Džidi Krišnamurti

Pastaba:A. Huxley ir D. Bohm buvo artimi Krišnamurti draugai.

"Kai save vadinate indu, musulmonu, krikščioniu, europiečiu ar kuo kitu, esate neramūs. Ar matote, kodėl esate neramūs? Nes atskiriate save nuo likusios žmonijos. Kai atskiriate save pagal tikėjimą, tautybę, tradiciją, tai sukelia prievartą. Tad žmogus, siekiantis pažinti prievartą, nepriklauso jokiai šaliai, jokiai religijai, jokia politinei partijai ar sistemai; jis susirūpinęs visišku žmonijos supratimu".

"Gyvenimas yra keistas dalykas...
Neleiskite, kad užvaldytų problemos. Praeikite pro jas sparčiai, pjaukite jas tarsi sviestą. Neleiskite joms palikti žymių, pabaikite su jomis, kai jos tik kyla. Negalite išvengti problemų, tačiau galime nedelsdami jas užbaigti
".
P. Jayakar. Krišnamurti: Biografija

Žmogus yra amfibija, vienu metu gyvenanti dviejuose pasauliuose – duotame ir susikurtame, materialiame ir simbolių pasauliuose. Mąstydami naudojame daugybę simbolių sistemų: lingvistinių, matematinių, piktogramų, muzikinių, ritualinių. Be tokių simbolių sistemų neturėtume meno, mokslo, įstatymų, filosofijos – kitaip, liktume gyvūnais.

Tad simboliai yra būtini. Tačiau simboliai, kaip rodo istorija, gali būti ir lemiami. Paimkime, pvz., mokslo, iš vienos pusės, ir politikos bei religijos, iš kitos pusės, sritis. Pirmosios sistemos simboliais remdamiesi pažįstame ir išmokstame valdyti gamtos jėgas. Kitos sistemos simboliais mes tas jėgas panaudojame kaip instrumentus masinėms žudynėms ir kolektyvioms savižudybėms. Antruoju atveju, simboliai kažkokiu būdu tapo realesniais už tikrovę, į kurią patys nurodo. Religijos ir politikos kontekste žodžiai nėra daiktų ir įvykių atitikmenys, netgi priešingai, daiktai ir įvykiai traktuoti kaip tam tikros žodžių iliustracijos.

Iki šių laikų, simboliai buvo naudojami tik tose srityse, kurių nelaikėm ypatingai svarbiomis. Kiekvienoje situacijoje buvome verčiami naudoti simbolius, ne vien nerealistiškai, o labiau kaip stabus, net nesveikai. Rezultatas tapo toks, kad galėjome nesvyruodami ir ilgus laikotarpius elgtis brutaliai, taip, kaip leistina tik trumpai ir esant didžiausiam įniršio, troškimo ar baimės laipsniui. Naudodami simbolius žmonės galėjo tapti idealistais; ir būdami idealistais, jie gali gyvulišką godumą pakeisti didingu Rodo ar J. P. Morgan'o imperializmu; gyvuliškąją meilę bauginimui stalinizmu ar ispanų Inkvizicija; gyvuliškąjį prisirišimą prie teritorijos į išskaičiuotus nacionalizmo protrūkius. Laimei, kad jie gyvuliškąjį švelnumą gali pakeisti Elizabetos Fry ar Vincento de Paul viso gyvenimo labdaringa veikla; gyvuliškąjį atsidavimą patinui ir jaunikliams protingu ir nuolatiniu bendradarbiavimu.

Net geriausia kulinarijos knyga negali pakeisti prastų pietų. Nepaisant to, amžių amžius filosofai, išsimokslinę teologai nuolat klydo painiodami savo vien žodines konstrukcijas su faktais ar net įsivaizduodami, kad simboliai yra realesni už tai, ką jie išreiškia. Bet ir žodžio garbinimas susilaukdavo priekaištų. "Tik dvasia duoda gyvybė; raidė – žudo", sakė šv. Paulius. "Ir kodėl? kodėl tauškiate apie Dievą? Ką tik sakote apie Dievą, yra netiesa", pasisako Eckhartas. Kitame pasaulio krašte "Mahayana sutras" autorius teigė, kad "Buda niekada nesimeldė tiesai, matydamas, kad ją turite rasti savyje". Tačiau tokie pasisakymai buvo ignoruojami. Keistas žodžių ir emblemų stabligiškas garbinimas tęsėsi. Religijos patyrė nuosmukį, tačiau seni išsakytų dogmų įpročiai išliko net tarp ateistų.

