Hienos, Sandy Dengler
1 skyrius. Jis neteko galvos | 3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai
3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai
Ji buvo miško katė, gracinga ir stipri. Ji buvo lanksti civeta, tarsi vanduo susiliejus su šio medžio kamienu. Ji buvo tykanti liūtė, pavojinga ir žavi. Ji buvo medžių žiurkė, praktiškai nepastebima, kai išsitiesė su visomis letenomis.
Nekantriai ji nubraukė plaukus nuo akių. Jai tikrai reiktų įsigyti ilgojo sparno kaulą ir juo prilaikyti plaukus. Prie šio ir to kito medžio buvo didelis, žiojėjanti ola, kurį ji norėjo ištyrinėti. Ji savaip badavo; ji buvo be Žmonių taip ilgai, jie daugiau nebuvo josios.
Ji daugiau nebuvo Žmogus, ji to dar ilgėjosi, bet dabar ji buvo drąsesnė ir stipresnė nei kada nors, su dabartine hienos širdimi ir jėga.
Lapuota šaka užstojo dalį vaizdo, tad ji pasislinko aukščiau. Dabar galėjo matyti visą olą, kiekvieną dalyką joje. Dauguma Žmonių susibūrė aplink du laužus. Tarp jų šmirinėjo kelios moterys. Tai turėjo būti dviejų giminių susibūrimas.
Tie Mamuto žmonės vis dar buvo tvirta giminė, ne toks sunykęs kaip jos. Pažiūrėk! Apie tuzinas vaikų trypinėjo aplink, o pustuzinis moterų laikė kūdikius. Stiprūs, tvirti vyrai ir jų daug. Stiprios, apkūnios moterys. Klestinti giminė.
Ji išskyrė tris vadus. Vienas šamanas buvo per senas ir luošas, kad jį priskaičiuotum. Karo vadas, keistai baltaplaukis, atrodė gana maloniai. Ne toks įspūdingas ir dominuojantis kaip Jūrų (Rusvasis) dumblis. Aiškiai neišpuikęs. Grubus, bet ko daugiau gali tikėtis iš vyro?
Bet ten buvo ir kitas šamanas, kuris patraukė jos akį ir širdį. jis nebuvo neįprasto ūgio, tačiau buvo pakankamai stambus kad gerai kautųsi ir medžiotų. Jai patiko jo spalva, blizgantis vidutinis įdegis. Jo judesiuoji ji išskaitė valdžią ir autoritetą. Ir dar jis atrodė esąs romus. Jis šauniai juokėsi.
Tikriausiai ši giminė išlaikė tokią gerą padėtį dėl to, kad kruopščiai laikėsi apeigų. Jie džiugiai šlovino gyvenimą ir dvasias. Prieš valgydami jie atžymėdavo tuos Žmones, kurie neseniai dėl ko nors žymiai prisidėjo juos iškviesdami, kad savo atliktą darbą papasakotų trumpu šokiu. Jos giminė liovėsi tai daręs. Tada jie teisingai pasidalino tai, kas atrodė kaip trys jauno žirgo ketvirčiai. Kada bebuvo jo medžioklė, turėjo būti sumedžioti bent du žirgai, kuriuos jie turėjo suvalgyti per pirmąsias tris dienas.
Tikriausiai jie maitinosi gerai. Jauni žirgai buvo labai skanūs. Tačiau, ir tai jai buvo labai įdomu, jie valgė lėtu tempu. Valgydami jie pokštavo ir pasakojo istorijas. Jie dalinosi maistu, perduodami mėsos gabalus bei titnaginius peilius. Jokių varžytuvių dėl mėsos, nei skuboto rijimo, nei kūprinimosi siekiant apsaugoti savo dalį. Atrodė, kad net vaikai nebuvo godūs ir savanaudžiai.
Ji užuodė aromatą ir panoro, kad turėtų laužą ir pasikeptų mėsos. Vieną dieną. Ji pavydėjo olos šilumos ir šiai giminei, dviem šilumos šaltiniams, abiem būtiniems.
Gal giminė turėjo ir kitą priežastį savo stiprybei. Moteris į priekį išnešė kūdikį ir abu šamanai jį pažymėjo. Ne tik moters giminės. Abu. Dvigubas palaiminimas, dviguba jėga. Nėra priešiškumo tarp dviejų pusių, nėra pavydo.
Dabar tėvas sušoko sūnaus priėmimo į bendruomenę šokį. Tik pažvelk, kaip nekantriai ir juokdamiesi jie sutiko vaikiną. Šio tėvo sūnus, naujas narys, įgavo visos giminės paramą.
Palauk! Ach, ne! Kas tai? Tamsioji moteris! Jojo! Dabar tamsioji moteris įžengia į laužo apšviestą rat. Ji prisistato vyresniesiems ir apsuka visa ratą. Ji šokdama pasakoja savo istoriją. Jei jie leis jai likti giminėje, tamsioji moteris sunaikins jį!
ª Kažkur už jos nugaros tarpusavyje susišūkavo hienos. Olą paliko tik 4 medžiotojai. Drąsūs ar kvaili, kad išeitų tiek nedaug. Ji spėjo, kad drąsūs.Gal jie tamsiąją moterį išvys rytoj. Ne, priėjo karo vadas su džiovinta mėsa ir poteris su paukščio oda. Giminė priima ją.
Kvailiai!
Prasideda žaidimai. Jauni vyrai, juokdamiesi, grumdamiesi ir varžydamiesi.
ª Iš slėnio atsklido hienų ir medžiotojų skalinimas. Dar 3 jauni vyrai išėjo. Giminės smagiai susimaišė. Ji ir to pavydėjo.Atrodė, kad vyrai patenkinti savosiomis varžybomis, kaip ir įprasta vyrams. Ji tikėjosi, kad prasiverš priešiškumas, tačiau to nebuvo. Varžovai likdavo geros nuotaikos. Jie juokėsi ir klegėjo, nors ji neįstengė išgirsti jų žodžių. Ji pastebėjo, kad gana apkūnus vyras metė didelį riedulį iš upės. Gana toli. Tad giminė stiprus ir fiziškai.
Kas tai? Apkūnusis į vidurį tempia šamaną, jaunesnįjį, tą, kurs jai krito į akį. Išsižiojus iš nuostabos ji stebėjo, kaip šamanas pakėlė varžovą ir vienu mostu permetė per guolius. Jos širdis suplakė. Tik pažiūrėk, su kiek mažai pastangų jis pakėlė vyrą būdamas perpus plonesnis ir kaip toli jį nusviedė! Koks šaunus tas vyras, šamanas!
Ach, bet tik dabar pažiūrėk! Jis taip nerūpestingai žirglioja per kaulų krūvą. Ir tada tamsioji moteris iškart atsiskiria nuo grupės ir nueina prie šamano. Jie taip greitai užmezga pokalbį, lyg tai būtų susitarta iš anksto. Ji šypsosi. Kokie tos tamsiosios moters planai dėl šio šamano?
ª Labai arti iš už nugaros prie jos medžio priėjo 7 medžiotojai. Palauk, devyni. Ne, septyni su... su...Jojo! Oranžinė moteris ir tasai bjaurus vaikis. Ach, ne, ne, ne. Dabar giminė tikrai pasmerkta. Jie nenužudė nei to šlykštaus vaiko, nei oranžinės. Jie jos nenuvijo.
Jie leido toms moterims pasilikti! Be jokių abejonių, jie save pasmerkė nuosmukiui.
4 skyrius. Jo dvasia palūžo
Toje ramioje, tylioje vėlyvos nakties tamsos baigiamajame tarpsnyje pasmerktos sulaukti pirmųjų spindulių, pasaulio dvasios sulaikė kvapą. Niekas nekalbėjo. Niekas nejudėjo. Jos neatskleidė jokių paslapčių, neparodė jokių įspėjimų, apsisaugojimo ar atsidavimo.
Be jų paramos, Kaimanas buvo vienas.
Jis kelias akimirkas atsikvėpė ant šios akmeningos kalvelės krašto, dar kartą perskaitydamas pasaulį. Nakties paukščiai liovėsi, rytiniai paukščiai dar nesujudo. Vėjelis kaitaliosi nuo vakarų prie pietų dvelksmo. Toks pat nebylus kaip ir dvasios.
Dangus pastebimai švito, pradangindamas neryškias žvaigždes, prislopindamas vidutinio ryškumo žvaigždes. Tiesiai į pietus nuo jo kalvelės plytėjo platus klonis, kuriame miškas supo apie mylios pločio atvirą pelkę. Slėnio šlaitai buvo beveik be medžių, pasidabinę žemaūgiais lazdynais ir eglučių pulkeliais. Toli į rytus ir vakarus matėsi atvira ir nuobodi tundra, kuri dieną prisipildo vasarinių paukščių.
Dangus bent jau buvo žadinantis. Kai išblėso ryškios žvaigždės, Tritonas, už mylios ar tiek, galėjo pajusti judėjimo šventę.
Kai oras sujudo, dvasios vėl apsireiškė. Nematomos, negirdimos, nejaučiamos, ir vis tik reiškėsi. Jos erzino. Kaimanas jas pajusdavo šastelint greta ir greitai šmėkščiojančias. Drovios dvasios, išbandančios, žadančios padėti, o tada purptelėjančios šalin.
Laikas plaukė pūsčiojant nepastoviam vėjeliui.
Begarsiai balsai jam sakė, kad medžiotojai pajudėjo. Kaimanas užsimerkė ir pasuko veidą aukštyn į dangų. Iškėlė rankas leisdamas pasauliui kalbėti į jo vidinę akį. Ir tada jis galėjo justi grobį kaip ir medžiotojai. Žmonių dvasios ir krašto dvasios susimaišė kalbėdamos. Pietuose tolimajame pelkės pakraštyje Tritonas artinosi prie plaukuotojo raganosio. Įdomu. Kodėl jis pakeitė planus? Karo vadas iš pradžių ketino eiti stumbrų į mišką anapus pelkės.
Raganosis išėjo į atvirą plotą, kirsdamas jį minkšta danga. Pelkės dvasios vidinei Kaimano ausiai sustiprino jo sunkių pėdų nuo kupsto ant kupsto pliumpsėjimą. Jos leido jam girdėti jo sunkią galvą kai jisai mosavo ragu į šonus risnojant per viržyną. Ar gali miriadai dvasių leisti jam prisijungti tiesiai prie raganosio minčių? Jos leisdavo ne visada.
Kaimanas kilstelėjo rankas aukščiau į švintantį dangų. Jis atvėrė savo širdį iš išleido savo protą ir dvasią į vėsų orą.
Aš esu tasai raganosis.
Subrendęs patinas, tikriausiai 8 ar 9 žiemų.masyvus ragas pūpso mano snukio priekyje, - ir kai aš pasuku galvą į šonus, tasai ragas prideda svarų impulsą tam pasukimui. Tankių plaukų gaurai saugo kūną nuo lietaus ir šalčio.
Brėkštant aš vaikštinėju po pelkę. Pamiršęs baimę. Pasitikintis savo didingumu. Urviniai liūtai gali užpulti jauniklį, jei motinos nėra greta. Hienos gali pulti metų ar dviejų atžalą. Tačiau aš esu saugus. Joks padaras nedrįs pasikėsinti į mano plaukuotą agresyvią masę.
Aš girdžiu garsus už manęs, tarsi kažkas link manęs žingtelėjo nuo pelkės pakloto į vandenį. Tai nieko. Aš žvilgtelsiu be nerimo. Aš to nepaisysiu.
Mano žvairos mažos akys mažai naudingos, tačiau viską pasako ausys ir šnervės. Jos sako: Saugu. Tau nereikia bijoti Žmonių. Atsipalaiduok. Tu šio pasaulio valdovas.
Jaučiu vėsą liežuvyje, kai šlemščiu drėgnus augalus. Mano plačios pėdos kiek slysčioja, nes esu kietos tundros ir atvirų žolėtų plotų padaras. Nesvarbu. Čia gera maitintis ie aš esu nenugalimas.
Ryškios žvaigždės gęsta. Pelkės kvapus nustelbia žmogaus kvapas. Žmonės negali nieko man padaryti. Apsižvalgau.
Nekreipk dėmesio į žmogaus kvapą.
Nekreipk dėmesio į lengvus žingsnius.
Nekreipk dėmesio.
Pelkė pilna judesių ir kvapų, tačiau aš tebeignoruoju juos. Tegu jie eina. Jie praeis pro šalį.
Žmonės suriko prieš ir už manęs! Šūksniai abiejose pusėse! Į kur man dumti? Jie puola mane! Jie negali man nieko padaryti, man nėra ko juos pulti. Aš bandysiu sprukti ten.
Ne! vietoj to aš bėgsiu keliu, kuriuo atėjau.
Paslydau bandydamas apsisukti. Du žmonės smeigė man iš kairės ir dešinės, trokšdami šlovės. Aš atgręžiau savo baisią galvą! Jų ietys pervėrė mano šonus, sukrėsdamos mano sielą!
Aš mosteliu galvą užkabindamas medžiotoją šokantį link manęs; aš jaučiu jo svorį, kai nelaimėlį pakeliu į orą ir nusviedžiu. Šlovė!
Mosteliu galva į kitą pusę. Ietys duria tarp šonkaulių.
Žmogus duria ietį į mano petį ir praranda pusiausvyrą vėsiame dumble; jis rankos atstumu nuo mano rago, slysčiodamas ir rangydamasis vandenyje. Šlovė!
Metuosi pirmyn, privalau nedvejoti. Baltaplaukis iškyla ant mano galvos riaumodamas; jo ietis perveria mano krūtinę. Akimirką mes stovime vienas prieš kitą. Šlovė!
Mano jėgos senka. Jie prakiurdino mano pilvą. Aš mostaguoju savo ragu. Šlovė! Mano priekinės kojos parklumpa, užpakalinės laikosi. Jauniausias iš medžiotojų šaukdamas krenta prieš mane suvarydamas ietį tarp šonkaulių. Moseliu galva į jo pusę; jo ietis lūžta; bandau sutraiškyti jį, tačiau nesugebu; jis prispaudžiamas prie mano šono. Šlovė!
Užpakalinės kojos klumpa. Aš priešinuosi. Jie visi supuola ant manęs, kad pridėtų savo rankas prieš man mirštant, kad sudalyvautų šlovėje.
Mano dvasia blėsta; jaučiu ją paliekant mane. Mano apsiblaususios akys regi garą sklindantį iš mano vidurių virš įmirkusios žemės, mano kraują besisunkiantį į drėgną dirvą. Drąsiausi vyrai griebia mano ragą, kai bandau mosuoti galva. Jie juokiasi ir dainuoja mano dvasiai, kai ji palieka mane. Iš tolo girdžiu atsklindintį atsisveikinimo šūksnį.
Kaimano galva palinko į priekį, smakras atsirėmė į krūtinę. Ryto vėsoje, kai pirmas gelsvas brėkšmos ženklas pasirodė ties šiaurės rytų horizontu, jis smarkiai prakaitavo. Jis leido rankoms nusvirti į šonus.
Puiki magija, taigi!
Jis tiesiog stovėjo ten giliai kvėpuodamas, per daug pavargęs, kad leistųsi nuo kalvelės link pelkės. Raganosis bus išdarinėtas kol jis jį pasieks; Kaimanas buvo tuo tikras. Jis spėliojo, kiek medžiotojų gavo tą truputį šlovės, kai raganosis nematė medžiotojo ir taip jis jos negavo. Sėkme buvo priartėti tik su peiliu ir pjauti sėkmingai. Tetruko kelias akimirkas, neminint raumenų įtampos, prapjauti raganosio pilvą, net jei plaukų sluoksnis čia buvo ploniausias.
Be jokių abejonių, tasai narsuolis bus ypatingai pagerbtas rytoj, nors Tritono užpuolimas iš priekio buvo vertas tiek pat pašlovinimo.
Visas diskas iškilo virš nuogų, apvalainų kalvų šiaurės rytuose. Kaimanas visa krūtine gėrė gaivų ryto orą. Jis pakėlė ietį ir nuėjo žemyn pro uolas.
Smalsu, kiek galios iščiulpė gera magija. Jis galėjo pasakyti, kad tais atvejais, kai jo magija buvo nepakankama, jis nebūdavo taip išsunktas kaip šįkart. Kodėl dvasios taip susivienydavo vienais atvejais, o kitais kolektyviai nusisukdavo? Tritonas tvirtino, kad moterys yra nepastovios. Tačiau jis trumpai bendravo su dvasiomis.
Kaimanas sustingo ir ėmė uosti orą. Gauruotieji netoliese! Kodėl Gauruotieji šmirinėja šitose vietose? Jie turėtų būti šiauriau šiuo metu sekdami paskui šiaurinius elnius. Jie mėgsta jų jauniklius. Galbūt, kaip ir Tritonas, jie įžengė į šitas vietas ieškodami bizonų ar stumbrų, ir dar neaptiko jų.
Ne, kvapas nebuvo Gauruotųjų, Kaimanas nustatė Tikrus žmones, tačiau kitus. Tikriausiai ne jo giminės. Jo artimiausia giminė tebebuvo už mylios, už pašaukimo ribų, ir buvo užsiėmęs raganosio darinėjimu. Jis suėmė savo ietį tvirtai.
Tik su gimine buvo saugu. Jis nuskubėjo nuo kalvos, slėpdamasis už riedulių, pasiekdamas žvirgždėtą nuokalnę. Jo pėdos buvo įdiržę kaip ir vasarą, ir vis tik smaili skaldos akmenys dūrė skausmingai.
Užmiršk skausmą, šaukė Širdis. Turi svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia jaudintis.
Su joms būdingu kaprizingumu dvasios atsisakė pranešti, kur slepiasi priešas ir kiek jų yra. Jis privalo pasiekti atstumą, kad galėtų pašaukti berniukus, lydėjusius medžiotojus. Gal Tritono ausis ir neišgirstų jo šauksmo, tačiau berniukai turėtų išgirsti ir bitės dūzgimą.
Kažkur kairiau jo. Svetimi Žmonės leidžiasi nuo kalvos greta jo; Kaimanas gali tą pajusti net be dvasių pagalbos. Kas galėtų būti taip toli nuo savo vietų šiuo metų laiku?
Galva jau karštligiškai dirbo ties ta problema. Jie tikriausiai ketina atkirsti tave nuo giminės prieš pasiekiant karklyną. Geriausias šansas būtų vakarų ola, joje galėtum atsilaikyti prieš visą gentį. Ten netgi galėtų būti moterų, laukiančių raganosio skerdienos. Jos irgi padėtų.
Jis pralėkė pro pirmuosius medžius kalvos papėdėje.
Jie turėtų tikėtis, kad jis bėgs link pelkės, Tritono link. Jis nieko nelaukdamas pasuko šalin, ir nuskubėjo į vakarus link kalkakmenio skardžio. Jis pavydėjo Kiškio sugebėjimo šokinėti, kaip ir Pelytės. Net ir judriausi Tikrieji žmonės daug nešokinėja ir Kaimano sugebėjimai leido daug tikėtis.
Jis paliko alksnių giraitę, žambai kirto lazdynų tankumyną, per tankų, kad greitai judėtum, ir išbėgo į nuobirų plotą po skardžiu. Jis negali smarkiai šokinėti, tačiau gali greitai bėgti trumpus atstumus!
Nutraukę tylą, dvasios sušnabždėjo: lik apačioje ir nesidairyk atgalios. Jie į tave mėto akmenis.
Akmuo blykstelėjo baltai ir trenkėsi prieš jį.
Galva suvapėjo, sumišus ir padrikai, painiodamasi mintyse su lygiai taip pat gluminančiu jį supančių balsų čiurlenimu.
Širdis pasiūlė: Tikriausiai pasiekei Anapus.
Galva neturėjo ką siūlyti
Jis negalėjo pajudinti rankų. Pirštuose dilgčiojo. Pasaulis sugrįžo gabalais; pirma garsai, tada kvapai. Jo akys pamažu atgavo regėjimą ir trumpą laiką baiminosi, kad jis apako. Rega grįžo pavėluotai, su savimi atnešdama stiprų galvos skausmą.
Žalios odos raiščiais jie buvo surišę jo rankas ir riešus, pritrauktas prie abiejų šonų, prie jo paties ieties. Jos horizontalus kotas rėžėsi į jo nugarą ir mentes taip smarkiai, tarsi tai būtų padarę priešai. Tie Žmonės vertė jį stovėti keldami ietį. Jo keliai dukart sulinko, kol jis atgavo pakankamai koordinacijos, kad išsilaikytų ant kojų.
Kaimanas suskaičiavo keturis ir nė vieno nepažino trys jauni vyrai ir vienas milžinas. Jie apstojo jį. Iš arti, tie Tikrieji Žmonės vis dėlto dvokė kaip Gauruotieji.
Didysis Vyras, labai stambus, keturkampio sudėjimo, stovėjo prieš jį išsiviepęs. Jis gestu parodė visą sritį aplink. Šaltieji ežerai. Jo galvos plaukuose, sutrauktuose į mazgą viršuje, matėsi kelios žilos sruogos, tačiau šiaip atrodė jaunai.
Kaimanas papurtė galvą, tačiau kilęs galvos skausmas įspėjo to nedaryti. Ne Šaltieji ežerai. Skardžių kraštas.
Giminė?
Mamuto, Prieblandų. Kaimanas padarė pauzę. Papročiai reikalavo, kad kita pusė nurodytų savo gentinę priklausomybę. Aiškiai tasai nesijautė saistomas papročių, tad Kaimanas paragino: Tu?
Širdis sukikeno. Kodėl milžinas dvejoja? Gėdisi savo Žmonių?
Galva įspėjo, Jis klastingas. Paskaičiuokim. Jis yra Briedis.
Briedis. Aišku. Dažė ir Pelytė, abi sakė, kad Dumblis, nužudyta auka, buvo iš Briedžio giminės. Tie svetimieji tikrai turėtų būti Dumblio žmonės.
Prieš ištariant didžiajam Vyrui, Kaimanas pareiškė: Briedžio giminė. Jis išlaikė veidą atsipalaidavusį, jo išraiška buvo draugiška. Pakrantės gentis.
Milžinas stovėjo atsipalaidavęs.
Kaimanas nutaisė murkiantį žemą, atsainų balsą: Jūs ieškote savo šamano ir karo vado Dumblio. Jis atėjo į mūsų Skardžių kraštą siekdamas valdžios. Jis neteko galvos. Turiu klausimų. Kodėl jo nagai buvo neįprastos spalvos? Ir kodėl jūsiškės Briedžio giminės moterys priėmė Dažę į savo giminę? Jos privalėjo jos neapkęsti, nekviesti jos.
Dažė... Milžino smegenys nebuvo iš tų, kurie sparčiai suktųsi. Jūsų dvasios gerai jums tarnauja.
Kaimanas šyptelėjo. Jei mano dvasios tarnautų man bent kiek, mano pirštai dabar nebūtų pamėlę. Jis nepaminėjo, kaip jie tvinkčioja ir šąla.
Milžinas buvo vienintelis, kuris nesijuokė. Jo mažos akys pasižiūrėjo į gentainius nurodymų. Tie atrodė esą patenkinti esama padėtimi ir nerodė noro jam padėti.
Iš kažkur pasirodė penktas Vyras. Jis atrodė toks pat senas kaip Debesis. Tai jų kitas šamanas, sušnabždėjo dvasios. Ir tikrai, Kaimanas juto jo buvimą. Kaip dvasine prasme buvo apdovanotas Dumblis, šis Vyras tikrai turėjo galias.
Svetimasis atsistojo greta milžino ir kreipėsi į Kaimaną: Kur Pelytė?
Netoliese, Kaimanas neįstengė visai nuskaityti šio žmogaus.
Kas ją maitina?
Jos sūnus. Nė vienas iš mūsų.
Kas maitina Dažę?
Visi. Ji Mamutė.
Atsakymai atrodo patenkino Išmintingąjį. Jis suniurzgė: Kas nužudė Dumblį?
Niekas nežino. Mums nerūpi.
Mums rūpi. Mums reikia jo žudiko.
Sakote, žudiko. Daug kas žudo. Liūtai. Hienos.
Mes jį radome.
Ach. Tai vis tik neatsako, kodėl jie nori sužinoti, kas tai padarė. Buvo visuotinai priimta nekerštauti prieš pašaliečius. Kažkas neįprasta yra tame.
Spalvos, priminė Kaimanas. Ant rankų. Jis parodė rankas jas pajudindamas. Tikriausiai buvo žodis tam, tačiau Kaimanas neprisiminė jo. Kai jis judino rankas, jos skaudėjo labiau nei galva. Jis daugiau nekalbėjo apie rankas.
Burtai, šamanas trumpai vamptelėjo. Jis užmuštas jūsiškiame Skardžių krašte. Tad Skardžių krašto žmonės mums atves jo žudiką.
Kodėl? Nėra ryšio, Pakrantė ir Skardžių kraštas.
Milžinas įsiterpė į pokalbį. Daug ryšių. Žiurkė. Moterys.
Visi turi ryšius, jei įtrauksime Žiurkę. Tačiau ne visi turi Dažę ir Pelytę.
Klausyk manęs, sudundeno šamanas. Tai privalo būti tikras žudikas. Pridėjęs ranką atimant Dumblio gyvybę. Ir mes žinosim, ar mums atvedėte žudiką. Mūsų dvasios ištirs tą, kurį mums nurodysite.
Milžinas žingtelėjo arčiau. Jūs mums atvesite tą Žmogų. Jūs ateisite iki pirmo dylančio mėnulio.
Ir šamanas užbaigė vaizdą taip, kaip tk šamanas gali. Auštant, aš stebėjau tave ant kalvos. Aš ėjau su tavimi. Jūsų medžiotojai, didelė šlovė! Baltaplaukiai, švaraus veido. Ir perrėžė pilvą raganosiui. Jūsų giminė turi įspūdingų medžiotojų, ir didelės šlovės.
Įspūdingų? Ir faktas, kad senasis vyras gali bendrauti su Kaimano dvasiomis taip aiškiai, kaip pats Kaimanas ir Kaimanui nežinant tai įspūdinga. Čia kalba tikra galia, galia, kurios apdairiam nebūtų protinga įžeisti.
Šamanas tęsė: Padarysite ir jokios žalos nebus. Nepadarysite, ir užsiundysiu dvasias, kurių negalėsite suvaldyti. Jūsų vaikai? Gims akli, gims ligoti. Jūsų moterys? Jos kraujuos kiekvieną mėnesį. Jūsų vyrai? Be širdies. Kam gyventi, jei šlovė pasitraukė?
Senasis vyras apsisuko ir nuėjo ten, iš kur atėjo. Jo buvimo dvasia, tokia gyva kol jis čia stovėjo, blėso jam nueinant į mišką. Kaimanas pametė jį iš akiračio. Dvasia išblėso.
Kaimano rankos daugiau nebeskaudėjo. Jis jų iš viso nejautė.
Milžinas atsuko nugarą. Jie visi nuėjo paskui senąjį vyrą palikdami jį tarsi kiškį ant kepimo iešmo.
Vienas jaunuolių pašaukė milžiną: Atrišti jį?
Milžinas pasisuko ir nusišypsojo, papurdydamas galvą, kad ne. Mums nereikia žalios odos raiščių.
O gal jį aptiks liūtas.
Jis turi ietį. Kikendamas milžinas nusekė šamaną į mišką. Nesižvalgydami jaunuoliai nusekė jį.
Kaimanas stovėjo, svarstydamas, ar kraujas sruvenantis nugara iš jo skalpo pritrauks plėšrūnus prieš jam spėjant pasiekti giminę. Jis spėliojo, ką Tritonas ir Rupūžė pasakys, kai jis atkibilkščiuos taip suraišiotas. Jis spėliojo, ar jo rankos kada nors vėl bus veiksnios.
Aukštai čežančiuose alksnių lapuose ir žemai už kalvos šlaito riedulių, ir pasislėpę retoje šlamančioje žolėje, dvasios tūnojo susigūžusios.
Ir krizeno.
5 skyrius. Ji buvo stumdoma likimo
Aplink žaibavo. Bauginantys žaibų žybsniai švystelėdavo horizontaliai per tamsius debesis pietvakariuose. Žaibavimas buvo toks pat gyvas kaip ir danguje Kaimano iškeltose rankose ir riešuose, kai jis pajudindavo pirštus. Praėjo trys dienos nuo susitikimo su Pakrantės gentimi, o jo ištinę rankos vis dar nefunkcionavo pilnai.
Ne tai kad jam būtų labai reikėję jo rankų. Jis sėdėjo sukryžiavęs kojas ant žemės išoriniame Maumedžio olos krašte, kaip visomis paskutinėmis trimis dienomis, žvelgdamas į slėnį ir kalvas bei laukdamas. Jis nieko nevalgė. Jis atsigerdavo tik auštant. Ir jis stebėjosi, kodėl tai neveikia taip, kaip turėtų.
Paprastai, iki šiol, pasninkavimas prišaukdavo artyn dvasias. Iki šiol jis būtų patyręs kažkokią viziją ar įžvalgą. Bet iki šiol jis neišgirdo jokios užuominos, kas galėtų būti Jūros Dumblio žudikai.
Pusę mylios į šiaurės vakarus palei gūbrį Alksnio oloje Debesis taip pat pasninkavo. Gal Debesiui pavyks gauti kokį nors įtarimą. Jis labai gerai išgirsdavo dvasias pasninkavimo metu.
Nors šis šlaitas leidosi daugiau ar mažiau iš šiaurės vakarų į pietryčius, pati Maumedžio ola buvo atsigręžusi tiesiai į vakarus. Vaizdas iš olos Kaimanui patiko netgi labiau. Platus slėnis įrėmintas kyšančiomis pakraštyje kalvomis ėjo tolyn nuo olos kelias mylias kol pradingdavo iš akiračio už posūkio pietuose.
Kartais per atsiveriančią pelkę ir kartais tarp paslepiančių medžių slėniui įgeldavo sublizgantis upelis. Bebrai pasidarbavo slėnyje ir jų tvenkiniai pusmylyje nuo olos sublykčiodavo sušvitus saulei. Pulkeliai drebulių ir klevų buvo įsikūrę žalioje spygliuočių dangoje abipus slėnio. Kiekvieną rudenį jie paskleisdavo grožį prieš užeinant alkaniems mėnesiams, kai drebulės ir klevai užliedavo slėnį liepsnojančiomis spalvomis.
Tuoj turėjo leistis saulė. Kai nesislėpė už audros debesų, ji dangų užliedavo oranžine ir aukso spalvos pašvaiste. Šiandien, nuobodžiai pilka. Dvasios turėjo tikslų laiką savo paslapčių atskleidimui. Upelių ir slėnio balsai tikraii žino, kas praliejo kraują. Kodėl tai turi likti tokia paslaptimi?
Širdis sumurmėjo tave vėl stebi. Ar tai buvo jam sakantis balsas iš olos?
Jis tai pajuto. Pojūtis stiprėjo, tarsi į jį spoksotų plėšrūnas. Tai kėlė jam nerimą. O tada grėsmingas pojūtis išblėso. Jutimas esant stebimam - ne.
Širdis sumurmėjo Ji nepaprasta.
Pelytė. Kaimanas pajuto ją už savęs; ir tada širdis atskleidė ją, jis galėjo ją justi. Tai galėjo būti ji, kurią jis jautė jau kurį laiką. Jis staiga apsisuko ir pažvelgė tiesiai į ją. Ji atsitraukė ir kelias akimirkas abejojo, kol jis nepagalvojo apie ją, - Prieik.
Ji tarsi išgirdo pranešimą, dėl ko ir priėjo. Jai prisiartinus jis galėjo užuosti mėtų kvapą ant jos pirštų.
Atsargiai jis mostelėjo dilgčiojančia ranka. Sėsk.
Turėčiau tavęs netrukdyti. Ar kalbėtis su tavimi.
Kartais badavimas suteikia reikiamą išmintį. Kartais ne. Šįkart, ne. Man nekilo vizijų.
Ji įsitaisė šalia tik per rankos atstumą, sukryžiavusi kojas kaip ir jis: Kas yra Kaimanas? Niekada negirdėjau apie kaimaną.
Didelė žuvis. Tokio ilgio kaip žmogus. Oda kietesnė už titnagą. Nirtulinga. Aštrūs dantys.
Ji pažvelgė į jį: Niekad nemačiau tokios žuvies!
Nedaug jų belikę. Senų laikų pasakojimai pasakoja, kokios smarkios jos buvo ir kokios didelės. Didelė šlovė laukdavo, jei pagaudavai tokią žuvį. Tu lauki, tada, kai jos iškyla į paviršių, ją prigriebi. Ietys nepadeda. Oda per kieta. Kabliai nepadeda. Burna per kieta. Turi ją išlaikyti savo rankomis.
Jis pasigailėjo tai pasakęs. Jo pirštus sugėlė vėl jam tariant rankos.
Oho.
Ir skubiai. Jei ji kąs pirštą, neliks piršto. - Jis akimirką stebėjo žaibavimą. Perdaug blogai, daugiau nėra gausu kaimanų. Nė vieno čionai, kiek žinau; aš nė vieno niekad nemačiau.
Ji žvelgė į jį: Perdaug blogai? Kas norėtų tokios nirtulingos žuvies vandenyje greta?
Geras klausimas. Kaimanas akimirką padelsė atsakymui, bet nesvarbu, kaip jis manė tai išreikšti, neatrodė, kad žodžiai pilnai išreiškia jo mintį: Čia yra pusė gyvenimo. Jis kilstelėjo vieną sutinusią ranką. Ir tai yra visas gyvenimas jis pakėlė kitą ranką ir jas sujungė, tada pakėlė smeigą.
Jo puikios, giliai įdubusios akys sumirkčiojo; ir jis beveik paniro į jų tamsą, kad beveik pametė savo nminčių giją.
Jis smeigą paėmė viena ranka ir juo pamojavo. Skausmas tarsi žaibas žnaibė aukštyn ir žemyn ranka. Pusė gyvenimo neturi jėgos.
Jis suėmė smeigą abiem rankomis perlaužė į du. Sužaibavo dar labiau. Tik pilnas gyvenimas turi jėgą. Galią. Reikia abiejų pusių. Gerosios ir blogosios. Stipriosios ir silpnosios. Dienos ir nakties. Šalčio ir šilumos. Saugumo ir pavojaus. Niršaus kaimano ir ramaus karšio.
Jis pamąste akimirką ir pridūrė: Jei nežinai vienos, tada nejauti kitos. Reikia visos ir jausti visą.
Jis stebėjo jos veidą. Ar ji išvis ką supranta? Ir kodėl jam turi rūpėti, ar ji supranta? Vis tik jam rūpėjo.
Ji kurį laiką stebėjo horizontą: Dėl kai kurių dalykų geriau, kad mes nejaustume.
Jis galėjo sutikti dėl savo rankų, kurių nuoširdžiai troško nejausti, tačiau jis žinojo, kad tai ne tai, ką ji turi omenyje. Jis ją akimirką stebėjo ir ji nenorėjo sutikti jo akių. Papasakok man apie Dumblį.
Ji gūžtelėjo pečiais.
Jis paragino: Pasakojimą.
Ar ji tyliai svarsto, kaip jam papasakoti, ar tiesiog ignoruoja jo prašymą? Ji žvelgė anapus slėnio, tįsančio prieš juos, anapus kalnų, anapus audros debesų. Gauruotieji, jie neįprasti žmonės.
Visi tai žino. Kaimanas laukė.
Vyras ir moteris; jie įsipareigoję.
Taip daro ir Tikrieji žmonės.
Ne, tai skiriasi.
Jai reikėjo atsistori ir sušokti, kad leistų geriau suprasti. Vis tik ji šokiu nepasakė nieko, ko negalėjo pasakyti sėdėdama, daugiausia žodžius palydėdama keliais gestais. Sunku paaiškinti. Įsivaizduok, kad aš ir tu įsipareigoję. Tu duodi man maisto. Galbūt, aš tau pagimdysiu kūdikį.
Skamba puikiai, suulbėjo Širdis.
Ji tęsė. Tačiau aš lieku prie vaikų laužo, ten. Ten mano vieta, kūdikio ir mano. Galbūt kartais pakviesi mane prie vyrų laužo. Aš rasiu maisto, pamaitinsiu Kiškį ir save, ir kūdikį. Kiškis ieško maisto, jis geras ieškotojas. Aš tau neduodu jokio maisto, kurį randu, ar ne? Teisingai, vyras duoda maistui nužudyto laimikio mėsos, tačiau moteris vyrui neduoda maisto. Kai vaikas pakankamai paauga, jis tave maitina, galbūt Kiškis maitina tave. Galbūt tu pavargai nuo manęs, palieki mane, įsipareigoji kokiai kitai, tada jos vaikai maitina tave. Reikalai keičiasi. Tačiau Gauruotieji, pas juos vyrai ir moterys įsipareigoja glaudžiai. Šeima.
Šeima?
Kartu, du suaugusieji, vyras ir moteris. Ir visi vaikai: vienas, du, trys, keturi... Visi dalijasi vienu dideliu laužu.
Vaikai ir vyrai aplink tą patį laužą?
Taip, tą patį laužą. Kai vyras ir moteris įsipareigoja, ji maitina jį; ir abu maitina vaikus. Jis visi priklauso vienai grupei: vyras, moteris ir vaikai. Ne tik giminė.
Ech. Vienok keista. Tačiau ką tai turi bendra su Dumbliu? Jis laukė šviesai blėstant danguje ir užslenkant debesiui.
Jis vėl buvo stebimas. Tyloje jutimas buvo aštrus. Vis tik, ne Pelytė ir ne giminė. Kažkas iš olos išorės.
Pelytė spoksojo į niekur. Ar ji jautėsi stebima? Kaimanas nematė požymių, kad būtų. Jos balsas liejosi visai ramiai. Aš buvau vienuolikos žiemų, kai Gauruotieji mane pagrobė.
Kodėl? Gauruotieji niekina Tikruosius žmones. Kartais mus nužudo.
Vėl, nenatūralus gūžtelėjimas. Per keista, Gauruotieji. Aš daugiau nekvaršinu galvos stengdamasi juos suprasti. Jie daro, ką jie daro. Niekas nežino, kodėl, kartais net jie patys nežino, kodėl. Šamanas, jis neveda, tad jis į-...
Veda? Kaimanas pastebėjo, kad debesys uždengė dangų ir dabar buvo beveik virš galvų, su žaibais juose.
Įsipareigoja, vyras ir moteris, kaip sakiau. Tad jis paėmė mane ir aš dariau jam visus tuos dalykus, kuriuos daro Gauruotojų moterys. Maitinau jį, ir visus tuos dalykus.
Kaimanas parodė gestu, Sąjunga. Tai irgi?
Visą laiką. Aš tai nekenčiau. Aš tam priešinausi, bet veltui. Tai vis vien nutikdavo.
Net jei to nenorėdavai. Nesuprantama.
Jis sakė, kad tai mano pareiga. Kai Gauruotųjų vyras ir moteris veda, jie lieka tik kartu, sąjungoje vienas su kitu, nesijungdami su kitais.
Kaimanas gūžtelėjo pečiais: Kaip ir Tikrieji žmonės.
Ne. Stipriau už tai. Ir taip aš pagimdžiau kūdikį, ir tai buvo Kiškis. Šamanas pyko ant manęs, nes jis nenorėjo Kiškio. Jis sakė: kai susijungia jūsiškiai ir Gauruotieji, laikoma, kad neturėtų atsirasti kūdikis. Ir kad tai mano kaltė, nes aš norėjau jo. Tik jie savęs nevadina Gauruotaisiais; save jie vadina Žmonėmis, o mes jiems esame Bjaurieji. Čia yra kūdikis! - jis kaltino mane. Tada šamanas paėmė tikrą žmoną, iš Gauruotųjų. Mane laikė taip pat. Jis dažniausiai buvo geras mums, man ir Kiškiui. Tačiau mačiau, koks bjaurus Kiškis buvo jo akyse. Vargšas Kiškis, jis nebuvo Gauruotasis, jis nebuvo ir Tikrasis žmogus. Gana greitai šamanas liovėsi būti mums geras.
Bjaurus visų akyse, sumurmėjo Galva, tačiau Kaimanas to neištarė garsiai. Nebuvo daugiau vietos kartu su Gauruotaisiais, nuspėjo Kaimanas.
Ji pritardama linktelėjo galva. Šamano naujoji moteris gana greitai jam pagimdė kūdikį, tada ir kitą. Kiškiui ir man, - ne. Ji padarė pauzę.
Kaimanas ilgą laiką išsiaiškino kaip saugumą. Saugumas.
Ji vėl linktelėjo galva. Taip buvo! Paskutinės žiemos gale, prieš pavasarinį persikėlimą, aš pasitraukiau. Aš išvykau dvi dienos iki jiems iškeliaujant, Kiškis ir aš, mes pasitraukėme.
Jūs nuėjote prie Šaltųjų ežerų, į savo Arklių giminę?
Ji palingavo galva. Aš nežinojau, kur yra likusi gentis. Arklių giminė išnyko visa. Tad Kiškis ir aš neturėjome giminės. Devynias žiemas aš buvau su Gauruotaisiais, ir kai grįžome, čia nebuvo nieko.
Pasirodė keliaujantys Tikrieji žmonės. Tai buvo Žiurkė su dviem berniukais nešantys druską. Kur Arklio giminė?, paklausiau. Jų daugiau nėra, jis atsakė, p tada pasiūlė: Eik su manimi, kaip nors susiliesime su kitomis Šaltųjų ežerų giminėmis. Taip mes nuėjome į pietus.
Ir tu bei Kiškis padėjote nešti druską.
Ji keistai pasižiūrėjo į jį ir linktelėjo.
Jis nusišypsojo. Aš pažįstu Žiurkę.
Visi pažįsta Žiurkę. Net Gauruotieji, kai kurie jų. Beje, tai Dumblio giminė, Pakrantės žmonės. Žiurkė stabtelėjo ir aplankė juos.
Briedžio giminė.
Briedžio, ach. Dumblis ir Žiurkė, jie kalbėjosi. Tada Dumblis atėjo pas mane ir Kiškį ir pasakė: Dabar liksite su manimi. Jei bandysit pasitraukti, bandysit pabėgti, užmušiu Kiškį. Nužudysiu ietimis ir nužudysiu dvasiomis. Aš turiu dvigubą galią, taigi. Aš labai išsigandau. Ji pademonstravo savo baimę gestais. Bet kai pasitaikė momentas, Kiškis ir aš vis vien pabėgome. Mes traukėme į šiaurę. Aš maniau, kad kažkur, galbūt, rasime Šaltųjų ežerų žmonių.
Dėl debesų ir todėl, kad mėnulis įeidinėjo į trečią ketvirtį, virš slėnio pasklido beveik visiška tamsa. Kažkur tamsoje susiriejo hienos ir liūtai, neabejotinai dėl grobio. Jų vampsėjimas, staugimas bei riaumojimas aiškiai sklido tyrame ore. Kaimanas tingiai spėliojo, kaip urviniai liūtai ir hienos įstengia taip gerai matyti tamsoje.
Ji pertraukė jo mintis. Keturios dienos, kaip tu be maisto.
Trys. Aš badauju tris dienas.
Ne keturias. Mačiau tave grįžus po raganosio medžioklės, po to kalbėjai su ir Antilope ir Unguriu. Nuo tada nevalgei. Trys dienos plius ši. Matai? Keturios dienos.
Antilopė ir Ungurys. Tai tų dviejų Briedžių giminės vyrų vardai?
Aha. Visos moterys yra jūsų pusėje, jos daug išsiplepėjo. Mes moterys žinome viską, kaip žinai.
Aš žinau tai. Širdis.
Pelytė išsiplepėjo, patvirtindama jo blogiausias baimes. Visa giminė, vyrai, moterys ir vaikai žino apie jo nelaimingą ir gėdingą nutikimą.
Mes moterys girdėjome, ką tu pasakei Tritonui ir Debesiui, apie Dumblio žudiko suradimą. Mes visos apie tai pasikalbėjome. Ir aš joms pasakiau vardus, nes pažinau Antilopę ir Ungurį. Aš gyvenau tarp jų. Milžinas yra Ungurys. Jis yra puikus medžiotojas - geras dėl gyvūnų ir medžioklės, tačiau ne toks geras kituose reikaluose. Tikriausiai jis dabar jų karo vadas. Aš žinau, kad jis norėjo juo būti.
O Antilopė jų šamanas. Tad jis ne iš Dumblio pusės.
Pelytė pagyvėjo. Ach! Antilopė yra Aušros. Dumblis yra Prieblandos. Briedžio giminės moterys, jos tvirtino, kad Antilopė stiprus su dvasiomis. Jis taip pat badauja. Dabar tavo pasninkas baigėsi, taigi.
Aha.
Sužaibavo. Po kelių akimirkų, jį palydėjo griaustinis.
Pelytė staiga pašoko ir nubėgo. Kaimanas norėjo pašaukti: Palauk! Aš dar turiu klausimų! Tačiau jis neturėjo suvokimo, kodėl to nepadarė.
Dvasios leido jam vėl nusileisti. Jis pagalvojo apie Debesies aplinkinio pasaulio suvaldymą. Jis pagalvojo apie Briedžio giminės šamaną, tą Antilopę, kuris geba taip laisvai bendrauti su dvasiomis, netgi Kaimano dvasiomis. Jis pagalvojo apie šį nepavykusį pasninką. Ką dabar jie galėtų padaryti?
Pelytė atskubėjo. Ji buvo tokia judri, bet ji nebuvo stora kaip Dažė, tačiau pakankamai apkūni, kad būtų pavadinta gražia pagal paplitusį sutarimą, ir dar kad matytumėt, kokia ji buvo gracinga. Ji pritūpė šalia jo, gerokai arčiau šįkart, ir padėjo lapų ir kepintų šaknų krūvelę. Kaimanas stebėjosi, kad ji buvo labai išranki, pasiūlusi tik skaniausius dalykus. Tingios moterys, ir Kaimanas žinojo kelias tokias, buvo linkę griebti pirmąjį tinkamą valgymui dalyką.
Ji suniurnėjo. Aš gyvenau tarp Gauruotojų gana ilgai, dabar aš maitinsiu vyrą. Toks jų būdas. Čia; pavalgyk kad vėl sustiprėtum. Ji padavė jam bizono ragą su švariu vandeniu.
Jis atsistojo vien tam, kad sušoktų padėką ir atsisėdo prie gana dosnios, atsižvelgiant į tai, kad ji nebuvo gavusi raganosio porcijos. Labai ištroškęs jis ištuštino ragą ir gražino jį jai.
Maudžiančiomis rankomis, Kaimanas nulupo kepintą švendro stiebą. Kvapnus, bet nelabai maistingas. Ne tas sezonas. Kokios spalvos buvo Dumblio nagai?
Magijos.
Tą patį atsakymą buvo davęs Antilopė; ir tai nebuvo labai naudinga. Papasakok man apie tą magiją.
Viskas, ką aš žinau, tai Gauruotųjų magija. Ji juos padaro galingus, taigi. Sėdėdama taip arti jo, ji stipriai kvepėjo mėta ir moteriškumu. Šiltas kvapas, ir artimas, in malonus. Ir juos daro gerais medžiotojais.
Jie prasti medžiotojai!
Ji gūžtelėjo savo maniera. Akivaizdu, kad ji nesutiko su juo.
Kaimanas apie tai pamąstė minutėlę. Buvai jauna, kai Gauruotieji tave pavogė, Galbūt nebuvai visko išmokyta apie Tikruosius žmones. Galbūt niekad nesimokei to, ko mokosi Tikrųjų žmonių vaikai. Tada Dumblis tikriausiai manė, kad jau žinai tuos dalykus, nes juos žino visi suaugusieji.
Ką žinoti?
Ji sumaišė žinginius su susmulkintais, švelniais kažkokių augalų žiedais. Labai geri. Kaimanas akimirką palaukė, sukramtydamas, bandydamas surikiuoti, kaip galėtų tai paaiškinti. Apie medžiojimą ir drąsą. Kas Tikruosius žmones išlaiko gyvus. Kas suteikia šlovę. Vaikas nėra šlovingas, nes vaikas nėra drąsus.
Pelytė akimirksniu pasišiaušė. Kiškis yra drąsus!
Daugiau ir labiausiai, taip. Dauguma vaikų yra bailiai. Kai kurie niekad netampa drąsūs. Jie amžinai lieka vaikais. Vis tik daugiausia jie įgauna drąsą per medžioklę ir laikydamiesi šamanų apeigų. Daugiausia medžiojant. Štai kodėl mes medžiojame.
Jūs medžiojate dėl mėsos.
Gauruotieji taip daro. Ne Tikrieji žmonės.
Ach. Daugelį kartų mačiau Gauruotuosius išeinant ir grįžtant iš medžioklės, parsinešant laimikį. Suaugę vyrai, tačiau jie žudo viską. Triušius. Ožius. Išėję taurų, jie nuduria jauniklį ir motiną, bet ką, kas pirmasis iššoka prieš jų ietį. Jie net nesiterlioja su buliumi. Kumeliukus. Jie medžioja jaunus arkliukus.
Skani ir švelni mėsa, jaunų gyvūnų. Geresnė nei senų bulių.
Tačiau nėra šlovės. Hm! Mes siunčiam vaikus medžioti ožiukų. 12-os žiemų berniukai gali įveikti bizoniuką. Mergaitės spendžia spąstus ir kasa vilkduobes. Tik ne Tikrieji vyrai, nė vienas jų. Tikrieji vyrai imasi tik didžiausių bulių. Tik eržilus su banda. Mes medžiojam didžiausius mamutus bandoje. Tai ir yra šlovė.
Kaimanas stebėjo jos veidą, kokia bus jos reakcija, tačiau nepamatė jokios. Jis tęsė. Mačiau Gauruotuosius mėtant ietis į gyvūnus. Jie užspiečia bulių, o tada, kai prisiartina per du-tris žmogaus ūgius, jie meta ietį. Čia nėra jokios šlovės. Turi prieiti artyn, durti ietimi suėmęs abiem rankomis, justi buliaus kvėpavimą. Tai yra šlovė. Šlovė yra viskas. Viskas.
Nedaugelis Gauruotųjų medžiotojų yra sužeidžiami ar žūsta. Tikrųjų žmonių daug sužeidžiama ir žūsta. Daugelį Tikrųjų žmonių sužeidžia, visąlaik.
Ach!. Kaimanas paėmė keistos formos šaknį, minkštą, kai pakepinta. Gal ji turi mintį, kas sudaro šlovę.
Ir dar buvo klausimas, kurį kartą Kaimanas uždavė Žiurkei. Žiurkė atsakė, kad nežino. Gal ji, gyvenusi greta Gauruotųjų, gali. Kodėl Gauruotieji apsivynioja odomis juosmenį tiek vasarą, tiek žiemą? Visą laiką? Ar žinai?
Žinau. Ji ilgokai žvelgė į žemę. Sunku paaiškinti. Žinai, kas yra privatu. Viduje tavęs, tik tau, neleidžiama niekam kitam girdėti, matyti ar žinoti, kas tai yra.
Kaip mintys.
Ach. Įsivaizduok. Sapnas. Atsimeni. Niekas kitas nežino, kas tavyje vyksta. Tai pasaulis tik tau. Tai yra tai, kas privatu. Jie tą jaučia ir dėl vyrų ir moterų kūno dalių. Jie nenori, kad kas nors matytų tas kūno dalis, kurias jie pridengia. Jie tai vadina dora.
Jas dengia visus metus. Kvaila.
Visą laiką mano vyras sakydavo: Privalai būti dora. Nelakstyk visur laip kokia laukinė. Aš turėjau irgi vilkėti tas prijuostes.
Prijuostes. Odas.
Ji linktelėjo. Moterų krūtys; jos privačios. Tačiau vyro penis, moters vagina jie labiausiai privatūs.
Privačios dalys. Privačiausios dalys. Žodis žavėjo jį keistu būdu, sužadino vaizduotę, kaip kokia nekalta vaiko pastaba, ir jis nežinojo, kodėl. Jis papurtė galvą. Bet visi žino, ką visi turi. Pusė jų turi visai tą patį. Ir tai jie vadina paslaptimi?
Ji tęsė: Ir dar, jie visą laiką kalba apie sueitį ir vyro bei moters dalis. Jie slepia dalis, o tada pasakoja istorijas apie jas. Kartais istorijos linksmos, kaip jie sako. Aš nesupratau tų pasakojimų. Tai....
Linksmos?
Kai jie iš jų juokiasi. Ji pasuko galvą ir jų akys susidūrė. Tai kai išgirsti apie kūno dalis ir iš jų juokiesi, tačiau negali į jas pažvelgti ir jų pamatyti.
Neįsivaizduojamai kvaila.
Slysčiodamas ir ropštamasis nelaukiamu gimęs Kiškis šlaitu artėjo prie olos. Jis pusiau tempė, pusiau nešė nemažą bebrą. Iš kur jis galėjo gauti bebrą? Kaimanas ant bebro kailio nematė kraujo. Puikus kailis, net kai šlapias. Ir tada Kaimanas pastebėjo, Kiškio keisti plaukai buvo peršlapę kaip ir bebro kailis.
Kiškio akys pasalūniškai žvalgė viską aplink ir motiną pastebėo beveik iškart. Jis parėjo, išdidus kaip šlovingas medžiotojas, parvilkdamas savo laimikį.
> Nežinia iš kur olos gale pasirodė Kaimano pusbrolio antrasis sūnus, 9-metis be priekinio danties. Jo vardas buvo Grambuolys. Jo brolis, viena žiema jaunesnis, šlubavo, nes viena koja buvo trumpesnė. Jo brolis tikriausiai niekada gerai nevaikščios. Toks nuo gimimo. Nešlovė.
Per keturis žmogaus ūgius Grambuolys užkirto kelią Kiškui. Bjaurusis vaike, ką turi? Duok tai man.
Piktai pažvelgęs, Kiškis pabandė praeiti pro šalį. Grambuolys, stambesnis bet ne aukštesnis, sugriebė bebrą. Kiškis jį tempė į save, Grambuolys smogė Kiškiui.
Kaimanas įsikišo, kol jie nenuėjo per toli. Jis sugriebė Grambuolį už alkūnės ir nutempė į šalį.
Grambuolys bandė išsilaisvinti. Jis bjaurus.
Ach! Kaimanas sušvelnino balsą. Bjaurus. Taip Gauruotieji vadina Tikruosius žmones. Tu gi žinai, kad mes geresni nei Gauruotieji. Mes šlovingi. Tad nevadink Tikrųjų žmonių bjauriais, net pusiau Tikrųjų žmonių. Jei nori bebro, eik ir pasigauk bebrą. Jis paleido Grambuolį.
Berniūkštis nebuvo šauniausias vaikas, bet net jis žinojo, kad geriau neburnoti prieš šamaną. Piktai žvilgčiodamas į Kiškį, jis atsitraukė.
Kaimano nuostabai, Kiškis irgi piktai žvelgė ... į Kaimaną. Vaikinas piktokai mestelėjo: Man nereikia tavo pagalbos, kad išsaugočiau bebrą. Ir jis pripuolė prie motinos.
Ir tikrai. Kad žinotum, kaip man suskaudo rankas, kai bandžiau atitraukti Grambuolį... Tačiau Kaimano apmaudas greitai išblėso. Iš tikro, kiek dažniau jis panaudodavo savo rankas, tiek labiau atrodė, kad skausmas mąžta.
Pelytė ir Kiškis nuskubėjo į olos galą, kaip darydavo visad, nes stambūs lietaus lašai skelbė prasidedant audrą. Kvailai ir smarkiai mosuodamas rankomis Kiškis matyt pasakojo motinai savo nuotykį su bebru.
Žaibai trankė arčiau, juos greitai palydėdavo griaustinis. Nors lydavo ir snigdavo daugiausia žiemą, retas vasaros lietus galėjo užklupti netikėtai. Angą jie uždengdavo standžia raganosio oda, kuri gerai atitiko olos įėjimo matmenis. Ji sudarė puikią vandens nepraleidžiančią apsaugą. Tada užėjo smarkus lietus.
Moterys pasitraukė kiek toliau nuo uždangos ir stebėjo stiprėjantį vandens srautą, lašantį nuo lubų. Bent kelias dienams joms nereiks nešti vandens iš užutekio. Su laiku žalios odos suminkštėdavo ir ištišdavo ir pradėdavo dvokti, tai tekdavo panaudoti vandenį joms nuplauti.
BUMBT! Ir visi pašoko, kai ryški balta šviesa viską aplink nušvietė. Griaustinis trenkė tiesiai virš galvų. Jį atkartojo aidas oloje.
Pelytė prislinko arti Kaimano. Arti, labai arti.
Kas negerai? Jūs susimetėte ar kaip? Širdis šaipėsi. Ir net Galva atrodė drąsinanti. Tu tikrai nevertei jos tam, ar ne?
Kaimanas pasiekė ir apkabino ranka aplink pečius, prisitraukdamas prie savęs. Ji spaudėsi prie jo ranka apkabinusi juosmenį, šiltai ir tvirtai. Kelias akimirkas jie tylėdami stebėjo lietų.
Kiškis persekiojo bebrą vandenyje prie jo namelio. Jis rado landą į jį ir ją užkišo. Tada praardė namelį ir užmušė bebrą. Pelytė pasuko veidą. Kad pamatytų Kaimano veidą. Tai šlovė.
Berniukui, taip. Didelė. Jis persekiojo jį vandenyje. Tai reiškia, jis plaukė?
Ji linktelėjo. Gal daugiau sekė jį nei persekiojo. Kiškis plauko kaip bebras. Vandens paviršiumi, nardo. Tiek tai, kiek kita. Jis išmoko plaukioti būdamas labai mažas. Visi Gauruotieji moka. Aš manau, dėl to mes juos vadinam Vandens žmonėmis.
Ir atėjo Kaimano eilė tarti. Ach.
(... bus daugiau ...)
*) Civetos - viverinių (Viverridae) plėšriųjų žinduolių šeima. Angliškai paprastai vadinamos viveromis, o plačiau paplitęs civetų ( Civet) pavadinimas. Nedideli, trumpomis kojomis ir pailgu liemeniu Afrikos, Madagaskaro ir Pietų Azijos plėšrieji žvėrys. Turi bendrų bruožų su katėmis (didelės akys, daugumos dėmėtas kailis ir bent iš dalies įtraukiami nagai), tačiau jų snukis pailgas, dantų sistema pilnesnė.
[ Kaimanas, savosios giminės šamanas, atranda begalvį kūną. Tada Begalvio giminės vyrai verčia Kaimaną surasti jo žudiką arba jie pasiųs blogąsias dvasias, kad jos sunaikintų jo giminę.
Kaimanas, vienas iš Tikrųjų Žmonių, arba neandertaliečių, kaip mes vadiname juos, privalo rasti žudiką - keliaudamas tarp pavojų, kuriuos kelia plėšrūs žvėrys bei Gauruotieji (arba kreomanjoniečiai). O paslaptingas keistuolis su hienos širdimi ir galia seka jį kiekviename žingsnyje. ]
1 skyrius. Jis neteko galvos | 3 skyrius. Jie pasikvietė savo pražūčiai
Kiti skaitiniai:
Skaitinių skiltis
Riiti Jokomicu: Musė
Laukinės gamtos šauksmas
Mirtis šalia nuostabių moterų
Italo Calvino. Katinų markizė
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Ženklo savarankiškumo doktrina
M. Holidėjus. John Street, 108
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Kaori Fudzino. Ką užmiršta Sioko-san
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Belsučlit: baltarusių šiuolaikinė literatūra
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Keita Dzin. Blogų sapnų išvarymas
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Volė Šojinka. Interpretatoriai
Hilė Harm. Viso labo tik širdis
Teofilis Gotjė. Hašišas
Džeko Keruako Kelyje
Visų dienų apmąstymai
Vartiklis