Visatos gyvenimas ir mirtis

Nuo šičia link begalybės

Kas laukia mūsų Visatos ateityje? Netrinsime delnais krištolinių rutulių ir neatversime Taro kortų - į pagalbą pasitelksime fizikos dėsnius - tam, kad į pagalbą nuspėtume žvaigždžių, galaktikų ir „juodųjų skylių“ tolimesnį vystymąsi. Juk niekas nėra amžina - išskyrus pačią Visatą

Pradėti reikėtų nuo Didžiojo Bumbtelėjimo, įvykusio prieš 10 ar 20 mlrd. metų. Žvaigždės išmirsta per keturis etapus. Dabartiniu metu, t.y. ankstyvojoje stadijoje, žvaigždžių generuojama energija sukelia astrofizinius procesus. m20 galaxy

Žvaigždės skleidžia šviesą savo gelmėse „degindamos“ vandenilį ir gamindamos helį bei sunkesnius atomus. Didžiosios žvaigždės šviečia ryškiausiai, tačiau ir „sudega“ greičiausiai. Saulės tipo žvaigždės gyvena apie 10 mlrd. metų. Galaktikos gyvuoja dar ilgiau, nes 80% jų žvaigždžių masės neviršija 80% Saulės masės. Tad mūsų Visatoje „mažųjų“ žvaigždžių evolucija dar nė neįsibėgėjo.

Tik po 10 trilijonų metų „mažylių“ (žvaigždžių, kurių masė tėra 8% Saulės masės) šviesos emisija atgaivins blėstančias galaktikas laikinai savo ryškumu vėl pasieksiančias dabartinį lygį. Tačiau po 100 trilijonų metų „mirs“ ir jos. Iki to meto galaktikos praras ir dujas - žaliavą naujų žvaigždžių susikūrimui. Žvaigždėtosios Visatos amžius baigiasi.

Antrajame etape Visatoje veikia daug mažesni objektai. Visatai plečiantis energijos sankaupos smulkėja, galaktikos traukiasi vis daugiau materijos sukaupdamos savo centruose. Visatoje merdi rudieji nykštukai - žvaigždės, neturinčios pakankamai masės, kad galėtų šviesti. Gravitacinės galios suslėgė išdegusias žvaigždes į tankiausius kosmoso darinius:

Per ilgą laiką (1014 ar 1030 metų) baltieji nykštukai pritraukia nemažai tamsiosios materijos - nematomos medžiagos iš tarpgalaktinės erdvės. Spėjama, kad ši tamsioji materija neleidžia išsilakstyti galaktikų spiečiams. Ji vadinama WIMPS (silpnai sąveikaujančiomis sunkiomis dalelėmis). Kai WIMPS susiurbs baltieji nykštukai, WIMPS susidurs ir anihiliuosis. Taigi po 1030 metų kosmosas bus sudarytas iš išsklaidytų galaktikų, kurias sups tamsioji materija.

Tačiau Visatos gyvenimas nebus vien monotoniškas merdėjimas. Retkarčiais susidūrus dviem sunkiesiems nykštukams susikurs sunkesni objektai, kuriuose vėl galės vykti vandenilio "degimo" reakcijos. Baltųjų nykštukų susidūrimai sukels supernovų sprogimus, o neutroninių žvaigždžių - dar įspūdingesnius fejerverkus. Tokie reiškiniai stebimi ir dabar.

Dar vėliau dėl protonų skilimo nunyks baltieji nykštukai bei neutroninės žvaigždės. tai nutiks apie 1037-uosius metus. Nuo tada prasideda "tuščios erdvės" (juodųjų skylių) era, kurios metu ištisos galaktikos susitrauks į neregimas supersunkias juodąsias skyles. Jos nuolat pritrauks medžiagą ir erdvės.

Paplitusi nuomonė, kad iš juodųjų skylių gniaužtų nieks neištrūksta, tačiau ir jos nėra "sandarios" ir lėtai išspinduliuoja energiją (tai vadinama Hawking'o radiacija). 1098-10100-aisiais galutinai "išgaruos" ir galaktikų mases turinčios juodosios skylės.

Tai kas liks tada? Ogi - Kosmosas, susidedantis iš elektronų, pozitronų, neutrinų ir radiacijos. Tai tamsos era.

Tad gyvybės galimybė tolimoje ateityje yra neaiški. Iš vandens ir organinių medžiagų sudaryti organizmai išnyks. Tačiau galės egzistuoti tam tikros struktūros, gebančios saugoti informaciją. Jų energija bus nepaprastai maža, o vystymasis nepaprastai lėtas.

Be abejo, šie paskaičiavimai buvo paremti dabar veikiančiais fizikos dėsniais. Niekas negarantuoja, kad jie galios ir tolimoje ateityje pasikeitus fizinėms sąlygoms. Juk visi mes žinome, kaip pasikeičia vandens struktūra ir savybės šiam sušalus į ledą. Galbūt, kažkurią akimirką panašus pokytis įvyks (atšalus Visatai) ir kosmose. Tai būtų naujo tipo Visata (su kitokiais dėsniais). Bet ką apie tai mes galime žinoti dabar?


Žvaigždės tebegimsta    

Dar visai neseniai nemažai astronomų manė, kad mūsų Visata yra savo gyvavimo viduryje. Pradžioje, kokius 6 mlrd. metų, buvo kosmoso fejerverkų metas: milžiniškos galaktikos daužėsi ir jungėsi, gigantiškos juodosios skylės suko dujų sūkurius, nuolat gimė naujos žvaigždės. Kitus 8 mlrd. metų viskas rimo, juodosios skylės pradėjo "snausti", žvaigždžių susidarymas sulėtėjo.

Tačiau paskutiniais metais stebėjimai parodė, kad mintys apie Visatos saulėlydį yra gerokai pirmalaikės. Gretimose galaktikose stebima aktyvi veikla. Stebint iš jų sklindančius x- spindulius, aptiktos labai masyvios juodosios žvaigždės, vis dar siurbiančios aplinkines dujas ir dulkes. Taip pat žvaigždžių formavimasis nėra labai sulėtėjęs.

2003 m. F. Walter'is*) su bendradarbiais aptiko anglies monoksido požymius vieno ankstyvųjų kvazarų emisijoje. Kadangi anglis ir deguonis gali būti sukuriami tik termobranduolinių reakcijų metu, galima spėti, kad žvaigždžių formavimasis prasidėjo praėjus vos keliems šimtams milijonų po Didžiojo sprogimo. WMAP palydovo kosminio fono tyrimai irgi leidžia spėti, kad žvaigždžių kūrimasis prasidėjo vos po 200 mln. metų. Kompiuterinis modeliavimas rodo, kad pirmosios žvaigždės tikriausiai buvo kelis šimtus kartų sunkesnės už Saulę. Jos turėjo degti taip ryškiai, kad sudegė per dešimtis milijonų metų ir tada sukrito į pirmuosius kvazarus.

Hubble Deep Field (HDF, 10 dienų išlaikymu stebint 2 mažas dangaus sritis keturių bangų diapazone) ir vėlesni Hubble Ultra Deep Field stebėjimai leido atrasti tūkstančius naujų galaktikų, kurių kai kurios atsiradę vos milijardas metų po Didžiojo sprogimo. Siekiama suprasti, kaip seni (ir labai tolimi) dangaus objektai keitėsi į šiandieninius. Pirmiausia, išmatuojant raudonąjį poslinkį, nustatoma tų objektų stratigrafija - kurie jų artimesni, o kurie tolimesni.

Tačiau giliausiuose "giluminių" stebėjimų vaizduose neįmanoma visoms galaktikoms nustatyti jų raudonojo poslinkio - ne tik dėl didelio galaktikų skaičiaus, bet ir neryškaus kai kurių galaktikų vaizdo. Iš tokių objektų į vieną kvadratinį centimetrą pasiekia tik vienas fotonas per minutę. Išskaidžius į spektrą, vaizdas tampa dar labiau išblukęs. 9 dešimtm. pabaigoje L. Cowie ir S. Lilly sukūrė naują metodą, kuriuo naudojantis nereikia skaičiuoti raudonojo poslinkio. Dangus stebimas su filtrais, praleidžiančiais ultravioletinius, žalius ir raudonus spektro spindulius ir tada išmatuojant galaktikų ryškumą kiekvienoje šio spektro dalyje. Jei galaktika tolima, jos šviesos nebus UV, o kartais ir žalioje spektro dalyje. Stars births: NGC 604

Iš artimų galaktikų stebėjimų žinome, kad nedidelis labai masyvių žvaigždžių kiekis ir daugybė vidutinės masės žvaigždžių susidarė tuo pačiu metu. 20-čiai Saulės masės žvaigždžių tenka tik viena 10-ties Saulės masę turinti žvaigždė. Ypač masyvios žvaigždės skleidžia UV ir melsvą šviesą, o nemasyvios - gelsvą ir rausvą. Nustačius raudonąjį poslinkį, galima paskaičiuoti galaktikos vidinį spektrą ir iš jo spręsti apie masyvių žvaigždžių kiekį galaktikoje.

Žvaigždžių formavimuisi galaktikose sulėtėjus, masyvių žvaigždžių kiekis mažėja (nes jų gyvavimo trukmė gerokai trumpesnė). Pavyzdžiui, tolimose galaktikose žvaigždžių susidarymas yra 10 kartų spartesnis nei mūsų Paukščių take. L. Cowie ir S. Lilly, paskaičiavę žvaigždžių formavimosi spartą jų stebėtose galaktikose, (o 1996 m. P. Madau, pritaikęs metodą HDF duomenims) padarė išvadą, kad naujų žvaigždžių susidarymo bumas vyko galaktikose, kurių raudonasis poslinkis yra apie 1 (t.y., kai visatai buvo 4-6 mlrd. metų).

Tačiau ne visas galaktikas galima stebėti matomoje spektro dalyje, o taip pat trukdo tarpžvaigždinių dulkių debesys, sugeriantys šviesą ir išspinduliuojantys ją infraraudonaisiais spinduliais. Todėl tolimų šaltinių šviesa yra pasislinkusi į submilimetrinių bangų sritį - ir tokių bangų šaltiniai neretai yra žvaigždžių formavimosi požymis. SCUBA įrengimas 1997 m. Mauna Kea 4 km aukštyje leido pakankamu jautrumu stebėti tas bangas ir aptikti naujus šaltinius, tačiau dėl mažos skiriamosios gebos jie atrodo kaip rutuliukai. Ir jie gana reti - net po kelių valandų išlaikymo pasirodo vos keli - tačiau iki tol apie juos net nežinota. O juose žvaigždžių susidarymo procesas šimtus kartų spartesnis!

Kadangi ypač masyvios juodosios skylės negali tiesiog išnykti, astronomai spėja, kad daugelis galaktikų gali turėti neaktyvius kvazarus, išeikvojusius savo kurą. Tokia beveik "užmigusi" juodoji skylė yra mūsų Paukščių tako galaktikos centre. Tačiau derindami x- spindulių ir vizualius stebėjimus, astronomai peržiūri prielaidą, kad dauguma kvazarų mirė prieš daug laiko. Mat 2000 m. nustatyta, kad daugelis ypač aktyvių x-spindulių šaltinių yra gretimose galaktikose. Tačiau vizualūs stebėjimai nerodo ten esant jokios juodųjų skylių veiklos. Tai verčia daryti prielaidą, kad ne visos ypač masyvios juodosios skylės susidarė kvazarų eros metu. Tik naujai susidariusios juodosios skylės elgiasi kiek kitaip, tačiau to skirtumo priežastis nėra aiški. Viena priežasčių, kad jos gali susiurbti mažiau dujų. "Chandra" teleskopo duomenys, be to, leidžia spėti, kad dabar aktyvių vidutinio aktyvumo juodųjų skylių yra daug daugiau nei kvazarų praeityje. Taigi, Visatoje mažas labai ryškių objektų skaičius virto daugybe blankių objektų. Bendras jų galios potencialas vis tiek lieka didelis. Tyrimai leidžia spėti, kad UV ir regimojo spektro šviesumo tankis su laiku beveik nepakito. Senos galaktikos niekada nemiršta, jos tiesiog priblėsta.

Tokios prielaidos dera su kosmologijos teorija -milžiniškų galaktikų pasikeitimas smulkiomis liudija apie Visatos plėtimąsi. Galaktikas supančios dujos nėra tokios tankios ir jas lengviau įkaitinti. Karštesnės dujos energetiškai aktyvesnės ir taip lengvai nesukrenta į galaktikos skyles. F. Nicastro su kolegomis neseniai surado šiltą tarpgalaktinį sluoksnį, gaubiantį mūsų galaktiką iš visų pusių ir yra dalis gretimų galaktikų grupės, į kurią be Paukščių tako įeina dar Andromedos galaktika ir kitos 30 mažesnių galaktikų.

2007 m. balandį peržiūrėjo ir papildė Cpt.Astera's Advisor      


*) Fabianas Valteris (Fabian Walter) - astronomas ir astrofizikas M. Planko astronomijos inst-e (nuo 2004 m.). Domėjimosi sritys: kvazarai, rejonizacijos laikotarpis, galaktikų evoliucija, tarpžvaigždinės terpės vystymasis, žvaigždžių susidarymas artimose ir tolimose galaktikose.

Papildoma literatūra:

  1. G. Wilson et al. Star Formation History since z=1// Astronomical J., vol. 124, Sept. 2002
  2. A.J. Garger et al. The Cosmic Evolution of Hard X-ray Selected Active Galactic Nuclei// Astronomical J., vol. 127, Oct. 2005
  3. Supermassive Black Holes in the Distant Universe (ed. A. J. Berger) // Astrophysics and Space Science Library, vol. 308, 2004
  4. G. Hasinger, R. Gilli. The Cosmic Reality Check// Sci. Am. March 2002

Visatos modeliai
Visatos mechanika
Tamsioji materija
Besiplečianti Visata
Lyginamoji kosmologija
Gyvenimas po mirties
Trumpa laiko istorija
Paslėpti erdvės matavimai
Išsiderinusi kosmoso muzika
Kokia yra Visata? Sukasi?
Tolimojo poveikio reiškinys
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Paralaksas: matavimai kosmose
Visatos topologija: pradžiamokslis
Specialioji reliatyvumo teorija
S. Hokingas - nenuilstantis invalidas
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Didysis sprogimas ir viduramžių mistika
Antigravitacija: praeityje ir dabartyje
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Išilginės bangos; kelionės laike
Papildomas matavimas
Stabilios būsenos teorija
Pasikėsinimas į multivisatas
Pasaulio sukūrimo puslapis
Raudonojo poslinkio kilmė
Tadžikai apie astronomiją
Kasinėjimai Marse
Sprogimai Visatoje
Kas tas laikas?
Didysis sprogimas
Erdvės ratilai
NSO skiltis