Paskutiniu metu logikai ir semantikai atliko kruopščią simbolizmo analizę. Lingvistika tapo mokslu ir nt galima studijuoti dalyką, kurį B. Whorf pavadino metalingvistika. Tačiau to nepakanka, nes visa tai tėra grynai intelektualios disciplinos. Jos įvairiais būdais, teisingais ar neteisingais, reikšmingais ir nereikšmingais, tiria kaip žodžiai susiję su daiktais, procesais ir įvykiais. Tačiau jos nepateikia vadovo.

Visur ir visais istorijos periodais problemą kaskart išspręsdavo atskiri individai, tačiau nesukurdavo sistemų, nes žinojo, kad bet kokia sistema siekia vertinti simbolius pernelyg rimtai, teikia daugiau dėmesio žodžiams nei tikrovei. Jie siekė skatinti žmones nustatyti savo ligas ir jas gydyti. Kolektyviniai sprendimai niekada nebuvo pakankami: "Norint suprasti skurdą ir sumaištį savyje bei pasaulyje, turime būti tyri ir tas tyrumas kyla iš teisingo mąstymo. Šis tyrumas negali būti grupinis, todėl juo negalima keistis su kitais". Religijos su savo šventraščiais, dogmomis, hierarchija ir apeigomis duoda tik klaidinantį atsakymą į pagrindinį klausimą: "Viltys žmonėse, o ne visuomenėje, ne sistemose, relinėse struktūrose, tik jumyse ir manyje.... Kai cituojate 'Bhagavat Gitą', Bibliją ar kokius kinų šventuosius raštus, jūs tik atkartojate, ar ne? Tai kas atkartojama, nėra tiesa. Tai melas: tiesos negalima pakartoti".

Dauguma mūsų net neskaitė jokių šventraščių: skaitome laikraščius, žurnalus ir detektyvus. Tai rodo mūsų laikų krizę, kai pasaulį priimame ne su meile ir vidine įžvalga, o "formulėmis ir sistemomis" – ir, be to, su prastomis formulėmis ir sistemomis – o formulės skatina "aklumą mąstyme". Prisirišimas prie klišių yra visuotinis, nes mūsų sistema pagrįsta tuo, mąstyti, o ne kaip mąstyti.

Kaip sprendimą Krišnamurti nesiūlo nei savi-disciplinos (nes mąstymas nepatiria radikalaus pokyčio), nei maldos: "Malda gali duoti ieškomą atsakymą, tačiau tas atsakymas gali ateiti iš pasąmonės arba bendro rezervuaro, visų prašymų sandėlio. Atsakymas nėra tylus Dievo balsas". Tad "nuolat kartojant tam tikras frazes ir nukreipiant savo mintis, mąstymas nurimsta, ar ne? bent jau sąmoningas mąstymas nurimsta. Jūs klaupiatės, kaip daro krikščionys, ar sėdatės, kaip daro indai, ir kartojate, kartojate, ir per kartojimą mąstymą nurimsta. Toje ramybėje yra kažkoks intymumas. Tas intymumas yra tai, ko meldėte, iš pasąmonės ar iš atminties. Tačiau tikrai, tai n ėra tikrovės atsakymas, nes tikrovės atsakymas turi ateiti iš jūsų... Malda tampa Tiesos ieškojimo pakaitalu. To, ką prašote, gaunate, tačiau tai nėra tiesa".

Krišnamurti nesiūlo ir jogos, kuri yra minčių koncentracija: "Jūs pastatote pasipriešinimo sieną koncentruodami pasirinktą mintį ir bandote atsiriboti nuo kitų". Tad meditacija yra "pasipriešinimo lavinimas". Kodėl turime rinktis vieną mintį? Kodėl negalime rinktis visų?

Lieka transcendentinis gyvenimo spontaniškumas, pasireiškianti tik protui esant "sužadinto pasyvumo" būsenoje. Tik ji užtikrina dualumo nebuvimą, priešybių suderinamumą, visišką suvokimą ir meilę. Ama et fac quod vis. Mylėdami galite daryti ką norite.


Krišnamurti mokymo pagrindas

Krišnamurti mokymo pagrindas išreikštas jo 1929 m. pasakyme "Tiesa yra kraštas be kelių". Žmogus negali jos pasiekti per jokią organizaciją, per jokią tikybą, per jokią dogmą, šventiką ar apeigą, nei jokį filosofinį pažinimą ar psichologinę techniką. Jis turi surasti ją per ryšio veidrodį, per savo minties sampratą, per stebėjimą , bet ne introspektyva žus skaidymo analizę. Žmogus savyje sukūrė vaizdinius kaip apsauginę tvorą – religinius, politinius, asmeninius. Jie pasireiškia kaip simboliai, idėjos, tikėjimai. Tų vaizdinių našta dominuoja žmogaus mąstyme, jo santykiuose ir kasdieniniame gyvenime. Tie vaizdiniai yra mūsų problemų priežastys, nes atskiria žmogų nuo žmogaus. Jo gyvenimo supratimas apibrėžiamas koncepcijų, jau įstatytų į jo protą. Jo sąmoningumo turinys yra jo visa egzistencija. Tas turinys bendras visai žmonijai. Individualumas yra pavadinimas, forma ir lėkšta kultūra, kurią jis gauna iš tradicijos ir aplinkos. Žmogaus unikalumas nėra paviršiuje, tačiau visiškame išsilaisvinime iš sąmonės turinio, bendro visai žmonijai. Tad jis nėra individualus.

Laisvė nėra reakcija: laisvė nėra pasirinkimas. Tai žmogaus pretenzija, kad, atseit, jei jis gali rinktis, tai yra laisvas. Laisvė yra vien stebėjimas be jokios krypties, be nuobaudos baimės ir be apdovanojimo. Laisvė yra be motyvo; laisvė nėra žmogaus evoliucijos pabaigoje, o randasi pirmajame jo egzistencijos žingsnelyje. Stebėdamas atranda laisvės nebuvimą. Laisvė randama kasdienio egzistavimo ir veiklos pažinime.

Mintis yra laikas. Mintis gimsta iš patirties ir pažinimo, kuri yra neatskiriama nuo laiko ir praeities. Laikas yra psichologinis žmogaus priešas. Mūsų veikla grindžiama pažinimu ir todėl laiku, tad žmogus visada yra praeities vergas. Mąstymas visada apribotas, tad mes nuolat gyvename nuolatiniame konflikte ir kovoje. Tame nėra psichologinio vystymosi.

Kai žmogus sužino apie savo mąstymo judesį, jis pamato skirtumą tarp mąstančio ir minčių, stebėtojo ir stebimojo, patiriančiojo ir patirties. Jis atranda, kad tas skirtumas tėra iliuzija. Kad tėra tik stebėjimas, vidinė įžvalga, be jokio praeities ar laiko šešėlio. Šis belaikė vidinė įžvalga sukelia gilų radikalų mąstymo pasikeitimą.

Visiškas paneigimas yra pozityvumo esmė. Kai neigiami visi psichologiniai proto dalykai, tik tada būna meilė, kuri yra užuojauta ir gabumai.

Tai paties Dž. Krišnamurti 1980 m. spalio 21 d. parašyta įžanga Mary Lutyens knygai "Krišnamurti: veiklos metai" (1983). Ją skaitydamas pakartotinai, Krišnamurti papildė keliais sakiniais.


Citatos

"Sužinoję, kad nepriklausome nuo jokių išorinių autoritetų sukėlimui visuotinės revoliucijos mūsų psichės struktūroje, susiduriame su nepalyginimai didesniu sunkumu atmetant mūsų vidinį autoritetą, mūsų konkrečių mažų patirčių ir sukauptų nuomonių, žinių, idėjų ir idealų. Vakar turėjote patirtį, kuris kažko išmokė; ir tai, ko išmokė, tapo nauju autoritetu – ir tas vakarykštis autoritetas yra toks pats destruktyvus, kaip prieš tūkstančius metų buvęs autoritetas. Norint suprasti save nereikia nei vakarykščių, nei prieš tūkstančius metų buvusių autoritetų, nes esame gyvosios būtybės, visada judančios, niekada nebūnančios ramybėje. Kai pažvelgiame į save su negyvu vakarykščiu autoritetu, nesuprantame gyvenimo akimirkos ir jos judesio grožio bei kokybės.

Norint išsilaisvinti nuo autoritetų, savų ir kitų, reikia numarinti viską iš vakar dienos taip, kad mąstymas visada būtų šviežias, visada jaunas, nekaltas, sklidinas gyvybės ir troškimų. Tik tokioje būsenoje mokomasi ir stebima. Ir tam reikalingas didelis žinojimo lygis, žinojimas, kas vyksta mumyse, nekoreguojant to ar sakant, koks jis turėtų būti ar nebūti, nes tą pačią akimirką, kai koreguojate, priskiriate naują autoritetą, cenzorių".
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

Tiesa yra kraštas be kelių. Negalite prie jos priartėti per jokią religiją ar sektą. Jūs įpratinti pasakyti, kiek pasiekėte, kokia yra jūsų dvasinė būsena. Kaip vaikiška. Kas be jūsų dar gali pasakyti, ar viduje esate gražūs ar bjaurūs?
1929, Olandija

Bet kokie autoritetai, ypač minties ir supratimo srityje, yra labiausiai destruktyvus, blogiausias dalykas. Lyderiai žlugdo pasekėjus, o pasekėjai žlugdo lyderius. Turite būti savo pačių mokytoju ir savo pačių mokiniu. Turite būtinai klausti apie bet ką, ką žmogus laiko esant vertinga.

Mūsų smegenys tapo tokie maži dėl naudojamų žodžių. Kai kas nors kalba mokslininkų grupei, įvairių sričių specialistams, tas mato, kad jų gyvenimas tapo toks mažas. Jie viską matuoja žodžių terminais, patirtimi. O tai nėra žodžių ar patirties dalykas. Žodžiai yra riboti, visos mūsų patirtys ribotos. Jos padengia tik mažą sritį.
P. Jayakar. Krišnamurti: Biografija

Savęs supratimas atsiranda tik sąryšyje, stebint save sąryšyje su žmonėmis, idėjomis ir daiktais: medžiais, žeme ir pasauliu aplink mus ir mumyse. Sąryšis yra veidrodis, kuriame "aš" atsiskleidžia. Be savęs pažinimo nėra pagrindo teisingoms mintims ir veiksmams.
P. Jayakar. Krišnamurti: Biografija

Tradicija, patirties kaupimas, atminties pelenai pasendina mąstymą. Mąstymas, kiekvieną dieną numarinantis vakar dienos prisiminimus, visus praeities džiaugsmus ir liūdesius – toks mąstymas yra šviežias, nekaltas, jis neturi amžiaus; ir be tos nekaltybės, būtumėt šešiasdešimties ar dešimties, nerasite Dievo.
Pagalvok apie tuos dalykus

Stebėtojas yra baimė ir kai tai sužinoma, daugiau nešvaistoma energijos pastangoms panaikinti baimę; it erdvės-laiko atstumas tarp stebėtojo ir stebimojo dingsta. Kai pamatote, kad esate baimės dalis, neatskiriama nuo jos – kad jūs esate baimė – tada nieko negalite su ja padaryti; tada baimė visiškai išnyksta.
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

Mes visada lyginame, kas esame ir kas galėtume būti. Galėjimas būti yra projekcija, apie ką galvojame. Lyginant atsiranda prieštaravimas, ne tik su kažkuo, bet ir tuo, kuo buvote vakar – ir todėl yra konfliktas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra. Tėra tik tai kas yra, kai nėra lyginimo; ir gyvenimas tame, kas yra, yra ramybė. Tada galite skirti visą dėmesį nesiblaškydamas tam, kas viduje – ar tai būtų nusivylimas, bjaurumas, brutalumas, baimė, nerimas, vienišumas – ir pilnai gyventi su tuo; tada nėra prieštaravimo ir nėra konflikto.
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

... svarbu suprasti, ne proto pagalba, o tiesiogiai kasdieniniame gyvenime, kaip susikuriate vaizdinius apie žmoną, vyrą, kaimyną, vaiką, šalį, vadovus, politikus, dievus – nėra nieko, tik vaizdiniai.

Vaizdinys sukuria erdvę tarp jūsų ir stebimojo; ir toje erdvėje yra konfliktas, - ar galima išsilaisvinti nuo mūsų susikurtos erdvės, ne tik išorėje, bet ir mumyse, erdvės, kuri atskiria žmones visuose jų sąryšiuose.

