras paltas“. Gal todėl vyriškis ant vėžlio netikėtai suirzo ir įsikarščiavo:
- Tai mano vėžlys, ai tiesiog mano vėžlys! Tai, gali būti, aš – jo!
- Kaip gi taip?
- Vėžlys pasisiūlė mane pajodinti, - ir aš jo svečias! Apžiūrinėju miesto įžymybes.

Mažais žingsneliais slinkau paskui juos, vengdamas balų. Vėžlys, nors ir buvo lėtas, per m9sū pokalbio laiką paėjo pora metrų, į mane nekreipdamas jokio dėmesio.

- O kaip gi taip sužinojote, aš esat jo svečias ir aplamai, kad ji jus kažkur jodins? JVyriškis net pasisuko į mane, kad geriau dalyvautų pokalbyje. Jis kalbėjosi su manimi kaip su suaugusiu, kas buvo, jei sąžiningai, kažkiek keista. Retai kada su manimi taip kalbėdavosi. J- Tu tikriausiai laikai mane nežemiečiu?! Aš juk suprantu. Joja ant vėžlio. Taip. Tačiau vienas reikalas, kai aš joju juo, o kitas, jei jis eina pats. Tu tik įsivaizduok ir pagalvok, ar jam pavyktų čia vaikštinėti?! Čia, pačiame miesto centre ir pačiame pavasario įkarštyje!
- Manau, jį nuvežtų į zoologijos sodą, o tam prireiktų nemažos mašinos, - pasakiau aš. JČia vyriškis nušoko nuo vėžlio, mikliai sugebėjęs nesusipainioti savo kelnėse, ir atsistojo greta manęs. Prasti popieriai. Aš pasirodžiau besąs jam tik iki juostos. Tačiau jis į tai nekreipė jokio dėmesio. J- Matai, jaunuoli, aš nesu nežemietis.
- Aš ir nesakiau, kad jūs – toks, kad nežemietis, - nuo jo trenkė dažais.
- O jūs tada kas toks?

JMes ėjome greta, šoniniu regėjimu stebėdami vėžlį, kuris, atrodo, net nepastebėjo, kad raitelis nušoko.

- Man sakykite „tu“, aš gi vaikas. Nors tai ir familiaru, tačiau man patinka, kai su manimi kalbatės kaip su su suaugusiu.
- Ach, tu! Tu net žinai žodį „familiarumas“! Aš sutikau nežemišką vaiką! Žmooonėėėės! - jis taip garsiai nutęsė šį žodį, kad jei iš paskos nebūtų nusijuokęs, tai praeiviai būtų praėję klausinėti.
- Aš Alma-Atos mokyklos mokinys. Tačiau ne pirmūnas, o taip – staiga pagalvojau, kad tai gal koks burtininkas ir galėtų padėti man su matematika.
- O kurių dalykų tu ne pirmūnas?

Nespėjau atsakyti, kaip ausyse nuskambėjo milicininko švilpukas. Vėžlys artėjo prie sankryžos nerodydamas atpažinimo ženklų. Valstybinių numerių jis, aišku, irgi neturėjo. Štai milicininkas ir pasimetė.

- Viskas tvarkoje, drauge milicininke, šis vėžlys su mumis!

Milicininkas išvydo mus, griežtai peržvelgė išvaizdą, mano spaliuko ženkliuką ir linktelėjo. Per perėjome per gatvę ir žiūrėjome, kaip vėžlys pasuka į kairę. Tada mes dar kartą perėjome gatvę, tą pačia, palei kurią ėjome, ir ėmėm laukti jo po medžiu. Tačiau vėžlys nusprendė toliau neiti važiuojamąja dalimi ir ėjo tiesiai į mus. Mes atsigręžėme. Už mūsų buvo gana didelis parkas su suoliukais ir žalia pernykščia žole. Į ten ir patraukė vėžlys. Kai jis kirto šaligatvį, žvelgdamas tiesiai prieš save, mano pašnekovas dviem praeiviams pamojo, prašydamas jį praleisti. Jie ir be mosto jį praleido. Tai buvo vyras ir moteris susikabinę rankomis. Jie irgi vaikštinėjo. Šiandien buvo sekmadienis, laisvadienis.

Atsidūręs balos viduryje vėžlys apsidairė ir pradėjo kramsnoti žolę. Tada prisėdome ant suoliuko taip, kad ji būtų mums už nugarų. Mes jau buvome mudu, tai yra tarsi susidraugavę.

Jis tikriausiai negalėjo prisiminti, kur nutrūko mūsų pokalbis, ir tarė:
- Aš dailininkas. Dirbu teatre.
- Juokaujate?! Ką dailininkui veikti teatre? Paišote aktorių portretus? - įsivaizdavai artistų virtinę ant laiptų, kiaurą dieną laukiančių savo eilės.
- Aš ruošiu sceną. Kiekvienam spektakliui reikia, kad scena atrodytų kitaip. Dekoracijos, fonas.
- Turi savo teatrą ir milžnišką vėžlį, o tai man primena veną istoriją, - aš kažkodėl pagalvojau, kad jis neįsižeis, jei truputį papokštausiu.
- Pasaką apie Buratiną – jis nusijuokė. - Teatras ne mano, jame aš dirbu, aš greičiau Tėtė Karlas. Daug darbo.
- O argi dailininkai dirba?! Paišyti paveikslus – vien tik malonumas! Kas tikrai dirba – tai statybininkai!
- O už ką tada man teatras moka pinigus, kaip manai?

Atsisukau pažvelgti į vėžlį, nes prireikė pagalvoti, o tuo metu iš po suoliuko papūtė stiprokas vėjas, išnešdamas senus pernykščiu slapus ir dulkes. Jie apipylė mūsų kelnes, o dulkės lindo į akis ir nosį. Besipurtydami pamatėme, kaip vėžlys išeina iš parko pro kitą pusę. Sparčiu žingsniu apėjome parką šaligatviu. Kažkos vidutinio dydžio šuo lojo ant vėžlio, o jo šeimininkė stengėsi už pavadžio jį patraukti šalin, į alėją.

Vėžlys nušlepsėjo važiuojamąja dalimi, o mes nuėjome paskui ją.

Jis daug pasakojo apie tai, koius paveikslus ir dekoracijas kuria teatrui. Pasakė, kad kai dailininkui kyla paveikslo idėja, jam niešti galvos viduj! Jis net labai juokingai tai parodė man. Pavaizdavo…

- Gal jau pavargote ir sėsite atgal ant vėžlio, o aš eisiu greta, kaip anksčiau? Aš nepavargau, - pasiūliau.
- O mes jau ir atėjome, - atsakė jis. - Štai zoologijos sodas. Zoologijos sodo vartai

Tramvajus, sukdamasis žiede, draugiškai pasignalizavo vėžliui. Jis su didžia pagarba, susikaupęs peržengė kiekvieną bėgį.

Kaip ir susitarėme, aš palaukiau prie vartų, kol jis ją perduos sodo prižiūrėtojams.

Kokie nuostabūs buvo tie vartai! Stebuklingi. Kažkokios pilies vartai. Balti, arkos formos, storomis sienomis ir patikimomis grotomis. Tik už vartų buvo ne pilis, o prasidėjo aukšti, į zoologijos sodą vedantys laiptai. Vėžliui čia buvo sunku lipti, o štai aš kaskart, skubėdamas į viršų, jais lenkiau tėvus.

Maniau, kad jis nudives mane į vidų, tačiau jis išėjo tik atsisveikinti:
- Tu gi žinai, kur tramvajaus stotelė?
- Žinoma, žinau! Šimtą kartų čia buvau!
- Na, jau b4k, vakaras, - pasak4 jis praeidamas pro baltus vartus. - O kada kitą kartą vaikštinėsite su vėžliu? - man labai nor4josi su šiuo dailininku pasikalbėti dar kartą.
- Gydytojai sako, kad man teks gulti į ligonnžinę iki balandžio galo, o gegužę vežly svėl panors pasivaikščioti, pasižvalgyti į šsprogusius lapus, o ir ne tik vien pasižvalgytu, - nusijuokė jis. - Tad gegužę! Sekmadienį!

Važiavau tramvajumi ir veidą glaudžiau prie stiklo, kaip visad. O jei paputi į stiklą, tai garai ant jo sukuria neskaidrų debesėlį, kuriame galima piešti, Tai jūs, aišku, žinote. Mėgstu piešti ant stiklo. Pabandžiau pavaizduoti kokią nors dekoraciją – ir pan gavosi kažkas panašaus į pilies-zooparko vartus, tarp kurių pabandžiau pavaizduoti žmogų su platėjančiomis kelnėmis. Bet šiaip, man ne kaip pavyksta piešti žmones.

Priešais vartus nupiešiau didelį vėžlį ir save ant jo.


*) Žaliasis turgus (Kak bazar) - kegendinis turgus Alma-Atos centre, Makatajevo ir Prekybos gatvių sankirtoje Medeu rajone, ir veikiantis nuo 1868 m. 1887 m. rajonas buvo sugriautas, turgis atstatytas, taiau prarado savo ankstesnę svarbą. Susikūrus kolūkiams 3-iame dešimtm. atsinaijino prekyba žemės ūkio produktais. 8-me dešimtm. medinis turgus nugriautas ir 1975 m. pastatytas dengtas sovietinio kontruktyvizmo stiliaus pastatas. 2017 m. (kai rašytas tas apsakymas) vietoje konteinerinių paviljonų ir laiko prekybos vietų pastatynas jaujas paviljonas. 2021 m. atsirado „Socialinės prekyvietės“, kur reikalingiausi maisto produktai parduodami sumažintomis kainomis.

**) Buratino ir vėžlio siužetas yra garsus epizodas iš A. Tolstojaus pasakos „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“ (1935). Policininkų (buldogų) įmestas į tvenkinį Buratinas neskęsta (nes medinis). Jo pagaili senas vėžlys Tortila, kuris nusprendžia jam atiduoti auksinį raktelį, kurį į tvenkinį įmetė Karabasas Barabasas. Nei šioje pasakoje, nei pagal jį pastatytame filme bei multfilme nėra epizodo, kad jis jotų ant vėžlio.

Visa tiesa apie Duras
Švedai ir vokiečių literatūra
Armėnų literatūros atšvaistai
21 a. amerikiečių apsakymas
Lietuvių literatūros tendencijos
Bai Sian-junis. Žiemos vakaras
Šiaurės Korėjos mokslinė fantastika
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos
XX a. japonų klasika: Riiti Jokomicu: Musė
Italės literatūroje: Prakeiksmas baime
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Belsučlitas: baltarusių šiuolaikinė literatūra
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Japonų 'Kodziki' epas
Skaitiniai
Vartiklis