Žvaigždžių muzika  

Rusų mokslininkas Vladimiras Lefevras*), šiuo metu dirbantis Kalifornijos un-te Irvine, teigia kosmose aptikęs protingų būtybių požymius – tai muzika.

Mes dar prastai išsiaiškinę pranašavimo galią ir prastai skiriame pranašautojus.
Paprastas žmogelis gyvena niekuo neišsiskiriančiame Italijos miestelyje, nešioja tokius pačius drabužius kaip jo kaimynai, vaikšto tomis pačiomis vietomis ir valgo tokį pat maistą. Ir staiga jis ima kalbėti visiškus kliedesius: „Ji sukasi!“. Jį pamatę berniūkščiai pirštu pasukioja palei smilkinį. Ir tik po daugelio metų, jau suaugę, buvę berniūkščiai sužino, kad ji tikras sukasi,… o tas keistuolis buvo pranašas.

O vėliau jau kitoje šalyje keistokas mokytojas, pats apsirūpinantis malkomis, ima teigti: reikia apgyvendinti kosmosą. Bėgo metai, ir buvusių jų mokinių palikuonys sužino, kad jų tėvus mokė pranašas. O kitas paprastas inžinierius lageryje atkakliai braižo kosminio laivo schemas – ir tik vėliau jo prižiūrėtojai sužinos, kad jie saugojo pranašą. Besisukanti juodoji bedugnė

Ir, atrodo, ateina naujų pranašysčių laikas – Visata mums vėl naujai atsiskleidžia: atrasti jau tūkstančiai žvaigždžių su planetomis; Saulės sistema atkartota daugybe variantų (skaitykite Kitų žvaigždžių planetos). Tik dar, deja, juose nesimato žmonių veidų… Kodėl? (skaitykite apie Fermi paradoksą)

Gal mes nemokame perskaityti jų siųstų žinučių? O gal proto broliai nenori mums pranešti apie save? Kaip pranikti į svetimą sąmonę (skaitykite Ką reiškia būti šikšnosparniu)? O gal reikia pakeisti savąją?! Ach, jei atsirastų pranašas, galintis atsakyti į tai? Bet kaip jį atpažinti?

Universali kalba

Ar yra kalba, kuria naudotųsi visos protingos būtybės Visatoje?

V. Lefevras astronomija domėjosi nuo vaikystės. Juk neretai pomėgiai tampa pagrindinės specialybės papildymu, o tai ir tęsiniu. Tad dar 1967 m. knygoje „Konfliktuojančios struktūros“ netikėtai atsiranda „Biokosmologijos“ skyrius. Be to, psichologija jau senokai iškilo virš spėlionių apie žmogaus vidinį pasaulį; jam tetrūko savo tyrimo objekto matavimo priemonių, o galiausiai jį įgavo – tai matematika. Jos priemonėmis matematikai beformėje ankstesnėje migloje aptinka aiškias struktūras, kurių dalis pretenduoja tapti dėsniais. Taip Dž. Adamsas-Vėberis ir Dž. Bendžafieldas, tirdami, kaip pasirenkama iš dviejų lygiaverčių galimybių, nustatė, kad žmogui iš principo negalima „Buridano asilo“ situacija. Žmonėms niekad nebūna 50:50 varianto.

Jie visada pasirenka vieną šieno glėbį – ir vieno pirmenybė prieš kitą vidutiniškai yra apie 0,62; o tai aukso pjūvis. Pasirodo, jis labai būdingas mūsų psichikai – jį nustatė ir minėtas V. Lefevras, tirdamas referendumus; ir tai iškart ėmė naudoti įvairiausių referendumų ir rinkimų organizatoriai.

V. Lefevras, tirdamas sprendimų priėmimą klausimą, aiškinosi ir kaip šį procesą paveikia muzika (ir, aplamai, kas ji yra iš viso?!). Ir sukūrus matematinį modelį paaiškėjo, kad tasai gali paaiškinti ir kai ką daugiau. Do- mažorinės melodijos sukelia vadinamąją kylančią refleksiją, o do-minorinės – besileidžiančiąją. Taigi, muzika yra vieno žmogaus patirtų išgyvenimų pernešimas kitam. O tada aptiko, kad jo modelis yra … antrojo termodinamikos dėsnio variantu, iš ko seka, kad mūsiškis muzikinių intervalų pasirinkimas – dėsnis fizinsi neišvengiamumas. Ir todėl muzikos (o tiksliau, matematinių proporcijų) kalba yra bendra visai Visatai.

Todėl muzikos buvimas būtų požymiu, kuriuo galėtume atskirti protingų būtybių signalus. Tai V. Lefevras siųlė dar prieš 10 m.

O neseniai jis atkreipė dėmesį į SS433 objektą kosmose. Jo vaizde iškart jautėsi kažkoks dirbtinumas. Tai dvinarė žvaigždė iš milžinės ir kažkokios neaiškios mažos, kurios prigimties astrofizikai neįstengia nustatyti (gal neutroninė žvaigždė, gal juodoji skylė). Ši „mažoji“ iš žydrosios kompanionės siurbia medžiągą, ja „maitinasi“, o perteklių dideliu greičiu išmeta į priešingas pusės plonomis čiurkšlėmis, kurių kai kurios savybės iki šiol glumina ir neturi paaiškinimo. V. Lefevras paanalizavo SS-433 spektrą – ir ką manote, jo linijos ypač tiksliai atitinka melodiją iš 9-ių natų do-mi-fa-sol-sol-la-si-so-re! Tai suglumino specialistus, kurie ėmė “sukti ienas į šalį” – tai atsitiktinumas. Bet paskaičiavus tokio atvejo tikimybę, turime 1/1000. Ir jei tai ne sutapimas, tada kas tai?

Tačiau kol protingomis gali būti tik biologinės struktūros?! Dar K. Ciolkovskis samprotavo apie ypatingų „eterinių“ darinių, galinčių tiesiogiai gauti energiją iš žvaigždžių, susidarymo galimybę. Anot V. Lefevro, tokios „būtybės“ gali būti sudarytos iš kažko panašaus į SS-433 ir jį supančios plazmos. Skeleto ir nervų sistemos atitikmeniu būtų magnetinės linijos, raumenų – dalelių srautai. O jos skleidžiama melodija – kažkokios emocijos perdavimo būdas ar paties organizmo veiklą koordinuojantis signalas (o gal ir žinia kitiems „gentainiams“ – juk SS-433 nepaprastai panašus į radijo galaktikas bei kvazarus). Jį pavadino „Protaujančiu magnetiniu plazmoidu“.

Kosminės būtybės nebūtinai turi keistis informacija – jos gali keistis emocijomis.o šių sritis valdoma visuotinių fizikinių dėsnių. Tarkim, fizikas bendrauja su mažamečiu vaiku. Jie vargiai pajėgtų lygiaverčiai bendrauti tenzorinės analizės terminais, tačiau visai tikėtina, kad rastų bendrą kalbą išmėgindami švilpynę.
Kentauro Alfa (NGC 5128) galaktika
Kentauro Alfa (NGC 5128) galaktika radijo diapazone. Du debesys tarsi sudaro milžiniško plazmoido, besimaitinančio dujų ir dulkių debesies medžiaga, kūną

Jau iki tol buvo išsakomos prielaidos (pradedant, matyt, V. Švarcmanu**)), kad kultūros reiškiniai (tokie kaip muzika) labiau tinka „prisistatymui“ proto broliams kosmose.

1995-ais E. Harisonas dėl tiksliai suderintų fizikinių Visatos parametrų išsakė mintį, kad nepaprastai išsivystę civilizacijos gali kurti naujas visatas su „tinkamais“ gyvybei fizikiniais parametrais

V. Lefevras savo knygose dėsto „kosminės korekcijos“ teoriją, besiremiančią mintimi, kad moralės ir estetikos principai yra visuotiniai ir gali būti stipriai susiję su pačia jų nešėjų egzistencija (tai seka iš jo refleksyvumo teorijos). Atseit išgyvena tik ta intelektų bendrija, kurios kiekvienas narys veikia remdamasis prielaida, kad visi veikia bendros naudos labui (nepasydami rizikos patys sau). „Moralės dėsnis manyje ir žvaigždėtas dangus virš manęs“ – du dalykai, jaudinę mokslininką iš Karaliaučiaus (I. Kantą).

Pagrindinis taktinis Rusijos vykdomo informacinio karo principas – refleksyvusis valdymas, kuris apima specialiai paruoštos informacijos perdavimą priešui, siekiant jį įtikinti savu noru priimti trokštamą sprendimą. T.y., būtina taip gerai žinoti priešo elgesį, kad išprovokuotume jį padaryti bet kokį jums reikalingą veiksmą.

Rusijos MA Psichologijos institutas nuo 2001 m. leido tam skirtą žurnalą „Refleksyvūs procesai ir valdymas“, išeinantį 2 k. per metus, publikuojant straipsnius apie „sąžinės algebrą“ ir „refleksyviuosius žaidimus tarp žmonių ir robotų“.

V. Lefevras atkreipė dėmesį ir į Didžiojo Magelano debesies sritį, kurioje yra vienintelis pasikartojančių gama spindulių šaltinis. Ten pastebėta keista lanko formos žvaigždžių darinių. Ar tik jie nėra dirbtiniai?! Gal jų kūrėmams prisireikė papildomų masyvių žvaigždžių, virsiančių juodosiomis skylėmis gamybą. V. Lefevras nurodė ir juodųjų skylių panašumą žmogaus psichinę veiklą – abiem atvejais yra griežtas „vidinio“ ir „išorinio“ pasaulių atskyrimas. Taigi juodosios skylės gali būti informacijos ir net psichikos nešėjomis. Vieninteliu būdu jų gausinimui yra naujų masyvių žvaigždžių sukūrimas.

O ir pati juodoji skylė tapti milžinišku individu, asmenybe, gebančia save suvokti ir savyje saugančia visas civilizacijos sukauptas žinias. Tos subjektas gali tolaiu vystytis ir net daugintis. Tačiau kvantinis garavimas galiausiai sunaikina juodąją skylė, esančią protingo subjekto kūnu. Vis tik toks subjektas gali egzistuoti neįsivaizduojamai ilgai.


*) Vladimiras Lefevras (g. 1936 m.) - rusų psichologas, nuo 1974 m. dirbantis Kalifornijos un-te Irvinge. Dirba matematinės psichologijos srityje; išvedė lygtis, leidžiančias nuspėti individualių poelgių pasekmes didelio masto reiškiniams. Jo matematinis būdas dažnai vadinamas refleksyviąja teorija, kurią kūrė TSRS kariškių užsakymu – kaip alternatyvą žaidimų teorijai, naudotą JAV gynybos. Po 2000-ųjų ėmė lyginti biheviorizmo ir mentalizmo idėjas, sukurdamas modelį susiejantį bipoliarinį tikimybinį subjekto elgesį su jo mentaline sfera. Žmogaus moralinio pasirinkimo prigimtis dviejų aspektų. Iš vienos pusės – gėrio ir blogio polių žaidimas; iš kitos pusės – naudos (kartais neigiamo poliaus naudingumas svarbesnis už teigiamo poliaus).
Be to, žmogus neatskiriama kosmoso dalis. „Kosminiame subjekte“ (1996) aprašo bandymus žmogų susieti su gamtos ir kosmoso dėsniais. Jis kuria termodinaminį subjekto modelį, palygindamas smegenų neuroninių tinklų darbą su šiluminių mašinų grandinės darbu. Šis modelis paaiškina Aukso pjūvio atsiradimą psichologiniuose eksperimentuose ir socialinėse apklausose. Iš jo išvedama muzikos harmoniniai intervalai; juo aiškinama meditacijos esmė. Anot jo, toks modelis aprašo bet kurį kosmose egzistuojantį subjektą (pvz., magnetinių laukų modeliuojamą plazmą), todėl jis siūlo ieškant nežemiškų būtybių atsižvelgti į muzikinius santykius.

**) Viktorijus Švarcmanas (1945-1987) – tarybinis astrofizikas. Dirbo juodųjų skylių akrecijos teorijos, neutroninių žvaigždžių,  mikrobanginio spinduliavimo ir dvinarių žvaigždžių srityse. Užsiėmė nežemiškų civilizacijų paieškos klausimais Rašė eiles, domėjosi filosofija, kultūra.

Papildomai skaitykite:
Dangaus ženklai
Elektrofoniniai garsai
R.V. Kometos stebėjimas
Išsiderinusi kosmoso muzika
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Kosmosui reikia geros šluotos
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Lukas Devita: kosmoso paauglys
Etnokosmologija: atviras laiškas
Nepaprasti dangaus ženklai
Lyginamoji kosmologija
Keisti garsai danguje
Visatos modeliai
NSO.lt svetainė
Vartiklis