MOKSLAS IR BIBLIJA

“Viešpaties baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – supratimas” (Patarlių 9:10)

Fizinis, natūralusis pasaulis, kuriame gyvename, yra valdomas tam tikrų gamtos dėsnių (angliškai ‘law’ reiškia ir ‘įstatymas’). Šiuos dėsnius bei principus įsteigė Viešpats Dievas ir pasakė, jog jie yra geri (žr. Pradžios 1:31). Eksperimentuodami bei stebėdami įvairius reiškinius, žmonės nemažai sužinojo apie tai, kaip tie dėsniai veikia ir tvarko mūsų fizinį pasaulį. Daugel amžių kauptas žinių bagažas padeda mums suvokti bei paaiškinti daugelį fizinio, apčiuopiamo pasaulio dalykų. Tikinčiam žmogui šios žinios padeda suvokti tam tikras biblines doktrinas.

Daugelis žmonių domisi mokslu, gilinasi į jį, todėl gali daug ką paaiškinti. Paimkime, pavyzdžiui, ‘vandenį’. Visi žino, kas yra vanduo. Žmogaus kūne yra daug vandens. Dauguma žmonių šioje žemėje žino, jog vanduo gali pasidaryti kietas – t. y. virsta ledu minusinėje temperatūroje, o prie didelio karščio virsta dujomis (garu). Gudresnieji žino, jog vandens molekulė susideda iš dviejų vandenilio atomų ir vieno deguonies atomo – H2O. Na, o besidomintys chemija ir pan. galėtų papasakoti, kaip iš šių individualių atomų susidaro elektringos dalelės, vadinamos jonais, galinčios sudaryti maždaug 18 skirtingų H2O molekulės atmainų.

Vanduo yra iš ugnies gimusi substancija. Vanduo yra vandenilio ir deguonies junginys. Jis susidaro šiems dviem elementams susijungiant ir išskiria šilumos energiją. Vanduo yra tokios reakcijos produktas.

Kai kurie žino, jog esant dideliam slėgiui vanduo išlieka skysčio pavidalu net ir esant labai aukštai temperatūrai. Jis gali išsiveržti garo pavidalu tik jei bus atleistas slėgis. Vandenys, esantys giliai po žeme, yra nepaprastai įkaitę ir laikosi ten skysčio pavidalu. Prasiveržus ugnikalniams, drauge su lava išsiveržia daug vandens. Visai neseniai mokslininkai nustatė, jog vandens yra netgi Saulės paviršiuje (jis, be abejonės, ten yra dujų pavidalu).

Visos sukauptos žinios apie tokį paprastą dalyką kaip vanduo yra puikus mokslinių stebėjimų pavyzdys. Toks mokslas yra tikras, naudingas ir neturi nieko bendro su tuo, ką apaštalas Paulius vadina “tariamu pažinimu” (žr. 1 Timotiejui 6:20). Tiesą sakant, visi, kurie puikiai išmano ir gilinasi į mokslus, prisijungia prie labai šaunios kompanijos (žr. Danieliaus 1:3-6; Apaštalų darbų 7:22). Kai kurių mokslinių principų suvokimas padės Jums suprasti daugelį sudėtingų Šv. Rašto vietų, ypač studijuojant Pradžios knygą.

Galbūt molekulinė ir atominė vandens sandara ne daug ką pagelbės studijuojant ir aiškinant Bibliją. Tačiau žinant, kaip vanduo ‘elgiasi’ esant dideliam karščiui ir slėgiui, gali puikiai paaiškinti iš kur atsirado tie Nojaus dienomis “pratrūkę visi didžiosios gelmės šaltiniai” (žr. Pradžios 7:11 ir 8:2).

Taip pat nereikia pamesti iš galvos, jog Dievas, kuris įkūrė gamtos dėsnius, pats nėra tų dėsnių surištas ar valdomas. Jis veikia ir vadovaujasi kitais, aukštesniais ir Šventais dėsniais bei įstatymais. Kaip praeityje, taip ir ateityje, Jis gali įsikišti ir valdyti natūralius gamtos dėsnius. Šati keli dieviško įsikišimo pavyzdžiai: Raudonosios jūros perskyrimas (žr. Išėjimo knyga 14:21), saulės laikrodžio šešėlio pasukimas (žr. 2 Karalių knyga 20:9), kai 24 valandoms buvo sustabdytas Žemės sukimasis (žr. Jozuės 10:12-14), taip pat Viešpaties Jėzaus daryti stebuklai.

Sukūrimas per šešetą dienų (žr. Pradžios knygą) yra dar vienas iš tokių dieviško įsikišimo pavyzdžių. Tie įsikišimai vyksta tik reikalui esant, nes dėsniai Dievo sumanymu ir buvo nustatyti tam, kad pastoviai, reguliariai ir nepertraukiamai kartotųsi, kad kūrinijoje būtų palaikoma tvarka.

Be to, Dievas savo tikslų įgyvendinimui kartais naudoja ir gamtos dėsnius bei šio fizinio pasaulio dalykus. Geras to pavyzdys yra Nojaus tvanas (žr. Pradžios knyga 6:13).

Kas gi tuomet yra tasai “tariamas pažinimas”, apie kurį mus įspėja Paulius? Trumpai tariant, tai bet kuri “teorija”, kuri mokslinius duomenis bei įrodymus aiškina pagal pasaulyje priimtinų įsitikinimų sistemą, ignoruodama tikslų Šventojo Rašto aiškinimą bei iš jo ateinančius apreiškimus. Kad ir Evoliucijos mokslas (kuris, beje, dažnai painiojamas su darvinizmu. Darvinas sukūrė teoriją apie natūraliąją atranką bei dar keletą teorijų. Tačiau Evoliucijos teorijos su įvairiais atspalviais egzistavo ir anksčiau) – jį panagrinėję, pamatysite, jog tai yra aiškus, sąmoningas žmonių filosofinis mąstymas, siekiantis pateisinti save, nuvertinant ir ignoruojant Dievo žodžio autoritetą, Jo nustatytus standartus ir dėsnius (žr. 1 Korintiečiams 2:14).

Priešinga evoliucijai Kreacionizmo teorija taip pat nėra galutinė, turi daugybę trūkumų, nesklandumų ir labai subjektyviai remiasi Šventuoju Raštu. Nors šios teorijos pasekėjai savo autoritetu laiko Bibliją, kai kurie jų postulatai prieštarauja ir nepriskaito kai kurių rimtų geologinių ir archeologinių atradimų. Toks užsispyrimas aklai ginant Bibliją Dievui, tiesą sakant, daro tik meškos paslaugą.

Kaip matote, abi teorijos turi esminių trūkumų ir neužpildo kai kurių tikrai didelių spragų. Biblija tikinčiam žmogui mokslas yra tikras ramstis ir pagalba. Tikras tikintysis Bibliją visuomet laikys galutiniu autoritetu. Tikintysis remiasi mokslo parodymais, lygindamas juos su Biblija – tai padeda daug ką suvokti. “Religija be mokslo yra akla, o mokslas be religijos yra raišas” - yra pasakęs vienas labai garsus mokslininkas.

Būtinos išankstinės sąlygos, padedančios teisingai interpretuoti Sukūrimo teoriją, aprašytą Pradžios knygoje.

Apie pasaulio sutvėrimą per šešias dienas, aprašytą Pradžios knygoje, sklando nenusakoma daugybė aiškinimų. Kiek pasigilinę, pamatysite – kiek žmonių, tiek nuomonių.

Kaip jau minėta anksčiau, pasaulis, kuriame gyvename, sudarytas iš fizinių dalykų, kuriuos galime matyti, paliesti, paragauti, ištirti ir suvokti savo žmogišku protu. Toks yra fizinis realybės aspektas. Be jo yra dar ir dvasinis realybės komponentas, kurio pilnam suvokimui reikalinga pati Dievo Dvasia (žr. Romiečiams 8:7). Nors fizinis ir dvasinis pasauliai atrodytų visiškai skirtingi, iš tiesų jie yra glaudžiai susiję, persipynę, ir dvasinis pasaulis aiškiai įtakoja fizinį.

“… kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose” (Efeziečiams 2:2).

Oras yra mums gerai pažįstama fizinė substancija, pagrinde sudaryta iš azoto ir deguonies. Aukščiau pacituotoji eilutė teigia, jog Šėtonas viešpatauja ore, valdo jį. Vadinasi, oro galybių kunigaikštis yra Šėtonas, Velnias. Jis yra dvasinė būtybė, kontroliuojanti fizinius šio dabartinio pasaulio dalykus.

Vyrai ir moterys yra dvasia, “kūnas ir kraujas”. Oras reikalingas jų gyvybei palaikyti. Kūnas sudarytas iš įvairių fizinių elementų ir jo funkcionavimas – tai fizinis elektrocheminis procesas. Žmogaus dvasia kontroliuoja jo kūno veiksmus. Anot Biblijos, žmonija yra kūnas, esantis tos pačios dvasinės kontrolės įtakoje: “Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne”, - sako Paulius Romiečiams 7:18.

Jei žmogus nėra išgelbėtas - jei jo protas ir dvasia nėra Dievo atgimdyta ir atnaujinta - tai jis yra tos dvasios kontroliuojamas. Jei žmogus yra išgelbėtas, kol tik jis gyvens šioje žemėje, jo kūnas ir dvasia nuolatos konfliktuos. Kitaip tariant, tol žmogus jaus vidinius savy verdančius konfliktus.

Korupcija, arba sugedimas, eina kur kas toliau nei žmonija. Tiesą sakant, visa fizinė visata, besitęsianti iki tolimiausių galaktikų po dangaus aukštumomis, yra tos dvasinės jėgos įtakoje ir yra dvasiškai sugedusi Dievo akyse:

“Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs…” (Jobo 25:5).

Jei tai tiesa, vadinasi, visos šios visatos gyvybės formos gimdo Mirtį. Visa gamta minta Mirtimi: kad būtų pagimdytos kitos gyvybės formos, yra žudoma tai, kas gyva, ir mintama negyvais/mirusiais dalykais. Turi pats saugotis, kad nebūtum nužudytas ir suėstas. Kalba eina ne tik apie žmogų, bet ir visokius virusus bei bakterijas. Visa gamtoje yra Mirties pavergta. Eiti išvien su gamta ir jos dėsniais – tai eiti išvien su Mirtimi, ne su Šventumu.

Kas yra Mirtis? Tai plati sąvoka. Mirtis turi tiek fizinį, tiek dvasinį komponentą. Šių dviejų komponentų suvokimas padeda paaiškinti daugelį dalykų, aprašytų Biblijoje, tame tarpe ir sukūrimo procesą, nupasakotą Pradžios knygoje.

Kadangi fiziniam pasauliui įtaką daro dvasinės jėgos, galime prieiti išvados, jog Pradžios knygos kontekstas yra dualistinis, arba dvilypis. Skaitydami Pradžios knygą, turėkime omeny, jog kalba eina apie du pasaulius – dvasinį ir fizinį. Taigi pasaulis – ne vien tik materija. Štai kur šuo pakastas. Tai paaiškina ir užpildo daugybę spragų tuose nesibaigiančiuose mėginimuose paaiškinti, kaip kūrinija atsirado per šešetą dienų. Dualizmo suvokimas padeda tobuliau paaiškinti, ką Dvasia nori pasakyti Pradžios knygos aprašymu (žr. Pradžios knyga 1:1-2:1).

Atlikus paskaičiavimus pagal Bibliją, dabartinio pasaulio dangūs ir žemė buvo sukurti maždaug prieš 6000 metų (žr. Žydams 1:2). Reikia pasakyti, jog fundamentalioji tikėjimo doktrina nė trupučio neprieštarauja ir nelaiko nesąmone visų empirinių, geologinių duomenų, bylojančių, jog ši planeta, vardu Žemė, yra labai sena, jog jai šimtai milijonų metų ir ji turi savą istoriją apie gyvybės formas, egzistavusias iki tų šešių sukūrimo dienų. Tai nėra prieštaravimas, suvokiant tokį reiškinį kaip Mirtis.

Biblija nepateikia konkrečių duomenų ar skaičių, bylojančių apie žemės planetos amžių. Tačiau ji pateikia tam tikrų konkrečių žinių ir skaičių apie šį dabartinį “pasaulį”, egzistuojantį mūsų planetoje Žemėje. Biblija taip pat nieko nepasako apie tai, kas galėjo nutikti žemėje prieš tai, kol ji “tapo be pavidalo ir tuščia, o tamsa gaubė gelmes” (Pradžios 1:2), prieš įsikišant Dievo Dvasiai (Pradžios 1:3) ir pradedant kurti. Geologiniai tyrinėjimai padeda šiek tiek atsakyti į šiuos klausimus. Tačiau Biblija pasako, kodėl tai nutiko – kodėl žemė tapo be pavidalo ir tuščia – ir šiek tiek nušviečia įvykius, vedusius prie tokios pabaigos.

Visa tai yra glaudžiai susiję su tokių dvasinių doktrinų bei nurodymų pažinimu, kaip pavyzdžiui:

Biblijoje visi šie dalykai yra įvardinti tiesiai šviesiai. Tačiau tam, kad juos suprastų, žmogus PRIVALO būti atgimęs iš naujo Dievo vaikas, nes visiems šiems dalykams reikalingas dvasinis įžvalgumas ir supratimas (žr. 1 Korintiečiams 2:14, 1 Jono 2:20).

“Pasitikėk viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu” (Patarlių 3:5). “Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, - sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis” (Izaijo 55:8-9).

Visas mokymosi procesas remiasi mūsų pažinimu. Kuo daugiau studijuoji Raštą, tuo daugiau sužinai ir išmoksti. Kuo daugiau sužinai ir priimi, tuo daugiau yra apreiškiama.

“Ką Jis pamokys ir kam paaiškins girdėtą pranešimą (pažinimą)? Ką tik nujunkytiems kūdikiams? Taisyklė po taisyklės, taisyklė po taisyklės, eilutė po eilutės, eilutė po eilutės, čia truputį ir ten truputį” (Izaijo 28:9-10).

Biblija yra neišsemiamas pažinimo ir išminties šaltinis. Mokslas ir logika tik papildys Jūsų Rašto studijas bei pagilins Jūsų išprusimą. Dievo Dvasia pati paliudys Jums dalykus, kurie yra tikri. Dievas yra visų dalykų – fizinių ir dvasinių - autorius ir kūrėjas. Jo įkvėptas Raštas yra galutinis autoritetas visuose dalykuose, įskaitant ir mokslą. Tai, ką mums pavyksta sužinoti iš archeologinių radinių, tik padeda mums užpildyti spragas šioje nepaprastoje ir puikioje istorijoje. Įvairios uolienos, iškasenos bei kiti šio pasaulio dalykai tik liudija apie Jo darbus, šlovę, Jo sprendimus laike ir erdvėje (žr. 19 Psalmę).

Lieka tik štai koks klausimas - ar tu kasiesi giliau ieškodamas tiesos, ar tik šiaip sau kasinėji purvo sluoksnius?

Pagal Gaines R. Johnson straipsnį parengė Rūta Vekerotaitė

Minties virusai
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija
Knygų spausdinimas Lietuvoje
4-ojo etapo evoliucija
Pirmieji dailininkai
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis