Rože Kaijua
Sapnų apžavai ir problemos
Iš knygos "Vaizdai, vaizdai..." [Images, images..., Paris, 1966]
Skaitykite tęsinį, 2 dalį , 3 dalis , 4 dalis
Rytų ir vakarų filosofai (Čuan Czi ir
Šankara,
Dekartas ir Leibnicas), stulbinančiai pastoviai ir su
išmone įvairiu tikslu darė išradingas ir, kartais, įtikinamas išvadas, - siekdami įrodyti kaip sunku, o
gal ir neįmanoma, atskirti sapną nuo tikrovės. Tuo tarpu, kiekvienas mūsų yra įsitikinęs, kad
kiekvieną rytą pabusdamas geriausiai atlieka tą paprastą veiksmą, - be jokių pastangų ir net apie
tai nepagalvoję.
Toliau, be šių mokslinių samprotavimų, naudinga prisiminti, kiek daug naudos ir peno sapnų
egzistavimas visada davė rašytojams, tiek geriausiems, tiek blogiausiems - nuo Biblijos iki
feljetonų kūrėjų. Antruoju atveju, tai buvo greičiau antrarūšiai literatūriniai triukai, tačiau jų
pastovumas ir veiksmingumas yra savaip reikšmingi.
Iš kitos pusės, yra sapnininkai, kurių tradicijos siekia istorinių laikų pradžią. Specializavęsi (ir ne
tik jais) leidėjai tebespausdina senus ir leidžia naujus sapnininkus. Be to, sapnų aiškinimas įgavo
ir mokslinę, kaip ir dera mūsų laikmečiui, formą - atnaujintas psichoanalizės
(žr. K.Jungo "Žvelgiant į pasamonę""),
jis vis dar klesti, o
su juo ir dėmesys sapnams, jų, neretai, užburiančiam patrauklumui. Tai reiškia, kad su jais susiję
problemos nėra tos, kurias sukelia praeinančios aplinkybės ir kurie išnyksta kartu su jomis. Mano
tikslas - pabandyti išsiaiškinti tokio stulbinančio jų panašumo ištakas ir priežastis.
I
Nuo gilios senovės žmonėms atrodė, kad sapnai savyje slepia paslaptingą, bet tuo pačiu ir
prieinamą prasmę, kurią patyręs aiškintojas gali paaiškinti. Iš čia kilo nesuskaičiuojami
sapnininkai, t.y. keistų pranešimų šifruotės. Vienas tokių rinkinių priskiriamas
Senovės Egipto XII dinastijos laikmečiui, t.y. 2 tūkst. m.pr.m.e.
Indijoje 68-as iš eiliuotų traktatų (paricista),
papildančių "Atharvedą" ir priskiriamas V a.pr.m.e., pavadintas "Traktatu apie sapnus". Jis remiasi
dar senesniu to paties pavadinimo traktatu, turinčiu visą išaiškinimų sąrašą.
A.L. Oppenheimas išvertė ir išleido Naujojo Babilono sapnininką, rastą Ninevėjoje tarp
Ašurbanipalo bibliotekos molio lentelių (apie 669-633 m. pr.m.e.). Ne kartą buvo adaptuojamas ir
išleidžiamas Artemidoro iš Daldžio sapnininkas. Ir visa ši literatūra pasižymi keistu vienodumu.
Sapnas yra kažkas painaus, neaiškaus, migloto. Sapnininkas turi iš jo išskirti tam tikrus atskirus
įvykius, elementus. Ir tada prasideda nesibaigiantis vardijimas. Štai atsitiktiniai pavyzdžiai iš
Babilono sapnininko: "Jei valgoma lokiena - laukia maištas; jei bezdžioniena - užkariavimai,
paprasta mėsa - dvasios ramybė, jei valgai dervą - nusivylimas, jei naftą - dvasios nerimas..." ir
t.t. iki begalybės. Toliau naujos išvardijimų eilutės "jei duoda... jei pjauna... jei ima,,, jei neša...".
Pagavus bendrą principą, neįmanoma sustoti.
Kiti sapnininkai, atskirti amžių ir geografiškai, nei savo esme, nei dėstymo stiliumi nesitraukia nuo
tos, nepajudinamos tradicijos. Štai dar vienas, paskutinis, pavyzdys iš "Sušruta samhitos" (Indija,
IV a.pr.m.e.), nes jis daugiausia skiriasi nuo populiariųjų sapnininkų, kaip nutikimų lentelė nuo
psichoanalizės, - nors tai ir ištrauka iš veikalo apie mediciną.
Sapnai, pranašaujantys mirtį
Kalbėsiu apie sapnus, susijusius su mirtimi ir sveikata - juos gali sapnuoti tiek sergantysis, tiek jo draugai:
Kuris, išsitrynęs aliejumi keliauja į pietus su drambliais, plėšrūnais, asilais arba jaučiais;
Kurį surištą į pietus veda juoda susivėlusi moteris raudona suknia - pasišaipydama ir
pasišokinėdama;<....>
kurį nuneša srovė, kuris pametė savo šventąją virvelę [nuolat nešiojamas brahmanų kastos
atributas], kurį apsupa ir užpuola varnos ar kiti piktieji paukščiai - visi žus;<....>
kuris vemia, triedžia arba kuriam krenta dantys, kuris lipa į medvilnės krūmą arba kokį kitą žydintį
medį [čia tekste panaudoti sanskritiški Butea frondosa, Eryphina fulgens ir Bauhinya variegata
pavadinimai], kas užlipa ant skruzdėlyno, ant laidojimo laužo arba dirbtinio stulpo;
Kuriam paduoda arba kuris valgo medvilnę, išspaudas, geležį, druską, sezamą, virtą maistą arba
geria stipriuosius gėrimus,
VISI TIE, JEI JIE SVEIKI, TAI SUSIRGS, O JEI SERGA, MIRS.
[Sources orientales II, Les songes et leur interprétation, Paris, 1959, p.223-4]
|
Šiose situacijose žmogaus protas pasireiškia kaip keistai konservatyvus. Atrodo, kad tai
dėsninga. Iš tikro, uždavinį nusako pati žmogiškoji prigimtis, kuri mažai pavaldi pasikeitimams.
Nėra nieko, nei nesąmonės, nei stebuklo, nei prieštaravimo, ko nebūtų galima išvysti sapne - ir
praktiškai neįmanoma, kad bent maža dalis tų neįprastų dalykų nutiktų realiame gyvenime. Tad
aiškintojui tenka jų begalinę įvairovę suvesti į nedidelį nutikimų skaičių, - kurie beveik visada
kiekvienam iš mūsų nutinka neilgame gyvenimo kelyje: susitikimas, liga, pelnas arba nuostolis,
sėkmė ir nesėkmė, kraštutiniu atveju turtai arba netektis, kelionė, meilė,nekalbant apie
neišvengiamą - mirtis. Kiekviena būrimo rūšis - chiromantija,
astrologija ir kt., kaip ir sapnų
aiškinimas, turi praeiti pro šiuos siaurus vartus - sako keistumu niekuo neribojamą begalę
pradinių duomenų suvesti iki kokio tuzino nutikimų, beveik visada nutinkančių kiekvieno žmogaus
gyvenime. Tai nepralošiantis variantas. Nes po pirmo sutapimo kiekvienas būna sukrėstas to,
kaip aiškintojas sugebėjo perskaityti lemiamo nutikimo pranašystę - išskyrus, tiesa, statistiką.
Kaip bebūtų, jau maždaug 4 tūkst. metų sapnų vaizdų ir jų reikšmių sąrašai turi pasisekimą.
Šiandien, daug lankstesne forma ir pasitelkiant mokslo terminų žodyną, jų tradiciją tęsia
psichoanalizė, tenkindama tą patį pirmapradį poreikį.
Daugybę pranašai išaiškintų sapnų rasime Biblijoje. Tai Navuchodonosoro arba Faraono sapnai.
Vėlesnėje literatūroje iškeliama mintis, kad pats sapnas nėra toks svarbus kaip jo išaiškinimas,
paveikiantis tikrovę. "Jeruzalėje buvo 24 sapnų aiškintojai. Kartą, susapnavęs, apėjau visus juos.
Kiekvienas pateikė savo, ir puikų, paaiškinimą - ir jie visi išsipildė: nes pasakyta, kad sapnas
seka aiškintojo burna" [Iš *), kitoje citatoje] Sukurti pasakojimai, įrodantys šios doktrinos teisingumą ir
nurodantys jų dievišką pagrindą.
|
Sapnas apie įgriuvusią klėtį
Pas rabiną Eliezerą atėjo moteris ir papasakojo: "Sapnavau, kad klėtis įgriuvo". Šis paaiškino:
"Pagimdysi sūnų". Ji išėjo, - ir taip nutiko. Ir vėl jai prisisapnavo toks pat sapnas, ir ji jį
papasakojo rabinui Eliezerui, kuris taip pat paaiškino - ir taip nutiko. Trečią kartą jai prisisapnavo
tas sapnas, ir ji nuėjo pas rabiną Eliezerą. Jo neradusi, ji papasakojo jo mokiniams: "Sapnavau,
kad klėtis įgriuvo". Tie atsakė: "Palaidosi vyrą". Taip ir nutiko. Nustebęs jos raudomis, rabinas
paklausė, kas nutiko. Mokiniai jam papasakojo. Jis sušuko: "O nelaimingieji! Nužudėte tą vyrą!
Juk parašyta: ir kaip jis mums išaiškino, taip ir buvo (Pr.41:13)."
Ir rabinas Johanas užbaigia: "Kiekvienas sapnas svarbus tik išaiškinimu".
*) Iš G. Levitte, G.Casaril, Les reves et leur interpretations dans les textes post-bibliques//
Evidences, no 82, mars 1960, p.18-28].
|
Jei išsipildo neturintys sąryšio ir laikini sapnų vaizdiniai, tai tektų laikyti, kad jie gali nuspėti arba
nulemti nenuspėjamą ateitį. Bet jei išsipildo jų išaiškinimai, tai, norint priimti ir suprasti tai, užtenka
prisiminti, kokie lengvatikiai yra žmonės ir kaip lengvai jie nusileidžia įtakai, be to, papildomai, jie
yra garbėtroškos, nes malonu įsivaizduoti save pranašystės arba antgamtiško perspėjimo dalyviu.
Įtikėtina, kad dėl panašių priežasčių mūsų laikų psichoanalitiniai išaiškinimai turi ypatingą poveikį
pacientams.
II
Kitos problemos susiję su tikrovės ir sapno sąveika, su jų priešprieša, hierarchiniu santykiu,
galima sąsaja. Tik šįkart klausimas ne apie sapnų vaizdų reikšmę, o patį sapnavimo faktą. Sapnų
karalystė - tai kita Visata. Ar ji labiau reali, tokia pat reali ar mažiau reali nei pasaulis?
Dažnai buvo tvirtinama, kad vadinamosios pirmykštės tautos neskiria sapno ir tikrovės. Manau,
šią nuomonę reikia patikslinti - jos puikiai žino, kas yra sapnas ir kas yra tikrovė, tačiau regėtiems
sapne vaizdams suteikia ne mažesnę svarbą, nei tikrovei. Kartais, esant dideliam įspūdžiui, jie
sapną laiko svarbesniu nei įprastą kasdieninį daiktų suvokimą ir mano, kad jis liudija apie
kažkokią aukštesniąją realybę. Taigi, atskyrimas egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad sapnas yra
kažkas iliuzorinio, o tikrovė neginčijama. Gali net nutikti, kad sapnas laikomas pirmesniu.
Sapno reikšmingumas ir įtikinamumas atsiranda dėl jo sukelto įspūdžio. Sapnas, kuris nesukėlė
jausmų, greitai užmirštamas - tai tuščia ir bevertė fantasmagorija, kuri atsiranda ir čia mat
išsisklaido, išnyksta be pėdsakų, kad ir koks žavi būtų akimirką trukusi jos apraiška. Bet jei jos
vaizdiniai, galbūt, net ir nereikšmingi, sąmonėje sukelia pavojaus ar kitą jausmą, protas
nenurimstamai ieško slaptos nerimo priežasties. Jis jame randa kažkokį perspėjimą, kol kas
dviprasmį neaiškų atsivėrimą, kažkokią sąšauką, pranašaujančią nelaimę arba neįprasto likimo
pažadą.
Įdomu, kad patirtas jausmas išlieka nepriklausomai nuo vaizdo, kuris, atrodytų, buvo jo priežastis.
Kokia nors aplinkybė, kuri tikrovėje būtų nereikšminga, pikantiška ar juokinga, sapne sukrečia. O
jeigu taip nutiko, reikia išsiaiškinti tos baimės priežastį, kurio prigimtis sarkastiškai paslėpta.
Paaiškinimo nebuvimas sukelia nerimą. Ir atvirkščiai, iš esmės nepatrauklus, baisus ar
jaudinantis vaizdinys tapatinamas su pasigėrėjimo ar palaimos būsena, parodant, kad jį reikia
suprasti netiesiogiai ir jis, atvirkščiai, reiškia kažkokią sėkmę, keistą ir brangią likimo malonę.
Skirtumas, bent jau neatitikimas, tarp vaizdinio ir jo sukelto jausmo ir sudaro sapno ir tikrovės
atskyrimą, kur vienas visada dera su kitu, nes jausmas kyla iš paties vaizdinio, o ne pridedamas
prie jo iš šalies kažkokios neaiškios, veikiančios atskirai, pavojingos jėgos. Sapnavimo jėga tame,
kad jį reikia paaiškinti, reikia tęsinio, vos ne jo išpildymo. Kai tik jis ima varžytis su tikrove, iškart
atsiduria aukščiau jos - ir pirmiausia žmogus linkęs ginčyti tikrovę, nes jos paprastas tęstinumas
sukrečia jį mažiau nei sapnavimo stebuklai - bent jau tada, kai jis savo hipnoze sukelia jo
sąmonėje nerimą ir nesupratimą.
Greičiausia, sapnų valdžia ir neturi kitos paslapties. Iš jos seka kelios išvados, pirmiausia, kad
įvykiai sapne atrodo nemažiau tikri, nei realybėje. Visa, kas matoma sapne, laikoma esant
tikėtina. Prabudęs žmogus gali liepti pasiaiškinti draugą ar kaimyną, kuris sapne elgėsi
nedraugiškai, įžeidė ar padarė kažkokią žalą. Tasai, vargšelis, nieko nežino, tačiau priverstas
pripažinti, kad sapne iš tikro galėjo, pats to nežinodamas, nusikalsti tuo, kuo jį kaltina.
Atsikalbinėti beviltiška. Kuo gali paneigti neabejotinus jausmus?
Paragvajaus indėnas susapnavo, kad misionierius V.B.Krabas iš jo daržo vagia moliūgus, Tą
naktį misionierius buvo už 160 km nuo kaimelio, kuriame gyveno sapnavęs. Tačiau tai visiškai
neįtikino šio: jis gi matė, kaip misionierius ima ir nusineša moliūgus. Kitas susapnavo, kad tas
pats misionierius, kaltindamas kažkokiu nusižengimu, šauna į jį iš šautuvo. Sėkmingai išvengęs
mirties, bet bijodamas naujo pasikėsinimo, kitą dieną jis pabandė nužudyti Krabą.
Panašiai čiabuvis iš Borneo salos susapnavo, kad žmona jį apgaudinėja. Jos tėvas ją išsivedė,
kad jai nereiktų mokėti baudos už žmonų neištikimybę. Sapnavusiojo paliudijimas yra aukščiau
bet kokius atsikalbinėjimus ar patikinimus. Vienam prisisapnavo, kad kitas, kurį pažinojo ir
nurodė, sudavė ietimi uošviui. Uošvis iš tikro sirgo, bet neabejotinai ne nuo sužeidimo ietimi -
bent jau jis neturėjo jokios regimos žaizdos. Tai nebuvo svarbu - juk aišku, kad ietis sapne
padaro nematomas žaizdas. Apkaltintajam nieko kito neliko, kaip ieškoti pagalbos pas valdžią.
Pats jis neneigė savo kaltės, juk negalėjo būti tikras, kad jo "siela" ja, miegant nepadarė
nusižengimų, kurių jis neprisimena. [H.L.Roth. The Natives of Sarawak and British North Borneo,
1896, I, p.232]
Toks labai paplitusį aiškinimą dar XVII a. misionieriai pastebėjo tarp Naujosios Prancūzijos [17-18
a. Prancūzijos valdos Kanadoje] indėnų. "Jie mano, kad negalima suvokti, kaip elgiasi siela sapno
metu, kai ji paveikia tolimus arba net nesančius daiktus; tarsi miegant ji palieka kūną ir pati skrieja
pas sapno dalykus, į tas vietas, kur jie mato, o baigiantis nakčiai, kai sapnai išsisklaido, grįžta į
kūną." [Iš L.Levy-Bruhl. La Mentalité primitive, 1933, p.104; dauguma pavyzdžių pateikiama iš
šios knygos bei kitų šio autoriaus rinkinių]
Panašių samprotavimų pastebėta pas Hudzono įlankos eskimus, Afrikoje ir Australijoje. Kai
sapnas neatitinka tikrovės, jis laikomas tikroviškesniu nei realybė. Ch. Kelavėjus mini zulusą,
kuris susapnavo, kad jo draugas turi blogų ketinimų. Nuo to laiko jis jo vengia. Jis labiau tiki tuo,
kas perduota sapne, nei draugyste. [H.Callaway. The Religious System of Amazulu, 1868, p.164]
Dar toliau žengia irokėzai: "Tuo klausimu jų religija pasiekia ypatingą stropumą - kas jiems
prisisapnuoja, jie laiko, kad privalo tai įvykdyti kuo greičiau" [Iš L.Bruhl]. Jei kuris jų susapnavo,
kad žudo prancūzus, tai, kaip 1926 m. rašė Lalemanas, pirmasis, kurį sutiks negyvenamoje
vietoje, rizikuoja būti nužudytas.
Net nebūtina pačiam sapnuojančiam ką nors daryti, užtenka būti šalia. Kad tikrovė tiksliai
atkartotų sapną daroma viskas: "Ne taip seniai vienas žmogus iš Ojogoeno kaimo sapne matė,
kaip 10 vyrų neria į užšalusią upę, nerdami į vieną eketę ir išnerdami per kitą. Pabudęs jis iškart
suruošė didelę puotą ir į ją pakvietė 10 draugų. Visi atėjo ir buvo daug linksmybių ir malonumų...
Tada jis jiems papasakojo savo sapną, kurio, vienok, jų visai nenustebino ir jie nusprendė
neatidėliotinai jį įgyvendinti. Taigi, visi patraukė prie upės, pradėjo kirsti ledą dviem eketėms 15
žingsnių atstumu. Nardytojai nusirengė ir pirmasis nutiesė kelią kitiems - iššokęs į vieną eketę
sėkmingai išniro iš kitos; tą patį padarė ir visi kiti, išskyrus dešimtą, kuris sumokėjo už visus, nes
nesugebėjo išlįsti ir žuvo po ledu".
Kaip aiškėja iš šių pavyzdžių, sapnas ne tik pranašauja tikrovės įvykius, bet ir sukuria jai tam tikrą
prievolę, kurią reikia kuo greičiau atlikti, kad vyksmo audinyje neatsirastų trūkis, sukeliantis
sapnavusiojo mirtį. Huronai, pranašaudami būsimą psichoanalizę, laikė, kad sapnuose pasireiškia
žmogiškosios sąmonės slapti troškimai ir kad neįvykdyti norai ne mažiau pavojingi nei nuodai ar
rūgštis ir nenumaldomai tęsia savo pražūtingą veikimą: "Ir jie tiki, kad siela praneša apie savo
troškimus žodžiu bei sapnais - ir kai tie troškimai patenkinami, jie laimingi; ir atvirkščiai, kai jai
neduodama, ko ji nori, ji piktinasi - ir ne tik neduoda savo kūnui gerovės ir ramybės, ką jam
žadėjo, bet ir sukyla prieš jį keldama įvairius negalavimus ir net mirtį".
Tokia samprata vilioja piktnaudžiauti. Vietoje sunkiai įvykdomo sapno, galbūt, net nepatiriant jokio
malonumo, naudinga išgalvoti sapną, kuriame tarytum matei tai, ko iš tikrųjų nori ir kas neleistina,
kad juo iš anksto pateisintumei poelgį, kurį ketini padaryti. Mažosios Azijos kurdai, kai jiems
prisisapnuoja koks prabangus daiktas, nedelsdami pareiškia, kad privalo jį gauti "ginklu, nužudant
arba pagrobiant", o prisisapnavęs priešas yra ženklas, kad turi nedelsiant jį sunaikinti ir užvaldyti
jo turtą [Abbé J. Tfinkdji. Essai sur les songes et l'art de les interpréter en Mésopotamie//
Antropos, VIII, 1913, p.506-507].
Kraštutiniu atveju, žmogus privalo atlikti tai, ką sapne matė kas nors kitas. G.B. Štelerio liudijimu,
Kamčiatkoje užteko paminėti, kad prisisapnavo kurios nors merginos malonės, kad iš tikrųjų jas
gautum. Ji greičiau numirtų, nei nepadarytų taip, kad tikrovė neatidavė duoklės sapnui
[G.W.Steller. Beschreibung von dem Lande Kamtchatka, 1774, S.279].
Įsidėmėtina, kad visais šiais atvejais niekada neiškyla sapnų išaiškinimo klausimas - apie
skverbimąsi per jų vaizdinius prie paslėptos prasmės. Sapnas suprantamas tiesiogiai. Reikia
anuliuoti arba išpildyti jį (tokiu pačiu būdu), kad jis neliktų nepriimtu perspėjimu, tuščia grėsme,
neišsipildžiusiu troškimu, nes kitaip vaizdinys, pakrautas aukščiausios pavojingos galios, pats
apsireikš tikrovėje ir išlies savo stebuklingą jėgą.
Tokiomis sąlygomis sapnas - tai ne pranašavimas, o likimas; ne ženklas, o privalomas ateities
vaizdas. Sapnavęs, o kartu ir visas pasaulis turi atitikti tai fantasmagorijai. Todėl taip svarbu prieš
karą regėti pergalę, prieš medžioklę - laimikį, prieš lošimą - laimėjimą. Žmogus sąmoningai save
išsekina pasninku ir budėjimu tol, kol sulaukia haliucinacijų, kuriose susiprojektuoja jo norai.
Sapnas, kuriame užsispyrėlis krenta išsekus jėgoms, ko gero ir negali būti kitoks, nei jo valios
parodymas. Tačiau tuo pačiu sapnas duoda jam užtikrinimą, kurio jam reikia. Jis neįtaria, kad jį
aplankančius vaizdinius sukelia jo nuostatos. Jis mano, kad tir jam pavaldūs vaizdiniai kyla kitur,
ateina iš išorės ir yra jam skirti, kad tai lemtis, kuria reikia pasitikėti. Sapnas garantuoja ateitį ir tuo
pačiu metu yra kaip atpildas už nuopelnus ir aukas, už paklusnumą. Iš tikro, tai jau ne pasyviai
gaunama atsitiktinumo malonė, o laukiamas, vos ne prievartinis aukštesniosios galios sukeltas
įvykis, su kuriuo vėliau nuolankiai taikstysis realūs nutikimai - tarsi pavėlavusi ir neišvengiama
nuotrauka.
Tuo pačiu, sapnas, neapibrėžtos tikrovės migloje, duoda žmogui tam tikrą vaizdą, dėl savo
paslaptingo pasireiškimo iššauktą antgamtiškos galios. Atvėrimas per sapnus - tai realybės
kopija, kylantis iš jos ir atsakingas už ją. Ji apiformina tikrovę taip, kaip turėtų realizuotis. Ateitis
nepažini, neapibrėžta. Pamatyta sapne tampa neišvengiama. Tame yra sapno jėga - ji paveržia
tikrovę. Jo silpnumas tame, kad kiekvienam sukčiui nereikia jokių pastangų pareikšti turint
neįkainojamą dovaną, kilusią sutelkus nepasiekiamas paslaptis - miegančiojo sąmonėje.
Neblogai būtų pajėgti valdyti ir registruoti sapnus. Ir tikrai ten, ten, kur sapnas yra vienu iš
politinės valdžios pagrindų, jis, savo prigimtimi įtartinas, trumpalaikis, kvepiantis išmone ir niekaip
neįrodomas, pradeda virsti socialiniu institutu. Reglamentuojamas jo naudojimas, rūpestingai
apibrėžiamos jo kompetencijos ribos. Visur, kur pastebima inkubacijos praktika [nakvojimas
šventykloje siekiant išvysti pranašingus sapnus], ji palydima tiksliai sustyguotu ritualu.
Žengdamas į šventyklą, kandidatas turi apsivalyti, jis būna patyrusių tarnautojų priežiūroje, šie
kartu turi išimtinę teisę patvirtinti dievų siųstų vaizdinių tikrumą. Be to, ne visi sapnai turi tą pačią
galią. Didžiausia vertė duodama pasikartojantiems, vienu metu aplankantiems kelis
miegančiuosius arba po savęs paliekančių kokią nors relikviją ir tuo pačiu patvirtintiems,
patikimiems, tvarkingiems. Tokie sapnai sapnuojančiajam garantuoja socialinę tarnybą, duoda
jam valdžią gydyti, bausti, maitinti, vadovauti šventajam šokiui, atlikti liturgines apeigas,
įgyvendinti senovinius mitus, atlikti šventąsias genealogijas [L.Levy-Bruhl. Mythologie primitive,
p.23-25; L.Levy-Bruhl. Experience mystique, p.111-113]. Jie tampa paveldima vertybe,
pasikartodami iš kartos į kartą tie patys sapnai patvirtina ir įamžina visos giminės ryšį su
neregimu, suteikiančiu jam titulus ir pranašumą.
Nuo šio momento sapnai tampa teisinės sistemos veiksniu. Bet jie jau neturi nieko bendra su
nesusijusiais, stichiniais, nenuspėjamais sapnuojančiojo vaizdiniais. Greičiau, jie atlieka giminės
talismano funkciją, kurios valdžios daugelis pavydi, nes ją, tarp kitko, galima parduoti ir pirkti, o
taip pat laimėti arba prarasti lažybų, aukciono, kovos metu.
Skaitykite tęsinį, 2 dalį,
3 dalis , 4 dalis
Apie autorių
Rože Kaijua [Roger Caillois, 1913-1978], prancūzų eseistas, jaunystėje dalyvavęs siurrealistų
grupėje, 4-ojo dešimt.pabaigoje, kartu su Ž.Batajumi, įkūręs Paryžiaus sociologijos koledžą.
Išleido knygas "Mitas ir žmogus" (1937), "Žmogus ir šventumas" (1939), "Žaidimai ir žmonės"
(1958), "Akmenų raštai" (1970), "Asimetrija" (1973). Yra parašęs apysaką "Pontijus Pilotas".
Papildomi skaitiniai:
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
Ralph Robert Moore. Sapnai
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Karlas Kastaneda. Dono Chuano mokymas
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Edgaras Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Antuanas de Sent Egziuperi
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Aksominės atostogos
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
A.Tolstojus. Pirtyje
Volė Šojinka
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos