Kas nužudė Goferį? (publikuota 1999 m. vasarą)
Šios paslaptingos istorijos brūzgynuose žudiko pėdsakai pirmąkart užtinkami 1991-aisiais, kai jo auka buvo vietinė telefonų knyga, kurią žudikas sukarpė siauromis hiperteksto juostelėmis. Kartu jis atskleidė ir savo taktiką - tvarkingą informacijos medžių ur sąrašų struktūrą pakeisti palaidu nuorodų grafu. Beveik visi suprato, kad Internetu naudotis turi būti paprasčiau, nei dirbti Unix komandų terpėje. Tačiau pirmosios tiek Gopher, tiek HTTP versijos neturėjo nieko daugiau, nei jau turėjo FTP. Tad į kurias duris beldėsi žudikas? Ar jos buvo pažymėtos 70 ar 80 numeriu? Juk išlikti galėjo tik vienas iš jų Ir nors Web atsirado keliais mėnesiais anksčiau už Gopher, tačiau ne jis patraukė dėmesį. 1994-ųjų rudenį buvo 4800 - Gopher, 1200 - anoniminių FTP ir tik 600 Web serverių. Gopher pasirodė kaip teleteksto tipo informacinė sistema Minesotos universitete. Jos prototipas buvo NeXTStep failų peržiūros sistema. Kiekviename stulpelyje buvo sąrašas antraščių, kurias spragtelėjus buvo pateikiamas arba failo turinys (apatiniame lange), arba sub-katalogo turinys (dešiniau esančiame lange). Gopher buvo vargšų FTP versija - be autentifikacijos, navigacijos ir duomenų siuntimo atstatymo galimybių nutrūkus ryšiui. Tačiau jo privalumas buvo realizavimo paprastumas. Kai kurie failai buvo sukuriami kaip Gopher meniu sistema. O netrukus buvo realizuotos sąsajos su programomis (scripts), sąryšio priemonės (gateways) su kitomis Interneto sistemomis: FTP, WAIS, Usenet, Archie, Z39.50, X.500 bei Sybase ir Oracle. Tačiau Gopher mažai išnaudojo TCP galimybes. Klientui dar tik nustatant ryšį, serveris jau gali pasiųsti informaciją. Tačiau Gopher šio serverio atsako (ACK) neištirdavo. Nepaisant į tai, Gopher svajojo apie visą Internetą. Buvo sukurtas Gopher serverių sąrašas, kuriuos reguliariai aplankydavo Veronica paieškos sistema (Archie, skirto FTP, analogas). Timo pradinė Web vizija turėjo dar daugiau ambicijų: apimti visą tinklu pasiekiamą informaciją. Tam buvo skirtas URL, užklojantis visą vardų erdvę (telnet:, ftp:, mailto: ir t.t.). Antra jo naujovė - HTML kalba, leidžianti URL panaudoti dokumento tekste. Ir pagaliau be galo paprastas HTTP/0.9 protokolas, teturintis vienintelę GET komandą ir kiekvienai tranzakcijai reikalaujantis atskiro TCP ryšio seanso. Vėliau protokolą sustiprino HTTP 1.0 pasiūlytos meta-antraštės - vienos eilutės papildomi ir užklausą patikslinantys parametrai, perduodantys WWW naršyklės informaciją serveriui - ir atvirkščiai. Taip HTTP failų persiuntimas pavirto hiperteksto perdavimu. Ir čia ryškėjo Web pranašumas. Abiejų tipų serveriai buvo paprasti, jiems ruošti informaciją nebuvo sunku. Egzistavo net ir mišrus gn serveris, galintis perduoti failus tiek per 70, tiek per 80 portą. Tačiau grafinių terpių naršyklės leido paruošti sudėtingą HTML failų struktūrą su MIME antraštėmis panaudojant piešinius ir kitų tipų informaciją, sąryšį su programomis (scripts) ir pateikti daugiakalbius dokumentus. Tačiau pagrindinis ginklas buvo lengvai išplečiamos formos, nuo kurių gijos tiesėsi prie puslapių atnaujinimo (refresh) meta-direktyvų ir OBJECT apletų. HTTP 1.1 specifikacija jau viršijo 160 puslapių! O Gopher liko toks, koks ir gimė! Naujų meta-antraščių banga leido modifikuoti net ir GET komandą (siųsti failą tik tada, jei jis pasikeitė, siųsti tik tam tikrą baitų intervalą ir t.t.). Nustatytos atgalinio ryšio galimybės užkandant sausainiukų (cookies). Įvestos ir naujos komandos: LOCK, PUT, MOVE ir COPY. Tad pagrindinis nulėmęs veiksnys buvo HTTP išplečiamumas - praktiškai kiekvienas serveris galėjo naudoti savas papildomas komandas. Tretieji" (proxyCrit-Link Mediator), užtikrina anoniminį naršymą (Lucent Personal Web Assistant), konvertuoti failų formatus (ProxiNet for PalmIIIs), versti tekstus (Altavista BabelFish) ir filtruoti turinį (PICS). Apie HTTP protokolą galite paskaityti www.spauda.lt/java/apiehttp.htm; Kaip internetas mus išskiria, o ne jungia (2025.10.20) Anot WWW sukūrėjo Tim Berners-Lee Internetas turėjo palengvinti bendravimą, suteikti visiems prieigą prie žinių ir sustiprinti demokratiją bei ryšius tarp žmonių. Vietoj to, atrodo, kad jis mus skirsto į vis mažesnes ir priešiškas grupeles. Kodėl? ![]() Mes dažnai keiksnojame internetines web-kameras, skaitmenines erdves su panašių įsitikinimų asmenimis bei filtrų burbulus*) , t.y. algoritmus, bandančius mums pakišti turinį, kurį, tariamai, mes linkę priimti. Tačiau būtent dėl tų koncepcijų abejones pasėjo nemažai tyrimų. Jie rodo, kad žmonės dažnai susiduria su turiniu, dėl kurio nesutinka, net jei jo aktyviai ieško. Kai asmuo socialiniuose tinkluose paskelbia nemalonų įrašą nesvarbu, ar tai būtų pykčio kurstymas, ar kažkas kita, kas jus įžeidžia tai didina platformos pajamas. Tačiau visuomenės mastu tai sukelia antisocialius padarinius. Viena blogiausių šių pasekmių yra afektinė poliarizacija, kai mums patinka žmonės, kurie mąsto panašiai kaip mes, ir nemėgstame arba jaučiame neapykantą žmonėms, kurie laikosi kitokių pažiūrų. Tyrimai ir pasaulinės apklausos rodo, kad ši poliarizacijos forma visame pasaulyje plečiasi. Socialinių tinklų ekonomikos principo pakeitimas, greičiausiai, sumažintų poliarizaciją Internete tačiau tai neįmanoma be vyriausybių ir kiekvieno iš mūsų įsikišimo. Internete mums įtaką gali daryti žmonių, su kuriais sutinkame arba nesutinkame, nuomonės net ir tomis temomis, kurių atžvilgiu anksčiau buvome neutralūs. Pvz., jei influenceris, kuriuo žavitės, išsako nuomonę apie kažką, apie ką daug negalvojote, - didesnė tikimybė, kad perimsite jo požiūrį į tai. Kai tai vyksta plačiu mastu, mus palaipsniui suskaldo į ideologines gentis, kurios nesutaria daugeliu klausimų: ir šis reiškinys vadinamas partiniu rūšiavimu. Tyrimai rodo, kad mūsų bendravimas socialiniuose tinkluose gali paskatinti mus susiformuoti naujus požiūrius į vieną ar kitą temą. Jie taip pat rodo, kaip bet kokios paieškos norint gauti geresnį temos supratimą, gali tik sustiprinti tuos besiformuojančius požiūrius, nes rezultatuose greičiausiai bus tokie pat išsireiškimai kaip ir originaliame įraše, kuris mums pradžioje pateikė tą požiūrį. Pvz., jei matote įrašą, klaidingai teigiantį, kad paracetamolis nėštumo metu jūsų kūdikiui sukels autizmą [kas šiuo metu ant bangos], ir ieškote daugiau įrašų naudodami raktinius žodžius paracetamolis nėštumas autizmas, - tikriausiai rasite daugiau panašių rezultatų. Padidėjusi emocinė būsena susijusi su didesniu polinkiu tikėti melagingu ar feikiniu turiniu. Bet kaip mes maitiname poliarizuojantį turinį? Štai čia ir suveikia Interneto ekonomika! Prieštaringai vertinami ir emociškai įkrauti įrašai labiau linkę sulaukti didesnio įsitraukimo (pvz., patiktukų, pašarinimų ir komentarų), ypač iš žmonių, kurie sutinka arba nesutinka, o taip pat ir iš provokatorių. Tuomet platformos tokius įrašus rodys didesniam žmonių skaičiui, - ir įsitraukimo ciklas tęsis. Socialinės žiniasklaidos įmonės pasinaudoja mūsų polinkiu į prieštaringą turinį, kad paskatintų įsitraukimą, nes tai joms atneša daugiau reklamos pajamų. Remiantis 2021 m. Washington Post ataskaita, Facebook reitingavimo algoritmas kadaise emocijų reakcijas (įskaitant pyktį) laikė 5-is kartus vertingesnėmis nei patinka. Modeliavimu pagrįsti tyrimai taip pat atskleidė, kaip pyktis ir nesutarimai skatina įsitraukimą Internete. Vienoje simuliacijoje buvo naudojami botai, siekiant parodyti, kad bet kuri platforma, matuojanti savo sėkmę ir pajamas pagal įsitraukimą (šiuo metu tai daro visos), būtų sėkmingiausia, jei skatintų prieštaringai vertinamus įrašus. Vis tik, nepaisant to, dabartinė socialinės žiniasklaidos padėtis nebūtinai nulemia jos ateitį. Žmonės dabar socialiniuose tinkluose praleidžia jau mažiau laiko nei anksčiau. Remiantis neseniai paskelbta Financial Times ataskaita, socialiniuose tinkluose praleidžiamas laikas pasiekė piką 2022 m. ir nuo to laiko mažėja. Iki 2024 m. pabaigos 16 m. ir vyresni vartotojai socialinėse platformose praleido 10% mažiau laiko nei 2022 m. Daugybė vartotojų taip pat palieka didesnes pagrindines platformas ir renkasi tas, kurios labiau atspindi jų pačių politines pažiūras, pvz.,, kairiųjų BlueSky arba dešiniųjų Truth Social. Nors tai gali ir nepadėti sumažinti poliarizaciją, tai vis tik rodo, kad daugelis žmonių nebėra patenkinti dabartine socialinės žiniasklaidos padėtimi. Interneto kurstoma poliarizacija taip pat atnešė realių išlaidų vyriausybei, tiek psichikos sveikatos, tiek policijos išlaidų srityse. Prisiminkime, pvz., neseniai įvykusius įvykius Australijoje, kur neapykanta Internete ir dezinformacija suvaidino svarbų vaidmenį neonacių eitynėse, ir LGBTQIA+ bendruomenės renginių atšaukimą dėl grasinimų jai. Vis tik tyrimai rodo, kad didesnė tolerancija skirtingiems požiūriams tarp interneto vartotojų gali sulėtinti poliarizaciją. Be to galime socialinės žiniasklaidos įmonėms suteikti mažiau signalų, kuriais remiantis jos galėtų dirbti, - nešarindami ir neskatindami turinio, kuris gali supykdyti kitus. Tačiau, iš esmės, tai yra struktūrinė problema, kurios sprendimas reikš ekonomikos Internete pertvarkymą, siekiant padidinti subalansuotų ir pagarbių pokalbių potencialą ir sumažinti atlygį už pykčio kurstymo masalo kūrimą ir (arba) naudojimą. Tam beveik neabejotinai reikės vyriausybės įsikišimo. Taip jau buvo, kai kiti produktai pridarė žalos vyriausybės apmokestino už tai atsakingas įmones. Ir nors tai gali būti sunku, bet nėra neįmanoma ir tai verta padaryti, jei norime būti neišskirstytame pasaulyje. *) Filtrų burbulas - stabili koncepcija, teigianti, kad paieškos sistemos ir socialiniai tinklai kartu su savo rekomendacijų algoritmais ir personalizacijomis labiausiai atsakingi už socialinę ir ideologinę poliarizaciją: mes daugiau nesusiduriame su subalansuota ir sveika informacine dieta, o regim tik informaciją, atitinkančią mūsų nusistovėjusius interesus ir įtvirtina mūsų pasaulėžiūrą. Sąvoką 2011 m. įvedė Eli Pariseris.
Profesorius kiborgas | |