Airių rašytoja Claire Keegan Claire Keegan apsakymas „Šermukšnių naktys“ >>>>> Claire Keegan – airių prozininkė, išleidusi apsakymų rinkinį „Antarktika“ (Antarctica, 1998). Gimė 1968 m. Wicklow grafystėje. Buvo jauniausia gausioje katalikų šeimoje. 17 m. paliko namus ir įstojo į Niu Orleano (Luizianos valst.) Loyala universitetą, kur studijavo Anglų literatūrą ir politinius mokslus. Į Airiją sugrįžo 1992 m. Šiuo metu gyvena Co Wexford. Rašyti apsakymus pradėjo 1994 m. ir metus gyveno Kardife. Velso universitete gavo „Creative Writing“ magistrą ir jame dėstė metus (taip pat ji turi dar vieną magistrą – Dublino Trejybės koledžo). Netrukus gavo „Rooney“ premiją. „Francis McManus Award“ apdovanojimo ceremonijos metu susipažino su įtakingu autoriumi bei redaktoriumi David Marcus'u*). Jis susidomėjo jos apsakymais ir to rezultatas buvo „Antarktika“. Apsakymų rinkiniai: „Pasivaikščiojimas po mėlynus laukus“ (Walk the Blue Fields, 2007), „Maži dalykėliai“ (Small Things like These, 2021); apysaka „Įsūnyta“ (2010). Jos kūrybą apibūdino: „Tie puikiai sukurti apsakymai yra tarsi ledukai, pasakų variantas suaugusiems“. Apdovanojimai: „Francis McManus Award“, „William Trevor Prize“, „Olive Cook Award“, „Los Angeles Times Book of the Year", „Rooney Prize for Literature“.   Rinkinys „Antarktika“ Claire Keegan yra naujas ir įdomus balsas airių literatūroje. Jos apsakymai kiaurai airiški, tačiau skiriasi nuo kitų, o taip pat neturi keltiško prieskonio. Juose šeimas, poras ir asmenis sukaustantis speigas, Antarktidos šaltis žmonių santykiuose, tušti beprasmiai gyvenimai tarp ledo ir suodžių, ir, pagaliau, ryškios ledinės vizijos, kurių baiminamės arba geidžiame. Apie trečdalis „Antarktika“ rinkinio veikėjų neturi vardų. Jie vadinami „laiminga vedusi moteris“, „berniukas“, „auklė“, „tėvas“, „milijonierius“, „gydytojas“ – apsakymuose, kurie yra tarsi parabolės. „Antarktikoje“ vedusi moteris siekia meilės su svetimuoju. Apie jos gyvenimą žinoma labai mažai – atrodo, kad ji tipinė namų šeimininkė ir motina – išskyrus tai, ko imasi. Apsakymas prasideda: „Kiekvienąkart, kai vedusi moteris išeidavo iš namų, ji spėliojo, kaip galima jaustis miegant su kitu vyru. Šį savaitgalį ji nusprendė tai patirti“. Airių rašytoja mėgsta tokias pradžias – patraukianti dėmesį įžanga, kuri automatiškai prašosi tęsinio: moteris laukia 9 metus susitikimo su buvusiu meilužiu, berniuko motina žūsta žiaurios avarijos metu, vyras netenka dukters. Greita pradžia ir mažai smulkmenų apie veikėjus sukausto dėmesį ties moraline pasakojimo puse: kas nutiks vedusiai moteriai besielgiančiai taip neatsargiai, be kaltės ar slaptų minčių, ir ne dėl meilužio, o tik dėl užgaidos patenkinimo. Toji technika ne tokia sėkminga buvo apsakyme „Meilė aukštoje žolėje“ – apie kaimietę, turėjusia meilės nuotykį su gydytoju ir laukusi beveik dešimtmetį, kol galės vėl jį susitikti „paskutinę 20 a. dieną“. Ši atskira detalė, kaip ir moters vardas, Kordelija, kartu su rinkinio pavadinimu yra įspūdingos vizijos arba visaapimančios ambicijos produktas. Keegan sugebėjimą austi apsakymo siužetą įrodė daug kartų. Apsakymai, kurių veiksmas vyksta Airijoje ir JAV, pasakojami pirmu arba trečiu asmeniu. Jie visi paženklinti jaunos moters, drąsiai, tačiau su sveiku humoru atmetusios motinos kartos žmonių likimus: sunkiai dirbančių darbininkų bei kartų moterų gyvenimą po kvailų vedybų. Tuo tarpu "Vyrai ir moterys" tiesiog nuginkluoja savo naivumu. Keegan apsakymuose labiausiai įsimena tonas, vietovės, moterų charakteriai ir apsakymų kompozicija. Tonas dalykiškas ir be jokios ironijos. Nešprastas airių rašytojui, tačiau nuostabiai gaivinantis. Ironija sukuria emocinį atstumą, tad jos nebuvimas leidžia stipriau prisiliesti prie veikėjų charakterių. Ne visada komfortabilus pojūtis, kartais deginantis. *) Deividas Markusas (David Marcus, 1924- 2009) – žydų kilmės airių rašytojas ir redaktorius, skatinęs airių grožinę literatūrą. Sudarė daugelį jos antologijų, pritraukė daugelį jaunų rašytojų. Jo romanas „Ne jų žemė“ (1986), tapęs bestseleriu, aprašo Korko žydų bendruomenės gyvenimą Airijos nepriklausomybės karo metu. 2001 m. išleido autobiografiją „Oughtobiography“. Declan Meade interviu su Claire Keegan, 2000 Interviu paimtas netrukus po to, kai rašytoja gavo "Rooney" premiją. Kada pradėjote rašyti? Pradėjau rašyti 1994 m. Tuo netu neturėjau darbo ir pateikiau apsakymą konkursui, kurį organizavo „Live at Three“ [pasigendama nutraukta RTE TV programa]. Sąraše buvo 10 tūkst. ir aš patekau į dešimtuką. Tai buvo mano pirmasis kada nors parašytas apsakymas. Tai buvo labai poetiškas apsakymas – galvoju, kad bandžiau pamėgdžioti John MacGahern. Tai mane padrąsino ir aš tariau, kad galiu tai daryti neblogai. Manau, kad tuo metu ir pradėjau rašyti, nors tai man dar nebuvo rimta. Kaip nusprendėte rašyti apsakymą konkursui? Pamačiau skelbimą apie konkursą. Buvo skirti dideli pinigai. Buvau be pinigų, o jis skyrė 1000 svarų prizą. Tiesiog nusiunčiau apsakymą. Kokia buvo padėtis su skaitymu ir rašymu jūsų šeimoje? Nebuvo jokio rašymo. Augau fermoje, buvau jauniausia iš šešių vaikų, trijų berniukų ir trijų mergaičių mišrioje fermoje. Turėjome dirbamos žemės ir laikėme galvijus, arklius, avis, kiaules ir naminius paukščius. Aš užaugau naminių paukščių dėka: motina atsiųsdavo kalakutų į Dubliną. Motina daug skaitė ir abi seserys daug skaitė. Broliai skaitė nedaug, o tėvas netikėjo niekuo, ką perskaitydavo laikraštyje. Jis sakė, kad tai nesąmonė. Jis netikėjo tuo, apie ką neturėjo faktų. Kokias knygas skaitėte jaunystėje? Aš gyvenau 4 mylios nuo kilnojamos bibliotekos rajono, tad jų nebuvo daug. Buvo mažai arba visai nebuvo knygų. Mokykloje buvo maža biblioteka, tačiau joje daugiausia buvo Enid Blyton ir tai iš tikro buvo nuobodu. Būdama apie 10 m. amžiaus radau Daphne du Maurier "Prancūzo įlanką". Prisimenu skaičius ją, apie išdavystę joje, ir ji labai sudomino. Tad nuėjau ir perskaičiau "Rebeką" ir vis dar manau, kad pirmoji jos pastraipa yra geriausia iš pirmųjų pastraipų, kokias esu skaičiusi. Tad kada rimtai ėmėte galvoti apie rašymą? 1994 m., netrukus kai buvau arti to prizo, aš pagalvojau, kad galiu gauti magistro laipsnį. Aš nebaigiau universiteto. Man patiko universitetas. Vis dar patinka. Vis dar noriu būti studente ir naudotis jo puikia biblioteka. Tad 1994 m. aš parašiau prašymą studijuoti magistrui Velso universitete Kūrybinio rašymo mokymą ir praktiką. Buvau priimta ir tada galvojau, kad, dėkui Dievui, jie mane suprato, tad turiu kažką parašyti. Užbaigiau kursą ir gyvenau Kardife ir ten praleidau malonius vienerius metus. Ir ten tam tikru laipsniu sužinojau, koks yra mano balsas. Išbandžiau daugybę rašymo stilių ir daugelį jų atmečiau. Ėjau nuo pamėgdžiojimo prie to, kas buvo man šventa. Sužinojau, kad negalima tiesiog mėgdžioti, ir tai buvo gera pamoka. Rimtai apie rašymą pradėjau galvoti, galbūt, 1995 pabaigoje. Kas jus patraukė apsakymo formoje? Aptikau, kad apsakymas labai patrauklus. Galvoju, kad jis man vos žemiau nei poezija. Poezija yra aukščiausia literatūros forma. Aš negaliu kurti poezijos. Esu blogiausia poetė pasaulyje. Apsakymas yra tarsi eilėraštis tuo, kad jame nėra nieko nereikalinga. Viskas reikalinga. Jame yra griežtumo, kuriuo labai žaviuosi ir, jei pavyksta, jis užima kvapą. Kartais labiau, nei poezija. Poezija pabėga nuo liežuvio. Apsakymas ne. Jis rezonuoja jūsų galvoje. Manau, tai nuostabiausias žanras, koks yra. Mane žavi apsakymo rinkinio išleidimas ir buvimas apsakymų rašytoja. Tai visa, ką noriu daryti. Kaip atsirado rinkinys „Antarktika“? 1996 m. laimėjau ketvirtą premiją Francis McManus'o apsakymų konkurse su apsakymu „Audros“ ir tada sutikau David Marcus'ą. Jis paklausė: „Ar turite daugiau?“ Turėjau pusę tuzino. Jis pasakė: „Turi parengti rinkinį ir atsiųsti man". Jis paaiškino, kad yra Giles Gordon iš Londono „Curtis Brown Agency“ literatūros žvalgas. Išvykau į Achill'ą ir užbaigiau rankraštį. Jis išspausdino „Ginger Rogers pamokslą“ 1997-ųjų „Phoenix Irish Short Stories“ ir nusiuntė rankraštį Giles. Giles jį priėmė ir persiuntė „Faber“, kur jį priėmė, savo ruožtu. Tai buvo išleidimo procesas. Tiesiog David Marcus'o padrąsinimą priėmiau labiau, nei kitus. Jis buvo toks kilnus ir nuoširdus tiek kritika, tiek susidomėjimu. Kaip dėl disciplinos? Mažai arba visai nėra. Nors, kai nerašau, jaučiuosi kalta. Kai rašau, pasaulis išnyksta ir negaliu daryti nieka kita. Iš tikro nevalgau, jei rašosi gerai. Nesirūpinau labai apie kitką, ką darau, kai kuriu sakinius. Galvoju, kad apsakymų rašytojas turi mėgti sakinius. Kaip prasideda apsakymas? Jis prasideda su nuotaika. Nuotaika apima jus ir žinote, kad ji tinkama, ir žinote, kad ji nedings. Galvoje yra daugybė visokių dalykų, tačiau kai kurie dingsta. Geri dalykai niekada nedingsta. Jis neprasideda koncepcija ar idėja: rašysiu apie tai ir tai, nes tai įdomu. Taip niekada man nebūna. Kai pradedu apsakymą, niekada nežinau, kaip jis baigsis. Jei žinočiau, kaip jis baigiasi, nesivarginčiau rašyti. Tai tik jautimas, kad užsikabinta, ir nuotaika, kuri apima. Turite rasti kalbą išreikšti jai. Tai atradimo aktas. Kaip pereinate nuo kaltės jutimo prie tikro atsisėdimo rašyti? Iš tikro, kaltės pojūtis yra to dalis. Kaltė yra tai, kas pasodina. Žinai, kad turi sugebėjimą rašyti ir kažkas yra mintyse, kad iš ten neišeina. Manau, kad tai priverčia mane prisėsti: kaltė sumišusi su apsėdimu. Aš tampu apsėsta. Ir kai kas nors mene apsėda, aš turiu tai užbaigti. Net jei pabaigoje tai sunaikinu, turiu tai daryti. Mano prigimtis nėra santūri. Manau, kad tai tinka apsakymams, nes galite imti ir jį pabaigti. Tada sugrįžti jį ir patvarkyti. Aš tą dalį irgi mėgstu. Mėgstu elgtis brutaliai su pirmuoju juodraščiu, apkarpyti jį ir išvysti prozos skeletą. Edna O'Brien sakė, geras rašinys atveria krūtinės kaulus. Visada galvoju apie tai grįždama prie pirmojo juodraščio. Iš tikro reikia pralaužti pirmojo juodraščio krūtinkaulį ir išvysti, kas būtina kūrinio gyvybingumui – ir pašalinti visa kita. "Antarktika" veiksmas vyksta įvairiose vietose. Airijoje, Anglijoje ir JAV. Kokį vaidmenį jums turi veiksmo vieta? Veiksmo vieta yra tai, kas man nelabai sekasi. Negaliu įsivaizduoti vietos nebuvusi ten. Manau, kad kitką galiu įsivaizduoti. Manau, kad apdovanota gera vaizduote, bet ne dėl vietų. Noriu pamatyti vietą ir ją pauostyti iki tol, kol galėsiu apie ją rašyti. Aišku, kad buvojau Anglijoje ir Airijoje, ir Amerikoje, tad aš aprašiau tas vietas, nes būtent ten buvo nuotaikos pradžia. Tada galiu sukurti charakterį, nėra problemų sukurti asmenį, tačiau aprašyti vietą man yra gana sunku. Kai kurie rinkinio apsakymai atrodo kilę iš realių naujienų pranešimų. Išmonė nėra tiesa. Apsakymai yra ne apie realius žmones. Ir net pradėjus su kai kuriais faktais, jis pereina į fikciją. Išmonė yra didesnė nei faktas. Vaizduotė yra galingesnė už tikrovę. Manau, kad šiuolaikinis pasaulis iš tikro bando tai sunaikinti ir priversti tikėti, kad faktai ir tikrovė yra svarbesni nei išmonė, tačiau mūsų vaizduotė mus nuo to apsaugo. Mūsų vaizduotė yra iš tikro galingesnė už tikrovę. Tuo tikra. Kiek, jei yra, jūsų rašymas remiasi asmenine patirtimi? Ar yra temų, susijusių su jūsų šeima ar draugais, apie kurias nesiimate rašyti? Mano šeima daug neskaito, tad, galbūt, tai yra kaip tik, ko reikia. Mano motina skaito viską, ką parašau ir, spėju, kartais gali būti momentai, kai aš paliečiu kažką, ko net nepastebiu, kad tai susiję su biografija, tačiau ji gali pastebėti. Aš apie tai negalvoju. Jei esi rašytoja, tu rašai. Jei esi žvejys ir užmeti kabliuką Atlanto vandenyne, nesijaudini, ką ruošies pagauti. Kaip bebūtų, nesu morališkai susijusi s tuo, ką rašau. Aš tiesiog rašau. Jei čia yra atkartojimų asmenine tema mano rašiniuose, aš su jais elgsiuos asmeniškai. Nebūsiu suraišiota jokia savi-cenzūros rūšimi. Vienas tavo apsakymų, "Dainuojantis kasininkas", susijęs su Fredo ir Rozemarijos West byla. Kaip taip nutiko? Vieną dieną buvau spektaklyje. Iš tikro, tai nebuvau spektaklyje. Buvau moteris prie durų renkanti pinigus. Tai buvo naujas teatras Tallaght'e. Visi ėjo žiūrėti spektaklio, o aš skaičiau laikraštį. Tai buvo labai tamsi žiemos naktis ir radau didelį straipsnį apie Fredą West'ą, kurį parašė psichologas. Kai tai perskaičiau, pagalvojau, kad žmonės nieko nežino apie greta gyvenančius žmones. Tai mane išgąsdino. Praėjau galvoti apie kaimynus ir kas jie yra. Mano motinai buvo 42-I, kai aš gimiau, ir taip aš augau 6 dešimtmetyje. Buvai tokia vėlyva, kad paveldėjau auklėjimą, kuris labiau tiko ankstesnei nei mano kartai. Aš paveldėjau visą moters supratimą apie kaimynus. Kai perskaičiau Fredo West'o istoriją, mane sukrėtė ne tai, ką jie padarė, ar makabriškas jų veiksmų būdas, o faktas, kad niekas nežinojo – ir jų kaimynai neturėjo supratimo. Tad gavau idėją apie kaimynus ir sukūriau tas dvi mergaites, kurios gyveno tame name, ir kurios iš tikrųjų pažino Fredą West'ą ir ką tik perskaitė apie jį laikraštyje. Pradėjau nuo Koros charakterio ir ji yra vienas mano mėgstamiausių veikėjų. Ji išgyveno. Ji yra praktiška – ji tarsi "1984' moteris, kuri išgeria kavą ir užmiega. Ji praktiškas žmogus. Dauguma veikėjų apsakymuose yra praktiški žmonės, žmonės, kurie vadovauja, žmonės, kurie įveikia sunkumus. Man patinka įveikti sunkumus. Manau, kad apsakymai yra apie sunkumų įveikimą. Daug jūsų apsakymų susiję su baisiais dalykais: išprievartavimu, nužudymu, savižudybe... ir kaip žmonės išgyvena tuos traumuojančius įvykius siekdami laimės šalia jų. Gerai, toks gyvenimas. Tai taškas, kuriame žmonės atsileidžia ir neatsisako savo autentiškumo, nes tai daro. Tai didžiadvasiškumo aktas. Jis būtinas ėjimui į priekį. Ir tai taškas, kuriame žmonės žino, kad jei jie tęs, jie neteks to, kas jų. Todėl jie tampa nuolankesni ir pasikeičia. Tai mane domina. Ir netikėtumas mane domina. Mėgstu staigius žmones. Matai užsidegant ką nors ir žinai, kad jie keisis; ir man patinka tas momentas. Jis atskleidžia. Ir jį mėgsta apsakymų rašytojas, nes jis atskleidžia paslaptį. Tačiau jis neišvengiamas ir, kaip sakė Flannery O'Connor, geros pabaigos privalo būti neišvengiamos. Apsakyme "Seserys" visai netikėta kulminacija. Taip, ji ateina greitai, tačiau išprievartavimo aplinkybės greitina veiksmą. Betty buvo pastumdėle visą gyvenimą ir tai jai yra teisingumas. Tad jis turi būti greitas, tačiau jis nenustebima – toks skirtumas. Ar norėtumėt pakalbėti apie apsakymą "Vyrai ir moterys"? Ką norėtumėt sužinoti? Manau, kad jis subtilesnis nei kiti apsakymai rinkinyje. Buvo kažkas bauginančio, tačiau tai nebuvo taip akivaizdžiai bauginantis. Tas pasakojimas labiau bauginantis nei kiti. Jį parašiau 1998 m. Tai tik mergaitės noras būti didele, suaugusia ir sužinoti, koks yra suaugusiųjų pasaulis. Tai pasireiškė tiek jos sužinojimas, kad jos tėvas paleistuvauja, ir kad Kalėdų senelio nėra. Tie du dalykai parodė jai suaugusiųjų pasaulį, kurio ji troško. Mergaitė apsakyme sutrukdo tėvui šokti su kita moterimi. Tai didelis, manyčiau drąsus, jos poelgis mažai mergaitei. Tai kažkas, ką ji privalėjo padaryti. Tačiau tuo metu ji iš tikro nesuprato, ką ji daro. Ji tik žinojo, kad kažkas ne taip. Manau, tai sako, kad kažkur plaukia debesis, jis pratrūksta ir sukelia sumaištį, tačiau tuo metu ji nežino, kas tai per debesis. Tai buvo instinktyvus aktas ir ji žinojo, kad jos broliukas irgi turi apie tai žinoti. Ir ji nusivylė, kad jis nežino, kas vyksta. Tai mąstymas kojomis. Kartais jūsų kojos protingesnės nei smegenys. Kartais žmonės daro dalykus ir jie teisūs juos darydami, bet jie tikrai nežino, kodėl juos daro. Jie težino, kad tai bent jau būtina, man tai patinka. Dabar rašote romaną. Kaip nusprendėte jį pradėti? Pradėjau romaną, nes pamačiau, kad tai nėra apsakymas. Nesiruošiau rašyti romano. Tenoriu būti apsakymų rašytoja. Tačiau kažkuriuo metu pamačiau, kad tai akivaizdžiai nėra apsakymas. Manau, kad maloni romano dalis yra ta, kad galite atsikvėpti, galite natūraliai atsikvėpti ir kad nejaučiate būtinybės išspręsti viską skyriaus gale. Galite palikti skyriaus veiksmą "kybantį"; ir žmonės atvers kitą puslapį. Aš pastebėjau tą laisvumą , nes apsakymų rašytojui yra milžiniška našta padaryti išvadą galbūt tik penkių puslapių apsakymo pabaigoje. Turi viską sujungti tai išvadai. Tuo tarpu skyriaus gale gali norėti palikti tik giją, kurią žmonės seks. Jo ilgis mane baugina, tačiau stengiuosi apie tai negalvoti. Jei apie tai galvosi, baiminsies jo ir galvosi: O Dieve, turiu parašyti dar 50 tūkst. žodžių prieš jo pabaigą. Tiesiog apie tai negalvoju. Apie ką jis? Jis iš dviejų dalių. Pirmosios veiksmas 1941 m. Ji apie mergina, kuri dirba sename name pas protestantą Swann. Ji pastoja ir nėštumo metu slepiasi name. Antra dalis yra apie šios meilės vaisių. Ji nežino, nei kas ji yra, nei kur gimė, tačiau ji paveldi tą namą. Ji apie paslaptį ir paslapties poveikį santykiams, ir kaip paslapties galų gale nepavyksta nuslėpti. Kaip toli pasistūmėjote? Pradėjau balandžio 1 d. ir jau parašiau 7 skyrius. <...> Romanas mielas todėl, kad nėra kalbos spaudimo. Nereikia skaičiuoti kiekvieno žodžio. Romane galite atsipūsti. Apsakyme neatsipūsi. Jame trūksta deguonies. Romanas - tai kvėpavimas. Ar rašote kasdien? Nerašau kasdien. Aš nesu bankininkė. Kaip palaikote idėjų srautą? Man netrūksta idėjų. Aš galvoju, kad daugelis pažįstamų rašytojų ieško idėjų. Atrodo, jiems trūksta idėjų. Tuo tarpu man svarbios ne idėjos, svarbūs charakteriai, svarbios nuotaikos. Neieškau nieko. Tiesiog turiu daugybę idėjų. Aš gyvenau vaikystėje, esu jauniausia iš šešių vaikų, gyvenau fermoje gana keistoje vietoje. Negaliu įsivaizduoti, kad neturėčiau apie ką rašyti. Mano problema tame, kad išlaikyti tai, kas yra mano galvoje [ Pauzė ]. Galbūt todėl nenoriu rašyti kasdien – kad galėčiau tikrai pagriebti tai, kas yra galvoje! Kokiais rašytojais daugiausia žavitės? Airijoje: Bernard Mac Laverty, John McGahern ir William Trevor – jie mano mėgstamiausia airių rašytojai. Ir dar man patinka Flannery O'Connor,  Margaret Atwood, Alice Munro, Raymond Carver,  John Cheever. Man patinka Ian McEwan'o apsakymai. Mėgstu Thomas Hardy, Emily Dickinson bei Philip Larkin'ą. Taip pat patinka Theodore Roethke kūrinys ir kai kas iš Mark Strand. Mėgstu T. S. Eliot'ą ir tikrai patinka Pat Barker „Regeneracijos“ trilogija ir taipogi Kazuo Ishiguro „Dienos likutis“ – manau, tai nuostabus romanas. Ar skaitote rašydama? Skaitau viską. Tai nedaro poveikio rašymui. Nevengiu skaityti romanų todėl, kad pati jį rašau. Aš klausau Margaret Atwood patarimo. Jos paklausė: „Ką patartumėte rašytojui?“ ir ji atsakė: „Skaitykite, keik tik galite, ir rašykite, kiek tik galite“. Niekada nebuvo, kad neskaityčiau rašydama. Tai pakuros. Koks jūsų literatūrinis gyvenimas? Neturiu literatūrinio gyvenimo. Atsikeliu ir vedžioju šunį. Vakarais geriu vyną. Kartais rašau, kartais ne. Ruošiu valgyti, kalbuosi su draugais, išeinu ir tiesiog vaikštinėju gatvėmis. Daug laiko praleidžiu kaime ir daug keliauju. Nelaikau to literatūriniu gyvenimu. Ar jaučiatės patogiai vadinama rašytoja? Rašytoja. Taip, labai džiaugiuosi. Man patinka būti rašytoja. Kada tai atsitiko? Manau, kai Faberas priėmė mano apsakymų rinkinį. Rooney premijso apdovanojimo ceremonijos metu jūs pasakėte. Kad jaučiatės, kad šis įvykis arčiausia to, kas būtų vedybos? Ar tai užuomina į aukas, kurias ruošiatės padaryti kaip rašytoja? Čia visada auka. Nesvarbu, kaip gyvenate, tai visada auka. Ir manau, kad rašytojas gali mažiau aukoti nei dauguma kitų. Mano gyvenimas privilegijuotas. Nedirbu niekam; dirbu, kai jaučiu, kad man patinka. Nežinau, kiek tai truks. O dėl mano kalbos Rooney premijos atsiėmimo kalboje, tai tebuvo pokštas. Buvo perskaitytos visos telegramos nuo negalėjusių būti ten ir tai man netikėtai priminė vestuves. Ir telegramos nebuvo tokios gašlios, kokios būna per vestuves. Ir tame nebuvo nieko daugiau? Taip, manau, tai buvo pusiau pokštas, ir nėra nieko rimčiau, kaip būna pusiau pokštas. Ar klausiate, ar nesiruošiu tekėti? Manau, kad išteku rašymui. Manau, kad man nėra nieko svarbiau už tai. Nebent sutikčiau škotų kietuolį. Galite įdėti: škotų kietuolis, kuris pakęs mane. Skaitykite Claire Keegan apsakymą „Šermukšnių naktys“ >>>> Papildomi skaitiniai: Žiema ir moteris I. Naživinas. Judėjas Odisėjas visapusiškas Pastabos apie kūrybiškumą A. Rimbaud. Blogas kraujas 21 a. amerikiečių apsakymas E. Keretas. Pakeltas saugiklis B. Bjornsonas. Pavojingos piršlybos Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas! R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas? Deividas Konstantainas. Arbata Midlande M. Velbekas. Elementariosios dalelės Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu? Bjarte Breiteig. Stokholmas Berdiajevo meilės filosofija Robertas Aberneti. Atžala Seksas filosofų gyvenime U. Eco. Fuko švytuoklė Teofilis Gotjė. Hašišas Kinijos piramidės Literatūriniai skaitiniai Fantastikos svetainė Filosofijos svetainė Poetinės vizijos Vartiklis