Rašyti neverta
Skaityti neverta
Dirbti neverta
Tingėti neverta
Mylėti neverta
Ir skirtis neverta
Kas tikrai verta –
Nusigerti verta.


Antanas Škėma

1 skyrius "Galbūt tai aš..."

Žodžiai jums...

... įvertink mane. Noriu žinoti, noriu dar kartą pasikeisti. Kiekvienas blogas žodis pakeičia mane. Taigi pakeiskit mane. Keisti savęs jau nebesugebu. Atėjo ta diena, kai viskas priklauso nuo jūsų. Neapkęsk, mylėk, ką nori, tą daryk su manimi. Bet nors trumpam persikelk į mano pasaulį. Pabūk su manimi, pabandyk pakeisti mane. Tau tai nieko nekainuos. Kodėl? Kaip? Pats nežinau. Tiesiog gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulyje ir pabandyk atsakyti į visus kvailus klausimus. Paskui išduok mane, palik, palik mane besikankinantį. Kiekvienas iš jūsų atsiplėš dalelę mano sielos, o tada jau galėsiu mirti. Mirsiu nesulaukęs įvertinimo. Gal... Ir vėl tos pačios mintys, ir vėl tuščia galva, ir vėl aš likau vienas.... po galais, ir vėl nežinau, ko noriu...

Perskaityk... įvertink... mylėk arba neapkęsk... juk viskas taip paprasta...

O dabar sėdėsiu vienas ant drėgno, purvino betono ir stengsiuosi išlikti, stengsiuosi sulaukti įvertinimo. Stengsiuosi pakilti kartu su savo mintimis. Niekada jau nebus taip, kaip anksčiau. Ačiū jums nors už tai, kad bandote suprasti. Laukiu... ir dar ilgai lauksiu... įvertinimo...

Ovidijus (Ovis) Kulbokas


Pamąstymai apie save...

1.

Kiekvienas mąsto apie save ir bando pažinti. Man nesiseka. Galbūt dabar...

Man 18. Gražus skaičius, galėtų čia viskas ir sustoti. Bet nesustos. Judėsiu vis į priekį. Norėčiau sustoti ir pailsėti. Bet laikas stumia mane į priekį. Nenoriu...

Gimiau 1983 metais...... negaliu rašyti, galbūt rytoj man pagerės. Sunku iš savęs išplėšti tai, ką noriu. Sunku įkvėpti naują gryno oro gurkšnį...

2.

Ir man pagerėjo. Galbūt dabar viskas bus kitaip.

Gimiau 1983 metais. Niekuo neišsiskiriantys. Mažai žinomi. Na, bet man tai buvo ir yra geriausi metai. Tai mano gimimo metai. Tai mano kančios, tai mano gyvenimo pradžia. O galbūt būtų geriau, jei būčiau negimęs? Kam? Tau, jiems, joms ar dar kam nors? Niekam nerūpiu ir niekas nepasikeistų, jei manęs nebūtų. Taigi gyvenu savo gyvenimą ir į nieką nekreipiu dėmesio. Tau bloga? Mirk. Tau sunku? Nusižudyk. Tai ne mano reikalas. Aš pats nesugebu gyventi, kodėl dar turėčiau padėti ir tau... jums. Nekreipiu dėmesio. Juk ir į mane niekas nekreipia dėmesio. Na, čia jau vėlesni laikai – grįžkime į pradžią.

Gimti nebuvo sunku. Tiesiog iškiši galvą ir įkvėpi naują oro gurkšnį. Apsvaigsta galva ir pradedi verkti. Verki, nes viską matai aukštyn kojom, verki, nes tave ištraukia į baisią ir šaltą realybę. Juk to niekada anksčiau nesi patyręs. O toliau vis lengvėja ir lengvėja. Augi, supranti, kodėl tu čia. Supranti, kad Kalėdų senelių nebūna, kad nebūna ir tiesos. Augi, bręsti ir sustoji. Sustoji ir susimąstai. Galbūt jau užteks taip gyventi, galbūt reikėtų kažką keisti. Kiekvienas sustoja skirtingu laiku. Aš susimąsčiau per anksti, susimąsčiau būdamas 14. Geras amžius. Per anksti. Aš totaliai pasikeičiau, totaliai pasislėpiau savyje, totaliai.... totaliai.... (ne, čia per daug tarptautinių žodžių). Aš tiesiog atradau tikrąjį save, o galbūt pasislėpiau giliai po žiaurumo ir neapykantos kaukėmis. Na, tapau kitoks. Nustebinau visus ir netgi pats save. Bet taip geriau. Aš laimingas. Aš laimingas idiotas. Tai buvo klaida. Klaida, kurią, tikiuosi, ne per vėlai atitaisiau. Ir čia sustosiu, pailsėsiu. Palauksiu naujo gryno oro gurkšnio... Ir vėl...

3.

...įkvėpti, iškvėpti. Ir vėl tas pats. Man kažkodėl tai nepadeda. Naujas oro gurkšnis ir galbūt dabar pajudėsiu į priekį. 14 metų ir ta lemtinga klaida. Pasikeičiau. Kaip man atrodė, į gerąją pusę. Bet tai buvo tik išsigalvojimai. Pasislėpiau, paslėpiau tikrąjį "aš" giliai žemėje, giliai savyje. Galbūt būčiau buvęs kitoks? Galbūt būčiau protingesnis? Bet po galais, aš vėl sustoju ir pagalvoju: "Gerai kaip yra, kitaip ir būti negalėjo". Jei nebūčiau idiotas, kuris pasislėpė savyje, nebūčiau ir tas, kuo dabar esu. Viskas susideda į vieną vietą. Jei ne tu, tai aš. Jei ne idiotas, tai profesorius. Esu kas esu. Man gerai taip, kaip yra. Sustoju ir pagalvoju...

4.

...o paskui ir vėl judu į priekį. Ketverius metus aš trūnijau žemėse. Negalėjau pakilti, negalėjau pramerkti akių. Tuo metu to ir nenorėjau. Man to nereikėjo. Tikrai sau neatleisiu, kad išnykau. Per anksti subrendau, per ilgai buvau kuklus, ir tik aš pats sugadinau visą savo gyvenimą. Bet juk yra gerai kaip yra. Po galais. Viskas apsivertė. Po galais.

Ir vėl tas pats, ir vėl taip pat. Niekada tai nesibaigs. Niekada nesugalvosiu nieko naujo. Visada kartoju tą patį. STOP...

5.

...... Keturiolika ...... penkiolika ...... šešiolika ...... septyniolika......

6.

........... o dabar aš vėl kitoks. Manau, kaip tik dabar tapau savimi. Nepamenu, kas mane ištraukė iš tos pamazgų duobės. Ne tu, ne jis, ne jos, ne jie. Bet ir ne aš pats. Laikas. Ačiū. Pagaliau galiu matyti saulę, pagaliau pamačiau save. Ir išsigandau. Kas aš? Kodėl aš toks? Bet taip geriau. Po galais, pats negaliu patikėti tuo, kuo aš tapau. Sunku, bet kartu ir gera. Galbūt per gera? Mirsiu... mane nužudys. Galbūt ne šiandien, galbūt ne čia... o gal?... Aš nežinau, kam dėkoti, todėl tiesiog dėkoju visiems pasaulio dievams, kad leido man gimti... bet leis ir mirti... Pirmą ir paskutinį kartą... galbūt. STOP...

7.

....... viskas...... dabar jau viskas. Aš laukiu finalo, laukiu paskutinės pasaulio pabaigos. Trumpai... gan aiškiai... nuobodžiai... vienodai... toks jau aš. Manęs nebepakeisi... kulminacija čia......

2001-06-25 – 2001-09-22 --- Vilnius

The offspring (palikuonis)

Pasaka (o gal ir ne)

... laidotuvės... Supraskit mane... Nemėgstu laidotuvių. Ar mirtų svetimas, ar mirtų savas. Nekenčiu jų. Bet pažvelkite į kitus žmones, į žmones, kurie dievina laidotuves, dievina jų kvapą.

O man keista... Kodėl jiems taip patinka mirtis? ... Į laidotuves tokie žmonės susirenka pavalgyti ir pažiūrėti, kaip elgiasi artimieji. O artimieji, aišku, liūdi. Juk jie negali džiaugtis. To neleidžia jų įsitikinimai bei etiketas... Bet aš nesuprantu, kuo vadovaujasi žmonės, ateinantys vien tik pavalgyti... aš nesuprantu...

... Šiandien mirė mano senelis. Kiek daug žmonių susirinko. Kiek daug "draugų"... bet ne... Mano senelis buvo piktas žmogus, užsisklendęs savyje. Nenorėjo būti mėgstamas, nes jis nemėgo ir kitų. Buvo paprasčiausias vienišius. O po mirties?... pažvelkite, kiek žmonių, kiek "draugų". Štai jis, mano senelio kaimynas, stovintis prie karsto, atėjo vien dėl to, kad ėjo jo kaimynas. Ką gi jam pasakytų žmonės, sužinoję, kad jo nebuvo laidotuvėse... Pažvelkite, koks vainikas... Kieno jis? Taip, jis to paties kaimyno. Tai neįrodo, kad jis – geriausias mano senelio draugas... anaiptol, jis buvo didžiausias priešas... tai tik įrodo, kad šis žmogysta nori gerai jaustis prieš kitus žmones...

... O... štai kita ponia. Ji čia atėjo pažiūrėti, ar verkia mano senelė... o senelė tikrai verkia. Ir verkia vien dėl to, kad čia tiek daug žmonių. Iš tikrųjų jai nė trupučio negaila savo vyro. Bet etiketas neleidžia džiaugtis laidotuvių metu... ką pagalvos žmonės?

... ir vėl tie prakeikti pančiai... Niekas niekada nesugebės jų atsikratyti... Nevalia... negražu... ką pagalvos žmonės?...

Jei koks nors žmogus išdrįstų džiaugtis laidotuvių metu, niekas jo nesuprastų, visi jį niekintų... o tai juk elementaru... Bet niekas ir neišdrįsta džiaugtis...

Štai mano senelis jau du metrai po žeme. Kiek daug žmonių, kiek daug ašarų. Kiek daug sielvarto sugėrė ši šalta žemė. Galbūt senelis žvelgia iš viršaus ir verkia. Verkia, kad visas gyvenimo darbas nuėjo "šuniui ant uodegos". Jis juk visą gyvenimą stengėsi atsikratyti draugų... o dabar... pažvelkite... vien tik liūdintys žmonės aplink jo kapą. Ir tik jis vienas žino, kurios ašaros tikros, kurios tik nieko verti lietaus lašeliai. O didžiuojasi jis tik manimi. Ar žinote kodėl? Todėl, kad aš, jo anūkas, nesistengiu laikytis etiketo. Neverkiu ir džiaugiuosi. Ir džiaugiuosi vien dėl to, kad jis mirė, džiaugiuosi, kad nebereikės matyti jo liūdno veido... Bet jis mane supranta.

Taigi vienas žmogus iškrito iš mūsų rato. Likome dviese... aš ir mano tėvelis...

Po senelio mirties mūsų gyvenimas nepasikeitė. Nei pagerėjo, nei pablogėjo. Mes supratome, kad vieno žmogaus mirtis nieko nereiškia... kad ir koks jis artimas... visiems ateina toji mirties valanda... taigi mes ir toliau tebegyvenama savo niūrų gyvenimą...

...bet pagaliau atėjo dar viena prakeikta diena. Šį kartą nutrūko mano tėvelio gyvenimas. Jis buvo geras žmogus. Galbūt net per geras... Visi žinojo, kad tokį žmogų visur ir visada galima apgauti. Visi žinojo, kad toks žmogus visada atleis... Dėl savo geros širdies jis ir mirė, negalėjo ištverti tiek daug apgavysčių, tiek daug paniekos.

... ir vėl prakeiktos laidotuvės. Nenoriu net rodytis ten. O kas mane privers? Ogi ta pati prakeikta minia... jie niekaip negali suprasti manęs.

- Kodėl tu ne laidotuvėse? Juk tu jį taip mylėjai... - šaukia visa minia...

Jie niekaip negali suprasti, kad aš myliu širdimi, o ne veiksmais. Bet kodėl jie nesuvokia to? Kvaili įsitikinimai bei etiketas neleidžia...

...mano tėvelis mane supranta. Jis žino, kad jį myliu iš visos širdies. Bet stebisi... stebisi, kodėl prie karsto tiek daug žmonių. Mano tėvelis truputį kvailas... nesupranta... o aš suprantu, kad daugelis jų atėjo pažiūrėti, ar tikrai tėvelis mirė. Ar tikrai nebereikės slėpti pykčio bei pagiežos... jų veidai kaip mumijų, o širdys kupinos džiaugsmo bei palaimos. Ne visi tai pastebi, bet aš tikrai matau kiaurai jų ledines kaukes... Štai tas vargšas žmogus atėjo pavalgyti, štai šitas atėjo todėl, kad reikia. Štai anas atėjo pažiūrėti, kokia atmosfera vyrauja... ir visi kiti atėjo dėl savęs, o ne dėl velionio. Gal taip ir geriau, gal taip visada buvo, gal taip visada ir bus?...

... o man liūdna. Aš likau vienas. Vienintelis palikuonis. Vienintelis iš visų, ir man liūdna. Tik man liūdna ne todėl, kad mirė mano senelis, mirė mano tėvelis. Man liūdna, nes tik liūdesys mane paguodžia. Liūdesys neleidžia mano sielai sunykti. Tik liūdesys... tik liūdesys.

Bet kartu – – – aš labai laimingas. Juk likau vienas. Niekas man nebegali pakenkti, visi jūs bejėgiai prieš mane. Ir tik aš vienas sugebėčiau išlaisvinti jus iš tų prakeiktų pančių. Nuo visų pančių, kuriuos jums uždėjo visuomenė...

Likti vienam nėra jau taip blogai. ... žmona... vaikai... šeima... draugai... Vien tik žmonės aplink mane. Bet jie ne tokie, kaip aš. Jie nesugeba sutrypti tų pančių, kuriuos jiems uždėjo prakeiktoji minia. Jie negali tapti laisvi... o aš galiu... aš laisvas... Man nusispjaut, ką sako ir ką daro kiti žmonės. Man nesvarbu, jog jie nesupranta manęs... man tiesiog nesvarbu...

Tačiau eidamas per pasaulį dideliais žingsniais aš suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Viskas prasideda, viskas ir baigiasi. Nenoriu mirti jaunas, nenoriu parduoti savo sielos. Aš noriu mirti – laimingas. Mirsiu... Mirsiu – noriu aš to ar nenoriu. Jam nusispjaut į mano mintis ir į mano norus. Jis žvelgia į mane ir šypsosi kairiu lūpų krašteliu...

Noriu atitrūkti nuo savo kūno ir pažvelgti į viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Tikrai pamatyčiau, kas tu ir kas jie... Tikiu, kad vaizdas man nepatiktų... Matyti žmones be kaukių – – – šlykštu...

Staiga pro akis prabėga visas gyvenimas. Vien tik vaizdai... vien tik neįprasti vaizdai... Vis pirmyn ir pirmyn... vis tolyn ir tolyn... Pagaliau ir aš, paskutinis palikuonis, miriau. Ir vėl laidotuvės, ir vėl tas pats prakeiktas vaizdas. Supančioti žmonės renkasi prie mano kapo... žmona... vaikai... šeima... draugai... Visi be kaukių, ir visi tokie šlykštūs. Visi jie juokiasi, visi jie laimingi. Pagaliau numirė paskutinis iš mūsų.

... aš miręs... ir štai tik keletas nepažįstamų žmonių liūdi minioje. Tik dėl jų aš miriau – laimingas, tik dėl jų veido išraiškos aš gyvenau... tik dėl jų aš gyvensiu ir toliau...

Paskutinis palikuonis mirė. Mirė laimingas. – – – Tegyvuoja prakeiktoji karta – – –

2001-04-04–2001-05-07 --- Kupiškis

Liūdesys
(Skiriu Vaidai Klimavičiūtei)

... ir vien tik mano mintys. Jos veržiasi iš manęs ir nepaiso jokių kliūčių. Į priekį ir į priekį... Šuolis... Grįžimas atgal... niekas nesvarbu...

Ir vien tik liūdesys užvaldė mano sielą... Vakar... Šiandien... Rytoj... Jis nepalieka manęs. Jis nekaip neatsitraukia nuo manęs. O aš negaliu suprasti. Kodėl, po galais, aš liūdžiu? Juk saulė skaisčiai šviečia, juk taip gražiai sužėlusi žolė. Bet širdyje vis vien man liūdna. Ir pakeisti aš nieko negaliu. O gal tiesiog nenoriu? Bet aš norėčiau nusišypsot. Norėčiau, kad nusišypsotų ne vien mano lūpos, bet ir širdis. Deja, to nebus... Nesuprantu, kodėl man liūdna. Tiek daug mylimų bei mylinčių žmonių supa mane. Tačiau jie negali pamatyti skausmo. Jie negali pamatyti liūdesio. Niekam neišdrįstu atskleisti kančių, niekam neparodau, kad liūdžiu... O jei pavyktų?... Galbūt netgi tu sugebėtum man padėti. Bet tu nematai. Tu nematai, kad aš liūdžiu. Jei tik žinočiau kodėl. Galbūt tada sugebėčiau išsilieti, galbūt tada galėčiau atsiverti. Bet man sunku. Širdis nori pasakyti tiek daug, bet protas priešinasi kiek įmanydamas.

Tikiu, kad jūs norėtumėte sužinoti, kas man yra. Jūs tikrai galėtumėte padėti. Bet liūdesys suvalgė mane, jis neleidžia tarti man nė žodžio.

Aš nusipelniau to... Blogis... aš – blogis. Jis nori, kad aš kentėčiau. Jis nori pakankinti mane. Bet lengvai nepasiduosiu. Esu stipresnis už visus pasaulio dievus. Mano, žmogaus, protas galingas. Jis sugeba įveikti visus kalnus, visas duobes. Ne per gerai? Gal... tas pats... Sugebėsiu išsilaisvinti iš liūdesio pančių, sugebėsiu sutrypti jo galybę. Niekas negalės stoti man skersai kelio. Niekas, visiškai niekas.

Niekas nestovi man skersai kelio. Bet liūdesys tebekankina mano jautrią sielą. O kaip norėčiau sužinoti... sužinoti... kodėl aš liūdžiu? Gal reikia pažvelgti į save, gal reikia išsklaidyti visus sielos neramumus? Bandysiu... pabandysiu... bandau...

Gyvenu linksmą bei kupiną nuotykių gyvenimą. Kiekvieną dieną susitinku su įdomiais žmonėmis. Kiekvieną dieną bendrauju su mane suprantančiais draugais. Kalbuosi... bendrauju... juokiuosi... ir neverkiu... man linksma.

... bet aš negaliu matyti, kas dedasi jų sieloje, jų širdyse. Negaliu pasakyti, ar jų jausmai tyri, negaliu pasakyti, ar jie supranta mane. Bet akimirką man būna gera... gera matant jų akis, jų tyrus veidus... gera matant jų gražius kūnus. Akimirką man tiesiog gera. Bet kada baigiasi toji akimirka, niekas negali suprasti. Mano šypsnys apgauna visus. Nėra tokių žmonių, kurie sugebėtų pažinti mane. Manęs netgi nepažįsta mano draugai. Manęs nepažįsta niekas. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę aš sugebu nustebinti žmogų. Niekas... niekada... nesupras manęs. – – – Nebegaliu vadovautis posakiu: "Niekada nesakyk niekada". Jis nebegalioja mano pasaulyje. Nebegalios niekada. Aš visą gyvenimą būsiu neįminta mįslė. Noriu vieno... noriu, kad atsirastų toks žmogus, kuris sugebėtų skaityti mane kaip atverstą knygą. Galbūt toks žmogus yra šalia manęs... aš suprantu jį. Jis mato mane ir šaiposi. Jis bijo pasirodyti, jis pats bijo būti perskaitytas. O kas norėtų? Aš nebenoriu...

Buvau uždaras, buvau atviras, buvau uždaras ir vėl buvau atviras...

Niekas nepadėjo. Aš matau tave, aš matau tavo akis ir suprantu, kad tu manęs nepažįsti. Ir man liūdna. Man liūdna, kad negaliu surasti žmogaus, kuris suprastų mane. Man liūdna, kad tu nesupranti manęs.

Kalbėk... pasakok... sakyk... Sakai, jog supranti mane, sakai, jog pažįsti mane. Aš šypsausi. Mano išorė džiaugiasi suradusi tinkamą žmogų, bet man liūdna. Matau, jaučiu, kad taip nėra. Tu toks kaip ir visi – – – tu tokia kaip ir visos. Todėl man ir liūdna.

Aš noriu šypsotis širdimi, o ne lūpomis. Ar sugebi suprasti, ar sugebi matyti? Tau atrodo, jog sugebėsi padėti. Bet to nebus. Aš pats nenoriu, kad man kas nors padėtų. – – – Gal... po galais, aš pats nežinau, ko noriu. Nenoriu liūdėti, bet noriu ir toliau gyventi tokį pat gyvenimą. Man patinka mano pasaulis, patinka, jog galiu pasislėpti jame. Man gera vienam... man liūdna vienam. – Aš žmogus, sugebantis prisitaikyti prie visko. Ir niekas nesupras, kada man gera, kada man bloga, kada aš linksmas ir kada aš noriu verkti. Jei kada nors sugebėsi pažvelgti į mano vidų, tu suprasi, tu matysi mane kiaurai ir pagaliau suprasi. Suprasi, kur yra tikrasis mano veidas, o kur tik prakeikta kaukė. Bet tai nebus taip lengva, kaip tau atrodo.

Aš nepažįstu savęs. Tu nepažįsti manęs. Jie nepažįsta manęs.

Kaip būtų malonu, jei jūs sugebėtumėte suprasti ... papasakokite ir man...

Kodėl aš jums tai pasakoju? Galbūt man palengvėjo. Galbūt dabar jums bus lengviau mane suprasti. Galbūt... o gal ir ne...

Noriu rėkti... noriu pabėgti nuo visko... noriu tiesiog išnykti. Noriu išnykti... nenoriu kankintis... aš nenoriu liūdėti...

Noriu gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Noriu juoktis širdimi... nebenoriu šypsotis vien tik lūpomis...

... ir vien tik liūdesys vis dar valdo mano sielą...

2001-05-05 – 2001-05-07 Kupiškis

Pabaiga (Galas)
(Iš dienoraščio, kurio nėra)

Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti ir nepasikartoti. Aš jau negaliu. Galbūt kiekvienam taip atsitinka. O jei taip? Baimė. Tai kodėl niekas neaprašo šito? Tada aš žinočiau, ką man daryti, kaip man elgtis. O dabar man sunku. Aš išsisėmiau. Tuščia siela, tuščia galva. Jokių naujų minčių. Vien tos pačios sukasi ratu. Ir šitą jau kažkada rašiau. Sunku išlikti. Sunku iškilti. Turbūt jau išsakiau viską. Išliejau visas savo mintis. Galbūt dabar beliko laukti jūsų įvertinimo. Labai įdomu. Be galo sunku susitvardyti. Dvidešimt dvi novelės ir viskas. Kiekvieno jauno rašytojo likimas. Sunku išsilaikyti ant ledo nepaslydus. Aišku, būtų viskas gerai, jei novelės skirtųsi viena nuo kitos. Jos identiškos. Be kulminacijų. Vienišos mintys. Nebegaliu toliau rašyti. Iš viso nėra naujų minčių mintys. Niekas nesisieja...

Galbūt dabar kas nors išeis. Noriu suprasti. Eidamas galvojau, jog viskas taip paprasta. Jog atsisėsiu ir mintys liesis laisvai. Bet taip nėra. Sėdžiu ir nebežinau nuo ko pradėti. Nenoriu kartotis, bet nieko sau negaliu padaryti. Galbūt dabar būtų pats laikas pristatyti šį kūrinį.

Tai mano minčių karnavalas. Aš esu šioks toks rašytojas. Rašytojas, kuris jau išsisėmė. Dabar man reikia naujovių gyvenime. Čia bus tarsi mano dienoraštis. Nerasite čia kulminacijų... neieškokite jų. Tiesiog skaitykite mano mintis. Grožėkitės arba neapkęskite. Paskutinis patepimas. Gal ne pats prasčiausias? Šis kūrinys jums nepatiks. Tai ne mano reikalas. Kritika? CHA... čia ne kūrinys – čia dienoraštis, čia laiškas. Bet taip juk įdomiau. Ir vėl viskas pasibaigė. Galbūt palauksiu dar keletą dienų...

Kas yra laimė? Man reikia sugalvoti. Aš turiu išsilieti... nežinau kaip... CHA... viskas jau išsakyta, bet to neužtenka. Man vis dar reikia iš savęs ištraukti kažką neaiškaus, bet ypatingo. Negaliu. Noriu. Išmokyk mane. Paversk mane kitu žmogumi. Nekenčiu tavęs. Kodėl tu vis dar šalia manęs. Išnyk. CHA... Burtas mestas...noriu kažko naujo, noriu kažko ypatingo. Noriu. Kvailystė yra visas mano gyvenimas. Gyvenimas. Kad ir koks jis baisus, aš vis dėlto sugebu juo džiaugtis. Kartais. Bent jau bandau. CHA... sukandęs dantis.

Ar kada nors tai baigsis? Nebegaliu iš savęs išspausti nieko. Mano galvoje sukasi tiek daug minčių, mano širdis kupina norų... bet nė vienas iš jų nenori išplaukti į paviršių. Man taip bloga. Tuoj apsivemsiu. Noriu išnykti. Ar kada nors prašviesės mano smegenys. Esu nepataisomas romantikas ir nepataisomas kvailys. Tuoj... tuoj vemsiu. Galbūt išvemsiu gerų minčių, o gal tik paskęsiu savo vėmaluose. Nesugebu parašyti nieko nauja. Joks ekstremalus įvykis neįžengia į mano mažą pasaulėlį. Viskas aplinkui taip vienoda ir viskas jau taip įgrisę. Taip blogai dar niekada nesijaučiau. Noriu pasakyti tiek daug – negaliu. Noriu pralinksmėti – negaliu. Aš begaliu tik svajoti. Begaliu tik kankinti save, sugebu širdimi verkti, o lūpomis – šypsotis. O geriausia sugebu – kartotis. Kartojuosi galbūt todėl, kad visas gyvenimas – suknista rutina. Po galais. Noriu nusimesti tuos šarvus. Nebenoriu trūnyti šiame kokone. Aš noriu tiek daug. Noriu jausti švelnų merginos kūną, noriu ištrūkti iš nuobodybės gniaužtų, noriu būti mylimas. Man jau atsibodo vien tik mylėti. Svarbiausia noriu būti mylimas ir tai žinoti.

"Kodėl man taip lengva svajoti, o taip sunku realybėje?" – svarbiausias klausimas mano gyvenime. Kol kas. Atsakymas į šį klausimą yra mano viduje. Bet aš jo nesurandu. Kaip nepasikartoti? Praeis dar keletas dienų. Perskaitysiu dar keletą kūrinių. Ir vėl sugrįšiu prie savųjų. Gal...

Aš privalau sugrįžti. Aš jaučiu, kad padariau dar ne viską. Ne viską, ką sugebėčiau padaryti. Aš juk negaliu taip imti viską ir užbaigti. Kažkas įspraudė šią sėklą į mano sielą. Sėklą, kurios aš niekaip negaliu ištraukti. Gera. Gera, kad negaliu sau pakenkti. Bloga. Bloga, kad negaliu judėti į priekį. Bet aš vis dar tikiu, kad viskas apsivers aukštyn kojom, kad viskas ...... Nieko nežinau. Esu išsisėmęs ir tuščias, visiškai sausas.

Ir vėl užlūžau... sėdžiu ir net nežinau, kaip išplėšti iš savęs ką nors naudingo. Viskas. Galas. Bet aš palauksiu. Gal sugebėsiu bent jau užbaigti ką pradėjau. Bet netikiu... niekuo... netgi... niekuo...

Noriu... noriu... pasakyti tiek daug. Bet bijau būti nesuprastas. Bijau. Aš labai noriu pakalbėti su žmogumi, noriu prisiglausti, noriu apkabinti. Bet bijau net prisiartinti prie bet kokio individo. Aš – kvailys. Aš – kvailys. Niekinu save. Niekinu ir kitus. Nenoriu. Riksmas. Nenoriu taip elgtis, bet kažkas, tūnantis manyje, verčia mane daryti neįtikinamiausius dalykus.

O dabar aš net nežinau, ar sugebėsiu pabaigti šį darbą. Žinau, sugebėčiau. Laukiu įvertinimo. Kažko. Netikėtumas.

Po galais... slegianti tuštuma nebe aplink mane, o manyje.

Labai noriu pakilti į orą ir sprogti. Sprogti ir visu savo mėšlu aptaškyti jus. Noriu išnykti. Nebenoriu su niekuo bendrauti. Noriu likti vienas su savimi. Man jau viskas iki gyvo kaulo atsibodo. Aš pasikartosiu, bet tai jau man nebepakenks. Gyvas lavonas. Aš turiu kažkam išsakyti savo norus, lūkesčius, mintis bei viltis. O idiotams, supantiems mane, aš nebegaliu pasakyti nieko. Man tiesiog trūksta žodžių. Protingų žodžių. Nors jie jų nesuprastų. Kam vargintis dėl kitų? Man patinka daryti tai, kas man nepatinka. Kankinti save. Tai sukelia man šypseną. Patinka apgauti žmones ir matyti kvailas jų veidų minas. CHA... Tiesia jums į akis... CHA...

Galbūt ir užteks. Galbūt. Galbūt tuo ir baigsiu. Galbūt. Galbūt reikia laukti ekstremumų. Galbūt. (Po galais, čia per daug tų "galbūt"). Lauksiu finalo. Nenoriu visko taip užbaigti. Man patinka rašyti. Aš nusiraminu rašydamas. Nenoriu išsisemti. Ateis kita diena ir tada atsitiks kas nors neįtikėtino. Tikiu ir kartu netikiu. Kita diena – kita mintis... Tik jūs neįsivaizduojate, kaip aš noriu išnykti, noriu pabėgti nuo viso šito mėšlo... po galais, noriu pabėgti nuo jūsų...

Tai tikrasis mano veidas...

Neapkęsk manęs... 2001-06-13 ---

Kupiškis
2001-06-14

Kaukės

Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai... Skaudėjo, aišku, ir jam... Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks... Kitoks nė visi aplinkiniai... jis buvo išskirtinis. ...Anarchistas... Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus... Nemėgo jo... Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam. Kas būtų įvykę, jei šis išsišokėlis būtų nusiėmęs savo kaukę anksčiau? Skausmo bangos, neapykantos protrūkiai, baimės priepoliai, mirtis... Bet taip įvykti negalėjo... Vargšas nepritapėlis nesuprato, kas jis. Nesuprato, kodėl jo niekas nemėgsta, nesuprato, kokia kaukė uždėta jo pasąmonėje.

Gyvenimas tekėjo sava vaga. Viskas vyko pagal planą. Pagal gyvenimo sukurtą planą. Atskalūnas buvo beveik sutramdytas. Jis nebuvo panašus į vaiką, į vaiką, kuris išsiskiria iš kitų. Vaikinuko kaukė tarsi priaugo prie jo akių. Viskas, ką matė pro šiuos akinius, buvo nespalvota ir baugu. Vienoda ir pilka masė, vienodi bei pilki žmonės.

Tačiau buvo žmogus, kuris tą kaukę judindavo, judindavo, kad ji visiškai nepriaugtų... Mylintis žmogus... Mylimas žmogus... Pro kraštelį pakeltos kaukės išsiverždavo anarchistiškos sielos dūmelis... mažas dūmelis. Dūmelis, kurį negandų vėjai tuoj pat nupūsdavo į tolį. Kankinantis laikas. Laiko tarpas, kada atskalūnas jautėsi lyg narve. Tačiau turėjo ateiti laikas, kai narvas sutrūnys. Tas laikas čia pat... Keista riba... Keturiolika metų... Laisvė... Mylintis žmogus... mylimas žmogus... Jis vėl čia, jis vėl stengiasi padėti. Tačiau......... Šį kartą jis ne vienas. Jis su savo stipriausiais bei ištikimiausiais pakalikais. Myliu pakalikus. Man jie patinka. Misija pavyko... laisvas... jis laisvas...pagaliau... kaukė nuplėšta... narvas sutrūnijo...

Bet čia buvo tik pradžia. Atskalūno dvasia išdžiovinta, jo protas apkerpėjęs. Daug darbo laukia, kol vėl įpūsi gyvybės į šio nepritapėlio sielą. Tačiau darbas turi būti atliktas, juk reikia išgelbėti mūsų anarchistą... greitai... Darbas atliktas... Atskalūnas pagaliau laisvas ir pilnas gyvybingumo.

Šviesios akys. Skaisti saulė. Spalvotas vaizdas. Žalia žolė. Pagaliau viskas atgijo. Šviesios akys. Kiautas suskilinėjo ir sudužo į šipulius.

Taip pasikeitusio žmogaus niekas niekada nebuvo matęs, jis netgi atgavo savo kalbėjimo dovaną, kuri buvo užgniaužta viduje... gera... jam gera... Mylimam žmogui gera... Gelbėtojai.

– – – Prisimenu jo šaltą bei pilką veidą...... baisus vaizdas...... Tai akmeninis veidas. Dabar tai tekančio šaltinio veidas. – – –

Bėga metai. Jie niekada ir nesustos. Jie negali sustoti. Nevalia. Jam jau aštuoniolika. Gražus skaičius. Jis vis dar švyti savo neišsemiamu laisvumu. Niekas iš jo negali to atimti. O kiek bandyta. Mylintis bei mylimas žmogus toli. Niekas jam negali padėti, niekas, kad ir kaip to norėtų. Bet pagalbos ir nereikia, niekas jo negali sustabdyti, niekas jau jo negali sugrūsti į sudužusį kiautą... Jis laisvas... Jis laisvas kaip pavasario vėjelis. Vėjas – muzika jo ausims. Muzika – jo gyvenimo prasmė. Bet jis ne muzikantas. Jam tiesiog labai patinka klausytis muzikos. Kodėl? Gal būtent dėl to, kad su muzikos garsais jis ištrūko iš kiauto, kad su muzikos garsais jis nusiplėšė pilkumos kaukę. Muzika – jo gyvenimo prasmė. Muzika – jo įkvėpimas. Be muzikos šis meilus žmogus tampa kaktusu: piktu, aštriu, nebendraujančiu.

Jam devyniolika. Jis dar laisvesnis. Dabar jau toli nuo savo namų. Nuo tų namų, kurie jį kaustė.

Namus jis paliko be ašarų. Namus, kuriuose gyveno devyniolika metų, jis paliko be ašarų. Priežastis viena... sugalvokit patys...

Jo gyvenimas pagerėjo šimtu procentų. Geresnio gyvenimo jis net įsivaizduoti negalėjo. Anarchistinė siela sklaistė ore, ji buvo laisva kaip niekada anksčiau. Bet ir toks gyvenimo stilius nebuvo visiškai tikras. Jis vėl su kauke!!! – – – Visgi devyniolika metų kaltas į galvą nepilnavertiškumo kompleksas paliko gilų randą sieloje. Kad ir kaip jis stengėsi užlyginti žaizdas, jam nesisekė. Kvailumo kaukė stipriausia. Jos liekanos įsiskverbusios giliai į smegenis... iškrapštyti sunku... Net mylintis bei mylimas žmogus negali to padaryti... Skaudi tiesa... Mūsų anarchistas su pilkos masės atspalviu. Šitos dėmės iš jo kūno, proto ir sielos neįmanoma išimti... įmanoma... ilgi metai... sunkus darbas... viskas įmanoma...

Kodėl jis toks? Kodėl jis kankinasi dėl savo savitumo? Kam jam tas? Argi nelengviau pritapti prie pilkosios masės ir įsilieti į ją...? Lengviau... Jam to nereikia... Jis bent jau puse širdies yra laimingas toks, koks jis yra. Tačiau tos laimės neužtenka išsilaikyti gyvenimo vėžėse. Gyvenimas šlykštus. Gyvenimas – niekingas sutvėrimas. Ne visi žmonės šią šlykštynę gali bei sugeba ištverti.

Atskalūnas neištvėrė. Nekentėsiu. Kentėkit jūs. Kentėkite tie, kurie mane pažinojo. Mirtis. Išeitis. ? ? ?

? ? ? Kentėjo tik mylintis ir tik mylintis žmogus. Visų kitų galvose jis buvo užmirštas po dviejų dienų.

Planas neįvykdytas... Nesėkmė... per vėlu...

Ilsėkis ramybėje............... – – – MIRTIS – – –...............

2001-02-20 21:27 --- Kupiškis

Gyvenimas

Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – – – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – – – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu... bet juk mano norai nieko verti... po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti. Kodėl manęs niekas nekaltina, gal tada man būtų lengviau. Ne, niekas kažkodėl manęs neišdrįsta kaltinti... man negera... aš vemsiu... po galais... niekada daugiau neatversiu savo širdies, niekada daugiau neišduosiu savo proto... gal numirsiu. Dabar jau tikrai noriu numirti, bet negaliu... aš nekenčiu savęs... kodėl man reikėjo praverti savo kreivą burną ir ištarti tuos žodžius... mirsiu kentėdamas, kentėdamas dėl kitų nuodėmių. Aš privalau numirti, kitaip gyventi negaliu... košmarai, baimė, skausmas, kančia, laimė, meilė... jau niekas nebetilps mano širdyje... viskas, gal jau galas... gal jau viską pasakiau, gal jau dabar man laikas... niekada neatleisiu sau už kitų žmonių gyvenimų sunaikinimą... niekada... nekenčiu savęs.... atleisk man... aš jau miręs...

O gal dar ne... viskas tik prasideda... plyšta galva... galbūt vėl viskas prasidės iš naujo... man skauda širdį... ką aš padariau? – – – Nieko? – – – Tu sakai – nieko. Tai netiesa. Man sunku pakelti akis ir pažiūrėti į tave. Aš to nenusipelniau. Viskas taip paprasta, bet tuo pačiu ir labai sudėtinga. Man nepavyks apgauti tavęs. Man nepavyks apgauti savęs. Aš – padaras, kuris vertas tik mirties. Aš nenusipelniau žvelgti į gyvenimą šviesiomis akimis. Aš – niekšas, įsiveržęs į tavo sielą. Aš – demonas. Bet man gera. Aš esu toks, koks esu. Mylėk mane. Neapkęsk. Man jau tas pats. Numirti ir sulįsti į žemę. Pavirsti pelenais. Štai ko aš nusipelniau. Man šis pasaulis per gražus. Bet aš išliksiu. Aš išliksiu, nes man patinka kankinti žmones. Žmones, kurie neapkečia tiesos. Tiesa – juk toks paprastas dalykas. Bet kodėl daugybė žmonių to nesupranta. Kodėl daugybė žmonių nekenčia jos.

Įrodyk man, kad aš neteisus. Įrodyk man, kad aš tikrai vertas pasaulio. Tu negali? Pasitikėk savo jėgomis ir įrodyk tai. Tu sugebėsi. Pažvelk į mane ir pamatyk ne angelą, o demoną. Demoną, kuris nusileido iš dangaus – tai aš. Dievas? Ne. Mažas sraigtelis, sugebėjęs sugriauti tiek daug. Aš sustojau. Sustojo ir visas mechanizmas. Kodėl? Man be galo sunku. O aš gyvenu. Ir dar ilgai gyvensiu. Be kulminacijos. Be minčių, be naujo oro gurkšnio. Palik mane, o aš paliksiu tave. Sustok ir tu. Aš negaliu gyventi be melo. Sakyk tiesą ir nužudysi mane. Tiesa? Ar taip sunku. Sakai, jog myli mane. Tai netiesa. Ir vėl aš išaugu iki begalybės. Tik melas augina mane, tik su kiekvienu melagingu žodžiu aš didėju ir stiprėju. Sakyk tiesą ir tavo vidinis demonas mirs. Sakai, jog nekenti manęs. Tiesa. Ir mano jėgos silpsta. Sakai, jog nemyli tu nieko. Tiesa. Ir aš jau mažas, kaip tas tavo melas. Nužudei mane pasakydama tuos paskutinius žodžius. Tu laisva. Tu laisva kaip tas paukštis aukštai danguje. Aš miręs, o tu laisva. Pagaliau nužudei mane. Ačiū tau. Nenoriu kenkti žmonėm, nenoriu būti kitoks. Ačiū tau. Prieštarauti sau... štai ko aš noriu...

Negrįšiu aš daugiau į nė vieno žmogaus sielą. Nebegrįšiu... gal... Jūs nelaukiate manęs. Aš išnykau. Nužudei mane, nes pati to norėjai.

Bet aš sugrįšiu. Kada nors. Tikrai. Melas. Melas visada liks su jumis. Melas vėl iškels mane iš liūno. Aš miręs, bet greit sugrįšiu. Amžiams... šiuolaikinė mirtis... neamžina... ačiū tau.... ačiū, kad nors tu sugebėjai nužudyti mane... trumpam...

2001-09-11 – 2001-09-21 Vilnius

...Niekas...

Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti... labai sunku... bet teks... Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą... bet man sunku... negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio... bet... bet perskaityk... pasakoju... norisi rėkti...

... aš niekas... visą savo gyvenimą aš buvau niekas... ir vėl mane apgavo... dar kartą... už ką? Juk aš tikiu jumis, pasitikiu jumis... o jūs vėl mane išjuokėte. Argi tik to nusipelniau, argi tik to aš te vertas... tu, jis, jie, jos... niekas manimi netiki, visi mane apgaudinėja. Tik nežinau kodėl ir už ką? Visą gyvenimą manęs niekas nevertina. Mane tiesiog laiko mažamečiu. O mažamečiai vaikai neturi savo teisių. Aš neturiu jokių teisių... tiesa, turiu teisę mokytis, turiu teisę gyventi... bet mano gyvenimas nėra rožėmis klotas, tad geriau aš neturėčiau jokių teisių... Ramybė... galbūt tada man palengvėtų.... Tuštuma... Aš esu tarsi išskirtas iš visų aplinkinių. Į mane visi žiūri kaip į kokį eksponatą. Netgi eiti gatve man nelengva. Nelengva ir gyventi... kad nors vienas žmogus mane suprastų, kad nors vienas žmogus leistų išsiverkti ant savo peties. Bet kol kas tokių nesutikau... o kodėl man vis norisi rėkti?... galbūt tik klyksmas išvaduotų mane iš šių kankinančių pančių? Tik klyksmas. Bet ir rėkti man nebeužtenka jėgų. Turbūt aš per mažas. Per mažas rėkti, per mažas padėti, per mažas verkti, per mažas... Aš paprasčiausias vaikas , kurį galima stumdyti į tą pusę, į kurią tik nori. Aš marionetė jūsų rankose, darbo įrankis, vergas. Kodėl niekinat mane? Juk tik norėjau padėti, juk tik norėjau įrodyti, kad tai galiu. O jūs su manimi vis tiek elgiatės šlykščiai. Nusiimkite pagaliau tuos tamsius akinius, kuriuos gyvenimas jums uždėjo per prievartą, ir pamatykite mano sielos gelmes, sugebėkite išvysti manyje nors truputį gėrio ir tyrumo. Nebesakykit, kad aš tik mažvaikis, sugebantis tik zirsti. Aš ne toks. Štai ir dabar, skaitydami ar klausydami šių žodžių, jūs juokiatės. Juokiatės visa savo širdimi, nors jūsų veidai lediniai, jūsų jausmai akmeniniai. Jūs neišdrįstate viską sakyti žmogui į akis. Geriau apgauti negu sakyti tiesą. Bet ar tai garbinga mano bei kitų žmonių atžvilgiu?... niekšai... neapkenčiu jūsų, nes tai lengviausia... ... ...

Ilgai negalėjau įžvelgti paniekos jūsų akyse, ilgai negalėjau matyti tikrųjų jūsų veidų. Bet viskam būna galas, viskas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Man šlykštu žiūrėti į jūsų ledines akis, aš neapkenčiu jūsų. Bet jūs vis tiek dar slepiatės manydami, kad likau toks pats nevykėlis kaip ir buvau. Bet aš nebe toks. Aš nebe tas mažas vaikas, aš nebe tas pastumdėlis. Nebe tas paprasčiausias nevykėlis jūsų gyvenime. Dabar aš pats sau žmogus. Bet mano vargai vis vien neišnyko... man skauda sielą, skauda visą kūną. Kodėl? Ogi vien dėl to, kad vis dar kartojate tuos pačius įkyrius žodžius:

  • Tu per mažas, mes nepasitikim tavim. Tu per mažas, mes nepasitikim tavim!!!
  • Bet taip staigiai pasikeisti man nebuvo lengva. Visą gyvenimą buvau mažvaikis, buvau pastumdėlis. Šaltame mano veide vis dar neišnyksta ta žymė. O juk būtų taip gera, jei ji pranyktų. Bet ne taip viskas paprasta kaip atrodo. Nei vanduo, nei chemikalai čia nepadės.
    Šaltos jūsų akys vis dar stebi mane, stebi mano nepriekaištingus veiksmus, mano tvirtus žingsnius. Jūs negalite tuo patikėti. Jūsų galvose tebesisuka ta pati mintis:
  • Kaip jis gali žengti tokiais tvirtais žingsniais, per tokį nestabilų pasaulį?
  • Jūs matote realybę, bet niekaip negalite tuo patikėti. Tačiau tikiuosi, kad nors akimirkai aš sugebu jus įtikinti, kad aš nebe tas nevykėlis... nė velnio... tikiuosi, kad yra pasaulyje tokių žmonių, kurie sugeba suprasti, kurie pasitiki mano jėgomis.

O, kaip norėčiau sutikti dar vieną tokį žmogų. Tokia vienintelė asmenybė visą gyvenimą buvo šalia manęs. Aš labai laimingas, kad ji savo tamsius akinius sugebėjo nusimesti pirmoji. Nesvarbu, kad daugelį metų ir ji mane niekino bei žemino. Svarbu, kad vis dėlto tai įvyko... bet aš bijau... tas žmogus per daug protingas... bijau... tas žmogus sugeba labai gerai vaidinti... pripratus apgaudinėti ir niekinti kitus, žmonės labai sunkiai atsikrato šios ydos. Gal ji tik nori įgauti mano pasitikėjimą, mano meilę ir tik tada mane paniekinti. Juk tada aš dar labiau kankinčiausi. Daugeliui kitų kančia sukelia juoką bei laimę.

Aš trokštu būti vienas, bet ne vienišas. Noriu laisvės, noriu supratimo... bet tikriausiai to duoti jūs man negalite. Visą gyvenimą liksiu niekas jūsų pasaulyje, liksiu mažvaikis jūsų niūriame gyvenime.

Per ilgai toks buvau. Mano gyvenimas nebegali grįžti į įprastas vėžes. Bandžiau prisitaikyti ir gyventi visavertį gyvenimą – man nepavyko. Bandžiau pasikeisti, bandžiau priprasti... bet... bet...

Tapau kitu žmogumi, tapau supratingesnis, bet susitaikyti su jūsų kvailomis užgaidomis bei melu aš vis dar negaliu. Tebūsiu aš vergas, tebūsiu aš prakeiktas klounas jūsų juodame pasaulėlyje, bet aš jau toks. Ir nieko čia pakeisti nebeįmanoma. Išnyksite jūs – atsiras kiti, tokie pat žiaurūs ir nesupratingi.

O per pasaulį aš eisiu išdidžiais šleivais žingsniais, aukštai iškėlęs savo pliką galvą. Tai jūs mane suluošinot, tai jūsų kaltė. Bet daugiau jūs man pakenkti nebegalite. Aš per anksti subrendau, aš per anksti įžvelgiau jūsų ydas. Tačiau tai padarė mane plieninį, tai sukaustė mano širdį pykčio gniaužtais, jūs padarėte mane neįveikiamą.

Aš visą gyvenimą liksiu suluošintas ir paniekintas. Bet stengsiuosi pakilti iš šios duobės, stengsiuosi, kaip stengiasi feniksas. Ir aš lauksiu to vienintelio žmogaus... tiesiog gyvensiu niūrų gyvenimą ir lauksiu... lauksiu...

... o tu atėjai ir nužudei mane...

2001-03-25 – 2001-04-04 --- Kupiškis

Problema!

Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus... gera... Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis...Kodėl aš čia? Už ką aš čia?... Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta.

Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei aš išeičiau? Bet ne, privalau kovoti, aš privalau gyventi... Juk aš ne toks vienišas, kaip atrodau. Aš turiu šeimą, aš turiu draugus. Draugai. Kokie jie man draugai? Pažįstami žmonės ir tiek... ne, gyventi aš privalau, privalau, privalau...

Vienišas žmogus pajuda. Atsistoja ir nueina į tolį. Bet jo eisena nepaprasta, nepanaši nė į vieną, kurią anksčiau esu matęs... Nuleista galva, akys, žiūrinčios į vieną tašką, lėtai einančios kojos. Eina todėl, kad taip reikia, o ne todėl, kad nori... Jei tik žinotum, kas jo galvoje, galbūt galėtum jam padėti, galbūt, galbūt...

Jis nueina, jo nebesimato. Seku jį. Vaikinas nuslenka centro link. Važiuoja mašinos, bėga žmonės, bet jis nepastebi nieko. Kažkas moja ranka, bet jam neįdomu. Jis gyvena savame pasauly, kurį susikūrė, iš kurio nenori išeiti... Pirma pasitaikiusi parduotuvė. Nusiperka cigarečių. Cigaretės kenkia, jis žino tai, bet jam jau niekas nesvarbu. Nesvarbu, ar mirs, ar gyvens. Tačiau supranta, kad svarbu kitiems. Žmonėms, kurie jį pažįsta, jo šeimai... protingas vaikinas...

Staiga jis pasuka artimiausio miškelio link. Ką jis ten veiks? Gal visgi nusprendė palikti šį purviną pasaulį? Pagaliau jis miške... dairosi... manęs jis nemato... gerai... Vaikinas žvilgčioja į dangų. Bet dangus už grotų, dangaus nesimato. O gal dangus čia nė prie ko? Gal jam reikalingos šakos, storos šakos... Išeiti iš gyvenimo nėra taip paprasta, reikia viską apgalvoti, reikia plano... Planą jis turi... gal... Kas gali įlįsti į jo galvą ir pasakyti, kas jam yra? Kas? Ne, mirti jis nenori... Protingas vaikinas... Jis kalbasi su medžiais, šnekina žolę, bendrauja su akmenimis. Tai jo vienintelis būdas išgyventi, tai palengvina jo kančias, tai prašviesina jo mintis... Jis man patiko...nutariau susipažinti... visgi aš panašus į jį... Jis pamatė mane. Sustingo lyg tie akmenys po jo kojomis, lyg tie medžiai... Atsipeikėjo... Pradėjo dairytis... Bet lyg koks išbaidytas paukštis spruko nuo manęs. Jam nereikia draugų, jam nereikia naujų įsipareigojimų, jam smagu ir vienam... jis vienišas...

Nesivijau. Neketinu pirštis per prievartą, neketinu drumsti jo minčių...jis dingo...

Mačiau jį dar keletą kartų tame pačiame parke, tame pačiame miškelyje. Sėdėjo liūdnas bei vienišas. Bet neišdrįsau prie jo prieiti, neišdrįsau drumsti jo minčių.

Kiekvienas žmogus turi savo pasaulį ir te nė vienas pašalinis nesikėsina jo sugriauti. Mėgaukimės savo gyvenimu ir netrukdykime juo mėgautis ir jame mirti kitiems. Kiekvienam gyvenimas nemielas, bet stenkimės pagerinti savo, nesikiškime į kitų...

Dažnai mane aplankydavo tokios mintys, dažnai aš jas vydavau iš galvos. Neketinu nieko gelbėti, bet tuo pačiu ir bijau, jog kai man reiks pagalbos, manęs taip pat niekas nenorės gelbėti... bet man gerai ir taip... 2001-02-19 ----Kupiškis
2001-02-20

Lietus

Pavasarinio lietaus lašai pažadino ją iš gilaus miego. Nuostabi garsų simfonija. Kaip galima pramiegoti tokį reginį, tokį svarbų įvykį?... Pabudome ir kelkimės... Nevalia pramiegoti gaivinančių ir palaimingų lietaus glamonių... Ji atsikelia iš lovos. Sunku keltis šį ankstyvą rytą, bet juk taip reikia, jai šiandien reikia pajusti palaimą. O lietus juk toks palaimingas... gera... Tingėdama apsirengti ji visgi apsirengia. Sunkūs, lėti judesiai, paima rūbus, deda juos ant kūno. Sieloje chaosas. Didžiulis noras išbėgti į gatvę nuogai ir bėgioti tol, kol pavargsi ir nukrisi ant drėgnos žolės... Bet ne... protas neleidžia to daryti... argi padoru bėgioti po gatves nuogai?... Na, jau tikrai ne......... pagaliau viskas gerai.........

...ji išbėga į gatvę. Kaimiška gatvė... tuščia gatvė... gerai, kad niekas jai netrukdys mėgautis pavasariniu lietumi. Niekas ir negalėtų sutrukdyti. Nėra pasaulyje tokios jėgos... nėra...

Kodėl aplinkui taip tuščia? Kodėl niekas daugiau nesimėgauja lietumi? Kodėl?......... Kur ji gyvena?...

.........gyvena Dievo užmirštame kampelyje. Bent jau jai taip atrodo. Nepatinka jai čia gyventi, bet ką padarysi. Reikia kaip galima greičiau iš čia ištrūkti, kaip galima greičiau. Bet dar ne laikas, dar reikia pakentėti, reikia pratemti tą lėtai judantį laiką. Kaip galima greičiau... Bet ne... ne... ne... Mano širdis negali palikti šio mielo kampelio. Juk toks nuostabus pavasario rytas... lyja... lyja dideliais bei šiltais lietaus lašais... fantastiškas jausmas... Kaip galima palikti tokį mielą prieglobstį... ne, niekada... bet juk: "Niekada nesakyk niekada"...teks jį palikti, nori tu to ar nenori...

...per lietų šis miestelis ištuštėja...... Labai gerai...... Jis tampa tuščias, tuščias kaip žmogaus, gyvenančio be prasmės, siela... Tai pats nuostabiausias dalykas. Niekas netrukdo džiaugtis lietumi, niekas netrukdo mėgautis teikiamais privalumais...

Pagaliau ji ištuštėjusioje gatvėje. Atsistoja viduryje. Ten nesaugu, bet juk visur aplink slegianti tuštuma. Kas gali ką nors padaryti? Kas gali sudrumsti ramybę? Niekas... kaip gera... dideli bei šilti lietaus lašai skverbiasi į jos kūną. Kokia palaima. Bet juk tokie dideli lašai gali išgąsdinti..., bet jai lietus nebaisus, lietus – palaima jos kūnui, lietus – palaima jos sielai. Lietus ir negali būti jai baisus. Lietus – jos sargas. Jis apsaugo merginą nuo visų nelaimių, nuo visų negandų, vėjų...

Ji juda vis į priekį ir į priekį, nė akimirkai nesustodama. Sustoti nevalia. Jei sustotum, lietus prarastų savo palaimingąją, gaivinančiąją bei saugomąją galią. Sustoti nevalia. Ji ir nesustoja. Sustoti net nėra noro. Judėjimas į priekį jai vienintelė išeitis. Nesinori prarasti... , ... prarasti lietaus.

... ir vėl dideli lietaus lašai skverbte skverbiasi į jos kūną, ne tik į jos kūną, bet ir į jos mintis, į jos sielą. Taip gerai ji nesijautė gan seniai. Taip seniai, jog net neatmena...... Pavasario šiltas lietus nuplauna visas blogas mintis, išplauna nuodėmingą sielą, nuplauna ruūpesčius. Jaučiuosi tarsi palaiminta... aš dabar tarsi šventoji... mano nuodėmės nuplautos... visos bėdos taip pat... Norėtumėte sužinoti, kokių rūpesčių bei kokių nuodėmių aš turėjau? Argi jau taip svarbu? Ar jūs turite per mažai savųjų? Jei jūs tokie žmonės, kuriems gera turėti vargą ant pečių, susigalvokite jį...... Visgi neatstosite nuo manęs? Mano problemos skirtos tik man, te nė vienam kitam jos nerūpi. Jums turėtų užtekti savųjų. Prisivirkite savo košės , gal tada jums palengvės...bet žinokit: mažiau nelaimių – gražesnis bei mielesnis gyvenimas. Mano graužiantį skausmą nuplovė lietus, dabar esu laiminga, tokia laiminga kaip niekad anksčiau... aš laimingas žmogus...

Tokioms mintims besisukant galvoje ji priėjo mielojo kampelio galą. Priėjo ribą, baigėsi ir lietus. Pagaliau nustojo iš dangaus kristi dangiškieji lašai. Kaip skauda širdį, lietus baigėsi, ši palaima visgi baigėsi. Ir vėl teks grįžti į vėžes, į rutinos vėžes. Ar negalėtų visą laiką lyti dideliais, šiltais, pavasariniais lietaus lašais? Gaila, bet ne, taip niekada nebus... niekada nesakyk niekada...

Bet ar tu žinai, kad lietus vis tiek sugrįš? Aš tikrai žinau, kad jis sugrįš... aš tikiu – jis turi grįžti, jis sugrįš labai labai greitai. Aš jo lauksiu, aš jo nenumaldomai lauksiu...,... lauksiu...... lauksiu tarsi mylimo žmogaus......... negaliu sulaukti, aš jo jau pasiilgau, pasiilgau kaip motina sūnaus.

...aš jo nenumaldomai laukiu... laukiu...lauksiu......tiek, kiek reikės......

2001-03-11 ---- Kupiškis

Be pavadinimo

Taip sukasi galva. Niekas nestovi vietoje. Matau vaikystę, matau savo tėtį, matau mamą... matau gražius pūkuotus meškiukus. Ir viskas taip tikroviška. Viskas juda... niekas nestovi vietoje. Užmiegu... užmiegu neramiu miegu. Bet nurimstu...

O kitą dieną vėl pabundu, skauda galvą... kažko taip trūksta. Skauda visą kūną. Trūksta... trūksta dar vienos dozės (Dozė numalšina visus norus).

... pūkuoti meškiukai... gražus vaizdas, žuvys ant asfalto... Viskas taip pažįstama... viskas jau taip atsibodę. Ieškoti kažko naujo? Kita diena – ir vėl tas pats ... prakeikta rutina ... dozė ... ir vėl ... dozė ... kažko norisi.

Galbūt man jau norisi meilės, supratimo ir šilumos. Galbūt nėra jau taip blogai ... galbūt dar ne viskas prarasta. Net dozė ar stiklinė svaigalų man nepadeda ... gal ... gal truputį ... gal labai nedaug ... to neužtenka. Norai...

Op ... ir vėl skystis manyje. Pūkuoti meškiukai ... bet tie žodžiai niekaip negali išsiveržti iš manęs. Galbūt dar ne viską tau pasakiau, galbūt tu manęs nesupratai. Vėl skauda sielą ir vėl man liūdna. Kažko trūksta ... pūkuoti meškiukai ... Aš noriu ištarti: "Aš tave myliu", bet tie žodžiai užstringa čia pat – gerklėje. Matau, kad tu neabejinga man. Nors. Aš tik noriu tai matyti. Bet taip gyventi maloniau. Matau tave kasdien, matau tave ir kasnakt. Negaliu tavęs pamiršti. Tu tikriausia toji vienintelė. O, po galais, aš toks kvailas. Baimė. Niekaip nesugebu žengti to svarbiausiojo, to pirmojo žingsnio. Po galais ... pūkuoti meškiukai ... ne ... O tu nesupranti, kodėl aš delsiu. Nesuprasi... Svajoti man taip lengva, bet taip sunku ką nors padaryti realybėje ... Dozė ... man taip sunku žvelgti į tavo grožį. Sunku atsisakyti. Sunku tai padaryti ... mama ... tėti ... vaikystė ...

Tu žiūri į mane, aš žiūriu į save. Supranti ... Suprantu ... Bet nieko padaryti negaliu. Man skauda širdį. Mėlynoji melancholija užliejo mano smegenis ... Riksmas ... ir dar viena dozė.

Tik noriu turėti tave ... plyšta galva ... Pūkuoti meškiukai ... noriu matyti tave. Noriu girdėti tave, noriu užuosti tave. Bet tu nusisuki ir palieki mane. Palieki mane vieną vėmalų klane. Galbūt sūrios ašaros bėgs mano skruostais ... gal rėksiu... O gal nieko nesuprasdamas sėdėsiu ir žiūrėsiu į vieną tašką ... o gal ... Dozė ... ir dar viena ...

Viskas vėl sukasi ratu. Ir vėl viskas kartojasi. Baimė – skausmas – kančia – kančia – skausmas – baimė. Rutina.

... riksmas ... man nebereikia tavęs... labai gerai. Bėk, bėk kuo toliau nuo manęs. Ar tu sugebėsi pasislėpti? Aš nebenoriu tavęs. Širdis pasruvusi krauju. Man nebereikia tavęs. Nekenčiu tavęs ... aš myliu tave ...

Užmiegu ... neramus miegas. Kita diena. Kur aš? Kur aš esu? Noriu namo. Noriu eiti ir eisiu... Einu namo, bet nerandu jų. Stiklinės akys žiūri į vieną tašką, kojos vos ne vos velka visą kūną į priekį. Gilus atokvėpis ... troškulys.

Ir pagaliau aš namie. Tuštuma. Slegianti tuštuma. Įvirstu į savo kambarį. Baltos sienos ir visiškai tuščias kambarys. Purvinos drėgnos grindys. Vienintelis didelis užrašas ant sienos: "To luobo dažniausiai nekenti, bet nesugebi atsikratyti. Rodos, norėtum būti ir nuoširdus, ir atviras, ir ištikimas sau, o žiūrėk, pakeli ranką arba praveri burną ir pamatai, jog kartoji kažkieno judesį ir žodį. Nenori taip daryti, o vis dėlto darai ir sakai. Tai bene slogiausias mūsų dienų žmogaus jausmas, kuriam iki ašarų sunku išlikti nuoširdžiam, niekada nevaidinti. Ilgainiui vaidinimas pasidaro kasdieniškas reiškinys. Tikrasis "aš" tada susitraukia sielos kampelyje, visoje esybėje išsikeroja standartizuotas baobabas. Ir net nebežinai, kada esi nuoširdus, o kada tik apsimeti. Luobas įauga į kūną"*

Perskaitau tai dar kartą. Atsigulu ant purvinos žemės ir galvoju. Rūkas ne tik akyse, bet ir smegenyse... pūkuoti meškiukai... žuvys ant asfalto... Dozė... Vienas, vienintelis vienišas. Ir mano mintyse chaosas. Atskiros mintys. Kiekviena sau. Ir vien tos pačios... žuvys ant asfalto... noriu užmigti amžinu miegu. Galbūt tada man palengvėtų. Vienodos mintys sukasi ratu. Tik to ir noriu. Noriu šiai visuomenei įkalti į galvą savo mintis. Išpūstos akys. Nesusipratusi minia. Nebegaliu galvoti apie nieką kitą. Man skauda. Kažko trūksta... dozė... noriu verkti. Atrodo, jau visą sielą išliejau jums... aš kartojuosi... sukasi ratu.... pūkuoti meškiukai... Noriu iškelti savo žodį į aukštumas, noriu surasti savo gyvenimo kulminaciją. Šuoliuojančios mintys. Įvertink mane. Mano trumpame gyvenime nėra

kulminacijų. Nėra nei pakilimų, nei nuolydžių. Gyvenimas teka mirusio žmogaus širdies linija. Viskas čia kartojasi... sukasi ratu...

Noriu miego. Noriu sudrumsti ramybę ir užmigti... užmigti amžinu miegu....... šaltos, drėgnos grindys priglaudžia mane. Purvas įsismelkia į mane. Nurimstu. Bet košmariški vaizdai neduoda man ramybės. Kraupus sapnas.

Šaltas, sūrus prakaitas išpylė mano kūną. Noriu išbėgti ir bėgti tol, kol nugriūsiu nuo nuovargio... pakartoju... Noriu neatsikelti pora valandų. Bet aš pilnas mėšlo. Sunku pajudėti. Liejasi vaizdas. Svaigsta galva... dozė... paskutinė... pūkuoti meškiukai... gera. Padėkit man... aš nebenoriu to. Bet jūs nepadėsit – aš žinau. Aš pats nenoriu sau padėti, taigi ir jūs neprivalote man padėti. Akyse rūkas...

Ar čia tu?... aš tave myliu... padėk man. Tu vis dėlto grįžai. Pagaliau man gera.

Man nebereikia to... nenoriu... Aš švarus. Išnyko žuvys, išnyko pūkuoti meškiukai. Nieko man

* Albertas Zalatorius "Prozos gyvybė ir negalia", 1988 V., Vaga ( 180 psl.)

nebetrūksta. Aš jau jaučiu tave šalia savęs. Ačiū tau. Man nieko nebereikia. Dabar jau turiu viską. Aš ramus. Pagaliau... Švarus...

Viskas pasibaigė. Ramaus žmogaus. Ramus gyvenimas. Paprasta naktis... paprasta mirtis. Nutrūko styga...

Mirė miegodamas. Turėdamas viską su savimi. Nematė spalvotų, greitai judančių vaizdų. Jis net nejautė šalto giltinės atokvėpio. Nurimusį žmogų (švarų žmogų) aplankė rami mirtis...

...Dozė... žalios kiaulės... žuvys ant asfalto... geltoni, pūkuoti meškiukai... Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Kitas laikas, kitas žmogus, galbūt ir kitas likimas...

2001-05-25 – 2001-05-28 --- Kupiškis

Mirties slėnis

Gamta... tyla... erdvė... grynas oras... tik čia jis jaučiasi saugus. Į gamtą jis eina kasdien. Ir kasdien atranda šį tą naujo, šį tą nepažįstamo. Štai ir dabar jis gamtoje. Šį kartą toli nuo namų ir dar toliau nuo civilizacijos.

... kaitri saulė, tvankus oras lėtina jo ir taip lėtus žingsnius ir greitina širdies ritmą. Tyli gamta suteikia tiek daug. Pilna krūtinė gryno oro ir beribė apsauga. Tik čia, toli nuo triukšmo, jis jaučiasi saugus.

Jis juda vis tolyn ir tolyn. Žingsniai lėti, tačiau jis labai greitai pranyksta už horizonto. O ten atranda tai, ko tikrai nesitikėjo... Arka... Eina artyn jos ir tikisi, kad perėjęs ją, pereis į geresnį pasaulį, sutiks geresnių žmonių... Sustoti jis negali... o jei būtų sustojęs. Būtų likęs savo svajonėse, būtų džiaugęsis jomis. Bet vien tik į priekį...... tai ne arka...... Tai paprasčiausios klojimo durys. Jo svajonės supliuško kaip muilo burbulas. Bet gal taip ir geriau. Dabar jo galvoje nauja mintis, naujas geismas. Jis nori išsiaiškinti, iš kur čia klojimas ir kur dingo visa gyvybė. Apsidairo... Už jo, tolumoje, mažas miškelis, koks būna aplink vienkiemius. Negali pasakyti: "ne". Eina jo link. Taip... taip, tai sodyba. Mirus sodyba. Vien tik slegiantis mirties kvapas aplink. Baugus jausmas. Bet jis nebijo, juk gamta – vienintelis jo sargas. Jis saugus, bet mirtis vis vien sklaido aplink.

Kažkada gyvenę žmonės, kažkada čiulbėję paukščiai. Dabar jau nieko nebėra. Vien tik visų užmiršti griuvėsiai. Mirtimi persismelkę griuvėsiai...... ir tik keletas gyvų daiktų...... štai kibiras, štai surūdijęs puodas, štai dar vienas kibiras.

... saugumo jausmas pamažu slenka iš jo kūno, užvaldo baimė. Bet tik pamažu jis išeina iš čia. Ir vėl juda į priekį, ir vėl iš gamtos ima viską, ką tik ši gali jam suteikti. O toli jis nenueis...... Čia miręs kaimas...... jis ir vėl prieina giltinės prieglobstį.

Mirusi sodyba... tas pats baugus vaizdas... tie patys surūdiję kibirai. Tarsi juos kažkas spėjo pernešti, tarsi jis niekur nė nepajudėjo. Tik šie klevai liūdnesni, tik šita žemė labiau persismelkusi skausmu. Dar didesnė baimė užvaldė jo kūną. O jis vis dar nekreipia į ją dėmesio. Vis vien jis lėtais žingsniais juda į priekį. Ir vėl prakeiktoji naikintoja čia. Bet čia ji nesugebėjo visko sunaikinti. Ši sodyba vis dar pulsuoja gyvybe... menka gyvybe... Jurgį pasitinka žydintys narcizai. Čia narcizai – mirties gėlės... o baimė vis auga. Čia per daug gyvybės. Čia jis jaučia kažkieno buvimą šalia. Kažkas neduoda ramybės. Pagaliau baimė tokia didelė, jog jis pradeda bėgti. Bet ir vėl – – – niekur nubėgti nepavyksta. Jis ir vėl atsimuša į praėjusį laiką. Čia – kruvinas sodas. Kruvini medžiai liūdi. Mažas upelis, negalintis išsiveržti iš krantų. Ir daugybė krūmų. – – – Šviečiančios akys – – – Laukinio šuns akys... Šuolis... plėšrūnas jau drasko Jurgį. Plėšo jį į gabalus. Šaltis užvaldo vaikinuko kūną... pamėlusios lūpos. .. šaltas prakaitas...

– – – Pabundu – – – Šaltas prakaitas užliejo visą kūną. Neišdrįstu atsimerkti. Man vis dar baugu. Man netgi skauda visą kūną. Vis dar negaliu suprasti, ar tai sapnas, ar tai realybė. Bijau atsimerkti...

– – – Atsimerkiu – – – Kur aš? ... balta... aplink vien tik balta spalva. Šalta. Ir tai ne sapnas, o tik realybė. Šalta. Skauda visą kūną.

... gamta... tyla... erdvė... grynas oras. Aš rasiu tą vietą. Aš privalau atsiminti. Aš privalau ten sugrįžti. Per plauką aš likau gyvas... tas manęs nesustabdys... Tiek daug baimės manyje, bet gamta tik dar labiau mane traukia. Aš privalau sugrįžti.

... atrasiu... gyvas ar miręs sugrįšiu...

2001-04-28 – 2001-05-20 --- Kupiškis

Įtaka

Kaip ir kiekvienas mažas berniukas, taip ir Tomukas norėjo mažo, meilaus šuniuko. Kas gi nenorėtų? Šuo – geriausias žmogaus draugas. Draugų juk niekada nebus per daug. O toks ištikimas draugas, kaip šuo, niekad niekada nesukliudys. Didelis, didelis noras turėti šuniuką spaudė Tomuko širdį. Visi turi, kodėl aš negaliu turėti? Tėti, nupirk man šuniuką... mama, tu nupirk man šuniuką. Nupirkit pagaliau man šuniuką... Noriu, noriu, noriu šuniuko... Tokie įkyrūs verkšlenimai tikriausia kiekvieną išvestų iš proto. Tomuko tėvai – ne išimtis. Jie myli savo sūnų. Jie negali ištverti tokių verkšlenimų, jų širdys negali atsilaikyti tokiems meiliems prašymams.

...... pagaliau aštuntasis Tomuko gimtadienis. Kas gi čia? Argi tai ne nauja, meili gyvybė namuose? Taip, tikrai taip. VALIO. Tomuko veide pasirodė neišnykstanti šypsena. Jo širdis šokte šoko krūtinėje. Matydami savo sūnų laimingą negalėjo atsidžiaugti ir tėvai. Taip, jie verti vienas kito. Tomukas vertas šuniuko. Nesuklydome nupirkdami naują gyvybę. Tegu būna jis laimingas, gal ir mes laimingesni tapsime...

Šypsena, kiekvieną dieną Tomuko veide šypsena. Tėvai net nejaučia, kad namuose kas nors pasikeitė. Neatsirado jokių naujų rūpesčių. Viskuo rūpinasi mažasis Tomukas. Tėvams naujasis sūnaus draugas tikrai nebuvo našta...... bet...... Kodėl čia vėl tas bet?... Argi negalėtų viskas taip ir baigtis? Argi negalėtų viskas taip ir likti rožiniame fone? Ne ...... tikrai ne... gyvenime niekas nesitęsia amžinai......

Nenumaldomai slinko lėtapėdžiai metai. O kasmet Tomo rūpestis vis blėso. Atsibodo jam naujasis draugas, susirado naujų, daug geresnių. Šuo liko nuošaly. Taip, jis dar buvo draugas, tik dabar antrarūšis. Tomas subrendo... suvyriškėjo...... bent jau pats norėjo atrodyti labai vyriškas ir protingas... atėjo ta diena... perskaitė jis "Brisiaus galą". Girdėjo apie šį gerą kūrinį labai daug, tad ir pats nusprendė vieną dieną perskaityti. "Gera knyga", – pagalvojo jis. Teisingai išspręsta bėda. Nuostabi mintis... mano šuo taip pat jau senas, taip pat jau niekam nereikalingas. Kodėl gi jo nenušovus? Bet kas tai padarys už mane? Aš neišdrįsčiau to padaryti. Vis dėlto jis 10 metų buvo mano geriausias draugas. Draugų aš nenušaunu... nenušaunu tik pagalvojęs apie tai... bet šuo – man jau nebe draugas... jis – kliūtis mano gyvenime... jis – didžiausias mano vargas ... po galais, jis – mano laiko gaišintojas... taigi geriau pagalvojus tikrai galiu nušauti šią būtybę... taip ir padarysiu... aš jį nušoviau... jis dingo, bet kaltės jausmas išliks amžiams... KĄ AŠ PADARIAU?...

2001-03-11 19:56 --- Kupiškis

Skausmas

... o dabar aš jaučiuosi kaip niekada anksčiau. Po galais, aš nežinau, kas man darosi. To anksčiau niekada nebuvo. Nebuvo ir tikiuosi nebebus... bet ... bet dabar aš privalau išsilieti. Išsilieti, nes kitaip aš sprogsiu. Kaip visada... jau darosi nuobodu... Po galais, noriu verkti, noriu rėkti, noriu bėgti. Bet negaliu. Verkiu – be ašarų (kam to reikia?), rėkti irgi negaliu. Man tarsi balsas užlūžo. O bėgti? O bėgti aš jau nebeturiu jėgų... užvaldė baimė... ji įsismelkė į mano protą. Bėk, rėk, verk... verkti... Labiausia dabar noriu verkti. Bet stiklinės mano akys sausos (per sausos). Nekenčiu už tai savęs. Noriu išnykti tamsoje... ir galbūt... Galbūt šiandien maža dalelė manęs – mirė. Mirė niekam nepastebėjus, mirė net man nepamačius. Tiesiog mirė. Išnyko tarsi dūmas. Bet žinau: viskas sugrįš į savas vėžes. Laikas. Lėtai judantis laikas man padės. Ir netgi nežinau, kodėl man liūdna. Aš jaučiuosi pavargęs. Noriu nusišypsoti, bent jau sau, bet man trūksta jėgų. O padėti man niekas tikrai negali. Kad ir kaip norėtų......gali...... bet man to nereikia. Liūdžiu – pats nežinau dėl ko, verkiu – nežinau dėl ko... galbūt todėl, kad aplinkiniai žmonės nori man padėti. Palikite mane vieną. – – – Tik ne visam laikui. Noriu bent minutę pabūti vienas ir vienišas. Trumpas laiko tarpas... Dabar tai viskas, ko aš noriu. Noriu ir daugiau. Noriu turėti artimą draugą, kurį galėčiau apkabinti, kuris suprastų mane be žodžių. Nešnekėk. Tyla, spengianti tyla užmuštų visas bėdas, sunaikintų liūdesį. O gal tik dar labiau viską padidintų. Pats nežinau, ko aš noriu. Noriu išnykti. Noriu išnykti. Noriu išnykti.

Aš vėl jaučiuosi suknistai,
Galbūt todėl aš naktį nemiegojau,
Norėjau būt arčiau tavęs,
O tu – nusisukai...

Ir vėl tapau pačiu blogiausiu. Ir vėl ant mano galvos bėda. Galbūt būtų pats laikas susimąstyti? O gal ir ne. Aš – kvailys. Pagaliau supratau. Štai tas įvykis, kuris pakeitė mano jaunatvišką gyvenimą. Bent jau kažkuriam laikui. Jei ne aplinkiniai, aš būčiau ramus. Bet... tik jie neleis man ramiai gyventi. Tik dėl jų aš dabar kentėsiu. Bet kentėti aš mėgstu. O gal ir ne. Štai dabar atsiskleidė dar viena mano pusė. Kvailys ir mažvaikis. Nenoriu tokiu būti, bet taip jau yra. Pasirodo, viskas turi pabaigą. Kažkuriam laiko tarpui baigėsi ir mano gyvenimas. Galėtų tas laiko tarpas greičiau prabėgti. Bet aplinkiniai to neleis. Jie laikys ir temps laiką tol, kol aš pasidarysiu dar žiauresnis ir piktesnis. O jie taip ir nesupras, kas man atsitiko. Ir tikriausia niekada. Išnyksiu. Aš tikrai kada nors išnyksiu. Pažadu. Kažkas sužeidė mano sielą. Kodėl negalėjo sužaloti tik kūno? Štai tas ekstremalus įvykis, kurio laukiau. Jis ne toks, kokio tikėjausi, bet... šlykštu... baimė... To aš tikrai nesitikėjau. Bet tai man padėjo pamatyti kai kurių žmonių vidų, padėjo suprasti save. Liūdesys, skausmas, kančia, baimė, meilė, laimė. Pasikartosiu... Ar visa tai tilps mano širdyje, mano kūne, mano sieloje. Ar aš tiesiog sprogsiu?...... gal taip ir bus geriau...... - - -

2001-08-11 --- Panevėžys

Ašaros...

...ar daug pasaulyje žmonių, kurie negali verkti. Galbūt nedaug. Bet juk tokių yra. Aš būsiu vienas iš jų. Žmogus, kuris neturi savyje ašarų. Aš toks. Ir man labai sunku...

... ašaros. Verkti aš nebemoku. Verkti nebegali. Ir tik vienintelė mintis kankina sielą. Kodėl, po galais, verkti negaliu? Galbūt todėl, kad visos ašaros jau seniai išverktos. Bet juk per anksti. O gal todėl, kad aš žmogus, neturintis jausmų? ... bet aš ne toks... nenoriu būt žmogum, kuris neturi jausmų, kuris neturi meilės jausmo, neturi džiaugsmo pajautimo. Bet aš tikrai ne toks...

... juk mano siela kupina romantikos bei meilės, ji kupina užuojautos bei džiaugsmo. Tačiau laiminga mano siela verkti jau nesugeba. Kodėl? Ir vėl tas kvailas klausimas: kodėl? O juk tik aš vienas turėčiau žinoti visas jos žaizdas. Bet aš per kvailas ją suprasti, net nesugebu suprasti savęs... nesugebu įžvelgti, kas dedasi mano viduje...

... o kol aiškinuosi, išdžiūsta mano akys. Jos tampa dykumom, dykumom, kuriose negalima surasti nė lašelio ašaros... akys jau nebesugeba verkti... o taip norėtųsi... norisi rėkti... norisi kankinti savo kūną... norisi laužyti sau kaulus... Bet tai man nepadės.... galėčiau viską atiduoti už vieną sūrų lašelį ant savo veido. Juk mano sieloje tiek skausmo, tiek kančios, o verkti aš nebegaliu...

Kaip gera prisiminus vaikystę... Seniau aš verkdavau išvydęs sužeistą paukštelį, seniau aš verkdavau išvydęs tragišką spektaklio pabaigą. Aš verkdavau, nes man palengvėdavo. Palengvėdavo išsiverkus. O, kad dabar galėčiau nors minutę paverkti. Tikrai palengvėtų. O kad galėčiau.

... dabar aš neverkiu, kai man skauda, aš neverkiau, kai mirė žmogus, ir tikriausia neverksiu, kai mirs mano tėvas ar mama... norisi rėkti... Ašaros, kur jūs? Padėkit, padėkit pagaliau kas nors...

... Štai tu... taip, tu. Galbūt tu gali išmokyti mane verkti? Išmokink mane verkti. Pabandyk, tau turi pavykti... bet ne, tavo jėgos per silpnos. Per silpnos sugraudinti mano sielą iki gelmių. Nė vienas iš žmonių negali padėti. Nei tu, nei jis, nei jie, nei jos. Niekas... Niekas iš žmonių... gal... Pakartočiau visa tai ir dar kartą...

Tikriausia tik ekstremalus veiksmas galėtų mane išgelbėti. Galbūt mirtis. Bet ne, šaltoji mirtis čia bejėgė. Ji negali man nei padėti, nei pakenkti.

... mane išgelbėtų tyla. Taip, tik tyla galėtų mane sugraudinti. Bet kas yra toji tyla? Tylos niekada nesu matęs. Ji neapsilanko mano mažame pasaulyje. Aš gyvenu vien garsų simfonijoje. Vien garsai supa mane. O juk būtų taip gera, jei vien spengianti tyla sklandytų aplink. Bet to niekada nebus......

... ir vėl man norisi rėkti.... ir vėl aš pats sudrumsčiu ramybę bei tylą......

......Išmokinkit mane verkti! Noriu mirti, noriu mirti, noriu mirti. Prieštarauk sau... Ne, aš to nenoriu, aš privalau sulaukti tos taip ilgai lauktos ašaros. Aš privalau. Galbūt jau greitai ją pajusiu ant savo šalto veido. Tik trūksta išsiaiškinti, kas čia kalčiausias... aš jau žinau, kas kaltas, aš jau žinau, kodėl aš verkti negaliu.

Esu žmogus aš, žmogus, kurio visą sielą užvaldęs demonas. Tas demonas vardu – kuklumas. Jis užvaldė visą mano kūną, visą mano sielą, visas mano mintis. Užjaučiu save. Aš toks kuklus. Aš toks... aš per kuklus, kad galėčiau verkti... aš per kuklus... aš per kuklus, kad užkalbinčiau nepažįstamą žmogų... aš per kuklus...... Per kuklus verkti, per kuklus džiaugtis, per kuklus liūdėti. Kodėl aš toks?... Aš visą gyvenimą gyvenau uždaroje erdvėje. Mano siela tuščia ir apkerpėjusi. Aš tiesiog nekenčiu savęs. O, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, kad galėčiau išlieti visus savo jausmus, kad galėčiau visą savo jautrią sielą parodyti pasauliui, bet aš per kuklus. Mano kompleksas suvalgė mane, išgėrė visas mano ašaras. Kodėl, po galais, aš toks? Į šitą klausimą niekas, niekada neįstengė atsakyti, neatsakysiu ir aš. Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą su demonu širdyje ir nesistengsiu suprasti, suprasti, kodėl taip yra. Man visiškai tas pats. Nebeįdomu... be to dar ir banalu...

... o turėtų būti kitaip. Šiuo metu mane domina vienintelis dalykas: kas galėtų išmokyti mane verkti... ateis ta diena ir aš sužinosiu, kas turi tokią galią, kas sugebėtų išlaisvinti mano sielą, mano ašaras. Toji diena čia pat. Aš ją jaučiu, aš ją jau galiu užuosti. Ta diena atėjo... ... ir praėjo. Niekuo neišsiskirianti iš kitų. Bet aš pagaliau sužinojau, kas turi didžiausią galią... tai tyra žmogaus meilė kitam žmogui. O šis jausmas visą gyvenimą buvo šalia manęs. Tik aš nežinojau, kad jis ir tik jis gali man padėti...... Kitaip būti ir negalėjo...... aš juk privalau sulaukti tos vienintelės dienos, tos vienintelės ir svarbiausios dienos. Aš jos sulaukiau... tik pavėlavau... per daug...

O, kad būčiau sužinojęs anksčiau. Nebūčiau aš toks kuklus, mano akys būtų pilnos ašarų ir tu, mano vienintele meile, būtum šalia manęs. Bet gal dar ne per vėlu? Gal dar galiu jausti tavo kūną šalia manojo, gal dar galiu išmokti verkti, gal dar ne per vėlu? Aš tikiu, aš tikiu, kad tu sugebėsi mane išgelbėti, neapvilk manęs ir padaryk tai... aš tikiu tavimi... pasitikėk manimi... padaryk tai... padaryk tai dėl manęs... prašau...

2001-03-18 – 2001-03-26 --- Kupiškis

Nesislėpk!

Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: " ...aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu...". Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti... jis jau toks... O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą...

...tačiau jis gyvena, ir gyvena visiškai visavertį gyvenimą... taip atrodo pažvelgus į ji nepažįstamo praeivio žvilgsniu... bet ar taip yra iš tiesų...

Jo niekas nekalbina, su juo bendrauja tik dėl to, kad taip reikia. Merginos jį niekina. O taip yra vien dėl to, kad ši supuvusi visuomenė vertina tik išorinį grožį. Niekas... beveik niekas...nežiūri į žmogaus vidų, į jo sielą. O Paulius Kručas neišvaizdus. Neišvaizdūs žmonės nepriimtini į išvaizdžių žmonių bendriją. Jie lieka nuošaly. Nekenčiu supuvusios visuomenės...... Kodėl ji tokia?......Ką aš jai padariau, kad ji manęs nemėgsta?...

Paulius Kručas – subrendęs vaikinas. Suprantantis ir sugebantis kontroliuoti savo veiksmus... atėjo ta diena... ta lauktoji diena... Paulius Kručas visą savo tyrą bei pilną romantikos sielą nusprendė slėpti po pykčio ir paniekos kauke... jam pavyko... jis saugus po šia kauke... po šiais geležiniais pykčio šarvais. Kodėl turėčiau atskleisti savo romantišką sielą, jei į ją niekas nekreipia dėmesio ir netgi niekina ją? ? ? ? Dabar jis ir sau gražesnis bei mielesnis. Mažiau ašarų dėl niekų, daugiau pykčio dėl niekų...... taip staigiai pasikeisti gali tik save sugebantis valdyti žmogus...

Ne vienas vadinamas draugas bandė suprasti, kodėl taip atsitiko... jiems nepavyko... Pauliaus Kručo įsitikinimai stipresni už visą "draugų" armiją. Paulius Kručas nekenčia visų ir kiekvieno atskirai. Jam taip geriau... dabar jis kitaip ir negali... nevalia atskleisti tikrojo "aš". Nusprendęs pasislėpti po kauke nebegali nusiimti jos prieš kiekvieną sutiktąjį. Paulius Kručas to ir nedaro. Dabar jis gyvena pikto žmogaus gyvenimą. Piktas žmogus turi išsiskirti iš kitų, turi pyktis su visais, su kuo tik gali...

Tačiau kiekvienoje bendruomenėje yra žmogus, sugebantis matyti kiaurai kaukes. Kaip tik tokiam žmogui į akiratį pakliuvo ir Paulius Kručas... nieko gero... žmogysta mato kiaurai piktadario kaukę... aš demaskuotas... Kodėl taip atsitiko?... Kodėl?... Ir vėl man nesiseka... ir vėl nelaimė... Už ką?...... bet kitaip būti ir negalėjo. Paulius Kručas tai suprato dar prieš užsidėdamas pykčio kaukę...

Paulius Kručas kaukę užsidėjo būdamas penkiolikos. Daug žmonių jį pažinojo. Niekas, visiškai niekas negalėjo patikėti, kad Pauliaus Kručo romantika išgaravo tarsi dūmas papūtus vėjeliui, o liko tik pyktis, vien tik pyktis......Niekas ir netikėjo...niekas...

Tačiau žmogysta, matanti kiaurai kaukes, neatskleidė Pauliaus Kručo romantiškos sielos. – – – Tegu jis gyvena savo kankinio gyvenimą... Netrukdysiu jam. Vis vien ateis diena, kai kaukė bus nuplėšta. Tą padarys meilė. Mylintis žmogus – žmogus, žvelgiantis giliau nei visi, žmogus, matantis ne tik išorę, bet ir vidų. Bet ar tokių žmonių yra mūsų visuomenėje? Tikrai yra... esu įsitikinęs, kad yra... žinoma, kada nors tokį žmogų sutiks ir Paulius Kručas. Bet negalima stovėti vietoje... reikia intensyviai ieškoti arba labai labai norėti. Tačiau labai labai norėti Paulius Kručas negali. Jis per daug kuklus, kad pultų į ieškojimus, kad taip aiškiai atskleistų savo troškimus. Jis tiesiog per kuklus. Paulius Kručas laukia, kad taip trokštama meilė pati susirastų jį. Baimė. Bijau jos ieškoti, aš bijau ikariškojo skrydžio... NAIVUMAS... Paulius Kručas naivus... jis pastatė svajonių pilį savo pasąmonėje... svajonių pilį su pykčio stogu...bet stogas pradeda trūnyti... pro stogą ima skverbtis meilūs bei romantiški spindulėliai. Gal Pauliaus Kručo laimė bei svajonės čia pat... tai neįtikėtina... tai neįmanoma...... ? ? ? viskas įmanoma...

Pagaliau Paulius Kručas gali nebeslėpti savo romantiškų jausmų...tegu jie liejasi kaip šaltinio vanduo... te niekas jų nesustabdo... te niekas net nebando sustabdyti...

Tyresnių jausmų pasaulis nebuvo matęs. Visi pasaulio žodžiai skirti vien meilei. Viskas skirta meilei... žmogui, kuris supranta Pauliau Kručo mintis... žmogui, kuris sugeba atverti Pauliaus Kručo vidinį pasaulį, kuris mato kiaurai kaukes. Tik tokiam žmogui Paulius Kručas galėjo atskleisti savo esybę nieko neslėpdamas, nieko net neketindamas slėpti.

Svajonė išsipildė... tai buvo tas žmogus, į kurį Paulius Kručas galėjo atsiremti bėdai ištikus, išsiverkti ant jo peties... ... ... pasikeitęs žmogus... ... ... nuostabus žmogus... ... ... tyras žmogus...

Tačiau niekas, netgi tavo rūpesčiai nesitęsia amžinai. O šiuo atveju ir nuostabi idilė negali tęstis amžinai.

Tas mylimas žmogus nėra toks nuostabus, koks pasirodė iš pirmo žvilgsnio... BĖDA... vėl nesėkmė... kodėl?... už ką?...

Pauliaus Kručo mylimas ramstis, pasirodo, nesugeba matyti kiaurai. Pasirodo, romantikas atskleidė savo jausmus bei tikrąjį veidą nepažįstamam žmogui... ikariškas skrydis...... norisi rėkti... ...

Vienintelė palaima, kad nebuvo pasijuokta iš jo tyrų jausmų... gerai, jis buvo suprastas...tai tikrai didelis pliusas... meilės spalva nesuteršta... ji išgelbėta...

Ir vėl viskas grįžo į rožines vėžes. Viskas vėl savo vietose. Tyra meilė... tyri jausmai...tyra siela... amžiams... gal...gal?...ne...jokių abejonių... meilė turi būti amžina. Juk viskam būna išimtys, tai yra toji vienintelė išimtis... ši tyra meilė tęsis amžinai.........

2001-02-28 17:41 --- Kupiškis

Meilė ir Mirtis

Meilė ir Mirtis... ar tai suderinama? Mano meilė tikra, neįtikėtinai tikra. Aš myliu iš visos savo esybės, galbūt labiau mylėti net neįmanoma. Dėl savo meilės ir mirti galėčiau... Mano meilė susijusi su mirtimi... O gal tik taip kalbu? Mirti bijau. Kas nebijo?... mirtis – ne išeitis... Kad ir koks šlykštus atrodo pasaulis, tu privalai gyventi, privalai kentėti. Kaip pasakytų daugelis žmonių: "Per kančias – į žvaigždes". Tačiau tai irgi ne išeitis. Kiek galima kentėti? Tu pasakysi... mirtis – tai išeitis... o gal?... NE... NE... mirtis – ne išeitis. Tu nutrauksi savo kančias, bet priversi kentėti kitus žmones. Žmones, kurie tave mylėjo. Mirti neturi niekas. Gydyk savo norą mirti – meile... Sakai, kad tu nieko nemyli... Mylėk medį, mylėk akmenį, mylėk žemę, mylėk...

Kaip chameleonai keičia kūno spalvą?

Chameleonai spalvą keičia dažniau reguliuodami kūno temperatūrą ir bendraudami nei maskuodamiesi. Savo odoje jie turi specialias ląsteles, vadinamas chromatoforais, kurios atspindi šviesą ir turi skirtingų spalvų maišelius. Temperatūros arba nuotaikos pasikeitimai sukelia nervų sistemos impulsus, priverčiančius išsiplėsti ar susitraukti kai kuriuos chromatoforus. Taigi chameleonas gali „mintimis“ maišyti spalvas – tiesiog per sekundę, priklausomai nuo aplinkos pasikeitimo ar potencialaus partnerio arba priešo pasirodymo.

Pažįstu žmogų, kuris nebijo mirti. Jis vienišas, jam trūksta draugų, jam saulė nebe taip skaisčiai šviečia, jam medžiai nebe tokie žali. Kodėl taip yra?... Kodėl?...

Jo gyvenimas sudužo į šipulius, jis pats sudužo bei išsisėmė. Jo siela dėmėta ir tuščia. Jis neįstengia džiaugtis gyvenimu, jis nebenori atrodyti gražus, jis neketina kabintis į gyvenimą nagais, jam to nebereikia... Ar šiam žmogui vienintelė išeitis – mirtis...? Ne, tikrai ne. Būk optimistas, būk nepataisomas optimistas, kabinkis į gyvenimą nagais, nors jie jau atšipę... bandyk... Negalvok apie mirtį...... MYLĖK!

Ar tu panašus į jį?

Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome... Meilė ir Mirtis... Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo.

Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime sekti tomis pačiomis karštomis meilės pėdomis. Jei visi niekintų meilę – išnyktų pasaulis.

Žmogus – mylinti ir sugebanti mylėti būtybė. Be meilės – mirtis. Meilėje visos svajonės, meilėje – gamta, meilėje – gyvenimas, meilėje – ir mirtis. Tad gyvenk mylėdamas, gyvenk, kad mirtum...... Kvailas žmogus kartą man išsakė tokias mintis. Netikėjau juo... Kas gi galėtų patikėti? Nebent toks pat kvailys kaip ir jis.

Bet įsitikinau, kad jis teisus, įsitikinau, kad tas žmogus buvo velniškai teisu. Tikriausia tik aš vienas likau kvailio pozoje. Nenoriu toks būti, nenoriu... bet nebūsiu aš mažas vaikas ir pripažinsiu savo klaidą, pripažinsiu, kad aš ir tik aš čia buvau idiotas... amoralus idiotas...

Gal taip ir geriau... Kam slėptis po kaukėm, jei gali atsiverti ir išlįsti į šviesą? Nebūsiu chameleonas ir nekeisiu savo kaukių... Turiu vieną – kvailio kaukę... ir ji man pritapo... Deje, tai ne kaukė – tai tikrasis mano veidas... Žiūrėk į jį ir gėrėkis juo... Pavirtau savimi... pagaliau... kančios baigėsi... vaidyba taip pat... GERA... Jaučiuosi pakylėtas... man gera...... 2001-02-19 --- Kupiškis 2001-02-20

Ir dar kartą apie MEILĘ...

Galbūt sunkiausia apibūdinti meilę. Kas tai? Tikriausia niekas niekada į šį klausimą neatsakys. O aš pabandysiu. Mano mintys niekada nestovi vietoje.... kelyje.... trumpas kelias.... trumpas pasakojimas......

Vaikinas. Galbūt gražus. Supratingas ir užjaučiantis. Mylintis. Romantiškas. Na, žodžiu, man iki jo toli...

Mergina. Labai graži. Supratinga. Galbūt ir linksma. Na, vienu žodžiu, beveik idealas.

Ir atsitik tu man taip, jog jie susitiko. Netikėtai gatvėje pamatė vienas kitą, bet, deja, viskas tuo ir baigėsi... trumpam... gaila... nė kiek... ir vėl tas pats... juk gyvenimas sukasi ratu... jie vėl susitiko. Gal tai likimas... melas... šį kartą susitikimas truko ilgiau... pakalbėjo, pajuokavo... na, žodžiu, galbūt patiko vienas kitam. Žinau – vaikinui ji tikrai patiko. O dėl merginos... negarantuoju... kas supras tas merginas? Ir vėl pasaulis apsisuko ratu. Ir vėl susitikimas. Šį kartą ilgas, linksmas ir labai siautulingas. Mergina vaikinui paliko neišdildomą įspūdį. Vaikinas merginai taip pat pasirodė nenuobodus... nesąmonė... kas čia žino?... Galbūt jau dabar atsirado toji meilė?... dar ne... ir dar vienas, jau paprastu tapęs susitikimas. Bet dar įdomesnis ir dar labiau pašėlęs. Gal dabar?...... ne...... štai čia ir baigiasi istorija. Tikrai niekas dabar nežino, kaip ir kada viskas baigsis...... tikėkimės pabaigos...... mums ji nesvarbi... svarbu tik kad būtų....

Nieko ypatingo, paprasta, nuvalkiota, bet gal tai meilė?

Ar tai meilė? 2001-06-24 --- Kupiškis
2001-06-25

Laiškas tau...
(Skiriu tau...)

Ar kada nors gyvenime esi parašęs nors vieną laišką? Manau, kad taip... Beveik kiekvienas žmogus nors kartą yra parašęs laišką... Man patinka rašyti. Kodėl? Ogi todėl, kad rašydamas laišką tu nematai žmogaus, tu nematai jo akių. Neprivalai žiūrėti į jį, nors ir labai šlykščius dalykus nori pasakyti... Taip lengviau. Laiškai tavęs nesuvaržo, laiškai padaro tave laisvesnį... Neprivalau žvelgti į tavo pašiepiančią veido išraišką... O jei kas ne taip, paprasčiausiai gali viską nubraukti ir vėl pradėti iš naujo...

Taigi ir aš tau rašau laišką. Nieko nebraukydamas. Viską rašydamas be klaidų. Viską išsakydamas. Viską, kas guli man ant širdies. Galbūt šiek tiek bijodamas, kad tu manęs nesuprasi, kad tu pasijuoksi iš manęs. Bijau... aš bijau visus savo tyrus jausmus išlieti šiame lape. Bet mano meilė tau nugali visas baimes. Tad perskaityk viską atidžiai ir nepasijuok iš mano meilės. O, tu neišsigąsk, kad laiškas toks atviras, kad jis persisunkęs mano jausmais. Prašau perskaityti jį įdėmiai... skaityk įdėmiai... skaityk...

...juk tu žinai, kad visiškai neseniai mes susitikom. Bet tavo grožis, tavo akiu giluma amžiams liko mano širdyje. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš dabar jaučiuosi. Pažintis su tavimi suteike tiek daug. Mano pasaulis tapo šiltesnis bei šviesesnis. Aš net neįsivaizduoju, kaip aš galėjau gyventi be tavęs. Nebegaliu tavęs pamiršti...... tiesiog negaliu to padaryti...... nenoriu...... nenoriu pamiršti tavęs. Tavo sielos tyrumas apkerėjo mane, tavo tyrumas sukaustė mano kūną. Tu – rasos lašelis, nukritęs ant mano širdies. Kodėl tik dabar atsiradai mano gyvenime? Bet ačiū ir už tai... dėkoju visiems pasaulio dievams, kad atsiuntė man tave...

... man liūdna... kodėl tu pasprukai nuo manęs?... kodėl tu taip toli?... toli nuo manęs... paguoda tik viena... juk tu žadėjai grįžti. Sugrįžk pagaliau...

Ar žinai, ko aš dabar trokštu? Aš trokštu jausti tavo kūną, trokštu liesti tavo šilkinę odą. Bet kodėl tu taip toli? Aš noriu būti tavo rūbu, kad visad būčiau taip arti prigludęs, aš trokštu būti tavo pirštine, kad per šalčius sušildyčiau sušalusias rankas. Tik leisk man. Leisk man priglusti prie tavo dieviško kūno. Aš tau parodysiu, ką reiškia žodis "meilė". Tik leisk man... ar tu girdi, kaip plaka mano dieviška širdis... tik tau jinai skirta. Tu niekada nesi pajutus tokio jausmo, aš tau įrodysiu, kad mano meilė tau ir tiktai tau skirta...

Bet šiuo metu, deja, įrodyti tau nieko negaliu. juk tu toli, labai toli nuo mano kūno ir nuo sielos. Aš laukiu. Aš laukiu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Be tavęs man sunku. Bet aš noriu patikėti, kad tu sugrįši. Juk tu laikaisi duoto žodžio... o tavo žodžiais aš visada tikėsiu...

Tačiau dabar galiu galvoti tik apie tave, apie tavo mėlynas akis, apie švelnią šypseną tavam veide. Tu mano mintyse kiekvieną dieną. Pamiršti negaliu. Pamiršti bijau. Rodos, nustosiu galvoti – tu išnyksi iš mano gyvenimo. Negaliu leisti, kad taip atsitiktų. Negaliu tavęs paleisti...

Sugrįžk, sugrįžk greičiau. Aš noriu jausti tavo švelnų kūną, aš noriu liesti tavo kerinčias akis, aš noriu jausti tavo lūpas, aš trokštu mėgautis tavo juoku. Tik tu viena gali mane išgelbėti, tik dėl tavęs aš gyvenu...

... ar tu jauti, kaip dreba kūnas, ar tu jauti, kaip virpa širdis. Tik tu gali priversti mane džiaugtis, tik tu priversi mane juoktis. O be tavęs mano siela virstų akmeniu, be tavęs tapčiau nejudrus kaip tos statulos klostės... ir tik tu viena gali pakeisti šį pasaulį...

Manau, nepasijuoksi iš mano tyrų jausmų. Manau, neatstumsi savo panieka. Suprask, tu reikalinga man... tu reikalinga kaip oras, kaip vanduo. Būk mano vienintelė, būk mano nepakartojama - - - meilė...

Suprask mane... nepasijuok iš manęs... suprask mane... būk... būk tik mano... tik mano...

Štai tokį laišką radau tarp šiukšlių. Be datų, be parašų. Jis man patiko. Skaičiau jį net keletą kartų ir neišdrįsau juoktis iš šių tyrų jausmų... o, kad žinočiau, kas parašė šį laišką, kad žinočiau, kas turi tokią tyrą sielą... Aš paprašyčiau to žmogaus, kad išmokintų mane mylėti, paaiškintų tą saldų žodį – meilė. Ir aš tikrai žinau, kad jis vienintelis sugebėtų tai padaryti... bet tikriausiai jo niekada nesutiksiu... tikriausiai taip ir neišmoksiu mylėti... o taip norėčiau... bet...

2001-03-14 17:03 --- Kupiškis


(...bus daugiau...) 

V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Anglickis Stasīs. Poezija žemaitiškai
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Seksas filosofų gyvenime
Edgaras Keretas. Venera
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūriniai SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos skiltis