Toro: Mano sielos šnabždesysJei klausai vos girdimo, bet pastovaus savo sielos balso, kuris niekuomet neklysta, niekada nežinai, į kokius kraštutinumus, o gal net beprotybę jis gali tave nuvesti; tačiau kaip tik šis kelias ir yra tikrasis kelias, kuriuo tu turi eiti, sukaupęs ryžtą ir pasitikėjimą. Mažiausia užtikrinta, bet jau pajusta vieno sveiko žmogaus prieštara galiausiai paims viršų prieš žmonijos argumentus ir įpročius.
Niekas nėra klausęs savo vidinio balso tiek, kad tas jį suklaidintų. Net jei šito pasekmė būtų kūno nusilpimas, kažin, ar kas pasakys, kad dėl to reikia apgailestauti, nes būtent toks gyvenimas ir atitinka aukštesniuosius principus.
Jei diena ir naktis yra tokios, kad tu jas sutinki džiaugsmingai, o gyvenimas gardžiai kvepia nelyginant gėlė ar žolė, jei jis vis labiau pajuda iš sustingimo, jei jame daugėja žvaigždžių ir nemirtingumo, - tu laimi. Tave sveikina visa Gamta, ir tu turi pagrindo dėkoti likimui.
Didieji pasiekimai ir vertybės yra mažiausiai vertinami. Mes lengvai imame abejoti, ar jie apskritai yra. Mes greit užmirštame juos. O jie ir yra aukščiausia realybė. Žmogus turbūt niekada neperduoda kitam žmogui labiausiai stulbinančių ir realiausių faktų. Tikroji kiekvienos mano dienos pjūtis yra tokia pat neapčiuopiama kaip ryto arba vakaro atspalviai. Tai - truputis žvaigždžių dulkių, gabalėlis vaivorykštės, kurį man pavyko pagauti.
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
H. Toro. Gyvenimas be principų
Gamtos muzikos garsams pavaldûs
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Antuanas de Sent Egziuperi
Vartiklis