Algirdas Markevičius. Kelios miniatiūros  

Smėliadėžė

Po dangaus žydrynės skliautu, apgaubtas didžiosios žvaigždės šviesos ir šilumos skraiste, paprastoje smėliadėžėje sėdėjo vaikiukas. Jis vis sėmė rankutėmis šiltą smėlį, ir, pamažu leisdamas jį iš pakeltų saujelių, šitaip bebalsiai kalbino laisvąjį klajoklį vėją.

Greta jo, ant smėliadėžės krašto, tik sau pačiai tematoma, sėdėjo Mirtis, stebėdama taurųjį vaikiuko, smėlio, ir vėjo bendravimą. Jai tai buvo gražu, netgi labai gražu, kad nepajuto, kaip pravirko, tyliai ir be ašarų. Pravirko, nes suprato, jog negali nebūti tuo, kuo esanti...

2019.04.15


Akistatos

Tyloje ima kalbėti tiesa, kukliai, nedrąsiai. Pamažu įsidrąsina, ir vis jautriau imu jausti skausmą. Skausmą būties, žeidžiančios mane dygiaisiais savo atspindžiais nuo kasdienybės veidrodžių. Juose regiu save tiesoje, vis drąsiau kalbinančioje mane. Vis drąsiau ir skausmingiau. Kartais norisi šaukti, perrėkti tą tiesos kalbėjimą. Perrėkti, užgožti, daužyti tuos veidrodžius. Ar tai nuslopintų tą skausmą? Šukės, dar daugiau skaudžių atspindžių, naujos skausmo bangos. Ne, bandysiu priimti tą tiesos kalbėjimą, priimti tyloje. Gal pavyks...

2019.07.29


Gėliškasis būties virpesys

Tarp daugybės įvairių žolelių, gėlių bei gėlelių, pievoje augo ir ji,- plačiu spalvingu žiedu, siūbuojančiu kiek aukščiau savo kaimynių. Galbūt dėl to ji jautėsi kiek tai vertingesnė už kitas laukų gėles, o galbūt ir ne, apie tai Skinamos ramunės ji tiesiog nekalbėjo. Tik siūbavo, lingavo savuoju žiedu ant grakštaus žaliojo kotelio. Supama klajoklių vėjų, ji galėjo džiaugtis dangaus žydromis ganyklomis, kuriose ramiai ganėsi baltieji padangių ėriukai, galėjo gaivintis rytinės rasos lašeliais, spindinčiais lyg trapūs perliukai ant jos puošniųjų žiedlapų. Stebėdavo kaip žydrosios dangaus ganyklos kartais virsdavo niūriais, pilkais kalnynais, o baltieji ėriukai tuomet kažkur dingdavo, jie irgi apie tai nekalbėdavo, buvo ramūs, kuklūs. Kai nuo tų niūrių kalnynų imdavo kristi daug daug lašų, gėlė galėjo palinkusi glaustis prie savo kaimynių, ir joms visoms kartu tuomet būdavo tvirčiau išbūti, kol tie aukštybių kalnynai pasitraukdavo, ir vėl sugrįždavo mielosios ganyklos, o neretai gi ir tie ramūs ėriukai.

Tąkart, gėlei pasipuošus rytiniais skaidriais perliukais, bei besipuikuojančiai prieš kukliuosius aukštybių ėriukus, kažkoks ritmiškai šmėžuojantis siluetas, keistai šiugždantis, artinosi vis artyn ir artyn. Ją apėmė neaiškus nerimas, nes tai buvo kažkas, ko nebuvo iki šiol, ir tas šmėžuoklis vis artėjo artėjo, tas jo skleidžiamas šiugždėjimas vis garsėjo. Gėlė žiūrėjo tai į žydrąsias ganyklas, tai į savo kaimynes, bet nieks nuo to neaiškėjo, išskyrus Tą kažką artėjant...

Ir... ji negalėjo niekur pasitraukti, nieko pasakyti, pasikviesti kažką į pagalbą. TAI priartėjo, akimirką ji pajuto 'kirtį' per savo grakštųjį žalią kotelį, virto kartu su savo kaimynėmis žolelėmis bei gėlelėmis į vieną šoną, ir buvo nublokštos į šalį. Šiugždantis šmėžuoklis dabar jau ėmė tolti, jo garsas pamažu tilti. Jos spalvingaisiais žiedlapiais pamažu slinko skaidrieji perliukai, nerimas lyg ir nuslūgo, kažkokia neapsakoma, iki šiol nepatirta, ramybė ėmė gaubti gėlę. Galbūt jos, tos tokios ramybės, jai ir trūko, tame kasdieniniame jos lingavime, vis pasupamai amžiniesiems klajokliams vėjams pralekiant... galbūt...

2017.08.01

Papildomi skaitiniai:
Miniatiūrinės įžvalgos
Ž.P. Sartras. Šleikštulys
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Algis Markevičius. Eilėraščiai
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
P.R. Liubertaitė. Dūžtantys miražai
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
S. Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
Hilė Harm. Viso labo tik širdis
P. Adams. Senamadiška muzika
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Miniatiūros: Tarpplanetinis
B. Breiteig. Stokholmas
Literatūriniai skaitiniai
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos
Vartiklis