Chodžiakbaras Šaichovas (uzbekų)
Deimanto spindesys

<<< Pradžia: Renė paslaptis

2. Į "Juodąją skylę"

Apie "juodąsias skyles" težinoma, kad apie jas nieko tikro nežinoma.
Iš pasisakymo astronomų kongrese

Dabar, kai reikalas buvo sutvarkytas, jis pagaliau galėjo gerai pailsėti. Tiesa, miegoti Azizovas nesiruošė. Netikėjo, kad po tokios nervinės įtampos pavyks greitai užmigti. Jis nusprendė tiesiog pagulėti savo kajutėje ir palengva apmąstyti šios dienos įvykius. Tačiau netikėtai užmigo ir pramiegojo 6 val. kaip kūdikis – be jokių sapnų.

Jam niekas netrukdė. Matyt, išgelbėtasis "Fotono" ekipažas miegojo dar kiečiau, pirmąkart per du metus būdamas visiškai saugus. Azizovas atsimerkė, pasitampė, atsisėdo ant spyruokliuojančios lovos. Krūtinėje jautė malonią šilumą. Azizovas džiaugėsi ir buvo sujaudintas. Kaip gerai, kad gretimose kajutėse vartosi, knarkia, švilpčioja sapnuodami tavo išgelbėti draugai!

Atsipalaidavęs Azizovas išėjo į koridorių, pažvelgė į platų iliuminatorių. Apačioje didingai plaukė rausvai oranžinis Renė diskas. Taigi-taigi. Nejaugi planetoje iš tikro surasta neorganinė gyvybė? Ar tai tik kažkokios ypatingos fizikinės-cheminės reakcijos? Nuo rytoj jie pradės detalius tyrimus. O šiandien visiškas poilsis. Ir nė žodelio apie Renė, Godvo, kosmosą. Fizinės žmogaus galimybės, priešingai jo vaizduotei, nėra beribės. Švilpaudamas linksmą dainelę, jis nuėjo į centrinį pultą. Tuo metu budėjo Šachbozas Muratovas. Žinodamas, kad šiuo metu budėjimas tėra formalumas, Azizovas priėjo prie Šachbozo ir jau norėjo draugiškai paplekšnoti per petį, kai tas atsisuko. Budinčiojo veido išraiška buvo susirūpinusi; ir tai iškart perėmė Azizovas.

- Kas nutiko? – negarsiai paklausė, staigiai truktelėdamas pečiais, tarsi nusipurtydamas miego likučius.
- Skubi kosmograma, vade. Tik ką priėmiau!

Azizovas paėmė kosmogramos plokštelę. Tai, ką perskaitė, jį nepaprastai nustebino.

"Deimanto" žvaigždėlėkis, Azizovui

Medelsdami ruoškitės skrydžiui. Startas – iškart gavus papildomus nurodymus.

Žemė, Centrinė kosminių skrydžių valdyba, Borodkinas

Azizovas susimąstė. Še tau! Padarė paslaugą Valentinas Denisovičius, nieko nepasakysi! Ką visa tai reiškia? Juk turėjo planą, tikslų ir aiškų. Po dviejų mėnesių buvo laukiama antrojo laivo iš Žemės. O tuo tarpu jie – Azizovo komanda ir Pito Starko ekipažas rengėsi pradėti Renė tyrinėjimus... Ir be to, ką reiškia "ruoškitės skrydžiui"? Žemėje gerai žino, kad "Deimante" tėra 15 ekspress-kamerų, o žmonių dabar – 17... Ne, sugrįžti į Žemę be antrojo laivo negalima. O Pito ir jo draugų įtempto darbo vaisiai? Imti ir viską mesti likimo valiai? Ir, galų gale, juodųjų akmenų-sraigių paslaptis?

Azizovas senu įpročiu pasikasė smakrą. Ypač disciplinuotas, turintis stiprų atsakomybės jausmą, jis, gavęs nelogišką įsakymą, visada reikalaudavo papildomų paaiškinimų. Tiesa, tokie įsakymai būdavo retai.

- Gal mūsų pranešimas nuėjo iškraipytas? – su slapta viltimi paklausė Šachbozo. – Žemė kažką ne taip suprato ir, savo ruožtu, ėmėsi bereikalingo atsargumo?..
- Negali būti! – užtikrintai atsakė pilotas. – Štai gavimo patvirtinimas.

Azizovas atsiduso:
- Teks dar kartą užmegzti ryšį. Po velnių, kiek energijos iššvaistome veltui! Gerai, parenk įrenginį.

Jis stengėsi suformuluoti kosmogramą kuo lakoniškiau, atmindamas, kad kiekvienas papildomas žodis, perduotas į Žemę, - tai energija, kurios atsargos "Deimente" nebuvo begalinės.

Žemė, Centrui, Borodkinui

Startuoti negaliu. Laukiu antro laivo. Iki atskrendant – Renė tyrimas. Perspektyvu.

Azizovas

Ošsiuntęs atsakymą, jis kiek nurimo ir vėl susimąstė. Ne, negali Žemė be svarbių priežasčių duoti tokį įsakymą. Azizovas gerai žinojo Borodkiną. Apsidraudėliu jo nepavadinsi. Ir vis dėlto... "Deimantas" – puikus laivas, geros būklės. Antras žvaigždėlėkis prie Renė bus tik po kokių dviejų mėnesių... Niekinis laiko tarpas kosmoso masteliais. Kas gali nutikti per tokį laiką?

- Gal kas blogai su antruoju žvaigždėlėkiu? – tarsi perskaitęs vado mintis spėjo Šachbozas.
- Kuo čia dėtas žvaigždėlėkis? – numojo ranka Azizovas.
- O kas tada?
- Norėčiau žinoti!

Pasigirdo būdingas garsas, vėl suveikė ryšio imtuvas. Atėjo naujas Borodkino pranešimas. Azizovas perskaitė:
"Jums reikia patraukti "Deimantą" iš Renė traukos zonos. Taške, kurios koordinatės..., - toliau ėjo skaičių virtinė, - laukite susitikimo su "Buranu". Po susitikimo ir ekipažo perskirstymo, nedelsiant skristi į Žemę arba bet kurios kitos gyvenamos planetos. Smulkiau vėliau".

Azizovas atsisėdo į supamąją kėdę ir, supdamasis, joje tylėdamas pasėdėjo ketvirtį valandos. Pagaliau ištarė, žvelgdamas į jaunuolį pavargusiomis akimis:
- Šachbozai! Prašau, niekam kol kas nesakyk nė žodžio. Ir pašauk, prašau Pitą. Reikia pasitarti.

* * *

Pirmąkart per paskutinius du metus Pitas Starkas, "sraigių" sunaikinto "Fotono" žvaigždėlėkio vadas, leido atsipalaiduoti. Jis susapnavo tai, ko taip norėjo ir ko taip bijojo. Sugrįžimą iš žvaigždžių. Sugrįžimą į Žemę. Kosmouostas, nušviestas Saulės spindulių, žmonių ir gėlių jūra. Tačiau ir linksmi žmonių veidai, ir ryškios spalvos buvo tarsi per miglą. Aiškiai matėsi tik Lena su vaikais. Žmona nė kiek nepasikeitė per tuos metus, ir jam buvo netgi kiek apmaudu.

Jis stipriai pabučiavo jos mėta kvepiančias lūpas, iškart puolė prie vaikų – sūnaus Artūro ir dukros Alisos. Dieve mano! Kaip jiedu išaugo! Tik dabar, spausdamas prie krūtinės vaikų galvas ir juos bučiuodamas, jis suprato, kas yra tie du metai.

... Staiga naujas regėjimas. Tarsi praėjo jau kelios dienos po sugrįžimo. Jis, vis dar nepripratęs prie žmonos ir vaikų, važiuoja su jais atviru automobiliu tuščiu kalnų keliu, nusėtu juodais akmenimis. Netikėtai vairuotojas garsiai pasignalizavo.
- Kam tai? – paklausė Pitas. – juk kelias tuščias.
- Priekyje pavojus, baisus pavojus!, - ir vėl paspaudė signalą.

Pitas prabudo ir kelias sekundes gulėjo nejudėdamas, atsimerkęs, kol suprato, kad tai iškvietimo signalas. Jis staigiai atsikėlė, su nuoskauda jausdamas, kaip tirpsta ką tik regėtas saldus sapnas, ir atidarė kajutės duris. Ant slenksčio stovėjo Šachbozas.

- Ko reikia, vaikine? – paklausė Pitas.
- Atleiskite Komandore. Olmosas Azizovičius prašo jus skubiai ateiti į radijo kabiną. Nori pakalbėti svarbiu klausimu.
- Gerai, - Pitas sportiškai greitai užsimovė šiltą megztinį, mėgiamą savo drabužį, pašiaušė trumpus savo plaukus ir išėjo į koridorių. Atskiri sapno epizodai vis dar šmėkščiojo jo sąmonėje, ir jis nesiruošė galutinai jų atsikratyti.

Azizovas susimąstęs stovėjo prie retransliatoriaus ekrano. Nervingi, stiprūs pirštai tvirtai sukibę už nugaros. Atsisukęs, išgirdęs žingsnius, jis linktelėjo Pitui ir parodė krėslą:
- Atleisk, drauguži, kad neleidau pailsėti.
- Niekai...
- Ir dar už tai, kad teko atitempti tave į kabiną. Tačiau supranti, kiekvieną sekundę gali ateiti skubus pranešimas...

Rimtas vado tonas iškart išbudino Pitą:
- Tačiau manau, kad pašaukei mane ne tam, kad atsiprašytum.
- Ne, - Azizovas draugui papasakojo apie paskutinius pranešimus iš Žemės.

Pitas buvo patyręs žvaigždėlėkininkas. Sudėtingose situacijose, kaip tvirtino daugelis jo kolegų, jis išlikdavo ne tik ramus, tačiau parodydavo ir įgimtą jumoro jausmą:
- Žinai Olmosai, centre dirba toli gražu ne visažiniai, - sumurmėjo jis tokia ramia veido išraiška, kad Azizovas nesusilaikė nenusišypsojęs. – Aš, kaip žinai, neturiu priežasčių, dėl kurių nenorėčiau kuo greitesnio susitikimo su Žeme, tačiau... po velnių! Pasamprotaukime logiškai!
- Gerai, sutiko Olmosas. – Būtent tam ir pakviečiau.
- Kada "Buranas" bus Renė zonoje?
- Po dviejų mėnesių, tu gi žinai?
- Jei paliksime gravitacinį Renė lauką ir riogsosime tuščiame kosmose, "Buranas" greičiau neatskris, ar ne?
- Būtent.
- Iš kitos pusės, patys, be "Burano", iki Žemės nenuskrisime. Mūsų 17, o ekspress-perėjimo kamerų tik 15. Nori-nenori, o "Burano" laukti teks. Sutinki?
- Iki šiol viskas logiška.
- Dabar klausyk. Nieko neveikti du mėnesius tuščiame kosmose – tai juk iš proto išeisi iš nuobodulio! Siaubinga! Kodėl nepalaukti "Burano" prie Renė? Atliksime kelis įdomius eksperimentus, sumanymų turiu. Žiūrėk, ir laikas prabėgs nepastebimai, ir šiokia tokia nauda iš to bus.
- Galvoji, pats negalėjau susiprotėti?
- Tai kas per problema?
- Logika logikai, Pitai, tačiau įsakymas yra įsakymu.
- O jei įsakymas prieštarauja logikai? – šyptelėjo Pitas.
- Negalime taip tvirtinti, nes nežinome priežasčių.
- Tačiau "Buranas", kaip besuktum, atskris tik po dviejų mėnesių, o gravitacinį Renė lauką galime palikti per 2-3 valandas! – šūktelėjo Pitas. Žmogus rimtas, tačiau kartais parodydavo jaunatvišką nekantrumą. Atrodo, kad ir šį kartą jis gerokai įsuko savo nervų skaidulas. – Nežinau, kaip manai, tačiau, pagal mane, tai gryniausias biurokratizmas! Kažkas centre nusprendė dėl visa ko apsidrausti. Kad tik ko nors neatsitiktų! – netikėtai jis nusispjovė ant grindų.
- Nurimk, Pitai, - paprašė Azizovas. – Juos galima suprasti. Jie bijo dėl mūsų gyvybių.
- O aš tau sakau, kad jokio pavojaus nėra! Taip, "sraigės" sugraužė mūsų laivą! Tačiau tai buvo susidūrimas su nežinomybe. O dabar mums "sraigės" tiek baisios, kiek koks peliokas. Du metus išgyvenau Renė planetoje, du metus! Sutinku dar du mėnesius! Tačiau, tik Renė! Laukti "Burano" orbitoje nenoriu! Tikras, kad mano vaikinai irgi nesutiks. O mūsų dauguma!
- Na, ką gi... - pradėjo Azizovas.

Užbaigti nespėjo. Pasigirdo melodingas gausmas, suveikė ryšio sistema. Trečiasis pranešimas iš Žemės paaiškino viską.

Renė, "Deimantas", Azizovui, Starkui

Patvirtintais Centrinio informacinio skaičiavimo centro duomenimis, Godvo sistema, į kurią įeina ir Renė planeta, jau kurį laiką veikiama stiprios gravitacinės jėgos iš Gulbės-X-3 sektoriaus. Ji pakeitė savo orbitą ir su pastebimu pagreičiu juda link tos žvaigždės. Pagal visuminius duomenis, visa sistema po 300 m. turėtų pasiekti tą gravitacinę masę. Atsižvelgiant į daugelį veiksnių, spėjam, kad Gulbės-X-3 sektoriuje egzistuoja "juodoji skylė".

Jūs turite nedelsdami, gavę šį pranešimą, nutraukti bet kokią veiklą, palikti Godvo traukos zoną ir pasiekti nustatytą tašką, ku susitiksite su "Buranu"

Žemė, Centrinė kosminių skrydžių valdyba, Borodkinas

- Fiū, - tik švilptelėti sugebėjo Pitas.
- Tai bent siurprizas! Toks pats, kai įžengėte į "Deimantą", - susirūpinęs tarstelėjo Azizovas ir iškart pasitaisė, - Kalbu apie netikėtumą... - Jo pirštai, barbenę stalą, išdavė nervinį jaudulį. Ir tikrai, naujiena jį pribloškė. Jis nežinojo, kaip ją pradėti aptarinėti.
- Bendrai, velniava! – trinktelėjo kumščiu Pitas. Tada staiga išsitiesė krėsle, veide pasimatė pasimetimas. – Olmosai, - tyliai pratarė, - vadinasi visos tos "sraigės", ta neorganinė gyvybė žus? Ar kaip?
- Žus ar išnyks – skirtumas mažas...
- Tačiau kaipgi taip... - Pitas skėstelėjo rankomis. – Juk tai unikali, galbūt, rečiausia gyvybės forma... - Galvoji, kad nesuprantu! – Azizovos veriančiu žvilgsniu pažvelgė į Pitą. – Tačiau pakeisti planetų sistemos judėjimo neturime galimybių... Tad vykdysime įsakymą – ruoškitės startui...

Jis nuėjo prie videoekrano ir sustojo, apie kažką įtemptai mąstydamas.

- Klausyk, Olmosai, - prašančiu balsu prakalbo Pitas, o gal pagriebiam pora tų "sraigių", ką? Apgyvendinsime kokiame nors asteroide – tegu gyvuoja, ką?
- Gal, gal... - išsiblaškęs atitarė Azizovas.
- Už skrydžio saugumą gali nesijaudinti, Sukišim jas į plastiko dėžę, o ją apjuosim dvigubu magnetiniu lauku. Olsosai... Olmosai! Ką ten murmi?

Azizovas ir iš tikro sumurmėjo kelis žodžius, iš kurių buvo galima susiprotėti tik tariant "juodoji skylė". Tada staigiai pasisuko į Pitą, o akyse žybtelėjo linksmos ugnelės:
- Pitai! Drauguži! Yra idėja! – šūktelėjo. - Nagi?
- "Burano" skridimą reikia atšaukti.
- Nieko sau idėja!
- Tu klausyk, klausyk! Prieštarauti galėsi vėliau. Taigi, "Burano" reisą reikia atšaukti. "Deimantas" į Žemę grįžta su 14 ar 15 žmonių. Du ar trys lieka Renė planetoje, kur nustato didžiausias "sraigių" sankaupas..

Pitas neleido jam baigti: - Pradedu suprasti! O Žemė tuo metu rengia kelis laivus, pritaikytus "sraigių" išvežimui...
- Teisingai! Be to, mokslininkai suras kokią nors tinkamą negyvenamą planetą. Mes išsaugosime šią gyvybės formą...

Pitas karštai paspaudė ranką Azizovui:
- Olmosai! Tu šaunuolis. Kada nors "sraigės" pastatys tau paminklą. Jei įgaus daugiau proto, žinoma.
- Nieko, apsieisim be šlovės, - atsakė juoku tasai.

Pitas krenkštelėjo, suraukė vešlius antakius:
- O ar spėsim? – tarė su abejone balse. – Juk gravitacinis Renė laukas dabar stiprės kiekvieną dieną. Ar sugebės mūsų laivai pakilti nuo Renė planetos po 2-3 mėnesių?
- Manau, spėsim. Juk Renė judėjimo greitėjimas prasidėjo palyginti neseniai. Tačiau neimsim spėlioti. Imkim ir paskaičiuokime su kompiuteriu. Imkim maksimalias parametrų reikšmes...

Jis greitai suvedė duomenis į kompiuterį, netrukus tablo parodė rezultatą.
- Matai, atsargoje turime gerus metus...
- tačiau su sąlyga, kad neįvyks kas nors nenumatyta.
- Tačiau 2-3 mėnesiai garantuojami bet kuriuo atveju. Neja, visa tai galima pasitikslinti. Šiandien visas ekipažas imsis darbo...

Nusitęsė ilga įtempta pauzė. Abu kosmonautai galvojo apie tą patį. Pirmas neištvėrė Pitas.
- Kas? – kimiai paklausė jis.
- Aš, - ramiai atsakė Azizovas.
- Kodėl?
- Reikia.
- O jei aš?
- Ne.

Abu pasikeitė klausimais ir atsakymais, tarsi mesdami vienas kitam kamuolį.
- Čia nėra ko ginčytis, - paprieštaravo Azizovas. – Tu pavargai, tau reikia moralinio ir fizinio atsistatymo. Taigi, renė planetoje lieku aš. Tu vadovausi "Deimanto" skrydžiui į Žemę.

Pitas nuleido galvą.