Tad ypatingas dėmesys, kurį skiriate tos problemos sprendimui, yra energija. Kai skiriate visą dėmesį – aš kalbu apie viską jumyse – tada visai nelieka stebėtojo. Tėra tik dėmesio būsena kuri visa tėra energija, kuri yra aukščiausia proto forma. Natūralu, kad toji mąstymo forma turi būti visiškoje ramybėje ir ta tyla, tas ramumas, ateina, kai skirtas visas dėmesys, o ne ramybė valios pastangomis. Visiška ramuma, kai nėra nei stebėtojo, nei stebimojo, yra aukščiausia religinės minties forma. Tačiau to, kas vyksta šioje būsenoje, negalima išreikšti žodžiais, nes aš išsakyta, nėra faktas. Kas pažintumėte tai, turite per tai pereiti.
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

Norint ką nors išsiaiškinti, reikia gyventi su tuo; turite tai stebėti, turite apie jį žinoti viską, jo prigimtį, struktūrą, judesius. Ar kada nors bandėte gyventi su savimi? Jei taip, tai turite pamatyti, kad nesate statinėje būsenoje, kad esate nuolat gyvas daiktas. O norėdami gyventi su gyvu daiktu ir patys turite būti gyvi. Ir negalite būti gyvi, jei susaistyti nuomonių, sprendimų ir vertybių.
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

Mes manome, kad gyvenam visada dabartyje, o mirtis yra kažkas, kas laukia tolimoje ateityje. Tačiau niekada neklausiame savęs, ar tas kasdieninio gyvenimo mūšis aplamai yra gyvenimas. Norime sužinoti tiesą apie reinkarnacijas, norime įrodymų apie sielos išlikimą, įsiklausome į aiškiaregių tvirtinimus ir fizikos tyrimų išvadas, tačiau niekada neklausiame, niekada, kaip reikia gyventi – gyventi nušvitus, dainuojant, kiekvieną dieną regint grožį. Mes priėmėme gyvenimą tokiu, koks yra, su visais jo nusivylimais ir agonijomis, ir gyvename galvodami apie mirtį, kaip kažką, ko reikia vengti. Tačiau mirtis yra nepaprastai panaši į gyvenimą, kai žinai, kaip reikia gyventi. Negali gyventi nemiręs. Negali gyventi, jei kiekvieną minutę nemiršti psichologiškai. Tai nėra išprotavimo paradoksas. Kad pilnai gyventum, kiekvieną dieną tarsi tai būtų naujas žavesys, turi būti numarinama viskas iš vakar dienos, kitaip gyvensi tik mechaniškai, o mechaninis protas niekada nežino, kas yra meilė ir kas yra laisvė.
Išsilaisvinimas nuo žinojimo

Ir tada vėl ateiname prie įprastinio klausimo apie mirtį. Tai turi būti atsakyta, be baimės, nebėgant nuo absoliutaus fakto, tikėjimo ar vilties. Yra atsakymas, teisingas atsakymas, tačiau norint rasti teisingą atsakymą, reikia užduoti teisingą klausimą. Tačiau tikriausiai negalite teisingai paklausti, jei siekiate jos išvengti, jei klausimas kyla iš baimės, nusivylimo ar vienišumo. O jei užduodate teisingą klausimą atsižvelgdami į tikrovę, žmogaus ryšį su žmogumi ir tuo, kas meile vadinama, tada net į šį neaprėpiamą klausimą apie mirtį, į teisingą klausimą gausite teisingą atsakymą. Iš to atsakymo kils teisingi veiksmai. Teisingi veiksmai yra pačiame atsakyme. Ir mes už tai atsakingi. Nekvailinkime savęs klausdami: "Ką galiu padaryti? Ką galiu aš, individas, gyvenantis savo nežymų gyvenimą, padaryti su visu tuo sąmyšiu ir nežinojimu?" Nežinojimas egzistuoja tik tada, kai nepažįstate savęs. Savęs pažinimas yra išmintis. Galite ignoruoti visas knygas pasaulyje (ir tikiuos tai darote), visas naujausias teorijas, tačiau tai nėra nežinojimas. Nepažinimas ko nors giliai, iki gelmių, yra nežinojimas; ir negalite savęs pažinti, jei nepažvelgsie į save, neišvysite, kas iš tikro esate, be jokių iškraipymų, be jokio noro keisti. Tada, tai, ką išvysite, pasikeis, nes atstumas taro stebėtojo ir stebimojo pašalintas ir todėl ten nėra konflikto.
Pašnekesiai Europoje, 1968

Kodėl žmonija tokią nepaprastą svarbą skirią mąstymui? Ar todėl, kad tai vienintelis dalykas, kurį turime, nors jis ir sužadinamas per jausmus? Ar todėl, kad mąstymas gali nominuoti prieš gamtą, dominuoti prieš jo aplinką, suteikia tam tikrą fizinį saugumą? Ar todėl, kad tai svarbiausias instrumentas, kuriuo žmogus naudojasi, gyvena ir gauna naudą? Ar todėl, kad mąstymas sukūrė dievus, atpirkėjus, super-ego, užmirštant skausmą, baimę, liūdesį, pyktį ir kaltę? Ar todėl, kad jis žmones laiko kartu kaip tautą, kaip grupę ar sektą? Ar todėl, kad suteikia viltį niūriame gyvenime? Ar todėl, kad atvelia duris pabėgimui iš nuobodžios kasdienybės? Ar todėl, kad nežinodamas kokia bus ateitis, jis siūlo praeities saugumą, savo aroganciją, savo rėmimąsi patirtimi? 

Mes niekada netyrėme tikrosios mąstymo prigimties. Mes priimdavome mąstymą kaip neišvengiamą dalyką, kaip kad priimame akis ar kojas. Mes niekada neprasiskverbėme į pačias mąstymo gelmes: ir kadangi niekada jo tikrai giliai netyrėme; jam suteiktas pranašumas. Jis mūsų gyvenimo tironas ir tironams retai priešinamasi.
Letters to the Schools

Ar gyvenimas turi prasmę, tikslą? Ar pats gyvenimas nėra jo paties tikslas? Kodėl norime daugiau? Sunkumas tame, kadangi gyvenimas yra tuščias, norime surasti gyvenimo tikslą ir jo siekti. Toks gyvenimas tikslas tegali būti tik išsigalvotas, netikras; kai gyvenimo tikslo siekia kvailas, pilkas protas, tuščia širdis, tas tikslas irgi bus tuščias. Tą klausimą apie gyvenimo tikslą kelia tie, kurie nemyli.
The First and the Last Freedom, 1954

Gyvenimo liūdesys yra ttai - tuštuma, kurią bandome užpildyti bet kokia įmanoma protui pastanga. Tačiau tuštuma išlieka. Jo liūdesys yra tuščios pastangos įgyti turtus.  Tų tuščių pastangų liūdesys naikina žmogų.  Taigi turtai, charakterio savybės, įsigijimai, namisėda žmona pasidaro ypatingai svarbūs; ir tas liūdesys panaikina meilę. Turite arba viena, arba kita; negalite turėti abiejų. Viena subrandina cinizmą ir pyktį, kurie tėra vieninteliai vaisiai žmogui; kita yra anapus miškų ir kalvų.
The Only Revolution

Kai dalykai šalia mūsų įgauna didelę svarbą, nes vargšai viduje.
The Only Revolution

Rytojus tampa būtinu, kai šiandien nematome aiškiai.
Is Thinking a Slave to Time?

Kalbančiajam nepatinka skaidyti sąmonę į pasąmonę ir sąmonę; ji visą tėra sąmonė. Galite žaisti tais žodžiais, tačiau sąmonė yra vientisa; negalite jos padalinti. Naudai, smagumui ar kitoms subjektyvioms priežastims. Tačiau sąmonė yra vientisa. Ji iš tikro nedaloma, tačiau mums norisi ją dalinti, skirstyti.
Brockwood Park

Kai smerkiame ar vertiname, negalime aiškiai matyti, kaip negalime, kai mūsų mintys nuolat tauškia; tada mes nestebime, koks yra; mes žiūrime tik į savo pačių sukurtą projekciją. Kiekvienas mūsų turi įvaizdį apie tai, koks jis yra ar koks turėtų būti, irtasai įvaizdis, tas vaizdas, visiškai neleidžia mums išvysti, kokie iš tikro esame.
Freedom from the Known

Jei aš visą laiką lyginu save su jumis, stengdamasis būti kaip jūs, tada aš neigiu tai, kas pats esu. Todėl aš susikuriu iliuziją. Kai aš suprantu, kad palyginimas bet kuria forma mane veda prie didesnės iliuzijos ir didesnio skurdo, nei kai vien tik gilinausi į save, papildydamas savo žinias truputis po trupučio arba tapatindamas save su kažkuo, esančiu mano išorėje, ar tai būtų Valstybė, atpirkėjas ar ideologija - kai suprantu, kad visi procesai veda tik prie didesnio susitaikymo ir todėl didesnio konflikto - kai matau visa tai, aš tai atidedu visai į šalį. Tada mano mintis daugiau nieko neieško. Labai svarbu tai suprasti. Tada mano mintis daugiau ne , ieško, klausia. Tai nereiškia, mad mano mintis pasitenkinusi su tais dalykais, kokie yra, tačiau tokia mintis neturi iliuzijų. Išmatavimas, kuriame paprastai gyvename, kiekvienos dienos gyvenimas, kuris yra skausmas, malonumas ir baimė, sąlygoja mintį, apriboja minties prigimtį, ir tada ateina skausmas, malonumas ir baimė (kas nereiškia, kad daugiau nesulaukiate džiaugsmo: džiaugsmas yra kažkas, kas visiškai skiriasi nuo malonumo) - tada mintis funkcionuoja kitame išmatavime nėra nei konflikto, nei "kitoniškumo" jausmo.

Kalbėdami mes galime pasiekti tik tai: kad melas negali būti įdėtas į žodžius, nes žodis nėra daiktas. Vis dar galime aprašyti ir paaiškinti, tačiau joks žodis ar paaiškinimas negali atidaryti durų. Duris gali atidaryti kasdienis žinojimas ir dėmesys - žinojimas, kaip kalbame, ką sakome, kaip vaikštome, ką galvojame Tai priklauso nuo jūsų minties būsenos. Ir tą minties būseną galite suprasti tik patys, stebėdami ją ir niekada nebandydami jos pakeisti, niekada nenukrypdami į šalį, niekada neprieštaraudami, nei sutikdami, nei vertindami, nei smerkdami, nei teisdami - kas reiškia jos stebėjimą be jokių pasirinkimų. Ir galbūt šis nepasirenkamas žinojimas atvers duris ir sužinosite, kosk yra tas išmatavimas, kuriame nėra konflikto ir laiko.
Freedom from the Known

Mintis niekada nėra nauja, mes mintis yra atminties, patirties ir žinojimo atsakas. Taigi mintis, būdama sena, tą dalyką, į kurį šią akimirką žvelgiate susižavėję ir virpėdami, padaro senu. Iš sena gaunate malonumą; ir niekada iš nauja. Nes nėra laiko naujame.

Taigi, jei galite žvelgti į visus daiktus neleisdami sau malonumo į juos patekti - į veidą, paukštį, sario spalvą, vandens paviršiaus mirguliavimą saulėje ar ką kitą, kas žavi - jei galite žvelgti į tai nenorėdami pakartoti patirties, tada nebus nei skausmo, nei baimės ir todėl tik virpulingas džiugesys.

Nes yra pastangos pakartoti ir turėti nuolat malonumą, kuris virsta skausmu. Pastebėkite tai savyje. Didelis reikalavimas malonumo pakartojimui sukelia skausmą, nes jis nėra toks, koks buvo vakar. Stengiatės pasiekti tą patį susižavėjimą, ne tik savo estetiniam jausmui, bet ir tai pačiai vidinei mąstymo kokybei - ir esate įskaudinti bei nusivylę, nes nepavyksta Negalite galvoti apie džiaugsmą. Džiaugsmas yra betarpiškas dalykas ir apie jį galvodami paverčiate jį malonumu. Gyvenimas dabartyje yra betarpiška grožio pajauta ir susižavėjimas juo nesiekiant iš to malonumo.
Freedom from the Known

 

Krišnamurti ir ezoterizmas
Krišnamurti teosofų šviesoje
Deividas Bohm ir Krišnamurti
Senoji Indijos istorija
Senieji sankskrito raštai
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Įvadas į Vedantos principus
8 proto lavinimo stulpeliai
Kaip suprantu indų filosofiją?
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Nyčė ir Vaildas: estetizmas
G.Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Mitas apie arijų įsiverżimą
4-ojo etapo evoliucija
Gnostikų koncepcijos
Kinijos piramidės
Upanišados bei Buda ir budizmas
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis