Kryžiaus žygis į tyrus
Andrejus Stoliarovas
Nekritikuotina
Dešimties akademikų, pasisakančių prieš stačiatikybės pagrindų dėstymą mokyklose, laiškas pavėlavo geru dešimtmečiu. Šioje srityje padėtis blogesnė, nei gali atrodyti iš olimpinių aukštumų. Tereikia įjungti radiją, kad išgirstum tai apie kažin kokių galių perkėlimą, matyt esančiu nacionalinio mastelio įvykiu, tai kokios nors šventos ikonos, prie kurios lekia tikinčiųjų minios, atvykimą. Televizija, savo ruožtu, naujienose rodo tai mišias, tai kryžiaus žygį, tai cerkvės atidarymą, tai iškilmingą laivo ar povandeninio laivo pašventinimą.
Keičiasi visa pasaulėžiūros sistema. Neseniai, rengdamas radijo laidą apie žmogaus
išėjimą į kosmosą, prasitariau, kad laikausi ateistinio požiūrio. Redaktorė šūktelėjo: "Ir
nebijote taip paprastai apie tai pasakyti?.." Tarsi ateizmas pas mus uždraustas. Dar daugiau,
matau, kaip iš mano straipsnių Maskvos spaudoje dingsta net mažiausia kritika apie RSB
(Rusijos stačiatikių bažnyčią). Cenzūros, aišku, niekas neįvedė, tačiau savaime atsiranda
redakcinė savicenzūra. O kai prieš pora metų viename Maskvos žurnale išspausdinau
straipsnį apie antropogenezę, kai viena dama, tarp kitko filologė ir mokslų daktarė, atkirto tikru
pamokslu. Atseit, mūsų šventieji ėjo vandeniu tarsi sausuma, skraidė oru, išgydydavo rankos
uždėjimu ir be jokių tavo antropogenetinių biesų.
Jei kam nors atrodys maža, tai galiu priminti, kad neseniai Sankt-Peterburge įvyko tikras "beždžionių procesas". Vienos mokyklos vyresniųjų klasių mokinė teisme pareikalavo, kad biologijos pamokose dėstytų ne evoliucijos teoriją, tai yra gyvybės ir žmogaus atsiradimą natūraliu būdu, o jų sutvėrimą dieviškos galios pagalba. Kol kas evoliucijos teoriją pavyko apginti.
Tradicijos galia
Pirmąkart nuo demokratijos epochos pradžios pas mus klijuojasi viešpataujanti ideologija kažkas, ko negalima kritiškai aptarinėti. Dabartinėje Rusijoje kiek nori gali kritikuoti stambius valdininkus. Gali kritikuoti vyriausybę ir ministrus, net prezidentą. Tačiau mūsų stačiatikių tikėjimas, mūsų Bažnyčia tai neliečiama.
Pagal statistiką, apie 70% rusų laiko save stačiatikiais. Ir tuo pačiu, pagal tuos pačius sociologinius tyrimus, religines pareigas (maldas, pasninkus, ėjimą į cerkvę) atlieka tik 6-7%.
Mano asmeniniai stebėjimai rodo, kad beveik niekas iš tikinčiųjų negali paaiškinti krikščionybės esmės. Dažniausiai jie suveda ją į principą "nežudyk", kartais papildydami "nemeluok" ir "nevok". Krikščionybės įsivaizdavimas pas rusus tiesiog siaubingas. Mano pažįstamų dukra kažkaip, grįžusi iš cerkvės, apsakė, kad krikščionybę įvedė Pontijus Filaretas, pasirodęs iš Pakistano. Ir persižegnojo kaire ranka. O jau paaiškinti stačiatikybės ypatumus: kuo ji skiriasi, tarkim, nuo katalikybės, - nesugeba, manau, nė vienas rusų krikščionis.
Atlikim minties eksperimentą. Kas pasikeistų, jei visoje Rusijoje stačiatikių apeigas pakeistumėm katalikiškomis? Manau, dauguma tikinčiųjų to tiesiog nepastebėtų.
Reikia pripažinti akivaizdų faktą; stačiatikiai Rusijoje sudaro visišką mažumą. Didžioji tikinčiųjų rusų save tokiais laiko visai ne todėl, kad tiki krikščionių dievu, o vien iš tradicijos. Nereikia mėgautis skaičiais. Tarybiniais laikais, siekiant karjeros, reikėjo būti TSKP nariu. Nepartinis kėlė įtarimą. Dabar, siekiant karjeros, reikia nešioti kryželį.
Matyt, tam tikrą vaidmenį turi ir principas, suformuluotas dar Paskalio. Aptardamas, kodėl visgu reikia tikėti, Paskalis rašė: jei dievo nėra, o juo tikiu, tai nieko neprarandu; jei dievas yra, o aš juo netikiu, tai prarandu sielos išgelbėjimą. Tiesa, čia, mano nuomone, Paskalis kiek klydo. Jei žmogus tiki tuo, ko nėra, jis praranda gebėjimą kritiškai mąstyti.
Ksenofobijos maitinimas
Nesuprantamiausia stačiatikybėje tai Rusijos stačiatikių bažnyčia. Mano nuomone, niekas labiau nediskredituoja krikščionybės labiau už šią organizaciją. Daugelio publikacijų spaudoje keltas klausimas: ar tiesa, kad RSB dar "perestrojkos" laikais galo lengvatas alkoholio ir tabako gaminių įvežimui į Rusiją iš to gaudama nepaprastus pelnus? Jei tai tikra, tai ji, manau, prarado teisę vadintis krikščioniška.
Tiesa, kol kas užmirškim apie lengvatas. Imkime tai, kas kasdien krenta į akis. Aš, pavyzdžiui, visai nesuprantu, kodėl Bažnyčios tarnautojai, kurių idealu laikomas skurdas, rėdosi brangiais apdarais, nešioja aukso kryžius, važinėja importinėmis mašinomis. Man visgi sunku įsivaizduoti, kad Kristus, kuris yra pavyzdžiu RSB, išeitų pas tikinčiuosius šilko aprėdais. Negali išlaidauti šventikai, kai paprastiems tikintiesiems neužtenka duonai. Negali žėrėti šventyklos, kai aplink skurdžiai ir alkani.
Nevalingai susimąstai: o ar mūsų stačiatikybė turi ką bendra su krikščionybe? Ar ji nors kiek dera su prieš 2000 m. paskelbtais principais? Ar tai tik grynai komercinė įmonė, Kristaus įvaizdį panaudojanti kaip išvystytą "brendą"?
Šiuolaikinės krikščionybės krizė akivaizdi. Jei viena save krikščioniška vadinanti valstybė, būtent JAV, bombarduoja ir apšaudo kitą krikščionišką valstybę, būtent Jugoslaviją, kaip buvo 1999-ais, tai, aišku, apie jokių krikščioniškų principų laikymąsi ir kalbėti neverta,. Ir jei viena iš krikščioniškų bažnyčių, būtent RSB, palaimina karinę techniką, skirtą žudymui, tame tarpe ir masinio naikinimo ginklą, reiškia, kad ji atstovauja ne Dievą, o valstybę.
Matyt, tai natūralu. Po TSRS subyrėjimo, RSB tapo svetimos pergalės įkaite. Masinis rusų atsisukimas į tikėjimą, primenantis "pergalingą tarybų valdžios ėjimą", užklupo Cerkvę netikėtai. Pasiūlyti naują krikščionišką kalbą ji negalėjo, todėl stačiatikybės savimonė vyko elementaraus nacionalizmo lygyje. Stačiatikybėje ėmė stiprėti etniniai bruožai: rusas, vadinasi, stačiatikis; o jei ne stačiatikis, tai jau ir ne rusas. Aišku, kad tokia ideologija pašeria ksenofobiją. Stačiatikybė Rusijos neatveria pasauliui, o izoliuoja nuo jo, neskatina Rusijos tautų vienybės, o akcentuoja rusų nacijos išskirtinumą. Pastebėkim, kad tai vėlgi prieštarauja pagrindiniams principams krikščionybės, skelbiančios ne etniškumą, o visuotinumą, kur nėra 'nei heleno, nei judėjo'".
Ir žinoma, nė apie jokį bendradarbiavimą su mokslu RSB net nepagalvoja. Bandymas mokyklose įvesti "Stačiatikių kultūros pagrindus" tai kaip tik bandymas išstumti iš lavinimo mokslinį pažinimą, pakeisti jį vienos iš krikščioniškų konfesijų mistiniais vaizdiniais. Man nesuprantama, kaip greta Niutono dėsnių įmanoma dėstyti Biblijos mitus?
Tai tik atrodo, kad viena netrukdo kitam. Iš tikro tai religija ir mokslas iškyla iš skirtingų šaltinių. Religija remiasi tikėjimu, o mokslas abejone. Religija prasideda ten, kur nenuginčijamai teigiama, kad yra taip, mokslas kur atsargiai klausiama: ar ne taip? Mokinių doktrizacija stačiatikybe perjungia į kitokį mąstymo būdą.
Ryškėja pavojingas vektorius. Rusijoje vyksta visuotinis valstybės subažnytinimas. Atsiranda ne tikėjimo ir pažinimo simfonija, apie kurią svajojo XX a. pradžios rusų religiniai mąstytojai, o palaipsnis pasaulietinės valstybės persunkimas konfesiniu reliktu. Iš pradžių RSB monopolizavo aukščiausias moralės vertybes (ne stačiatikis, vadinasi, amoralus), tada nacionalinį identitetą (ne stačiatikis, vadinasi, ne rusas), o dabar bando įdiegti pasaulėžiūros diktatūrą, maža kuo besiskiriančią nuo ideologinės TSKP diktatūros.
Tarybiniais laikais tokią diktatūrą palaikė raikomų ir gorkomų sekretoriai, o dabar RSB šventikai ir subažnytinti valdininkai. Praktiškai vyksta stačiatikybės kryžiaus žygis: nuosekli visų rusų buities sferų klerikalizacija. Be to, dabartinėje aplinkoje ta, praktiškai neįmanoma oponuoti: tai RSB priima kaip priešstatą visai krikščionybei, Rusijos valstybei, pačiai rusų nacijai.
Kelias į ateitį
Žinoma, ne tik Rusijoje tokia būklė. Religinis atgimimas, įgaudamas kartais ekstremalias formas, tapo tūkstantmečio bruožu. Girdisi teroristinis islamo organizacijų, kovojančių prieš Vakarus, aktyvumas tinkle. Savo ruožtu, kyla protestantizmas, apie ką liudija, pvz., neseniai mūsų šalyje išleista Patriko Dž. Biukeneno knyga "Vakarų mirtis". Autorius, beje, prezidentų Niksono ir Reigano patarėjas, Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus 1992 ir 1996 m., laiko, kad tik tikrųjų protestantizmo idėjų atgimimas išgelbės Vakarų civilizaciją. Pastebima ir ortodoksinio judaizmo konsolidacija.
Tačiau Rusija išsiskiria net ir šiame fone. Niekur, išskyrus kai kurias islamo šalis, religinė valdžia taip nesiveržia į pasaulietinę. Niekur protų pasaulėžiūros vieningumo rekonstrukcija nevyksta taip sparčiai. Nieko gera tai, aišku, nežada. Sudariusi biurokratinę sąjungą su valstybe, RSB, žinoma, gali šalyje pakelti stačiatikišką-nacionalistinę temperatūrą rusus konsoliduoti etninio patriotizmo pagrindu, pavertusi Rusiją krikščioniškos archaikos bastionu.
Tačiau, pagal mane, tai akligatvis.
Ir bendrai užduokim kertinį klausimą: kam mums krikščionybė? Kam mums iliuzijos, slepiančios tikrąją realybę? Aišku, kad vaikystėje ir paauglystėje žmogui reikėjo kažkokios grėsmingos jėgos, duodančios įsakymus ir skatinusios (baudusios) už jų darymą (nedarymą). Tai, matyt, buvo neišvengiamas etapas. Tačiau nejaugi mes, trečiojo tūkstantmečio žmonės, turintys visos ankstesnės istorijos patirtį, dviejų pasaulinių karų patirtį, komunizmo, fašizmo ir liberalizmo patirtį, negalim patys nuspręsti, kas gera ir kas bloga, patys nustatyti socialinės būties taisykles, patys jų laikytis, nesibaimindami dievo pykčio?
Pagal mane, tam atėjo laikas.
Ir dar vienas kertinis klausimas: kam mums Cerkvė?
Prašau mane suprasti teisingai. Neprašau uždrausti ar persekioti už tikėjimą (stačiatikybę). Tegu ji lieka Rusijos kultūros faktu. Tegu lieka mistinės terapijos metodu tiems, kuriems reikia paguodos.
Tenoriu,kad Cerkvė liautųsi prisiimti valstybės, Dievo, paskutinės neklystančios institucijos funkcijas.
Norėčiau, kad ji neužtvertų Rusijai kelio į ateitį.
Ir dar norėčiau priminti, kad Visata be Dievo nelieka tuščia joje yra žmogus.