- Su manimi lieka dar vienas žmogus, - tęsė Azizovas. – Tačiau tai turi būti vaikinas iš tavo ekipažo. Toks, kuris viską žino apie "sraiges" ir ypač nenusimins, negrįždamas laiku namo. Ar turi ką nors nužiūrėjęs?
- Adamas! Tai kosmoso fanatikas.
- Aš nesu sužavėtas fanatikų, - nutaisė grimasą Azizovas.
Na, ne! – gyvai prakalbo Pitas. – Gal ne taip pasakiau. Jis fanatikas, na... gerąja prasme. Tarp kitko, būtent Adamas pirmasis pastebėjo, kad "sraigės" graužia mūsų laivą. Jei ne jis – kas žino? – kas būtų su mumis? Ir kelias būdingas "sraigių" ypatybes jis pastebėjo?
- Ką gi? Jei Adamas sutiks, neprieštarausiu, - tarė Azizovas. – O ir aplamai neužsimiršk, kad mudviejų planai ir liks planais, jei nepalaikys komanda.
- Na, už savus aš garantuoju! – energingai šūktelėjo Pitas.
- O aš su savus! Tačiau vis tiek reikia pasikalbėti. Duodu visuotinio susirinkimo signalą. – jis paspaudė klavišą ir kažkaip susimąstęs, svajingai nusišypsojo.
- Tu ką? – paklausė Starkas.
- O žinai, jaunystėje užsiminėjau "juodųjų skylių" teorija ir net atlikau vieną tyrimą...
- Kas tik jomis neužsiėmė! – atsiduso Starkas ir čia pat ryžtingai pareiškė. – O aš štai dar ką siūlau. "Burano" skrydžio atšaukti nereikia. Tegu skrenda, kaip buvo numatyta. Vis tik į čia atvyks anksčiau. Ar maža kas? O antru laivu galima atgabenti specialią aparatūrą ir sumontuoti Renė planetoje. Žinai, kam? Kad ji vėliau pateiktų duomenis apie erdvėlaikio pokyčius artėjant planetai prie "juodosios skylės"...

Atsidarė durys. Į kabiną rinkosi žiovaujantys kosmonautai. Dangus videoekrane buvo juodas, tarsi visas žvaigždes ir planetas jau būtų į save sutraukusi ir prarijusi paslaptingoji "juodoji skylė".

* * *

Nusileidimo modulis "Burgutas" nusileido šalia olos.Nusileidimo viena prevencijai iš anksto paveikė nestipriu magnetiniu lauku, išvaikiusiu "sraiges". Dabar jos susispietė atokiau, gerdamos Godvo spindulius ir tarsi laukdamos akimirkos, kai jėgos laukas dings ir bus galima pasmaguriauti "Burguto" metalu. Olmosas su Adamu išėjo į lauką. Jie dviese turėjo praleisti Renė planetoje 6 savaites.

- Na ką, įsikursime? – paklausė vadas.
- Ko gero...

Trobele kosmonautai vadino namelį, kurį pastatė oloje iš "Fotono" likučių. Tuo metu pasigirdo geležies skambesys ir girgždėjimas. Liuke pasirodė dvi nerangios galūnės, o vėliau ant paviršiaus nušoko "Sebarga-3012". Tai buvo robotas, iki viršaus prikimštas pozitroninės technikos. Jis jau dalyvavo 5-6 ekspedicijose ir laikė save užkietėjusiu keliautoju. Kažkas davė robotui pravardę Beganas, ir ji visiems laikams prilipo jam. Žemėje dar neatsikratė įpročio robotams duoti panašumą į žmones. O buvo metas – tame matė vos ne tikslą. Tada pasuko į kitą kraštutinumą. Galiausiai buvo rastas "aukso vidurys" – robotams, ypač buitiniams, duodavo primityvius charakterius ir "multiplikatyvią" išorę, atmindami, kad tie tvariniai turi ne tik atlikti didžiąją fizinio darbo dalį, tačiau ir linksminti, nuraminti žmogų.

Ne be reikalo Starkas pavedė Beganui rūpintis Azizovu ir Adamu. Tai buvo nuoširdžiai naivus ir gudragalvis plepys. Kalbėjo tęsiamai, uždavinėjo kvailus klausimus, keistai vartė dideles akis, atkakliai trynė delnu tarpuakį, mokėjo apsimesti nugalėtu, nustebusiu arba sužavėtu. Tai buvo aukščiausio lygio komunikabilus kūrinys. Patyrusius, nusipelniusius kosmonautus Beganas vadino "seniais", o jaunesnius – "broliukais". Jei darbo metu tekdavo kreiptis į keletą kosmonautų, tai jis patetiškai pakeldavo rankas ir sušukdavo: "Draugai mano! Broliai!" Savaime aišku, kad. Nepaisant paprastos išorės, Beganas puikiai susitvarkydavo su skaičiavimo mašinos, antros klases informatoriaus, bibliotekininko, jau nekalbant apie daugybę darbinių profesijų, funkcijomis.

Dabar Beganas tiesiog stovėjo susižavėjęs tuo, kad ir jam lemta keliauti į "juodąją skylę". Tiesa, jis nežinojo, kas tai yra. Jam tiesiog patiko pavadinimas – "juodoji skylė". Buvo jame kažkas paslaptinga ir nesuprantama.

- Ech, kvailys aš, kvailys, - skundėsi jis Azizovui ir Adamui, pakaitomas pasukdamas į juos savo įdomų veidą.
- Iš kur tokia savikritika?
- Nesimokiau vaikystėje astrofizikos, - štai kas! – išklojo robotas.
- Na varyk, varyk, Beganai, - nusišypsojo Azizovas, - mokytis niekada nevėlu.
- Ypač astrofizikos, - pridūrė Adamas.
- Oi, tai tiesa? – apsidžiaugė Beganas. – Tada galima, iškart jūsų paklausiu?
- Na varyk, ką ten su tavimi!
- O nesijuoksite?
- Drąsiau, Beganai!

Tasai krenkštelėjo, tarsi sukaupdamas drąsą, ir greitakalbe išpleškino:
- O kas ta "juodoji skylė"?
- Paklausk ko nors lengvesnio – vienu metu nusikvatojo kosmonautai.
- Na, nors apytikriai... trynėsi už nugarų Beganas.
- Adamai, paaiškink jam, - paprašė Azizovas.
- Matai..., - susimąstęs pradėjo Adamas, - tikriausiai žinai, kas yra antrasis kosminis greitis? Tai greitis, kuris reikalingas, kad objektas galėtų įveikti dangaus kūno trauką ir palikti jo orbitą. Pvz., kad dumti iš Mėnulio, reikia vos didesnio nei 3 km/s pradinio greičio. Žemei tas dydis pasiekia jau 11,8 km/s. Taigi, yra dėsnis: kuo masyvesnis dangaus kūnas, tuo didesnio greičio reikia norint palikti jo traukos zoną. Dabar įsivaizduok, kad kosmose yra tokios milžiniškos masės kūnai, kad "pakilimui" neužtenka net pradinio 300 tūkst. km/s greičio. Nesunku įsivaizduoti, kad iš tokių supermasyvių kūnų neišsiveržia jokia informacija, nei šviesos spindulėlis, nei spinduliavimo bangos. Tie kūnai visiškai nematomi ir todėl gavo pavadinimą "juodosios skylės". Supratai?
- Oi-oi-oi! – išraiškingai sušuko Beganas ir paniškos baimės veidą uždengdamas delnais. – O galima dar paklausti?
- Nesivaržyk, Beganai. Suteik galimybę mums sublizgėti erudicija.
- Vadinasi "juodosios kylės" labai labai didelės?
- Visai ne. Pavyzdžiui ir Žemė gali tapti "juodąja skyle", jei...
- Jei?
- Jei suspaustume ją iki 1 cm skersmens kamuoliuko.
- Ir kaip gi... o kaip... - Begano mintys blaškėsi. – O kaip sužinojo apie "juodąsias skyles", jei jųnei nesimato, nei nesigirdi?
- Na, iš pradžių jų egzistavimą nustatė teoriškai. O praktiškai... "Juodųjų skylių" milžiniška trauka, pritraukianti bet kokį kūną, materiją ar spinduliavimą. Be to ... būna binarės žvaigždžių sistemos, kuriose viena žvaigždė yra labai ryški milžinė, o kita – "juodoji skylė". Tokiais atvejais, "juodoji skylė", aišku, ima tempti į save porininkės žvaigždės apvalkalo dujas. Dujų srautai teka link skylės spirale, trinasi vieni į kitus, įkaista iki milijonų laipsnių ir susikuria rentgeno spinduliavimas, kurį ir galima aptikti. Štai tau vienas "juodųjų skylių" aptikimo būdas. Yra ir kitų.
- O štai dar... - vėl prakalbo Beganas. – aš kažkur nei tai skaičiau, nei tai girdėjau, kad "juodosios skylės" – tai vartai į antipasaulį? Tai tiesa?
- Oho! – Azizovas su Adamu susižvalgė. – Taigi mūsų Beganas ne toks jau ir paprastas? Na apsimetėli, tai vadinasi mus maustei?
- Na ne gi! Tiesiog taip paklausiau. Netyčia. Netikite, ką? Netiki, seni?
- Tiek to. Adamai, paaiškink jam.
- Mielai, - nesumišęs ir tuo pačiu metu su ironija atsiliepė tasai. – taigi, mielas mūsų smalsusis Beganai, reikia tau pasakyti, kad dar senovėje, daug metų iki naujosios eros,kai kurie mokslininkai išdėstė teiginius o daugybinius pasaulius. Taip, senovės graikų filosofas Anaksagoras...
- Anaksagorą aš žinau, - džiaugsmingai šūktelėjo robotas.
- Anaksagoras rašė, - tarsi nieko nebuvo, tęsė Adamas, - kad regimas mūsų pasaulis susideda iš daugybės elementarių dalelių, o tos, savo ruožtu, iš dar mažesnių, ir taip iki begalybės. Anaksagoro rankraščiuose yra tiesiogiai nurodyta, kad kiekvienoje tokių sistemų, savyje turinčių visas erdvės savybes, gyvena gyvos būtybės. Ten yra savas dangus, saulė, žvaigždės. Apie tai, taipogi, tik kiek kitaip, vėliau kalbėjo daug kitų mokslininkų, tarp kurių išskirsime Džordaną Bruno ir Leibnicą...

Savo monologą Adamas pradėjo pašaipiai ironiškomis gaidomis, tačiau pamažu atėjo įkvėpimas, akys sublizgėjo, balsas suskambo:
- Tačiau netrukus tapo aiškus tokių idėjų naivumas, - tęsė Adamas. – Iš jų tiesiog šaipėsi. Ir vis tik 20 a. pabaigoje mokslininkai vėl grįžo prie lygiagrečių pasaulių hipotezės, tiesa, jau kokybiškai naujame lygmenyje, - pilotas kalbėjo karštai, tarsi stengdamasis įtikinti pats save. – Imkim, pvz., rutulį. Jo paviršius uždaras ir tuo pat metu begalinis. Susitarkim, kad to rutulio paviršius – tai dvimatis pasaulis su gyvomis būtybėmis. Jos, tos dvimatės būtybės, gali judėti rutulio paviršiumi niekur nerasdamos kliūčių. Būtent todėl joms nepaprastai sunku suvokti, kad jų begalinis pasaulis tėra, viso labo, baigtinio tūrio rutulys. Trimatis pasaulis joms – tik abstrakcija, nerealus pasaulis. Taip ir mums, žemiečiams, mūsų trimatis pasaulis atrodo begaliniu, o ketvirtas matavimas atrodo kažkokia nesuvokiama abstrakcija, simboliu. Įdomu, kaip mes atrodome keturių matavimų būtybėms? Kaip manai, Beganai?

Beganas su vargu pasikasė pakaušį. Jo nosis-bulvė susiraukė:
- Žinai, broleli, visa tai labai įdomu, nors truputį supainiota, - sumurmėjo jis, - tačiau nepastebiu, koks ryšys tarp Anaksagoro, įvairių tų pasaulių ir "juodųjų skylių"?
- O ryšis čia tiesioginis, - paaiškino Adamas. – Daugelis mokslininkų tikina, kad "juodosios skylės" būtent ir yra "durys" tarp daugybinių pasaulių.
- Eik sau! – robotas buvo nustebintas.

Azizovas pasisuko į Adama:
- Neužmiršk pridurti, kad visos šios prielaidos kaip ir anksčiau lieka tik hipotezėmis. Dar niekam nepavyko nė per nago juodymą jų įrodyti.
- Tačiau juk ir paneigti jų nepavyko?
- Todėl jos ir laikomos hipotezėmis.
- Kaip laikysi... - tyliai nutęsė Adamas.

Į pokalbį vėl įsiterpė Beganas:
- O kaip patikrinti tas hipotezes, jei patys sakote, kad, prisiartinus prie "juodosios skylės", jų gravitacinė trauka bet ką suplos į blyną?
- Visai ne, kvaila tavo galva! – vėl įsiaudrino Adamas. – mus visus suplotų, jei aplink "juodąją skylę" veiktų mūsų pasaulio dėsniai. Tačiau tame ir visas įdomumas, kad šalia jų laiko ir erdvės savybės smarkiai pakinta. Yra tikimybė, kad pavyks nepažeistam patekti į "juodąją skylę". Tiesa, tai irgi tik hipotezė... - Adamas pažvairavo į vadą.
- O ne, seni! – skėstelėjo rankomis Beganas. – Tokių žaidimų nežaidžiu! Ir jums nepatariu. Į "juodąją skylę" aš nelįsiu.
- Nusiramink, kvaileli! – vienu balsu šūktelėjo abu žvaigdėlėkininkai. Niekas į ten ir nesiruošia.

Vyrai tarsi susigriebė:
- Adamai, pakaks! – nusimetė neveiklumą Azizovas. – Laikas imtis darbo. Einam, patikrinsim lūšnelę. O tu, drauguži, užsiimk iškrovimo darbais. Tik atidžiau žiūrėk po kojomis. "Sraigės" nediskutuos su tavimi apie "juodąsias skyles".
- O apie ką?
- Ogi apie nieką. Suės – ir viskas.

* * *

Lūšnele vadino plastiko namą, kuriame Pito Starko ekipažas gyveno dvejus metus. Ji buvo giliai oloje viduryje didelės ovalo formos salės. Adamas pabuvo gidu. Azizovas priekabiai apžiūrėjo kiekvieną detalę, apie viską klausinėjo – kaip nekaip, o čia teks praleisti 2-3 mėnesius. Laikas nuo laiko į salę įbėgdavo Beganas su vis nauja dėže rankose. Prie vėsios sienos išaugo jau visa krūva. Vyrai dar kartą pagal sąrašą patikrino atsivežtus daiktus ir produktus, o po to tą patį pavedė padaryti Beganui. Minutei kosmonautai prisėdo pailsėti ant savadarbių medinių taburečių.

- Pitas sakė, kad viską žinai apie Renė, - vadas pasisuko į Adamą.
- Taip. Nors iš tikro nedaug.
- Gerai. Nieko neužmiršome?
- Nemanau.
- Tada atsisveikiname su "Deimantu? Užlaikyti vaikinų nėra prasmės.
- Žinoma.

Jie atsistojo ir išėjo iš olos. Atėjo tankios lelijiškos Renė sutemos. "Sraigės" gulėjo nejudėdamos, tarsi virškindamos per dieną sukauptą spindulių energiją. Juodame danguje švytėjo "Deimantas", apšviestas besileidžiančio Godvo spindulių. Iš tolo laivas atrodė panašus į fantastinę būtybę iš povandeninio pasaulio. Iki jo buvo kelios dešimtys kilometrų, tačiau kiek jėgų ir užtikrintumo suteikdavo vien jo vaizdas! Azizovui suspaudė širdį, kai jis pagalvojo, kad po kelių minučių žvaigždėlėkis išnyks kosmoso platybėse ir vien tik žvaigždžių dulkeles švies Renė nakties danguje.

Dviese su Adamu jie nuėjo į nusileidimo modulio kabiną. Azizovas įjungė videofoną. Ekrane pasirodė susirūpinęs Pito Starko veidas.

- Drauguži, pas mus viskas tvarkoje, - tarė Azizovas.
- Tačiau ir vilkinti beprasmiška. Atmink, kviečiu tave plovo.
- Kokio dar plovo?
- Gero seno plovo. Vienu žodžiu, lygiai po pusmečio 4:00 laukiu tavęs Taškente.
- Galvoji, kad neateisiu? – vien lūpomis nusišypsojo Pitas. – Dar kaip atlėksiu, o ir savus pričiupsiu į kompaniją.
- Atsižvelgsiu į tai. Iki pasimatymo, Pitai
- Bye! Iki pasimatymo Taškente! Iki pasimatymo, Adamai!
- Sudie, šefe!
- Ei, vaikine, ką ten mali! – suriaumojo Starkas. – Ką reiškia tas "sudie"? - Atleiskite, šefe, netyčia prasitariau, - Adamas liūdnai šyptelėjo.
- Prasitariau... - paniuro Starkas. – Duok į kailį už tokius prasitarimus... Na gerai! Nenukabink nosies, vaikine! Su tavimi visada buvo tvarka.
- Aš ir dabar normoje.
- Na, iki!

Starkas jau nežvelgė į ekraną. Pasisukęs į pultą, jis davinėjo komandas. Vaizdas sudrebėjo, ėmė lietis ir kol visai išnyko. "Deimantas" startavo. Azizovas išjungė mikrofoną.

- Adamai, nepavargai? Gal nori atsipūsti?
- Sotus, sveikas ir sklidinas energijos.
- Tada imamės reikalų. Pradžioje paprašysiu tavęs dar kartą ir gerokai nuodugniau papasakoti visus įvykius Renė planetoje
- Mielai, - atsiliepė Adamas. – Tačiau, vade, prieš pradedant, noriu parodyti vieną įdomų reiškinį. Tada geriau suprasite ir mano pasakojimą, ir pačią planetą.
- Ar kur nors reiks eiti?
- Taip.
- Toli?
- Ne, čia greta...* * *

Adamas nuvedė vadą pačiu lygumos pakraštėliu palei kalnų virtinės papėdę. Godvo diskas jau pasislėpė už horizonto, užėjo gūdi naktis. Kosmonautai kelią sau pasišvietė nedideliais žibintuvėliais. Beganas buvo paliktas saugoti.

Danguje mirksėjo svetimos žvaigždės. Azizovui laikas nuo laiko pasirodydavo, kad viena tų žvaigždučių – tai tolstančio "Deimanto" liepsna. Tačiau jis žinojo, kad taip nėra. Laivas jau už milijonų kilometrų. Tačiau negalvoti apie "Deimantą" negalėjo. Laikas nuo laiko kelią pastodavo snaudžiančių "sraigių" sankaupos. Pora kartų susimąstęs Azizovas užlipo ant jų. Tačiau pastebėjo, kaip atsargiai Adamas praeina tarp jų. Jis jautė, kad Adamo atsargumas kilęs ne dėl baimės, o dėl kažko kita, - galbūt, pagarba tokioms neįprastoms būtybėms.

- Juk neturėjome nei visureigio, nei planetaeigio, jokio variklio, nekalbant apie skaidančius aparatus. Todėl ištirti sugebėjome tik šalia olos esančią sritį, - tuo metu kalbėjo Adamas. – O juk lyguma yra šiaurės platumoje, Godvo spinduliai krenta gana įžambiai. Mūsų paskaičiavimais, ekvatorius gauna tris kartus daugiau šviesos energijos. Matyt, "sraigės" ten stambesnės, o ir šiaip įdomių dalykų gali būti.
- Nieko, brangusis, pasieksim ir ekvatorių.
- Tarp kitko. Ir čia yra į ką pažiūrėti. Jei tik mums pasiseks... - jis neužbaigė ir sparčiai nuėjo į priekį.

Per 20 min. jie pakankamai nutolo nuo olos. Atrodė, kad "Burguto" šviesos šviečia kažkur toli toli. Uolos juodais dantimis neaiškiai išsiskyrė danguje, blankiai apšviestame retų žvaigždučių. Netikėtai erdvė tarp dviejų dantukų netikėtai ėmė kibirkščiuoti. Azizovas iš netikėtumo sustojo. Adamas atsisuko švytinčiu veidu:
- Aha! Yra!
- Kas tai?
- Eime!

Greitai radęs plyšį tarp uolų. Matyt, neblogai žinomą jam, Adamas nuvedė Azizovą į kalnus. Beje, ėjo neilgai. Adamas sustojo, iš jo pozos buvo aišku, kad pasiekė tikslą. Buvo labai tamsu. Azizovas nieko nesuprato:
- Adamai, kur mes?
- Palaukite sekundėlę... dabar... - vos girdimai atsiliepė pilotas.

Ir tada...

Ryškiausias lankas plykstelėjo prieš juos, apšviesdamas viską aplink. Azizovas išvydo nedidelę lygią aikštelę, iš visų pusių supamą uolų. Joje maždaug pusmetriu viena nuo kitos buvo dvi stambios "sraigės". Tarp jų ir švietė ryškiai raudonas lankas, aplink skleisdamas kibirkštėles.

Kaip užburtas žvelgė Azizovas į neregėtą reginį. Nesunku buvo pastebėti, kad lankas tarsi riečiasi į viršų. Dar akimirka, ir jis pavirto ugnine vėduokle, šovės į viršų kokius 8 m. Ugnies stulpas kilo dar aukščiau. Pasigirdo lengvas čiužėjimas. Kibirkštys pasipylė žemyn mažais juodais taškeliais. O "sraigės", tarp kurių plieskė lankas, tuo tarpu sparčiai mažėjo, tarsi degdamos karštoje ugnyje. Štai liepsna tvykstelėjo paskutinį kartą ir užgeso. Atrodė, kad užėjo visiška tamsa, nes akys buvo pripratę prie ryškios šviesos. Adamas įjungė žibintuvėlį ir apšvietė aikštelę. Ji buvo nusėta mažais juodais akmenukais.

- Jūs nustatėte šio gamtos reiškinio prigimtį? – susijaudinęs paklausė Azizovas.
- Tai ne reiškinys, - šyptelėjo Adamas.
- O kas?
- Mes ką tik dalyvavome mažųjų Renė planetos gyventojų gimime.
- Ką?! – pasimetė Azizovas. – Nori pasakyti...
- Taip. Tai dauginimasis. O daugintis, kaip pats supranti, gali tik gyvos būtybės.

Azizovas negalėjo, o ir nenorėjo slėpti, kad yra sukrėstas. Tylėdami jie išėjo pro plyšį į lygumą.

- Teisingai padarei, kad pirmiausia atvedei į čia, - prakalbo vadas. – Prisipažinsiu, iki paskutinės minutės netikėjau neorganine gyvybe. Buvau įsitikinęs, kad tai mums nežinomos fizikinės-cheminės reakcijos, ne daugiau.
- O dabar?
- Dabar taip nemanau.
- Džiaugiuosi, kad galėjau padaryti šią paslaugą, vade. Čia mes visi tapome užkietėjusiais kristalografais, - kalbėjo Adamas. - peržiūrėjom viską, kad buvo bibliotekoje. Ir padarėme išvadą, kad neorganinė gyvybė ne tokia jau išimtis. Juk ir Žemės kristalai kažkuo artimi gyvai būtybei.
- Prisipažinsiu, šioje srityje esu profanas. Niekada nesidomėjau kristalografija.
- O juk tai toks patrauklus mokslas, vade, - įkvėptai tęsė Adamas. – Štai trumpai keletas faktų. Kristalas sugeba augti, prisitaikyti prie supančios aplinkos, keisti spalvą. Tarsi žmogus, jis pavargsta ir sensta. Kristalas gali skleisti garsus ir turėti atmintį.
- Turėti atmintį? – nustebo Azizovas. – Tikiuosi, tai tik palyginimas.
- Nė truputėlio, - nusišypsojo Adamas. – taip, kaip ir bet kuris žmogus turi tam tikrų trūkumų, kristalams būdingi defektai. Tai nepaprastai individualūs įtrūkimai, įdrėskimai arba poros, susidariusios tam tikrų veiksnių įtakoje. Analizuojant tų defektų charakterį, galima iššifruoti kristalo praeitį, atstatyti jo istoriją.

Azizovas klausėsi nepertraukdamas.

- Vade, o ką pasakysi apie tokį reiškinį: jei žemės kristalo paviršių padarytum šiurkštų, tais jis stengtųsi atsikratyti jo? Kristalas gali "prakaituoti" – pasidengti plonyčiu skysčio sluoksneliu, kad galėtų sumažinti paviršiaus energiją, Argi tai ne protingi veiksmai?
- Būtinai susipažinsiu su tais veikalais, - negarsiai tarstelėjo Azizovas
. - Ir pagaliau, ar žinai, vade, kad dar pirmoje 20 a. pusėje tarybinis akademikas Aleksandras Fersmanas – tarp kitko, jūsų gentainis – pavadino kristalus gyvais? Ir tai ne vien poetinė metafora. Į ją įdėta gili prasmė.

* * *

Beganas neleido laiko veltui. Kol nebuvo žmonių, jis spėjo padaryti daugybę darbų: iškrovė daiktus iš nusileidimo modulio, išdezinfekavo lūšnelę, sutvarkė visas patalpas, įrengė oro kondicionavimo sistemą, įrengė poilsio kambarį, suderino laboratorinę įrangą, paruošė skanią vakarienę. Vienintelis dalykas, ko jis nežinojo, tai kaip elgtis su elektroniniu teleskopu. Prietaisą reikėjo pastatyti nuolaidžios kalvos viršūnėje netoli olos, tačiau Beganas prisibijojo, kad teleskopas netaptų "sraigių" laimikiu. Robotas nusprendė palaukti žmonių, kad gautų tikslius nurodymus, o kartu ir paplepėtų apie "juodąsias skyles" ir Renė planetos paslaptis. Robotas giliai susimąstė – reiki gi juk ir išblaškyti kosmonautus, kurie, greičiausiam grįš pavargę. Tačiau žmonėse grįžo į lūšnelę žvalūs ir susijaudinę. Akivaizdu, kad Beganas jiems nerūpėjo. Abu su malonumu pavakarieniavo, o kai robotas pabandė pradėti "protingą" pokalbį, jį tiesiog išvarė už durų. O dėl teleskopo leido rūpintis rytoj.

- Stengiesi, stengiesi – ir jokios pagarbos, - murmėjo nepatenkintas Beganas.

To tarpu Olmosas Azizovičius ir Adamas įsitaisė patogiuose krėsluose.

- Ar kavą gersite? – neiškentė Beganas, vėl užsukęs į svetainę.
- Po puodelį, būk malonus.
- Man saldžios, prašau, - paprašė Adamas.
- Netrukus.

... Adamas nugėrė du gurkšnius ir, laikydamas puodelį rankoje, pradėjo pasakoti apie ankstesnę ekspediciją į Renė. Azizovas klausė nepertraukinėdamas. Abu prarado laiko pojūtį.

... Ant slenksčio vėl pasirodė robotas:
- Gal dar po puoduką kavos? – paklausė.
- Būk geras, - mašinaliai atsiliepė Azizovas.
- Privalau, vienok, perspėti, kad daug kavos nakčiai nesveika, - auklėjamu tonu tarstelėjo robotas.
- Tada kam klausi? - Juk privalau išpildyti visus jūsų pageidavimus, net jei jie kertasi su logika, - smerkiančiu balsu pasakė Beganas, tarsi leisdamas suprasti, kad nors ir paklūsta į jį įrašytai programai, tačiau jos nešlovina.
- Tada atnešk mums dar kavos ir eik ilsėtis.
- Man nereikia poilsio, - pasididžiuodamas sakė Beganas. Argi nerandate man kokio nors svarbaus reikalo?
- Gerai, eik suskaičiuok, kiek žvaigždžių yra danguje.
- Bus padaryta, - reikšmingai tarė robotas.

Jis atnešė kavą ir pabandė dar kartą pasitikslinti:
- Tai galiu eiti?
- Eik, eik,dėl Dievo meilės!

Kai galų gale Beganą išprašė, Adamas tęsė pasakojimą.

... Durys vėl atsidarė, ir į svetainę žvilgtelėjo Beganas.
- Na? – su neslepiamu apmaudu pasisuko Azizovas.
- Norėjau tik pasitikslinti: skaičiuoti tik žvaigždes ar irr su planetomis? - Planetas irgi! Ir asteroidus! Ir kometas! Ir meteoritus! - Na, matote. Vadinasi sutrukdžiau jums ne veltui, - patenkintas tarė Beganas. – ne tik patikslinote užduotį, bet ją dar ir išplėtėte. Tai gerai – ir tyliai uždarė duris.

Adamas į tą įvykį neatkreipė jokio dėmesio. Prisiminimai jį kaitino, pilotas kvėpavimas tankėjo. Jo balsas vis garsėjo.

- Reikėjo skubiai surasti apsaugos būdą nuo "sraigių". Kaip sakiau, lazeriai buvo neveiksnūs prieš jas. Išbandėme stiprų gravitacinį lauką – be rezultatų. Nervus paralyžiuojantį spinduliavimą – tas pats. Į radiacijos jos nekreipė jokio dėmesio. Galų gale kažkam į galvą atėjo išganinga mintis išbandyti įprastinį, be to gana silpną, elektromagnetinį lauką. Tai bent buvo efektas! Priekinės "sraigės" staigiai patraukė atgal, prasidėjo grūstis, o netrukus visos tos keistos būtybės spruko tolyn.
- Vadinasi, jos sugeba greitai judėti? – neištvėrė Azizovas.
- N..ne... susimąstęs pratęsė Adamas. – ne visai tiksliai pasakiau. – Buvo toks įspūdis, kad kažkokia galinga banga jas tiesiog nuneša paviršiumi. Ir štai kas krito į akis – užpakalinės "sraigės" ėmė trauktis vienu metu su priekinėmis.

Azizovas – linktelėjo galva, tarsi leisdamas suprasti, kad daugiau nepertraukinės Adamo.

- Tas atradimas mus įkvėpė. Ir mes ėmėme konstruoti ragatkes.

Adamas atsistojo, sparčiai išėjo iš svetainės, tačiau netrukus grįžo, rankose laikydamas ilga lazdą, išsidvejinusią gale.

- Štai ragatkė. Kaip matai, konstrukcija paprasta. Rankenoje – maitinimo šaltinis, du laidai, o čia reostatas. Au tokiu ginklu visai saugiai galėjome vaikščioti po planetą. – jis padavė ragatkę Azizovui, o pats dideliais žingsniais žingsniavo pirmyn-atgal. – Pitui irgi kilo idėja. Jis pasiūlė nutempti lygiagrečiai du laidus nuo "kubriko" iki olos ir leisti jais kintamą srovę. Tada susidaro koridorius, kuriuo galime nešti daiktus ir atsargas į olą, nesibaimindami užpuolimo. Taip ir darėme...

Viską teko daryti patiems. Pasistatėme šią lūšną, kelias apsaugos eiles, suderiname laboratorijos įrangą. Gaila, kad išliko nedaug prietaisų ir aparatūros. Laimei, bibliotekoje išliko kelios knygos, žinai, iš tos senosios serijos "Pasidaryk pats". Teko mokytis amatų... Pitas čia įvedė siaurą specializaciją. Dalį vaikinų skyrė ryšio įrangos gamybai. Kita grupė tyrinėjo Renė. Trečia grupė turėjo ruoštis sutikti laivą. Nė akiminką nesuabejojome, kad mūsų ieškos. Lygumoje išdėstėme savadarbius veidrodžius, į kuriuos naktį nukreipdavome ryškų spindulį, kurį buvo galima pastebėti, mūsų paskaičiavimais, už tūkstančių kilometrų. Buvo stebima, aišku, ir vizualiai... Buvome sudarę budėjimo grafiką...

- Ir vis tik...
- Taip, - nusišypsojo Adamas. – vis tik nutiko neįtikėtinas dalykas. Mes pražiopsojome jūsų atskridimą. Manėme, kad pradės ieškoti gerokai vėliau. – ir Adamas stumtelėjo vadui aplanką rudu viršeliu.

Azizovas perbėgo akimis kelis puslapius.:
- Mmmm, taip. Nelabai daug. – Ir pažvelgė į kolegą. – Tai lazeris jų irgi neveikia?
- Praktiškai, ne. – linktelėjo galva Adamas. – Neįprastai kieta struktūra. Kai brauki lazeriu, iš pradžių paviršiuje atsiranda negili įduba, tačiau iškart užsitraukia... Bandymams panaudojome kelias "sraiges"...

Tą akimirką į svetainę triukšmingai įsiveržė džiūgaujantis Beganas.
- Užduotis įvykdyta! – atraportavo su pasitenkinimu. – Nors, turiu pastebėti, tai nebuvo taip paprasta. Priminsiiu, kad mano optinė sistema sugeba matyti 7-ojo žvaigždžių dydžio objektus. Alivaizdu, visi duomenys, kuriuos pateiksiu jums, atitinka Žemės sąlygoms. Tačiau, kadangi čia atmosfera skaidresnė, sugebėjau nustatyti ir 8-ojo dydžio šviesulius. Taigi, gavęs jūsų užduotį...
- Labai gerai! – pertraukė jį Azizovas. – Įrašyk duomenis į laikmeną. Vėliau pasižiūrėsiu.
- Gerai, įsižeidęs burbtelėjo robotas ir nuėjo į kampą.
- Beganai, - pašaukė Azizovas.

Tas apsimetė, kad neišgirdo.
- Beganiuk...
- Na, ko?...
- Parodyk, ką ten suskaičiavai, o kartu atnešk mums...
- Dar kavos? – pasibaisėjo Beganas.
- Ne. Butelį gero vyno, - tvirtai pasakė Azizovas ir pasisuko į Adamą. – Manau, neprieštarauji?
- Neee...
- Taigi... - Beganas buvo aiškiai pasimetęs. – galiu atnešti... bet... ar nežinote, kad vynas – tai nuodai.
- Tada, jei juo piktnaudžiauji, - nusišypsojo Azizovas. – O mes, atrodo ypač retai tavęs to prašome. Šiandien mums nedidelė šventė, supranti, Beganai? - Suprantu tik viena, - atsiduso robotas, - kad jūs, žmonės, esate labai prieštaringos būtybės. Tikriausiai todėl ir manyje įrašėte tokią prieštaringą programą...

Ir vargšelis nuėjo vyno, keistai kraipydamas cilindrišką galvą.

* * *

Rytas buvo nuostabus. Buvo giedra ir be vėjo. Oranžinis Godvo diskas jau buvo iki pusės iškilęs virš tolimų kalnų grandinės. Aušo nauja Renė diena. Žemiečiai stovėjo prie pat įėjimo į olą, gėrėdamiesi savitu planetos kraštovaizdžiu.

- Mudviejų užduotis be galo paprasta, - Azizovas kalbėjo Adamui. – Reikia nustatyti didžiausias "sraigių" rinkimosi vietas, išsiaiškinti, kiek yra jų rūšių ar atmainų, ir, atitinkamai, atrinkti transportavimui. Ištirsime visas Renė ypatybes. Svarbiausia, nepraleisti smulkmenų. O atskridus "Buranui", įrengsim aparatūrą automatiniam "juodosios skylės" stebėjimui.
- Užduotis paprasta, tačiau pasiterlioti teks. Juk Renė tik šiek tiek mažesnė už Merkurijų, o mes tik trys, ir tai - įskaičiuojant Beganą.
- Tačiau pradedame ne tuščioje vietoje...
- Praktiškai tuščioje. Iki šiol ištyrinėjom tik dalį plokštikalnės ir kalnų, ir tik lūšnelės rajone...
- Viskas aišku, Adamai. Neturėjote nei visureigių, nei skraidymo aparatų. O dabar turime ir tai, ir tai. Susidorosime. Du mėnesiai – ilgas laiko tarpas.
- Žinoma, susitvarkysime, - tvirtai atsakė Adamas. – Va tik nusibraižyti žemėlapį...
- Šiandien pasistengsime nuodugniai ištirti plynaukštę. O rytoj patrauksime į pietinius rajonus.

Adamas iš "Burguto" išrideno visureigį – nedidelę, manevringą mašiną. Jis turėjo neribotą eigos atsargą, patikimą apsaugą ir galėjo pravažiuoti beveik bet kur. Keturių vertikalių ir dviejų horizontalių turbinų ir paslankių sparnų dėka, "Berbutas" vieno klavišo paspaudimu transformuodavosi į lėktuvą. Lazerinė įranga, sutankintojas ir žiedinės šaldymo kameros įgalino mašiną judėti net per kalnus jos pačios išraustu, lydant uolienas, tuneliu. Hermetizacijos sistema netrukdė važiuoti po vandeniu. Visureigyje buvo maisto atsargų, vandens ir deguonies, kurių galėjo užtekti savaitei. Patogios kėdės buvo pritaikytos ir miegojimui. Taigi, tokiu transportu nebuvo baisu vykti į kelionę net ir tolimoje planetoje.

Azizovas griežtai nurodė Beganui prižiūrėti ūkį, o tada įsėdo į kabiną. Visureigis šovė į orą. Plynaukštės paviršius buvo beveik idealiai lygus. Tik atidžiau įsižiūrėjus, buvo galima įžvelgti negilias įdubas – "sraigių" prisisiurbimo vietas. Pati plynaukštė buvo apie 10 km skersmens aikštelė iš visų pusių supama kalnų. Kalnai – neaukšti, tačiau labai statūs – primenantys senovinės pilies sienos dantis. Uolose tai ten, tai šėn žiojėjo olų angos.

- Ar nepabandėte išsiaiškinti, kaip susidarė olos? – paklausė Azizovas.
- Išpūtos ir lengvesnių medžiagų išplovos.
- Ką, čia gausu vandens?
- Kadaise buvo gausu.
- Seniai?
- Renė jaunystės metais. Vėliau prasidėjo pastovus atmosferos retėjimas, o kartu ir paviršinio vandens garavimas. Tačiau atmosfera dar nėra galutinai prarasta. O vanden yra po paviršiumi. Tačiau, atrodo, "sraigėms" nereikia nei to, nei ano.
- Kad tik neapsiriktume, ko joms reikia, o ko ne.
- Galiu pasakyti tik viena – jei jas uždarai bent dviem dienom patalpoje be šviesos energijos, na, kad ir oloje, jos žūsta.
- Štai kaip? – nustebo Azizovas. – ir gali atskirti negyvą "sraigę" nuo gyvos?
- Paprasčiau nebūna! Gyvos yra šiltos.
- Ir kaip tai paaiškinsi?
- Aiškių minčių, - Adamas truktelėjo pečiais, - niekam nekilo.

Taip besikalbėdami jie vis labiau tolo nuo olos. Uolų virtinė horizonte priartėjo. Kartais tekdavo apvažiuoti dideles "sraigių" sankaupas, kuriose galima buvo suskaičiuoti iki dešimčių tūkstančių individų.

Visureigio viduje už kosmonautų nugarų kabojo įspūdingas skaidrus rutulys – sumažinta Renė kopija. Jame jau buvo pavaizduota plynaukštė. Fiksatorius, sujungtas su telekameromis, žymėjo visas "sraigių" sankaupas ir nustatydavo apytikslį jų skaičių.

- Ar pastebėjai, kad jie būna grupėmis? – paklausė Azizovas.
- Kaip bitės ar skruzdėlės, - patvirtino Adamas.
- Pažiūrėk, nė vienos vienišės. Kas tai, primityvusis kolektyvizmas? Tačiau juk silpni susiburia, kad pasipriešintų stipriam priešui. Tikriausiai ir mūsų "sraigės" turi priešą?
- Kaip bebūtų, tačiau per du praleistus metus nė karto nepastebėjome, kad kas nors joms grasintų, - Adamas staigiai pasuko visureigį, apvažiuodamas eilinę "sraigių" sankaupą.
- Galima dvejus metus gyventi šalia skruzdėlyno, tačiau taip ir nesužinoti, kas skruzdėlių priešas, - paprieštaravo Azizovas.
- Yra racijos... - tačiau čia pat pabandė pasiūlyti kitą versiją. – O jei joms kartu, grupėje, lengviau susirasti maisto?
- Gali būti... - dabar Azizovui atėjo eilė sutikti.

Kuo arčiau plynaukštės centro, tuo rečiau buvo sutinkamos "sraigės". Netrukus jau nereikėjo sukiotis apvažiuojant jų grupes – vietovė priekyje buvo visiškai tuščia.

- Suk į dešinę, - pasiūlė vadas.

Adamas pasuko ir po kiek laiko jie vėl susidūrė su "sraigėmis".

- Toks įspūdis, kad stengiasi laikytis arčiau kalnų, - pastebėjo Azizovas.
- Tai jau tikrai.
- Kaip tai paaiškintumei?
- Renė planetoje būna stiprių vėjų sezonai. Teisingiau – uraganinių. Spėjame, kad tų audrų metu "sraigės" slepiasi uolų plyšiuose ir įtrūkimuose.
- Keista... - Azizovas suraukė antakius. – Lazeris joms nebaisus, o uragano bijo...
- Uraganas nesunkiai gali nupūsti "sraigę" nuo gentainių, iš įprastos ganyklos. O tai mirtis.

... Pusdienį kosmonautai sukiojosi po plynaukštę. Kartais išlipdavo iš visureigio, pasilenkdavo prie "sraigių", įdėmaii jas apžiūrinėdami. Atrodė, tarsi visos sraigės plynaukštėje priklausė vienai rūšiai. Viena nuo kitos tesiskyrė tik dydžiu. Azizovas pabandė vieną jų atitraukti nuo paviršiaus, tačiau tai niekaip nepavyko.

- Jos iš vietos nepajudins joks uraganas, - šūktelėjo jis.
- Uraganai prasidės tik po mėnesio, - ramiai atsakė Adamas. – Pažiūrėsim, ką tada pasakysi.

Nieko nauja plynaukštėje jiems rasti nepavyko. Adamas vairavo visureigį palei uolų papėdę. Trumpa Renė diena geso. Godvo diskas ritosi link horizonto.
- Ką gi! Laikysim, kad plynaukštė mūsų aktyve! – apibendrino Azizovas.

Priekyje pasirodė uolos, kažkuo primenančios Velykos salos statulas.
- Pažvelk į tą! – nesusilaikė vadas. Minutėlę jis atidžiai apžiūrinėjo kalnų iškyšulius. – Ar tau neatrodo, kad vietinis reljefas kažkuo keistokas?
- Visa tai tik vėjo darbas. Uraganų, apie kuriuos kalbėjau.
- Ar tik uraganų? Pažvelk į tą plyšį! Žinai, ką jis man primena? Perdžiūvusią (saj) Vidurinės Azijos kalnuose. Klausyk, Adamai, juk tuo plyšiu nesunkiai pralįs mūsų "Berkutas". Surizikuojam, ką?
- Kodėl gi ne?

Plyšys iš tikro buvo platus, tačiau ne tiek, kad užmirštum atsargumą. Adamui teko vairuoti juvelyriškai tiksliai. Besirangydamas tarpeklis vedė gilyn į kalnus. Abiejose pusėse kilo stačios, rausvokos spalvos uolos.
- Tai labiau primena kelią, - sumurmėjo Adamas.

Vienoje vietoje tarpeklis gerokai susiaurėjo. Teko panaudoti lazerį. Kalnų uoliena, skirtingai nuo "sraigių" dangos, lengvai pasidavė spinduliui. Žmonėms atrodė, kad jie važiuoja jau labai ilgai. Tačiau ne todėl, kad visureigis riedėjo lėtai. Ciferblatas rodė, kad nepraėjo nė 15 min. Pagaliau uolos tarsi prasiplėtė. Tarpeklis perėjo į siaurą, ilgą slėnį, nusitęsiantį iki horizonto.

- Kas tai?

Adamas staigiai sustabdė visureigį; abu iššoko iš kabinos. Palei slėnį tęsėsi grandinė juodų stačiakampės formos akmenų, niekuo nepanašių į "sraiges". Jie buvo viena eile, vienas nuo kito per 5-6 m.

- Ar jie tau nepanašūs į plytas? – paklausė Adamas.
- Greičiau kaip dideli domino kauliukai, - pataisė bendrakeleivį Azizovas ir paprašė. – Atnešk elektroninį termometrą.

Kol Adamas ėjo prietaiso, Azizovas atidžiai apžiūrinėjo juodą akmenį, greta kurio sustojo. Plokščias lygiagretainis, plačiąja briauna gulintis ant paviršiaus, briaunos ir kampai truputį suapvalinti, tarsi specialiai apdoroti. Ant šonų, nukreiptų į kitus akmenis, keistas piešinys, primenantis marmuro gyslas. Sugrįžo Adamas. Išmatavę akmenų temperatūrą, kosmonautai nusiminę atsiduso. Matyt, akmenys su gyvais Renė planetos gyventojais nieko bendra neturi.

- Tačiau atkreip dėmesį į jų formą. Tai negali būti gamtos išdaiga! – šūktelėjo Azizovas.
- O jų išdėstymas! Atsitiktinumas atkrenta. Pažiūrėk, beveik ideali tiesi linija.
- Kaip bebūtų, reikia nustatyti, kurlink ji veda.

Vieningai vyrai puolė prie visureigio ir nudūmė į priekį palei tokį neįprastą punktyrą. Taip jie nuvažiavo keletą kilometrų, kai slėnis staiga pasuko į šoną. Jie irgi pasuko, tačiau neišvydo nieko nauja. Slėnis, tarp aukštų uolų, ėjo iki pat horizonto. Nesibaigiančia atrodė ir juodų akmenų virtinė, ištirpstanti tolumoje.

- O ar atkreipei dėmesį, - Adamas pasisuko į vadą, - kad posūkyje akmenys guli glaudžiau, arčiau vienas kito?
- Registruokime kol kas viską smulkiai. Analizuosime vėliau. Spėju, kad artimiausiu metu mums teks įsitikinti, Kad Renė gyvenimas gerokai gausesnis formomis, nei iki šiol įsivaizdavome.

Tuo tarpu ir sutemo. Posūkyje kosmonautai dar galėjo matyti slėnį, skęstantį melsvoje migloje. Tačiau jau po 5 min. užėjo sutemos, pranešdamos apie neįžvelgiamą naktį. Uolų viršūnės jau susiliejo su dangumi, vakaruose dar virpėjo vakaro žaros plona juostelė, kuri netrukus turėjo išnykti. Visureigio šviesos iš tamsos išplėšdavo nedidelį slėnio gabaliuką. Aišku, buvo galima sustiprinti šviesų galingumą ir net įjungti visapusį apšvietimą, tačiau nebuvo būtinybės. Adamas vis didino greitį, tarsi stengdamasis greičiau pasiekti nesibaigiančios virtinės galą. Azizovas, kaip ir prideda vadui, pirmasis atitoko.

- Stok! – įsakė. – Apsisuk. Grįžtam į lūšnelę.
- Kam? – šūktelėjo Adamas. – Pasieksime galą. – Jo plonos šnervės plėėtėsi, akys degė; viskuo priminė tyrinėtoją, kuris po daugelio ilgų bandymų pagaliau pagavo problemos esmę ir jau netrukus turi gauti rezultatus.

Azizovas jį suprato, juk ir pats vos nepasidavė azartui. Ir, aplamai, kaip puiku – viską išsiaiškinti iškart. Laimei, atsirado tokia galimybė.
- Ne, šiandien nevažiuosime iki galo, - jis pabrėžė "šiandien".
- Tačiau kodėl?
- Kad ir todėl, kad negalim rizikuoti.
- Tačiau tame nėra jokios rizikos!
- Nei tu, nei aš to nežinome.
- Jei imsime čia atsargauti, tai nesusitvarkysime čia ir per metus! – iššaukiančiai pareiškė Adamas.
- O jei užmiršime atsargumą, tai prarasim ir tuos du mūsų turimus mėnesius, - ramiai paprieštaravo Azizovas. Jis geranoriškai pažvelgė į inžinierių ir nusišypsojo. – Į lūšnelę, Adamai. Neužmiršk, kad ten nėra nieko, be Begano. O palikti vieną jį taip ilgai, pats supranti, neverta.

Ramus vado tonas apramino Adamo įkarštį. Jis staigiai apsisuko. Incidentas baigėsi...
- Nieko tokio. Mes grįšime į čia, kai tik išauš.
... Tačiau grįžo į slėnį gerokai greičiau...

* * *

Beganas vaikštinėjo aplink "Burgutą". Išvydęs privažiuojantį visureigį, jis skubiai atidarė krovinių liuką ir juokingai pasveikino kosmonautus.
- Kaip sekasi? – paklausė Azizovas.
- Puikiai.
- "Sraigės" nepuolė? - Net arti nesirodė. Matyt, manęs išsigando, - spėliojo Beganas.
- Gal... - Azizovas mąstę apie savo. – Tarp kitko, ten visureigyje yra kažkiek informacijos apie mūsų kelionę. Pasikrauk į savo atmintį. Ir – vakarienės.Duok vakarienę. Mes alkani kaip vilkai.

Robotas ėmė kosčioti ir mindžiukuoti.
- Kaip? Tu neparuošei vakarienės? – susiprato Azizovas.
- Aš nekaltas, - ėmė teisintis Beganas. – Jūs neįspėjote, kada grįšite. Aišku, galėjau padengti stalą iš anksto, tačiau tada valgiai būtų atvėsę ir prarastų skonio savybes... Tačiau nėra nieko baisaus. Nepraeis ir 40 min....
- Ką? Rengiesi mus marinti ištisas 40 min? – šūktelėjo priėjęs Adamas.
- Visiška netvarka! – Azizovas suvaidino, kad pyksta, ir juokaudamas mirktelėjo draugui.

Beganas visai pasimetė:
- Deja, nėra išeities...
- Štai kaip, - tempk čionai duoną, konservus ir užkaisk kavos! – vienu balsu šūktelėjo abu kosmonautai. - Laikau pareiga jus perspėti, - neskubėjo vykdyti įsakymo Beganas, - kad maitintis sausu daviniu kenkia virškinimo traktui... - jis norėjo dar kažką pridurti, tačiau netikėtai atsiduso, skėstelėjo rankomis ir patraukė į virtuvę.

Nepaisant to, kad jo pamokymai (sumanyti, tarp kitko, pačių žmonių) vėl liko be dėmesio, darbštuolis robotas džiaugėsi, kaip tik galėjo. Jis matė, kad kosmonautai iš kelionės grįžo susijaudinę ir, akip jam atrodė, linksmi ir patenkinti. Tačiau jau po 3 min., įritinęs vežimėlį su paprastu maistu, jis rado žmones pritilusius. Vadas net nepastebėjo Begano pasirodymo.

- Klausyk. O kur nakvoja "sraigės"? – klausinėjo Adamo.
- Gal kalnuose, plyšiuose.
- Tikriausiai ar tikrai?
- Tikslių duomenų neturime. Stebėti naktį nerizikavome.
- O "sraigių" dauginimais?
- Aptikome atsitiktinai... Dėl kibirkščių...
- Taip, taip, taip... - Azizovas pasitraukė nuo sienos ir ėmė sparčiai vaikštinėti po kambarį. – Taigi, faktiškai nežinome, kas vyksta plynaukštėje naktį... - Jis staigiai sustojo. – O gal tai ir svarbiausia?

Adamas pašoko nuo kėdės. Jis suprato, apie ką mano vadas:
- Važiuojam!
- Ir nedelsiant! Tik be bereikalingo aktyvumo. Vien vizualūs stebėjimai, – ir kosmonautai pasuko link išėjimo.
- O vakarienė? – sušuko apstulbęs Beganas.
- Nėra kada! – numojo Azizovas. – Nors... Adamai, pagriebk ką nors...
- Neverta. Šiokių tokių atsargų yra "Berkute".
- Tada pirmyn.
- Pasakykite, bent kada grįšite? – maldavo Beganas. _ Ruošti man karštą ar ne?
- Kaip nori. Svarbiausia – palaikyk tvarką.

Jautri roboto klausa užfiksavo tolstančių žingsnių garsą, atsiveriančio liuko žvangesį, tolygų visureigio gausmą. Jis pažvelgė į stumdomą staliuką, kurio viduryje puikavosi didelis kavinukas ir atsiduso:
- Ir kaip sunku įtikti žmogui!

* * *

Priekyje buvo visiška tamsa. Kosmonautai nusprendė, kad ją išsklaidyti galingais prožektoriais nėra prasmės, siekiant nepatraukti dėmesio, ir įjungė tik artimąsias šviesas. Tad prieš visureigį buvo apšviečiama tik siaura erdvės juosta. Todėl teko važiuoti lėtai.

Azizovas paėmė žemėlapį, kurioje dienos metu sužymėjo "sraigių" sankaupas, ir paprašė Adamą važiuoti tuo pačiu maršrutu. Jie važiavo jau ilgokai, tačiau niekur neaptiko nė vienos "sraigės". Nejaugi Renė gyventojai turi nakties buveines? O jei turi – kur jų ieškoti?

- Plynaukštėje "sraigių" nėra, - pagaliau įsitikinęs tarė Adamas. – Ieškoti beviltiška.
- Taip. Ką siūlai?
- Galvoju, kad pravartu būtų pasižiūrėti, ar domino liko vietoje? - Sutinku, - kiek pamąstęs sutiko Azizovas. – Važiuok prie tarpeklio.
- Gal įjungti prožektorius?
- Palauk. Dar nereikia.

Štai pagaliau ir pažįstamas tarpeklis. Adamas užtikrintai į jį įvairavo, tačiau, nuvažiavęs kelias dešimtis metrų, buvo priverstas sustoti. Visas tarpeklis buvo užimtas "sraigių". Įsižiūrėję, žmonės pastebėjo, kad "sraigės" iš lėto "teka" tarpekliu toldamos nuo plynaukštės.

- Ar tik ne prie tų akmenų susiruošė? – spėjo Azizovas.
- "Prie "domino"? Labai tikėtina.
- Judam iš paskos.

Tačiau "sraigės" judėjo labai lėtai. Tokiu greičiu tarpeklio galą pasieks tik po geros valandos. Žmonės žinojo, kad "sraigių" luoba lengvai išlaiko visureigio svorį, tačiau žinojo ir kitką – kad jos gyvos būtybės. Apie pervažiavimą per jas negalėjo būti ir kalbos.

- Ką, vade, jungiame skridimo režimą? – linksmai blykstelėjęs akimis paklausė Adamas.
- Daryk. Ir patrigubink dėmesį. Įsižiūrėk, vienok, kaip šliaužia tos "sraigės"! Atrodo, kad šiąnakt kažką sužinosime.

Adamas išvairavo į plynaukštę. Keli klavišų paspaudimai – ir štai mašinai "išaugo" sparnai, uodega, sudūzgė vertikalaus pakilimo turbinos, įsižiebė lokatorių žiburėliai, visomis kryptimis nustatantys atstumus iki kliūčių. "Berkutas" pakilo ir lėtai nusklendė virš uolų slėnio kryptimi. Buvo tamsu. Iš atsargumo sumetimų žmonės nejungė prožektorių. Švytėjo tik videoekranas, kuriame miglotai matėsi kalnų viršūnių kontūrai.

- Pažiūrėk! – ištrūko Azizovui.

Adamas atitraukė žvilgsnį nuo prietaisų ir pažvelgė pro iliuminatorių. Palei visą slėnį tęsėsi ryški šviesų linija. Be jokių abejonių, kad ją sudarė juodi akmenys – "domino". Adamas pakilo aukščiau; švytinti linija tarsi atitolo. Matyt, ji tęsėsi dešimtis, o gal ir šimtus kilometrų.

- Varyk palei ją! – paliepė vadas.

Linija švytėjo lygia šviesiai gelsva šviesa. Ji priminė įkaitusį metalinį virbą. Švytinti trasa, vienok, buvo ne ištisinėm joje buvo pastebimi ir tamsūs trūkiai – kaip tik ten, kur gulėjo akmenys. Azizovas prigludo prie nedidelio naktinio matymo teleskopo ir iškart susijaudinęs šūktelėjo:
- Klausyk, ji eina per "domino" simetrijos ašį.
- Įdomu, kokia jos temperatūra? - Tuoj sužinosim.

Elektroninis termometras galėjo nsutatyti temperatūrą ir per atstumą. Azizovas suorientavo prietaisą ir, žvilgtelėjęs į skalę, švilptelėjo:
- 15 tūkst. laipsnių!
- Plazmos temperatūra?
- Išeina – taip...
- O akmenys?
- Tuojau. Truputį sulėtink. Aha... Visai neįkaitę. Aplinkos temperatūros.
- Vadinasi, "domino" – tai idealus laidininkas?
- Kaip. Matyt prieš mus energetinis tiltas, kuriuo perduodama milžiniškas energijos kiekis.
- Kas tai daro ir į kur?
- Norėčiau žinoti!

Kosmonautai buvo nepaprastai susijaudinę. Renė pasirodė jiems visai kitu kampu. Jie ką tik bandė lyginti "sraiges" su žemės gyviais. Tačiau milžiniško energijos kiekio perdavimas didžiuliu atstumu! Specialiai tam pastatyta linija! Ne, tai gali padaryti tik protingos būtybės! Vadinasi, "sraigės" mąsto!

- Kaip manai, kuria kryptimi teka energija? Nuo plynaukštės ar link plynaukštės? Tai labai svarbu, - prakalbo Azizovas.
- Greičiausia - link plynaukštės. Matyt, mūsų sraigėms nepakanka energijos, tai ir gauna jos iš pietinių rajonų.
Azizovas mąstydamas palingavo galva, tačiau nieko nepasakė.

Adamas skrido palei švytinčią trasą. Netikėtai tarp uolų šmėkštelėjo...
- Vade! – Adamas vos neįsikibo Azizovui į petį. – Ten, pažvelk! – Jis iškart apsisuko.

Dešinėje už uolų, toli dešinėje, degė lygiai tokia pat linija.
- Ar galim dar pakilti? – paklausė Azizovas.
- Taip, dar 7 km.
- Kilk, Adamai.

Vibruodamas "Berkutas" ėmė kilti. Pakilus vos ne kas šimtas metrų pasimatydavo nauja švytinti linija. Atrodė, tarsi visa planeta apraizgyta fosforizuojančių linijų, kurios niekur nesikirto. Automatinis informatorius tvarkingai rašė duomenis į laikmeną.

- Kodėl to nepamatėme anksčiau?! – nieko nesuprasdamas klausė vadas.
- Visai nekeista. "Deimantas" derinosi prie Godvo ir visą laiką kybojo virš apšviesto pusrutulio. Mūsų grupė į plynaukštę nevyko. O trasos, matyt, "įjungiamos" tik naktį.
- Žiūrėk, linijos tęsiasi ne tik nuo mūsų plynaukštės, bet ir nuo kitų. Nejaugi ir ten "domino"?
- Ach, Adamai... Kiek netikėtos informacijos! Ar susitvarkysime?

Pulte ryškiai sužibo operatyvaus ryšio lemputė, lydima skardaus garso. Abu kosmonautai krūptelėjo iš netikėtumo. Ryšį užmezgė Beganas:
- Dėdule, norėjau paklausti – ar galima pradėti?
- Ką?
- Ruošti valgį...
- Ir tik dėl to mus iškvietei?!
- Ne, tik paklausiau prie progos. Šiaip tai iš "Deimanto" atėjo pranešimas. Pagal instrukciją privalau apie tai nedelsdamas pranešti.
- Na, Beganai, kvaila tavo galva! Nuo to ir reikėjo pradėti! Skaityk!
- Tuoj... Štai..."Azizovui. Kosmoso centras praneša, kad "Buranas" Godvo sistemą pasieks 2 sav. anksčiau, nei planuota. Imta ieškoti tinkamo asteroido "sraigėms". Rekomenduojamas krovinio svoris – ne daugiau 20 tūkst. tonų. Borodkinas".
- 20 tūkst. tonų! – karčiai nusijuokė Azizovas, žvelgdamas į tamsą, išraižytą šviečiančiomis linijomis. – Maža dalelė... - ir iškart staigiai pasisuko į bendrakeleivį. – Adamai!
- Taip, vade...
- Po kiek valandų miegi?
- Apie penkias...
- Aš irgi. Teks miegoti po mažiau.
- Matyt...
- "Buranas" atskris ankščiau. Mes visai nežinome Renė. Ir mes tik dviese.
- Taip, vade, - nusišypsojo Adamas. – Miegosim mažiau. Tik mes ne du, o trys. Beganas irgi Žemės sūnus.
- Tarp kitko, kas dėl Begano... Ar negali jo kitaip suderinti? Žinoma, dėkui Pitui, kad jis padarė Beganą linksmuoliu... Tačiau robotas perdaug plepa. Ar nepastebi to?
- Gerai, pabandysiu – atsakė Adamas ilgokai pamąstęs.
- Taip-taip, pabandyk. O dabar laikas grįžti į lūšnelę. Tokioje tamsoje vis tiek nieko neišsiaiškinsi. Geriau tirti trasą ryte.

* * *

Ką tik išaušus žemiečiai jau buvo slėnyje. Azizovas pasiūlė pradžioje ištirti ugnies trasos pradžią. Iš videoįrašo buvo matyti, kad jos pradžia buvo ties kalnų keteros papėde. Kosmonautai išlipo iš visureigio. Akmenys gulėjo ta pačia tvarka, kaip ir vakar. Nei akmenys, nei aplinka visiškai nepasikeitė. Nebuvo jokių požymių, kad galima būtų susiprasti, kad čia naktį lėkė ugnies čiurkšlė.

- Naktį man į galvą atėjo viena mintis, - susimąstęs pasakė Azizovas.
Adamas klausiamai pažvelgė į vadą.
- "Sraigės" negali būti protingomis būtybėmis, - tęsė tas. – Protingi padarai niekada neužpuls svetimo žvaigždėlėkio, kaip nutiko "Fotonui", kad sugraužtų be liekanų. Kad ir iš atsargumo jausmo, būdingo visoms protaujančioms būtybėms.
- Neužmirškime, vienok, kad Renė gyvybės pagrindas visai kitoks...
- Tik forma, Adamai. Protas, kad ir kokiame užvalkale būtų, elgiasi pagal logikos dėsnius.
- Tarp kitko, vade, ar pastebėjai įdomią detalę? "Sraigės" tiesiog surijo "Fotoną", tačiau prie "Burguto" tiesiog nesiartina? O juk jame nemažai metalo...
- Kas iš to?... - skubiai perklausė Azizovas. - Matyt, "sraigės" kažką suprato, - pamąstęs atsiliepė Adamas.
- O gal ;sraigėms" įsakė neliesti mūsų objektų?
- O kaip "Fotonas"?
- "Fotonas" pasirodė nelauktai. Matyt, tai buvo pirmas tarpžvaigždinio laivo nusileidimas planetoje.
- Tačiau kas galėjo duoti tokį įsakymą? Kas valdo "sraigių" veiksmus? Ir kas, tokiu atveju, yra pačios sraigės?
- Štai, pažiūrėk...

Kosmonautai priėjo prie pirmo trasos akmens. Dydžiu ir spalva jis buvo toks pat, kaip ir kiti. Ir bendrai, visi akmenys buvo tarsi dvyniai, pagaminti pagal vieną pavyzdį kažkokiose nežinomose dirbtuvėse. Pirmas akmuo gulėjo 7 m. nuo stačios uolos. Siena priešais jį buvo kiek įgaubta, ir nors jos paviršius buvo neapdirbtas, vargu ar tas įgaubimas galėjo susidaryti natūraliai.

Kosmonautų dėmesį iškart atkreipė apatinė uolos dalis, po kokius 5-6 m į abi puses nuo trasos. Atrodė, kad tai masyvi kitokios uolienos plokštė, nusėta giliomis ovalo formos skylėmis. Būtent tas skyles Adamui ir parodė vadas. Visos skylės buvo ovalo formos, tačiau visos skirtingų dydžių.

- Tų skylių atsiradimo gamtinėmis priežastimis nepaaiškinsi! – susijaudinęs pratarė Adamas.
- Taip, - linktelėjo Azizovas. – Ar tau neatrodo, kad jos labai panašios į prisijungimus "sraigėms"?
- Tikrai! Ąia jos pasikrauna energija.
- Arba išsikrauna...
- Kaip tai nustatysime?

Azizovas priklaupė priešais neįprastą plokštę:
- Ar atsimeni, užsiminiau, kad naktį man atėjo keista mintis?
- Taip, tačiau kokia?
- O kas, jei "sraigės" tarsi vietinės karvės? Tada viskas atsiduria savo vietose. "Sraigės"- karvės ganosi apšviestose vietose, geria energiją, kurios dėka perdirba kai kurias medžiagas. Naktį eina į melžimo centrus. Ir viskas, ką jos sukaupė per dieną, perduodama ta trasa į kaupyklą. Tad, mūsų plynaukštė, kaip, matyt, ir kitos, tėra ganykla.
- Vade, tu genijus! – įkvėptas šūktelėjo Adamas. – Juk tik neprotingos "karvės" galėjo palaikyti "Fotoną" nukritusiu meteoritu ir suryti jį. Tačiau...
- Tačiau?
- Jei yra karvės, vadinasi, turi būti ir piemenys, ir energotinklų statytojai, ir net to žvaigždžių "pieto" naudotojai.
- Taip. Ir mūsų pareiga – juos surasti.
- Užmegzti kontaktą!
- Ir atlikti liūdną būtinybę – pranešti apie Renė likimą...
- O gal – išgelbėti! – Adamo akys sužibo ugnele. – Vade, reikia pranešti Žemei! Tegu siunčia kitus laivus. Gal bus galimybė išvežti visus?

Azizovas palinksėjo galva:
- Gerai būtų... Žemę informuosime šiandien... Tačiau juk nežinome, kiek jų... O kol kas reikia ieškoti kontakto, bendravimo būdo.

Mažo ekipažo užduotis nepaprastai pasunkėjo! Jei anksčiau buvo kalbama apie tam tikros "sraigių" dalies išvežimą į negyvenamą planetą, kad neįprasta gyvybės forma neišnyktų, tai dabar reikėjo pasirūpinti keistos civilizacijos, pasiekusios gana aukštą išsivystymo lygį, gelbėjimu. Ant dviejų žmonių pečių gulė didelė atsakomybė.

Adamas pakėlė visureigį virš uolų ir jie nuskriejo palei juodų akmenų punktyrą. Skristi teko ilgai. Spidometras rodė jau 476 km, kai pasirodė trasos pabaiga. Adamas minštai nusileido. Žmonės iššoko iš kabinos, nubėgdami į priekį. Tačiau ten nepamatė nieko neįprasta. Paskutinis trasos akmuo gulėjo stačios uolos papėdėje, kurioje buvo įtaisyta tokia pat siaura plokštė. Skylių plokštėje nebuvo. O tik centre išsiskyrė maždaug 10 cm skersmens skritulys neryškiais kraštais.

- Matyt ten, kalnų gelmėje, paslėpti transformatoriai ir akumuliatoriai, - spėjo Azizovas.
- O neorganikai? – Adamas iškart sugalvojo pavadinimą protingoms Renė būtybėms. – Negi jos gyvena požemiuose?
- Įmanoma...

Kosmonautai apėjo trasos pabaigos vietovę įdėmiai žvalgydamiesi į kiekvieną akmenuką, tačiau be jokio rezultato.
- Nieko nėra... - atsiduso Adamas.
- Ar ne perdaug norim? Juk itirta nežymi planetos dalelė.
- Tačiau, vade! Mūsų ekipažas atvyko į Renė beveik prieš du metus. Kodėl neorganikai, jei tik jie egziztuoja, nepabandė užmegzti kontakto?
- O iš jūsų pusės ar buvo tokių bandymų?
- Ne, tačiau mes ne neįtarėme, akd jie gali egzistuoti.
- Matai! O mums, žemiečiams, gerokai lengviau susiprasti apie neorganinę gyvybės formą, o ir bendrai apie įvairių gyvos materijos formų įvairovę. Jau senai keliaujame po kosmosą, daug sužinojome, kai ko išmokome. O įsivaizduokime Renė gyventojų vietoje? Žinoma, jiems atrodo, kad jei kur ir egzistuoja gyvybė, tai ji neabejotinai neorganinės kilmės. Todėl greičiau jie gyvu organizmu galėjo palaikyti "Fotoną", nei mus, jo ekipažą. Atsižvelk ir į tai, kad "Fotonas" nusileido į plynaukštę, neorganikų laikomą, matyt, nuošaliu rajonu. Tad apie mus sužinojo ne iš karto. Dar daugiau laiko prireiks, kad įsisamonintų patį organinės gyvybės faktą.
- Taip, tačiau du metai!
- Laiko tarpas nemažas. Tačiau kas žino, gal jie ir bandė užmegzti kontaktą, ko tiesiog nepastebėjote.
- Jei atvirai, mums ne tas buvo galvoje. Pagrindinis rūpestis – apsisaugoti nuo "sraigių".
- Va va. Pabandyk prisiminti, o gal buvo kokių keistų nutikimų? Ypač paskutiniu metu.
- Taip iš karto neprisiminsiu, - Adamas papurtė galvą. – tačiau pagalvosiu.
- Būtinai pagalvok. Tačiau tai šalia reikalų. O dabar mums svarbiausia – sugalvoti kokį nors kontakto būdą!
- Taip, suprantu!

Jie dar kartą praėjo palei uolą. Nieko, visiškai nieko. Jokių protingų būtybių veiklos pėdsakų. Be pačios trasos, žinoma.
- Pažiūrėkim, kas dedasi prie kitų trasų? – pasiūlė Azizovas.
' - Taip. Ten yra ir ilgesnių linijų.

Kabinoje jie išnagrinėjo Renė gaublį, kuriame savirašis nupiešė visas švytėjusias trasas, matytas naktį. "Berkutas" vėl pakilo virš uolų. Iki tamsos kosmonautai spėjo apžiūrėti dar dvi neilgas linijas ir vieną milžinišką, nusitęsusią vos ne iki pusiaujo. Tačiau nieko nauja neaptiko.

Į lūšnelę grįžo vėlai naktį. Apačioje vis sušvisdavo energotiltai. Infomatorius juos skaičiavo jau dešimtimis, o juk vis dar buvo ištirta – ir net ne ištirta, o tik apžiūrėta – maža Renė dalis. Baigėsi antra žmonių buvimo Renė planetoje diena.

- Ne! – ryžtingai tarė Azizovas. Netikiu, kad visoje planetoje nėra kitokių įrenginių, o tik energotiltai. Mums reikia apžiūrėti viską, visą paviršių, - ir kaip galima greičiau. Visureigis per lėtas. Reikia šiandien parengti skrydžiui "Burgutą". Aš čia primečiau – jei visąlaik judėsime iš Saulės pusės, tai per dvi paras spėsim apžiūrėti visą planetą. Sutinki?

Adamas neatsakė. Nustebęs Azizovas pažvelgė į jį. Mechaniko veidas buvo susikaupęs, jis įtemptai apie kažką mąstė. Pajutęs vado žvilgsnį, pasipurtė ir prakalbo susigėdęs:
- Atleiskite, užsigalvojau... Ko klausėte?
- Na sakau, šiandien reikia paruošti skrydžiui "Burgutą". Iš orbitos ieškosim kitų dirbtinių įrenginių.
- Gerai, ryte "Burgutas" bus paruoštas.

* * *

Azizovas prabudo anksti. Buvo dar tamsu. Jis pažiūrėjo į laikrodį – tegu Adamas dar valandėlę pamiega, prisikamavo vakar su "Burgutu". O pats atsikėlė, apsirengė ir išėjo iš olos. Plynaukštėje kyšojo aukšta Bebano figūra.

- Dėdule, ar pusryčiausite? – paklausė robotas.
- Ačiū, nesinori.
- Štai ir broliukas taipogi, - atsiduso Beganas. – Aš, tarp kitko, jam priminiau seną žmonių išmintį: "Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui". Ir kaip manai, ką jis atsakė? – Robotas pakosčiojo. – Net pakartoti nepadoru.
- Vadinasi, Adamas jau ant kojų? – išsiblaškęs paklausė Azizovas.
- Senai ant kojų, tiksliau, ant ratų, - sukikeno Beganas.
- Ką tuo nori pasakyti?
_ Na, ką gi! Vos išėjo iš olos, kaip užvedė visureigį ir išvažiavo. Vadinasi, šiuo metu ne ant kojų, o ant ratų. Teisingai? – Beganas ištempė kaklą, tarsi laukdamas, kad jį pagris už išmonę.
- Išvažiavo? Vienas? Kada tai įvyko? – Azizovas buvo sukrėstas.
- Tuoj tikslaii pasakysiu. Kažką užsirašiau dėl visa ko. Štai. Prieš valandą 7 min. ir 12 sek. Tiesa, kol tai tariau, praėjo dar 8 sek. Taigi...
- Beganai, dėl Dievo, užsičiaupk!
- Dėl ko?
- Tiesiog patylėk!

Vadas nieko nesuprato. Vakar akare išrašė šiandienos tvarkaraštį vos ne sekundės tikslumu. Po pusantros valandos galima kilti. Gal Adamas grįš minutė minutėn? Greičiausia, taip ir bus. Tačiau kodėl išvyko neperspėjęs? Azizovas nusiminė. Jis pažvelgė į juokingą Begano fizionomiją ir susiraukė dar smarkiau. Juk prašė suderinti Beganą! Irgi nepadaryta.

Azizovas nuėjo į radijo kabiną, įjungė pelengatorių. Mat visureigis turėjo specialų radijo įtaisą, skleidžiantį radijo signalus. Signalas buvo labai silpnas, matyt visureigis buvo giliame tarpeklyje tarp uolų. Vadas įvedė duomenis į ESM. Taigi-taigi. Adamas pačiame trasos, kurią aptiko pirmąja, gale. Iš ten skristi apie valandą. Vadinasi, Adams pasirodys dar negreit. Azizovas paspaudė tiesioginio ryšio klavišą ir sausai tarė:
- Adamai, laukiu tavęs.

Ir iškart išjungė siųstuvą – neturėjo jokio noro klausytis Adamo teisinimųsi. Visada palaikydamas ir skatindamas iniciatyvą, Azizovas negalėjo pakęsti per didelio pasitikėjimo savimi, karštakokiškų sprendimų, poelgių, paremtų ne nuodugnia analize, o emocijomis. Galų gale, Adamas tiesiog jį įžeidė taip pasielgdamas. Jų, žmonių, planetoje tėra du. Ir jei kiekvienas pradės daryti, ką panorės... Azizovas nusprendė, kad, kai tik Adamas pasirodys, jis su juo rimtai, netgi griežtai pasikalbės.

Štai žingsniai už durų, delikatus pakosčiojimas. Matyt, jausdamasis kaltas, Adamas nesiryžta užeiti. Pagaliau durys atsidaro. Tarpdury stovi Beganas su padėklu.:
- Atleisk, dėdule, - prakalbo, mirkčiodamas akimis-švyturiukais ir krutindamas bulvės nosį, - kad ir uždraudėte trukdyti jums, tačiau vakar vakare gavau įsakymą paduoti pusryčius pusvalandis iki auštant, o be, be to, parengti maisto atsargų dviem žmonėms dviem dienoms.
- Gerai. – kantriai atsakė Azizovas. – Ar viską įvykdei?
- Tikrai! O kaip gali būti kitaip?
- Tada dėk įrankius ir pašauk Adamą.

Šįkart plepus robotas nieko neatsakė, o tik mindžiukavo.
- Ką! Nori pasakyti, kad Adamo vis dar nėra?
- Esu tikras, kad jis netrukus privažiuos. Adamas labai disciplinuotas vaikinas. Kol kas išgerkite kavos, vade. Tai nuramina. Aš jums paruošiau pagal ypatingą receptą. Vadinasi taip: imi šaukštelį... - Po velnių! – sumurmėjo Azizovas, sparčiai eidamas prie "Burguto".

Iki starto buvo likę tik 28 min. Jei nespės pakilti laiku, teks koreguoti skridimo programą, keisti koordinates, o tai, kaip besisuksi, kelios valandos. Vakar gerokai po vidurnakčio su Adamu būrė su kompiuteriu, ieškodami optimalaus skrydžio maršruto. Nejaugi Adamas nesupranta padėties rimtumo? Radiokabinoje staigiu judesiu įjungė siųstuvą, nustatė visureigio pelengatorių. Tas vis dar buvo trasos gale. Tai iš tikro sunervino Azizovą.

- Adamai! – pašaukė.
Atsakymo nebuvo. Tik "Berkutas" tebesiuntė radijo švyturio signalus.
- Adamai! Adamai! – suriko Azizovas, kuriam pirmąkart šmėkštelėjo baisus įtarimas.
Ir vėl tolygus papypsėjimas eteryje.

Azizovas staigiai išlėkė iš laivo:
- Beganai! Beganai!
- Aš čia! – atsiliepė ištikimas robotas.
- Įjunk "Burgutui" ir trobelei automatinę apsaugą su savikontrole ir ruoškis kelionei. Mes išvykstame.
- Klausau! Tačiau ar galiu pasidomėti kelionės pobūdžiu ir kokius daiktus reiktų pasiimti su savimi?
- Vykstam ieškoti Adamo. Galimas pavojus. Apsiginkluok.

Ir iškart, apsisukęs, vėl įbėgo į "Burgutą", jo krovinių skyrių. Ten ant specialių amortizatorių pritvirtintas stovėjo antras, rezervinis visureigis "Mažylis". Praėjo dar 10 min., kol Azizovas jį išvairavo į plynaukštę. Robotas jau laukė ir, burbuliuodamas, įsėdo į kabiną.

Rezervinis visureigis buvo ne toks universalus. Skristi galėjo tik malūnsparnio režimu. Azizovas nuvairavo jį virš uolų, kurių viršūnės jau puošėsi pirmais skaisčiai oranžiniais Godvo spinduliais. Apačioje, tarpekliuose, dar tebebuvo tamsios sutemos. Papultų į visureigį dailininkas, tai neatsigrožėtų fantastiniu ugninių uolų miško, tarsi kylančių iš rūko dangos, reginiu. Tačiau Azizovui, nors jam ir nebuvo svetimas grožio pojūčio jausmas, dabar nerūpėjo vietos gamtovaizdžio grožybės.

Siųstuvas buvo įjungtas visą laiką, o Beganui buvo pavesta nuolat kviesti Adamą.
- Broliuk! Adamai! Gerbiamas Adamai! Su tavimi nori kalbėti Beganas. Atsakyk, jei gerbi Beganą! – ply6ojo robotas.
Atsakymo nebuvo.

Kai pagaliau pasiekė trasos galą, Godvo diskas kybojo jau gana aukštai ir apšvietė net giliausių tarpeklių dugną. Jie skrido nedideliame aukštyje, oras kaip anksčiau buvo skaidrus, todėl "Burkuto" siluetą pamatė iš tolo. Azizovas atsiduso. Vis tik, visureigis sveikas, o tai jau baiminosi, kad mašina tapo "sraigių: kąsneliu. Tačiau buvo kažkoks neįprastumas tame, kaip "Bertutas" sustingo priešais uolą.

Azizovas atsargiai nusileido greta.
- Ech, dėdule! – šūktelėjo Beganas. – O reikaliukai tai nekokie!

Šįkart robotas buvo visiškai teisus. Azizovas ir pats tai matė. Jis akimirksniu suprato Adamo sumanymą. Tas sumanė fokusuotu lazerio spinduliu atsargiai sluoksnis po sluoksnio pradeginti tunelį uoloje, kad prasibrautų iki požemių, kur galėjo gyventi neorganikai. Jau beveik tris metrus prasikasė "Burgutas" į kalnų uolieną, tačiau tada kažkas atsitiko. Visureigis užtaisė jo paties išraustą angą, iš kurios kyšojo tik užpakalinė mašinos dalis. Visus tuos faktus Azizovas įsiminė mechaniškai. Jam šiuo metu terūpėjo, ar gyvas Adamas.

Norint iš išorės atidaryti užpakalinį liuką, teko panaudoti elektroninį pjautuvą. Beganas tą prietaisą valdė greitai ir labai tiksliai, tačiau Azizovui atrodė, kad robotas neleistinai ilgai gaišta. Jis trypčiojo vietoje iš nekantrumo.

Pagaliau liukas buvo atidengtas. Azizovas įlindo į kabiną, saugomas apsauginio lauko, kurį į jį nutaikė Beganas. Visureigio priekis buvo pažeistas, videoekranas deformuotas. Per plyšį korpuse vadas matė visureigio išraustą tunelį, o jo gale kampuotą blizgančio metalo skydą. Iš anos skydo, kuris, matyt, buvo nepaprastai plonas, sklido kažkoks triukšmas ir gausmas, tarsi požemyje dirbtų tūkstančiai mašinų.

Kabinos vidus nukentėjo nesmarkiai. Radijo švyturys tebeveikė. Dabar buvo aišku, kodėl jos siųsti signalai buvo tokie silpni, juk visureigis buvo, iš esmės, akmeniniame maiše. Išliko visi prietaisai, visa tyrimų aparatūra. Net Renė gaublys švytėjo matine šviesa.

Buvo sunaikinta tik lazerinė įranga, o taip pat su ja susijusi visureigio energetinė sistema. Jeigu žemiečiams būtų šovę į galvą išvesti iš rikiuotės būtent šiuos visureigio mazgus nepažeidžiant kitų, tai vargu ar jiems tai būtų pavykę. Adamas gulėjo krėsle ir, matyt, jau senai buvo šoko būsenoje. Azizovas apčiuopė jo pulsą ir kiek nurimo. Tada atsargiai nutempė Adamą prie užpakalinio liuko ir perdavė į Begano rankas.

- Ir visa tai nutiko tik todėl, kad išvažiavo nepapusryčiavęs, - nesusilaikė robotas.

Išlipdamas iš sudaužyto visureigio, Azizovas atsitiktinai dar kartą pažvelgė pro plyšį korpuse. Tačiau keistas dalykas! Jokio blizgančio skydo jis neišvydo. Visureigis rėmėsi į uolieną, pačią paprasčiausia uolą. Iš gelmių nesklido joks garsas.

Tačiau nebuvo laiko stebėjimams. Jeikėjo kuo greičiau į trobelę pristatyti Adamą ir suteikti jam pagalbą. Įtaisęs su Begano pagalba nukentėjusį visureigyje, Azizovas norėjo pavesti Beganui nuimti nuo "Berkuto" viską, kas galėtų praversti, tačiau apsigalvojo. Ar nepraras taip ir Begano, bandančio išsaugoti visureigio likučius? Kaip tada susitvarkys vienas, be Begano, trobelėje? Kas žino, kaip greitai Adamas atsistos ant kojų. Matyt reikia susitaikyti su "Berkuto" netektimi. Ir tai – pradžioje darbų pradžioje! Tačiau ant Adamo jis daugiau nepyko, nors ir spėjo, kad dabar užmegzti kontaktą su neorganikais bus gerokai sunkiau.

Beganas kažkaip sutilpo į visureigį, suprojektuotą dviem. Kilti Azizovas nerizikavo ir nuvairavo mašiną palei juodus akmenis, tarsi išdegintus karštų Godvo spindulių. Beganas, kas buvo neįprasta, labai ilgai tylėjo. Ir tik kai slėnis liko užnuguryje, patenkintu balsu tarė:
- 89693.
- Ką? – nesuprato Azizovas, su nuogąstavimu vis pažvilgčiojantis į Adamą.
- Tų juodų daikčiukų. Dėl visa ko juos suskaičiavau. Pats susipratau. Štai!

* * *

Medicininis diagnozatorius kiek nuramino Azizovą. Adamas tebuvo gavęs stiprų nervinį šoką. Neatmetama ir galimybė dėl nestipraus trumpalaikio paralyžiuojančio lauko poveikio. Arba ko nors panašaus. Rekomenduojamas gydymas: miegas, elektromasažas, įtrynimas.

Kantriai, tarsi daugelį metų būtų dirbęs slaugu, Azizovas prižiūrėjo ligonį. Ištikimais Beganas padjo kiek galėjo, jis ir paplotėliu būtų pavirtęs dėl "broliuko", jei to prireiktų. Tačiau nepaisant jų pastangų, Adamas dvi paras neatsigavo. Jo pulsas buvo lygus, kvėpavimas ramus, tačiau sąmonės neatgavo. Azizoas jau rimtai pagalvodavo, ar nereikia Adamą, iki atskrendant "Buranui", patalpinti į anabiozinę kamerą

Tačiau trečią parą įvyko stebuklas. Adamas nusižiovavo, atsimerkė ir pakilo remdamasis alkūne – taip, kaip būtų pabudęs po įprasto miego. Jis apžvelgė kambarį ir, pamatęs šalia savęs medicininę trobelės įrangą, smarkokai paraudo.

- Adamai! – drebančiu balsu tyliai pašaukė vadas. – Adamai! Ar mane girdi?

Tas lėtai pasuko galvą ir pažvelgė į Azizovą drėgnomis akimis:
- Vade... Kiek ilgai aš čia?.. – paklausė. - Nelabai.
- O vis tik?
- Apie tai vėliau, Adamai.
- Atleisk, vade, - mechanikas giliai atsiduso. – Atleisk, jei gali. Elgiausi kaip berniūkštis. Nusprendžiau, kad galiu prisibrauti iki neorganikų.... Pasidaviau emocijoms..
- Džiaugiuosi, kad tai supratai, - ramiai atsakė Azizovas. – Tačiau kaip dabar jautiesi?
- Puikiai, jei kalbam apie fizinę savijautą. Štai! – jis staigiai atsisėdo lovoje ir įtempė raumenis. – Rankos-kojos sveikos... Galva irgi. Nors galėjo būti blogiau.
- Tikriausiai, kad taip.
- Kas visureigiui?
- Turime rezervinį.
- Vadinasi, netekom?
- Nepergyvenk, Adamai. Prarasto nesusigražinsi. Tačiau pamokas iš nutikimo reikia atsiminti.
- Dieve, kaip kvaila! – Adamas delnais suspaudė smilkinius. – Ir svariausia, visikai be naudos. Nieko neprisimenu. Visiškai nieko po to, kai plykstelėjo liepsna. Na taip! Planavau išrausti angą, pažiūrėti, kas ten pas juos požemyje yra ir dar, iki tau prabundant, grįžti į lūšnelę su naujienomis. Lazeris lengvai ardė uolieną. Tada prasidėjo kažkokie žybsniai, ryškus šviesos spindulys... Tik spėjau pastebėti, kad visureigio apsaugos laukas pramuštas, ir nugrimzdau tarsi į rūką... Daugiau nieko neprisimenu...
- Gerai, kad susipratai įjungti radijo švyturį, - pastebėjo Azizovas. – Bent žinojome, kur tavęs ieškoti.
- Aš nejungiau švyturio!
- Kaip, - nejungei? Kažką painioji.

Adamas pirštų galiukais patrynė kaktą:
- Gal... Tačiau, vade, ką dabar darysim?
- Nežinau. Kaip bebūtų, tačiau trasos rajone geriau nesirodyti.

Adamas atrodė priblokštas. Jis sunkiai pergyveno savo neapgalvoto poelgio pasekmes.

"Ką žinau apie šį vaikiną? – Azizovas netikėtai pajuto apie tai galvojantis. – Ką be to, kad jis fanatiškai atsidavęs darbui ir geras specialistas? Tiesa, jis ne iš mano ekipažo, ne aš parinkau jį porininku, mus suvedė aplinkybės. Tačiau mes kartu jau kelios paros ir, berods, turėjom vienas kitą pažinti geriau. Gaila, kosmose dažnai nutinka kitaip. Galvoji: na gerai, dar daug laiko, spėsim išsikalbėti. Diena veja dieną, ekspedicijos pasibaigia, žmonės išsiskiria taip ir nepažinę vienas kito. Tai ir pikta".

Jis norėjo kažkaip padrąsinti, nuraminti kolegą.

- Nesigraužk, Adamai. Rasim galimybes užglaistyti tavo netikslumus.
- Mano netikslumus. Ne netikslumus, o kvailumą! – pataisė tas
- Na gerai. Abu geručiai. Ir štai kas... - Azizovas pasilenkė ir sušnibždėjo. – Nepradėk pervertinti visų savo suklydimų, o tai Beganas visai nustos mus gerbti.
- Tiesa, dėl begano... - Adamas meldžiančiomis akimis pažvelgė į Azizovą. – Vade, prašei jį suderinti... Aš negalėjau, atleisk. Mes su Beganu jau 4 m. kartu ekspedicijose. Supranti, negalėjau...

Azizovas suprato. kai pripranti prie roboto, tai pakeisti jo charakterį tai tas pats, kaip išvyti iš namų mylimą šunį. Jis palietė mechaniko petį:
- Tu man atleisk. Aš apie tai nepagalvojau, kai to prašiau. Nors, kaip vadas, turėjau numatyti visas aplinkybes. Tegu Beganas lieka Beganu. Tinka?
- Ačiū, vade.

Kolegos gijimas nudžiugino Azizovą. Sujaudino ir nuoširdus Adamo atsiprašymas. "Ne, susidirbsim, - įsitikinęs nusprendė vadas, - Padarysim, ką reiks. Tik tegu Adamas kiek sustiprėja". Žvelgdamas š užsimiegojusį mechaniko veidą, jo sulysusį kaklą, jis pajuto kutenantį jausmą, kai prisiminė atsitiktinę Pito frazę apie uždarą Adamo būdą. Azizovas atsisėdo į krėslą šalia mechaniko lovos ir, geranoriškai šypsodamasis, paklausė:
- Ar Žemėje turi merginą?
- Ne, - niūriai tarė Adamas.
- Na... Kad toks žavus vaikinas neturėtų merginos?... - Azizovas nusišypsojo dar plačiau.

Adamas pasuko galvą į sieną, tarsi parodydamas nenorą kalbėti ta tema. Tačiau kaltės jausmas prieš vadą kažką palenkė jame. Atrodo, ir jam nebuvo malonus tam tikras jų santykių oficialumas. Jį irgi traukė labiau draugiški santykiai.

- Mano klasėje mokėsi viena mergina, vardu Svieta, - su pastebimu pasipriešinimu prakalbo jis. – Žinojau, kad patinku jai. Mūsų santykiai tebuvo draugiški. Tiesa, šalia jos jaučiau kažkokį lengvumą, susikaustymą, jaučiausi riteriu. Tačiau man tai atrodė savaime suprantama. Maniau, taip bus visada, - Adamas atsiduso, padarė pauzę ir tęsė. – Dar mokykloje nusprendžiau tapti žvaigždėlėkininku. Noras natūralus ir suprantamas ž mano tėvas ir motina ne vienus metus praleido ekspedicijose... Ir dar – svajojau apie nepaprastą, pakylėtą, sukrečiančią meilę. Na, tarkim, kur nors kosmose atrasiu nežinomą planetą, kurioje gyvena gražūs žmonės ir mane pamils gražiausia, pati žaviausia tos planetos mergina. Jos grožio nebus galima nusakyti. Mūsų meilės pavydės visa Visata, o geriausi visų pasaulių gyventojai skirs mums poemas... Nei daug, nei mažai... Tik taip.
- Tik nemanyk, kad tu tame labai originalus, - nusišypsojo Azizovas.
- Po mokyklos įstojau į Prahos universiteto žvaigždėlėkių priežiūros fakultetą. Po kelių mėnesių į Prahą persikėlė ir mano tėvai, tad į Ostravą, kurioje gyvenau, daugiau nesugrįžau. Beje, tais pačiais metais ji tapo Budapešto medicinos instituto studente.... Mano laikas buvo visad užimtas – paskaitos, pratybos, teatras, treniruočių salės, eilės, vakarėliai... Tačiau niekada nepaliko jausmas, kad netekau kažko, kas labai svarbu, praėjau pro patį nuostabiausią dalyką pasaulyje. Ne, visai ne tame reikalas, kad atsisveikinau su naiviomis žvaigždžių meilės svajomis... Tai natūralus ir dėsningas procesas... Turėjau viską – ir vis tik kažko trūko...

Griežtame Adamo veide pasirodė svajinga išraiška, tarsi jis būtų persikėlęs į jaunystės laikus:
- Mano pirmoji ekspedicija į žvaigždes nebuvo ilga. Tačiau aš vis tiek gerokai ilgėjausi Žemės. Tu tikriausiai ir pats neužmiršai tos sudėtingos pojūčių gamos, atsirandančios, kai pirmą kartą grįžti iš žvaigždžių pas mūsų žydrąją senutę. Tame ir nusivylimas – svajojai apie didingus atradimus, o surinkai tik kruopeles to, kas nauja; ir pasididžiavimas – jis tik, kaip ne kaip, gavai kosmoso krikštą; ir džiaugsmas – laukia susitikimai su artimaisiais ir draugais; ir ... - jis pažvelgė į vadą. – Bet ką aš čia pasakoju!

- Viskas gerai, Adamai! – Azizovas geranoriškai nusišypsojo. – Tęsk, prašau. Klausai atidžiai.
- Taigi, nusileidimas, laivo dehermetizacija, medicininė apžiūra. Įeinu, vos ne pašvilpčiodamas, į rentgenologo kabinetą ir išvystu... Svietą baltu chalatu. Tiksliau, chalatą pamačiau vėliau. O pirmiausia – jos akis, dideles, išplėstas, braziliškos kavos spalvos. Ir tada tą pačią akimirką supratau, ko trūko visus tuos metus. Supratau, kad svajos apie "gražią" meilę vos neuždengė nuo manęs žemišką meilę, tūkstantį kartų puikesnę ir patrauklesnę. Mes apibėrėme vienas kitą klausimais. Labiausiai norėjosi paklausti: "Ar turi draugą?" Tačiau taip ir nedrįsau ryžtis. Bijojau, kad ji pasakys "Taip". Juk praėjo tiek metų. Tačiau ji atsakė "Ne".

Adamas nusišypsojo. Kas dėl Azizovo, tai jis liovėsi šypsotis, nes jautė, kad istorijos bus liūdna pabaiga.

- Mylėjome vienas kitą. Tris metus truko toji pasaka...
- Jūs ... išsiskyrėte?
- Mes niekada nebūtume galėję išsiskirti...

Atrodo, kad istorija turi ne tik liūdną, bet ir tragišką pabaigą.

- Svietą patraukė deltaplanai. Žinai, tokia senovinė sporto šaka.
- Žinoma...
- kaip tik buvau ekspedicijoje, kai treniruočių metu Alpėse ją pagavo kylantis oro srautas. Retas atvejis.... Ją rado tik po kelių parų gilaus tarpeklio dugne. Sparnai sutrupėjo į uolas...
- Atleisk, Adamai, - Azizovas buvo sukrėstas. – Atleisk, kad priverčiau knaisiotis praeityje...
- Man tai niekada ir netapo praeitimi... - Mechaniko veidas atgavo ankstesnį rūstumą. – Viską suprantu, tačiau nieko negaliu su savimi padaryti. Sako – laikas gydo... Nieko jis negydo.

Nepaisant to, kad prisiminimai prabudo jame didesne jėga, Adamas negalėjo nepastebėti, kad jo pasakojimas sutrikdė vadą. Todėl jam tapo nejauku; ir jis pakeitė temą:
- O aš pažįstu tavo žmoną!
- Klarą?
- Tai yra, ne tai, kad pažįstu... Buvau kartą dailininkų-mėgėjų parodoje. Manau, ji turi talentą.

Azizovas suprato, ko siekia Adamas, ir jam pataikavo:
- Iš šono matosi geriau. O kas dėl manęs, tai iki šiol neišmokau sakyti moterims komplimentų. Net savo žmonai.
- Buvai parodoje su ja.
- Vadinasi, ji nusitempė.
- Nemėgsti tapybos?
- Tapybą mėgstu. Meistrus. O mėgėjai, jei atvirai, kelia nuobodulį.
- Tačiau atrodei toks laimingas. Kaip ir tavo žmona.
- Taip, tai tiesa, - atsakė Azizovas, stengdamasi netraumuoti Adamo neatsargiu žodžiu. – Aš laimingas. Man jau 40. Klarą sutikau prieš 20 m. ir iki šiol laikai, kad pasisekė. Drįstu manyti, kad ir ji taip mano, - jis tai ištarė labai paprastai, tačiau balse nuskambėjo švelnumas.
- Kur susipažinote?
- Gatvėje.
- Gatvėje?
- Taip. Atsimenu, kad išėjau iš bibliotekos, matau, kad prie fontano stovo mergina. Kaip vėliau išsiaiškinome, laukė draugės. Ji man patiko iš pirmo žvilgsnio. Aš užslinkau už kolonos, stebėjau ją ir bijojau, kad ji ims ir nueis. Pagaliau tariau sau, kad tai gana kvaila, jei nesusipažinsime. Tačiau kaip tai padaryti? Kažkaip mane apėmė nepaaiškinamas drovumas. Pagaliau ryžausi. Ryžtingai priėjau ir tariau: "nueikim kartu į kiną". Ji labai ramiai ir atidžiai pažvelgė į mane ir tarė: "Gerai".

Dar kurį laiką tęsėsi jų pokalbis. Pagaliau Azizovas pastebėjo, kad Adamas pavargo. Matyt, mechanikas dar nėra visiškai atsigavęs. Nepaisydams prieštaravimų, Azizovas jo pažastyje įjungė miego reguliatorių. Po minutės mechanikas kietai miegojo. Tegu išsimiega, pagalvojo vadas, nustatydams reguliatoriaus rodyklę dešimčiai valandų. Tai jam geriausias vaistas.

Azizovas išėjo iš trobelės ir patraukė į plynaukštę. "Vargšas Adamas, - jis mąstė. – Tačiau jis nevisiškai teisus. Laikas vis tik gydo. Nors geriau neturėjo būtinybės gydytis laiku". Kažkur pasąmonės gelmėje jis juto, kad šiandieninis pokalbis buvo naudingas abiem. Jie tapo artimesni.

Jis išėjo į plynaukštę. Beganas pažvelgė į jį klausdamas:
- Dėdule, o kaip broliuko reikalai?
- Dabar viskas gerai. Būk jam šiandien švelnesnis.
- Švelnesnis nei visada? Aš dirbu ties viršutine švelnumo riba.
- Ir vis tiek pasistenk.

* * *

Azizovas pakėlė "Mažylį", nuskraidindamas jį tiksliai virš trasos. Būtina buvo pastebėti "Berkutą" kuo anksčiau. Nes buvo galimi du variantai.

Pirmas – visureigis yra ten, kur paliktas, t.y. iki pusės uoloje. Jei neorganikai jo nelietė – tai geras ženklas. Vadinasi, teisingai įvertino padėtį. Suprato, kad įvyko neapgalvota klaida, ir jos nesiejo su žemiečių agresyvumu. Arba bent jau nusprendė palaukti. Tai gerai. Tada įmanomas pakankamai greitas kontaktas.

Antras variantas – visureigis sunaikintas. Tai gali būti neorganikų gynybinės galios demonstracija arba tiesiog nedraugiškas aktas, arba nesuvokusių situacijos mąstančių būtybių gestas. Tada kontakto galimybė sumažėja.

Taigi, pirmiausia reikia pamatyti "Berkutą". Tada taps aišku, akip elgtis toliau.

Pasirodė aukštos vertikalios uolos, žyminčios trasos galą. Azizovas nutaikė teleskopą ir prilipo prie okuliaro. Truputį kairiau... Taip! Jis vos nesuriko iš netikėtumo. Tikijosi bet ko, tik ne to. Jokios angos nebuvo. Uola buvo iš tokios pat uolienos, kaip anksčiau, tvirtos ir purios. Tačiau neįtikėtiniausia buvo ne tai. Greta uolos stovėjo "Berkutas", ant kurio nesimatė jokių pažeidimo pėdsakų. Bent jau tokiu atstumu.

Azizovas priskrido arčiau, neatitraukdamas akių. Abejonių neliko. Visureigis buvo visiškai sutaisytas, tarsi pabuvęs geriausioje Žemės remonto gamykloje.

"O jeigu tai spąstai?" – šmėkštelėjo mintis, tačiau greitai ją nuvijo. Jei neorganikai būtų norėję pakenkti žmonėms, jie būtų galėję tai padaryti anksčiau, kad ir tada, kad tempė Adamą iš visureigio. Tad ryžtingai nukreipė "Mažylį" žemyn ir nutūpė šalia "Berkuto". Tada išlipo iš kabinos ir apėjo aplink atgimusį "Berkutą". Taigi-taigi. Atstatyta buvo viskas. Viskas, išskyrus lazerio patranką. Ir tame, galbūt, gili prasmė. Įstiklinime nė mažiausio įskilimo... Užpakalinis liukas, per kurį ištraukė Adamą, kaip ir anksčiau kiek praviras.

Azizovas įlipo į kabiną. Jos dalis tą nelaimingą rytą buvo pažeista. Dabar viskas joje atstatyta. Ir nepaprastai kokybiškai! Jis pasilenkė prie pulto – tąkart jis buvo beveik visiškai sudegęs. Anksčiau čia, apačioje, buvo kažkieno išbraižyta didelė V raidė. Azizovas pasilenkė ir net krūptelėjo, išvydęs aiškius raidės kontūrus. Kas yra? Negi jie iki smulkmenų ištyrė visureigio sandarą? Vadinasi, buvojo ir viduje. Praėjo be kliūčių pro jėgos lauką, apsaugą, praėjo pro nepaprastai budrų Beganą? Arba turi kažkokius kitus informacijos gavimo apie aplinką būdus?

Kažkiek jaudindamasis įjungė kairės posūkio turbinos variklį – pagalbinį visureigio variklį. Turbina sugaudė, prietaisų lenta nušvito. Sudrebėjo ir pasislinko rodyklė. Azizovas iš eilės išbandė likusias turbinas. Visos veikė be priekaištų. Pagaliau, apsisprendęs, įjungė pagrindinį variklį. Iš pradžių mažomis apsukomis, vėliau didino trauką. Prietaisai neužfiksavo jokio parametrų neatitikimo.

Taigi neorganikai per kelias valandas sugebėjo visiškai pataisyti mašiną, pagamintą kitoje planetoje, kitos civilizacijos, visiškai nepanašios į vietinę savo išoriniais požymiais. Vien to pakanka, kad nuspręstum apie jų išsivystymo lygį. O radijo švyturys? Adamas sakė, kad specialiai jį išjungė. Tačiau po sprogimo švyturys veikė. Kas vėl jį įjungė? Neorganikai? Vadinasi, tos būtybės nutuokia ne tik žemiškoje technikoje.

"Lėtų "sraigių" planeta", - prisiminė Azizovas savo pirmą planetos apibūdinimą. Kaip skaudžiai nubausti žemiečiai už savo pasitikėjimą. Nubausti sugaištu laiku, negautomis žiniomis, praleista galimybe pabendrauti su panašiais protu. Jis priėjo prie rezervinio visureigio ir perjungė į automatinį režimą. Tada grįžo į "Berkutą".

Prieš įlipdamas į kabiną, atidžiai apžvalgė apylinkes, juodųjų akmenų trasą, nueinančią link horizonto, purią oranžinių uolų paviršių. Niekur nieko nauja, visiškai nieko, ką galima būtų sieti su gyvybe. Jokios gyvybės, išskyrus "sraiges", iki šiol aptikti nepavyko. O gal mes, žemiečiai, tiesiog nemokame pamatyti? Gal kiekvieną dieną prieš mūsų akis vyksta kažkas nepaprasta, ko nepastebime? Gal mūsų paieškos būdas pernelyg tradicinis? Ir niekaip nesugebame jo pakeisti... O štai neorganikai sugebėjo!

Jis apsuko "Berkutą". Iš paskos prisiderino "Mažylis". Mažas karavanas patraukė slėniu.

* * *

Išvydęs, kad prie olos grįžta abu visureigiai, Beganas ėmė šokinėti iš džiaugsmo:
- O tai dėdulė! Tu, pasirodai, tikras meistras! – suriko jis Azizovui. – Lenkuosi tavo talentui! Ir kada spėjai suremontuoti mūsų "Berkutuką"? Ir dar taip gerai?!
- Vėliau papasakosiu, - pažadėjo Azizovas. – Pastatyk abu visureigius į kameras, pažildyk pietus ir ateik į svetainę. Tau irgi bus naudinga paklausyti.

Nuo to momento, kai paliko Adamą, praėjo 9,5 val. Mechanikas vis dar gulėjo lovoje, užmigdytas specialaus reguliatoriaus. Azizovas patikrino diagnozatoriaus duomenis ir išjungė reguliatorių. Po kelių minučių Adamas atsimerkė. Giliai įkvėpęs, prisėdo ant lovos.
- Atrodo, viskas! Jaučiuosi puikiai. Alkanas, kai jautis! Beganai!

Robotas į kambarį įritino staliuką su maistu.

- Tai bent dalykėliai! – Adamas pažvelgė į laikrodį ir švilptelėjo. – Vaje, kiek dykaduoniavau! Vade, o tu, matyt, neleidai laiko veltui? Ar yra naujienų?
- Yra, - sausai tarstelėjo Azizovas ir iš jo tono tiek mechanikas, tiek robotas suprato, kad įvyko kažkas labai rimta.

Trumpai, tačiau nepraleisdamas nė vienos svarbios detalės, vadas papasakojo apie tai, aks nutiko.

- Oi dėdule! Man jau skruzdėlytės bėgioja po nugarą! – šūktelėjo Beganas, kai Azizovas baigė.

Išgirdęs, kad neorganikai sutaisė Berkutą", Adamas neiškentė ir išbėgo į plynaukštę, kad savo akimis išvystų atstatytą visureigį. Grįžo įsiaudrinęs, stipriai suspaudęs kumščius.
- Taigi...
- Taigi, sprendžiant iš visko, mums siūlo kontaktą.
- Ir, tikriausiai, laukia mūsų atsakomojo žingsnio.

Visus apėmė neįprastas jaudulys. Net robotas užmiršo, kad reikia pamaitinti žmones. Žmonės, neįstengiantys išsėdėti vietoje, sparčiai žingsniavo po kambarį.

- Reikalingas žingsnis. Paprastas ir kartu simbolinis žingsnis. Kad neorganikai iškart suprastų mus ir žengtų antrą žingsnį, - kalbėjo Azizovas.
- Po galais! – Adamas šiaušė tankius plaukus. – Ir lyg tyčia, jokios tinkamos minties.
- Galvokite! Galvokite! Ir tu, Beganai! – prašė, reikalavo, būrė Azizovas. – Mums būtinai reikia, kad neorganikai suprastų, kad atvykome iš geros valios.

Tiesą sakant, žmonės jau seniai buvo sukūrę kontaktų metodiką. Tačiau jos pagrinde uvo dviejų to paties tipo, organinio tipo civilizacijų bendravimas. Renė planetoje naudotis ta metodika nebuvo prasmės.

- Primenu svarbiausią dalyką, - pabrėžė Azizovas. – Kontaktas su neorganikais reikalingas ne dėl jo paties, nors, žinoma, jis įdomus bet kuriuo atveju. Mūsų pagrindinis tikslas – perspėti apie artėjančią katastofą ir pasiūlyti savo pagalbą. Kas žino, galbūt brangi kiekviena valanda.
- Kiek rūpesčių dėl to, kad pasakyti kažkam pora malonių žodžių, - suburbėjo Beganas. – Manau, geriausias būdas – tai pavaišinti juos gerais pietumis. Tada jau jie neatsilaikys.

Abu kosmonautai pažvelgė į jį su tokiu priekaištu, kad robotas sumišęs nutilo. Staiga Azizovas sparčiai priėjo prie Begano ir paliepė:
- Ką pasakei? Pakartok!
- Na, aš sakiau... - robotas neabejotinai pasimetė. – Nepagalvojęs... Daugiau taip nedarysiu, garbės žodis... Mane tiesiog taip suderino. Aš nekaltas. Kartais jaučiu, kad sakau nesąmnę, tačiau negali susilaikyti...

Jis tebesiteisino, tačiau netikėtai Azizovas nusišypsojo ir draugiškai paglostė roboto kvadratinius pečius:
- Šaunuolis, Beganai! Gerą mintį pakišai!

Beganas, nors nieko ir nesuprato, irgi ėmė šypsotis ir tarškėti:
- Bendrai paėmus, jei įsižiūrėtum, kiek puikių idėjų gimė mano smegenų dėžutėje, tai jų pakaktų visoms atminties ląstelėms Visatoje! – taręs tai, jis krenkštelėjo, tarsi supratęs, kad peržengė visas kuklumo ribas, ir susigūžė.
- Kokia tai idėja? – paklausė Admas, iš vado balso supratęs, kad ieškomas sprendimas, matyt, surastas.
- Sakei, kad "sraigės" godžiai užpuolė "Fotoną", ar ne?
- Taip, surijo jį per akimirką.
- Matyt gryno metalo planetoje reta?
- Kaip bebūtų, tačiau šioje vietoje jo aptikti nepavyko.
- Štai ir siūlau...
- Pavaišinti neorganikus metalu? - Taip. Tiksliau, to atradimas priklauso mūsų draugui Beganui, - jis su pašaipia pagarba nulenkė prieš jį galvą.

Robotas buvo devintame danguje iš laimės. Nedažnai elektrono-pozitroninėms mašinoms, net tokioms sudėtingoms kaip Beganas, tenka išgirsti tokius žodžius. Robotas vis dar išgyveno savo triumfą, o žmonės apsiėmė aptarinėti savo projekto detales.

- Ką galime jiems pasiūlyti? – paklausė Azizovas.
- Einam į "Burgutą", - pasiūlė Adamas. – Gal kas ir atsiras.

Iškart, nedelsdami, jie patraukė prie nusileidimo modulio.

- Bendrai paėmus, tai geriausias variantas, - su įkarščiu kalbėjo Adamas. – Pirma, jiems parodysime, kad suprantame metalo svarbą. Antra., ką besakytum, tai dovana, tai yra geros valios aktas. Trečia, tai praktinis pasiūlymas, kurį galima panaudoti su nauda. Ketvirta,...

Jie pakilo į "Burgutą" ir atidarė kamerą, kurioje buvo saugomi medžiagų ir instrumentų atsargos. Metalo trūkumo nebuvo. Dešimtys skirtingų metalų lakštų, lydinių, laidai, gabalai buvo tvarkingai sudėti į permatomus konteinerius.

- Ką atrinkti? – susimąstęs tarstelėjo vadas. – Ar neatkreipei dėmesio, kokie metalai buvo ypatingai skanūs "sraigėms"?
- Varis ir sidabras.
- Puiku. Tada būtent juos ir imsim.
- Gerai. Tačiau kokiu pavidalu?
- Siūlau blokeliais. Kaip bebūtų, blokelių geometrinę formą galima suteikti tik dirbtiniu būdu.

Jie į "Berkutą" pakrovė keletą vario ir sidabro blokelių.
- O kur juos sudėsim?
- Trasos gale. Ten, kur jie pastatė visureigį.

Turėdami viltį, žmonės kiek nurimo ir tik tada pastebėjo, kad jau gili naktis. Kažkur ten, tamsoje girdėjosi šiurenimas – matyt "sraigės" šliaužė į "melžyklą".

- Ir vis tiek laiko negaišime, - tarstelėjo Azizovas. – greitai pavalgysime, t.y. pavakarieniausime, o gar teisingiau, pasistiprinsime Begano valgiais – ir į kelią! Išdėliosim blokelius, o ryte patikrinsim, kaip į juos reagavo.

* * *

Lygiai taip pat apačioje, slėniuose švietė ugninės trasos, blyksniai tai ten, tai šen nušviesdavo keistų formų kalnų dantis. Adamas atsargiai nusileido netoli paskutinio juodo akmens. Kosmonautai išnešė iš visureigio plastiko padėklą, panašų į žemą staliuką, ir ant jo išdėliojo metalo blokelius. Kaip ir anksčiau vietovė buvo nyki ir be gyvybės ženklų.

- Klausyk, vade, - neįprastai tyliai tarė Adamas. – o jei netoliese įrengtume keletą filmavimo kamerų? Slapta... - Ne, Adamai, - vadas papurtė galvą. – Juk tai ne laukinių žvėrių medžioklė. Ar supranti?
- Atleisk, vade.

Net aklina tamsa negalėjo nuslėpti, kaip išraudo Adamss:
- Aš vėl paskubėjau, tačiau tai paskutinis kartas, prižadu.

* * *

Grįžę jie numigo apie tris valandas ir dar iki auštant vėl buvo kelyje. Abudu troško greičiau išvysti, kas nutiko metalo blokeliams. Azizovas vis tik siūlė neforsuoti įvykių ir vykti į kelią taip, kad slėnyje atsidurtų su pirmais Godvo spinduliais.

... Plastikinį padėklą per teleskopą jie išvydo dar iš tolo, tačiau negalėjo nustatyti, ar guli ant jų blokeliai. Adamas skraidino visureigį ties uolomis, nuolat sukiodamasis į Azizovą, kuris nesitraukė nuo okuliaro.
- Na kaip? Ar kas matosi?
- Kol kas ne.

Pagaliau vadas atsilošė į krėslo atlošą, palikęs ramybėje teleskopą. Pagal jo veido išraišką Adamas viską suprato, tačiau vis tiek paklausė:
- Guli?
- Taip.
- Vadinasi nesuprato?
- Gali būti.
- Arba nenorėjo suprasti
- Tačiau kodėl jie suremontavo visureigį?
- Iš humanizmo, būdingo visoms išsivysčiusioms civilizacijoms.
- Vadinasi, - atsiduso Admas, - jie nepasitiki... O gaila... Tuo pačiu jie žudo save... - jsi smarkiai trinktelėjo į pultą. – Viskas per mane! Aš kaltas!
- Ne, Adamai! Čia kažkas kita! – susimąstęs pasakė vadas.

Adamas atsargiai nusileido. Abu kosmonautai išlipo ir priėjo prie padėklo su blokeliais. Abejonių neliko. Blokeliai tie patys, iš "Burguto". Štai ir antspaudas uždėtas.

- Gal jie jų nepastebėjo? – spėjo Adamas.
- Nemanau. Juk blokelaii guli toje pačioje vietoje, kur stovėjo visureigis. Neorganikai neabejotinai seka šią vietą. Pirma, jų negalėjo nesudominti, sugrįšime visureigio ar ne, paimsim jį ar ne. Mes grįžome, paėmėm jį, ir tuo pačiu gavome informaciją. Mes nusprendėme perduoti neorganikams tuos daiktus. Kaip geriausia tai padaryti? Žinoma, padėti juos tame taške, kuriame įvyko netiesioginis kontaktas.
- Ir vis tik blokeliai vietoje...
- Nesuprantu...
- Jie prie jų net neprisilietė!
- Tačiau šitai tvirtinti negalima...

Azizovas, o tada ir Adams ėmė atidžiai tikrinti kiekvieną blokelį, o vėliau padėklą, dėl ko teko atsiklaupti. Jie nuodugniai apžiūrėjo net vietovę aplink padėklą, tačiau veltui. Nebuvo nė mažiausios užuominos, kad čia kas nors buvo. Baigę apžiūrą, kosmonautai priėjo prie uolos, tos vietos, kur Adamas prieš kelias dienas bandė pranikti į gilumą. Lazerio sunaikinta uoliena buvo atstatyta taip meistriškai, kad žmonės negalėjo nustatyti tikslios tunelio vietos.

- Ne! – staiga garsiai sušuko Azizovas. – Netikiu. Negali būti, kad dvi civilizacijos, žinodamos viena apie kitą, nesiektų kontakto.
- Tačiau matai...
- vadinasi neteisingai nusprendėme! Į kažką neatsižvelgėme. Vadinasi, reikia ieškoti kito varianto. Trečio! Ketvirto! Ieškom, Adamai. Supranti – ieškom!
- Ieškosim...

Tą akimirką sukaukė skubaus ryšio sirena. Ji kaukdavo visada, kai ateidavo signalas, o kabinoje nieko nebuvo. Kosmonautus kvietė Beganas. Robotui buvo griežtai nurodyti naudotis šiuo kanalu tik ypatingais atvejais. Ir jei Beganas ryžosi – vadinasi, kažkas svarbaus iš tikro įvyko. Žmonės puolė prie kabinos. Azizovas paspaudė klavišą:
- Na, beganai, kas nutiko?
- Draugas vade! – pasigirdo susijaudinęs roboto balsas.

Oho! Oficialus "draugas vade" vietoje šmaikštaus "dėdule"! Negalėjo juk Beganas dėl smulkmenų pereiti į oficialų toną. Abu kosmonautai sustingo nujausdami neįprastas naujienas.
- Kas yra? Netempk!
- Grįžkite greičiau į bazę.
- Tačiau kas nutiko?
- Čia tokie dalykai! Net nežinau, kaip paaiškinti... Taigi, atvažiuokite greičiau.

* * *

Jie lėkė link lūšnelės visu greičiu. Abiems, akip vėliau išsiaiškino, kilo ta pati mintis – bazę aplankė Renė gyventojai. Tačiau viskas buvo visai ne taip, nors ir turėjo netiesioginį ryšį su neorganikais. Azizovas su Adamu suprato tai priskrisdami prie "Burguto". Netoli nuo įėjimo į olą, maždaug už 200 m, virš lygumos buvo iškilęs milžiniškas stulpas. Ir tik priskridę arčiau, jie galėjo jį įvertinti.

Stulpas buvo ne mažiau 10 m aukščio ir buvo kvadrato suapvalintais kampais formos. Buvo sudėliotas iš kalnų uolienos gabaliukų, kurių dydis maždaug kumščio dydžio. Gabaliukai tarpusavyje buvo sutvirtinti kažkokios gelsvos skaidrios medžiagos, primenančios gintarą, kabėmis. Tas stulpas buvo neįprastas tuo, kad buvo pastebimai pasviręs, tarsi garsusis Pizos bokštas, tik labiau. Atrodė, kad dar truputis, ir jis sugrius. Jiks mąstantis žmogus neatsistotų po juo. Beganas, saugantis savo kailį, irgi laikėsi atokiau nuo jo. Pačioje jo viršūnėje buvo užkeltas kažkoks blizgantis maždaug pusantro metro skersmens rutulys.

Kai beklausinėjo žmonės Beganą, robotas galėjo papasakoti nedaug. Po jų išvykimo, jis iškart nuėjo į olą, ėmė tvarkyti lūšnelę, dirbo kitus ūkio darbus, kurių susikaupė nemažai. Vienu žodžiu, oloje praleido kelias valandas. Tada išėjo minutėlei, kad pažiūrėtų į "Burgutą", ir iškart išvydo tą stulpą.

- matyt stulpas atsirado naktį, - Azizovas pasisuko į Adamą. – Mudu išvykome, aki buvo dar tamsu, todėl jo nepastebėjome. Beganas, lyg tyčia, užsiėmė tvarkymu.
- Jei jums labiau patinka, kad stebėčiau, kaip neaišku iš kur atsiranda stulpai, galiu tuo užsiimti. Tačiau pasakykite, bent jau, kada galiu užsiimti tvarka?,BR> - Beje, reikalas ne tame. Jie padarė antrą žingsnį. Ar ką supranti, Adamai?
- Tiek dar suprantu. Bet ne daugiau. Kokia prasmė statyti tokį pasvirusį stulpą? Pažvelk, jis beveik kritinėje padėtyje. Ar tai dar viena meistriškumo demonstracija? Paskaičiavimo tikslumo?
- Nemanau. Tačiau įsitikinęs, tai padaryta sąmoningai. Ir dar – rutulys. Ką jis simbolizuoja?
- Na gerai. Jie nelietė mūsų blokelių, o mes neliesime jš stulpo. Pažiūrėsim, kas iš to gausis. Ir taip pratupėsim du mėnesius prie abipusių dovanų.
- Taip, Adamai. Būtent dabar mums ir reikia veikti. Matyt, jie irgi ieško optimaliausių bendravimo būdų. Mes suklydome su blokeliais, jei, galbūt, ne geriausią variantą pasirinko su tuo stulpu. tačiau tai, kad jie ieško kontakto su mumis – aišku.
- Ką darysim?
- Lauksim jų veiksmų ir bandysime veikti patys.

Prie stulpo jie prastovėjo apie dvi valandas, kurdami įvairiausius planus. Tačiau nesėkmė su blokeliais, o tada suvokimas, kad nesugeba įminti pasvirusio stulpo su rutuliu prasmės, davė tam tikrą antspaudą jų minčių eigai. Jie taip ir nesugalvojo nieko tinkama.

Tuo tarpu kaitino vis smarkiau. Godvo buvo jau beveik zenite. "Sraigėms" tai dėkingiausias metas. Jos beveik nejudėjo. Atstatė karštiems spinduliams ovalines nugaras, krovėsi energija. Kosmonautai atkreipė dėmesį, kad netoli stulpo visai nebuvo "sraigių", tarsi nematomi piemenys specialiai būtų jas nuviję į šalį.

- Atrodo, kad nieko ypatinga artimiausiu metu neįvyks, - tarstelėjo Adamas.
- Einam į lūšnelę, - nusprendė Azizovas.
- Išvirsiu kavos, - pasisiūlė Beganas.
- Ne, - paprieštaravo vadas. – Šiandien savitarna. O tu, prašau, pasilik lauke ir nenuleisk nuo stulpo akių. Tavo regėjimas aštresnis nei mūsų. Ir apylinkes stebėk. Jei kas, iškart kviesk. Beje, nueinam trumpam.

Trobelėje vatas tarė Adamui:
- Man atrodo, jie netrukus apsireikš.
- Tada einam į lauką? - Nežinau, - atvirai prisipažino Azizovas. – Gal jiems kaip tik reikia, kad mūsų nebūtų plynaukštėje?
- O nepalaikys jie Begano protinga būtybe, o mudu – tik robotais?
- Dabar galima kurti bet kokias prielaidas. Tačiau kuo daugiau klaidų padarysime, tuo daugiau laiko sugaišime. – Azizovas nusivalė suprakaitavusį veidą nosine ir prisipažino. – Pradedu gailėtis, kad Renė planetoje mūsų tiek nwdaug.
- Tačiau kas žinojo, kad taip susiklostys reikalai? Jei čia gyventų tik "sraigės", turėtume perpus mažiau rūpesčių.
- Kad taip greičiau atskristų "Buranas"!

Tuo metu pasigirdo kažkoks neaiškus gausmas, paviršius nežymiai, tačiau juntamai suvirpėjo po kojomis. Kosmonautai susižvalgė ir puolė į lauką. Prie pat išėjimo iš olos jiedu susidūrė su Beganu.

- Na, draugužiai, - ryžtingai pareiškė robotas, - kaip norite, bet tokių žaidimų daugiau nežaisiu. Pradžioje iš nežinia kur dygsta stulpai panosėje, o vėliau nei iš šio, nei iš to sugriūva akyse.
- Ką čia mali?
- Nemalu, o tiesą sakau, - įsižeidė Beganas. – Netikite, tai pasižiūrėkite patys.

Vsi išbėgo iš olos. Iš milžiniško stulpo beliko niekingas iškyšulys, kiek iškylantis virš paviršiaus. Greta mėtėsi akmenų krūva – viskas, kas liko iš keisto statinio. Rutulys visiškai suskilinėjo, tarsi būtų buvęs stiklinis.

- Gal įvyko žemės drebėjimas, todėl jis ir nugriuvo? – paklausė Adamas. – Prisimeni gaudesį?
- Ne. Gaudesys ir sukrėtimas – tai tik stulpo griuvimo pasekmės.

Tada paaiškėjo, kad įžvalgus Beganas nuo pat pradžių filmavo stulpą. Jie grįžo į trobelę ir peržiūrėjo įrašus. Tapo aišku, kad tokios priežastys, kaip žemės drebėjimas, netikėtas vėjo gūsis ir pan. atkrenta. Stulpas griuvo, suskildamas į dalis be jokios regimos priežasties.

* * *

Ką gi! Matyt, neorganikai žengė dar vieną žingsnį, uždavė žemiečiams dar vieną mįslę apmąstymams. Tačiau ji dar nesuprantamesnė nei pirmoji – stulpo pastatymas. Jei stulpo statymas vis tik galėjo turėti kokią nors praktinę prasmę, suvokiamą intuityviai, tai statinio sugriovimas atrodė visiškai beprasmiškas.

- Gal jie nugriovė stulpą įsitikinę visišku mūsų nesupratimu? – pavargusiu balsu tarė Adamas.

Azizovas nieko neatsakė. Abu jautėsi prislėgti. Jau kelias valandas neorganikai atkakliai davė kažkokias užuominas, tačiau niekas jų nesuprato. Beganas, bandydamas pralinksminti savo šeimininkus, papasakojo keletą anekdotų, tačiau niekas jo neklausė, tad ištikimasis robotas pamažu nutilo, užsiėmęs indų plovimu.

Jis pastatė ant padėklo puodelius su kavos nuosėdomis ir su pasibjaurėjimu šūktelėjo:
- Va šita jūsų kava taip pat juoda, kaip jūsų "juodoji skylė". Argi nesuprantate, kad tai labai kenkia sveikatai? Ir dar žmonėmis vadinasi! Ne, daugiau nepatikėsiu jums savo virtuvės... - ir jis dar ilgai burbuliavo po nosimi.
- Taip, kaip "juodoji skylė"... - be ryšio roboto tonu sumurmėjo Adamas – "Juodoji skylė"... "Juodoji skylė"! - Staiga jis šūktelėjo, nusijuokė ir ėmė kvatoti, parodydamas puikius sveikus dantis.
- Adamai, kas tau? – nieko nesuprasdamas į kolegą pažvelgė Azizovas. – Nusiramink.
- Ha-ha-ha! Dieve mano! Kaip viskas paprasta, - vos vos žodžius tarė tas per juoką.
- Kas? Kas paprasta?
- Dėl stulpo...

Taip pat netikėtai Adamas liovėsi kvatoti ir smarkiai gestikuliuodamas karštai ėmė aiškinti:
- "Juodoji skylė"! Supranti, "juodoji skylė"! mes visiškai pamiršome apie ją, o neorganikai perspėja mus, kad mes jos poveikio zonoje. Jie leidžia mums suprasti, kad žino apie ją ir prašo mūsų pagalbos!

Azizovas tą emocinį monologą išklausė nepertraukinėdamas, nors suprato pašnekovą iš pusės žodžio:
- Tu teisus! Visu 100%, prisiekiu! Juk viskas buvo paremta simboliais. Blizgantis rutulys – tai Renė, pasviręs stulpas – gravitacijos poveikis, griūvantis stulpas ir sudūžtantis rutulys – būsima Renė žūtis. Jie sugebėjo tai nustatyti!

Apatija, kurioje ką tik buvo kosmonautai, pasikeitė pakilia nuotaika. Buvo rastas raktas kontaktui. O svarbiausia, nugalėjo tikslingumo principas, vieningas visai Visatai. Atrodė, kad nėra nieko neįmanoma. Žmonės su nepaprastu lengvumu surasdavo loginius ryšius ten, kur anksčiau matė nesusijusius faktus.

- Prisiminiau! Prisiminiau! – staiga šūktelėjo Adams, džiaugsmingai žibančiomis akimis.
- Ką būtent?
- Juk visada klausei, ar neįvyko ko nors neįprasta po "Fotono" žūties?
- Na?
- Tai štai! Prisiminiau. Buvo vienas atsitikimas.
- Kalbėk, Adamai.
- kartą visai taip pat nuvirto uola prie olos. Mums iš pradžių pasirodė, kad anksčiau jos nebuvo. Tačiau nebuvome tikri, nes daugiausia galvojome apie išsigelbėjimą. Tai štai, netoli olos kyšojo uola, o po kelių dienų ji nuvirto. Iš pradžių spėliojome, nuo ko gi? Tačiau netrukus užėjo stiprių vėjų sezonas, ir nusprendėme, kad uolą nuvertė staigus vėjo gūsis. O vėliau buvo kiti reikalai ir nutikimas su uola greitai užsimiršo. O matyt, jau tada bandė mums pasakyti. Kad gravitacija didėja.
- Taip taip, žinoma! Tik tada gravitacija stiprėjo lėčiau.
- O bendrai, mes tą dalyką pražioplinom.
- Nieko, Adamai! Užtat dabar mes gerai žinom, kuo reikia užsiimti.

Adamas klausiamai pažvelgė į vadą.
- O tu nenumanai, kodėl neorganikai nelietė mūsų vario ir sidabro blokelių? – paklausė Azizovas.
- Laukė mūsų kito žingsnio?
- Ne! Vario ir sidabro jiems jau nereikia. Matyt, reikiamos jų atsargos sukauptos.
- Taip... - susijaudinęs atsiliepė Adamas. – Manau, atspėjai. Jei jie žino apie "juodąją skylę", vadinasi, ieško išsigelbėjimo būdų. Tikriausiai stato kosminius laivus... neabejotinai, jiems reikalingi sunkiai besilydantys ir atsparūs karščiui lydiniai...
- Dabar supranti, ką turime daryti?

Kurį laiką abu tylėjo.
- Siūlai jiems atiduoti visą metalą? – pagaliau tyliai paklausė Adamas.
- Taip, išskyrus ryšio įrangą. Tačiau svarbiausia...

Vėl įsivyravo tyla.
- "Buranas"?
- Taip, "Buranas". Matai, Adamai, nemanau, kad jie galėjo toli pažengti kosminių skrydžių srityje. Kaip bebūtų, reikiamo kiekio raketų jie nepastatys.
- Neabejotinai kontaktą su jais užmegsime artimiausiu laiku, - užtikrintai kalbėjo Azizovas. – Mes apibūdinsime visas artimiausias planetas – jie turės pasirinkimą. Ir kai tik atskris "Buranas", pradėsime pervežimus... - Ar susitvarkys "Buranas"? – abejodamas palingavo galva Adamas.
- Vešime tol, kol "Buranas" galės pakilti.
- Kol "Buranas" galės pakilti, - aidu atkartojo Adamas. – Tikriausiai yra prasmės iškviestu ir kitus laivus?
- Būtinai! – atsiliepė Azizovas. – O kol kas reikia tiksliai nustatyti, kiek laiko tam turime. Ei, Beganai!

Robotas, pasikrenkšdamas, išėjo iš olos.

* * *

Robotas į plynaukštę išnešė matavimo aparatūrą, su pasitenkinimu murmėdams:
- Na štai! Pagaliau ir Beganui nukrito tinkamas darbelis He-he! Beganas parodys, kad sugeba ne tik skalbti ei šluoti! Hm... Beganas žino savo vertę...

Tuo metu žmonės irgi nesėdėjo be darbo. Azizovas pasiūlė ant vieno uolų pastatyti radioteleskopą. Kai, atėjus nakčiai, "juodoji skylė" pasirodys stebėjimo zonoje, bus galima išmatuoti keletą parametrų, be kurių neįmanoma paskaičiuoti gravitacinio poveikio. Šiaip tuo reikalu jie planavo užsiimti po pusantros savaitės, prieš "Burano" atskridimą. Tačiau dabar nereikia gailėtis dėl skubos. Išardytas radioteleskopas buvo vienoje "Burguto" kamerų. Pora tuzinų nedidelių, tačiau talpių dėžių. Nešimui Begano panaudoti nebuvo galima. Robotui ir taip užteko reikalų. Todėl patys žmonės transportavo dėžes, kas, tarp kitko, buvo neblogas fizinė treniruotė. Užtempę dėžes į viršų, jie prisėdo pailsėti. Iš čia, nuo uolų, gerai matėsi didesnė plynaukštės dalis – lygi lyguma, kurios oranžiniame fone išsiskyrė tamsios "sraigių" dėmelės. Ten triūsė Beganas.

- Įdomu, kada neorganikai žengs kitą žingsnį? – paklausė Adamas. - Visai netrukus, - įsitikinęs atsakė Azizovas.
- Kokį, kaip manai?
- Sunku nuspėti.
- Tačiau manau, jie irgi supranta, kad tempti negalima; derybas reikia skubinti....
- Vadinasi, spėji... Jie pasirodys? Įdomu, į ką jie visgi panašūs? – susimąstęs ištarė Adamas.
- Nespėliosime. Bet kuriuo atveju įsitikęs, kad greitai vieni prie kitų priprasime. O kol kas, mielas Adamai, užsiimkim reikalais.

Adamas įjungė nešiojamą lygintuvą ir parengė lygią aikštelę teleskopui, tada abu išpakavo dėžes ir ėmėsi rinkti teleskopą senu amžių patikrintu būdu – su raktais ir atsuktuvais – ir jiems tai patiko. Darbas įtraukė abu, jie beveik nesikalbėjo, tik kartais pasigirsdavo" "Duok raktą", "Palaikyk čia".

Pagaliau radijoteleskopas buvo surinktas. Jau temo. Godvo diskas leidosi už horizonto. Dar 2-3 val., ir bus galima pradėti stebėjimus. Beganas baigė, matyt, savo misiją ir dabar, stovėdamas prie olos, rodė žmonėms ženklus. Kosmonautai nusileido:
- Kaip reikalai, Beganiuk?
- Puikiai! Robotas žino reikalą. Ir bendrai, jums pasisekė dėl manęs. Viską tiksliai paskaičiavau iki dešimto ženklo po kablelio, tačiau galėčiau iki 15-o/
- Nėra prasmės, Beganai.
- Na tada duok duomenis apie "juodąją skylę", aš paskaičiuosiu pataisas ir po ę0 sek. duosiu galutinį atsakymą. - Truputį vėliau, brangusis. Va, kai tik sutems...

Visi trys nuėjo į trobelę. Prie pat įėjimo į olą Azizovas sustojo. Dangus rytų pusėje buvo tamsus, įsižiebė pirmosios žvaigždės. Štai taip, kadaise, žmogus žvelgė į aukštybes, naiviai manydamas, kad jei turėtų sparnus, pasiektų žvaigždes.

Praėjo amžiai. Mes, žemiečiai, tapome nepaprastai galingi. Ištyrėme šimtus žvaigždžių, dešimtis sistemų. Tačiau Visata vėl ir vėl atskleidžia mums naujas paslaptis.

Nėra ribų pažinimui.
Amžinas kelias link tobulumo.
Nemirtinga gyvybė.

<<< Pradžia: Renė paslaptis
Pastaba: Apie susidūrimą su neorganine gyvybe taipogi skaitykite: Anri Roni. Žemės žūtis

Papildomi skaitiniai:
Julija Zonis. Megido
Lino Aldani. Korokas
Kosmoso musės ir musytės
Pavelas Michnenko. Etiketas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Spindulinė energija rašytojų akimis
Demonai niekad nesnaudžia
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Janušas A. Zaidelis. Riba
Andrejus Anisimovas. Arka
V. Baalis. Eksperimentas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Robertas Aberneti. Atžala
Žemė: pirmasis kraujas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė