Rudolfas Šteineris. Vakarų-Rytų aforizmai  

Skaitykite: Rudolfas Šteineris
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Taip pat: R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė

Mes prarandame žmogiškąją būtybę savo akiratyje, jei sielos akies nenukreipiame į pačią jo prigimtį visose jos apraiškose. Neturėtume kalbėti apie žmogaus pažinimą, o apie žmogų manifestuojantį save pažinimo akte. Pažindamas žmogus, kaip instrumentą, naudoja savo jutimų-nervų sistemą. Kad justų, jam užtikrinamas ritmas per kvėpavimą ir kraujo cirkuliaciją. Kai kyla noras, metabolizmas tampa jo egzistencijos fiziniu pagrindu. Tačiau ritmas išsilieja į fizinę būtį jutimų-nervų prigimtyje; tad metabolizmas yra fizinis mąstymo nešėjas, net abstrakčiausio mąstymo atveju jutimai gyvuoja ir valios bangos pulsuoja.

* * * *

Senovės Orientas į savo mąstymą, panašų į sapnus, iš ritmiško gyvenimo įnešė daugiau, nei šių dienų žmogus. Tad Rytų žmogus į savo mąstymą įpynė daugiau ritmiškų gijų, tuo tarpu vakarietis gyveno su daugiau loginių išvedžiojimų. Pakylėdamas į antjutiminę viziją, Rytų jogas suliedavo įsisąmonintą kvėpavimą su įsisąmonintu mąstymu ir taip savo kvėpavime lietė nenutrūkstamą kosminį ritmą. Kvėpuodamas jis suvokdavo pasaulį kaip Ego. Įsisąmoninto kvėpavimo ritminėmis bangomis mintis pereidavo per visą žmogaus būtį. Jis patirdavo, kaip Dieviškasis dvasingumas sukelia dvasia užpildyto srauto nuolatinę tėkmę į žmogų ir kaip žmogus tampa gyvąja siela.

Šių dienų žmogus šio antjutiminio pažinimo turi siekti kitokiu būdu. Jis negali savo mąstymo sulieti su kvėpavimu. Per meditaciją jis privalo iškelti savo mąstymą virš logikos iki vizijos. Vienok, vizijoje mintis išsilieja į dvasinį elementą, arba muziką, arba vaizdą. Ji išsilaisvina iš kvėpavimo ir įsipina į pasaulio dvasingumą. 'Ego' tada patiriamas ne sąryšyje su atskiros žmogiškosios būtybės kvėpavimu, o gaubiančiame dvasios pasaulyje. Rytų žmogus kadaise patyrė pasaulį savyje ir savo dvasiniame šiandienos gyvenime jis tebeturi tos patirties aidą. Vakarietis tebestovi tos patirties pradžioje ir jo tebelaukia savęs suradimas pasaulyje. Jei vakarietis ketina tapti jogu, jis turėtų tapti išgrynintu egoistu, nes Gamta jau davė jam 'Ego' supratimą, kurį Rytų žmogus teturėjo tik būdu, panašiu į sapną. Jei jogas savęs pasaulyje ieškotų kaip vakarietis priverstas daryti, jis turėtų savo mąstymą, panašų į sapną, pakeisti neįsisąmonintu miegu ir būtų psichiškai paskandintas.

* * * *

Rytų žmogus dvasinę patirtį turėjo kaip religijos, meno ir mokslo vienybę. Jis aukojo savo dvasinėms-dieviškoms Būtybėms. Kaip malonės dovana, jam sruvo tai, kas jį pakylėdavo į tikros žmogiškosios būtybės lygį. Tai buvo religija. Tačiau aukojimo vietoje ir apeigose jam buvo apreiškiamas ir grožis, nes dieviškasis dvasingumas randasi mene. Ir iš nuostabių Dvasios apraiškų sruveno mokslas.

Link Vakarų nusklido išminties bangos, kurios buvo nuostabi dvasios šviesa ir skatino religingumą artistiškai nusiteikusiame žmoguje. Čia religija išsivystė savo keliu, ir tik grožis tebebuvo susivienijęs su išmintimi. Heraklitas ir Anaksagoras buvo išminčiai pasaulyje, kuriame mokė artistiškai; Aeschilas ir Sofoklis buvo menininkai, kurie perteikė pasaulio išmintį. Vėliau išmintis nusileido mąstymui; ji tapo pažinimu. Menas persikėlė į savo nuosavą pasaulį. Religija, visa ko šaltinis, tapo Rytų palikimu; menas tapo laiko paminklu, kai vidurinioji žemės sritis svyravo; pažinimas tapo nepriklausoma dalele žmogaus dvasioje. Toks buvo Vakarų dvasinio gyvenimo tapsmas. Išbaigta žmogiška būtybė, kaip Gėtė, atrado dvasios pasaulį panirusį į pažinimą. Bet jis tebematė pažinimo tiesą meno grožyje. Tai jį vedė į pietus. Kas paseka jį su dvasia, gali rasti intymiai religingą pažinimą grožyje iš menininko apreiškimo.

Religija gali būti pagilinta pažinimu, užpildytu menu. Menas gali būti gyvas per iš religijos gimusį pažinimą. Pažinimas gali būti nušviestas meno palaikomos religijos.

* * * *

Rytų žmogus kalba apie jutiminį pasaulį kaip apraišką, kurioje gyvena žemesnėje manifestacijoje nei buvo patyręs kaip dvasia absoliučioje realybėje, esančioje jo sieloje. Vakarų žmogus kalba apie idėjų pasaulį kaip apraišką, kurioje gyvena šešėlinėmis formomis to, ką patyrė kaip Gamtą absoliučioje realybėje savo jutimais. Kas rytų žmogui buvo jutimų maja, vakariečiui yra pakankama tikrovė. Kas vakariečiui yra proto suformuota ideologija, Rytų žmogui yra kuriančioji tikrovė. Jei Rytų žmogus savo dvasios tikrovėje randa galią, suteikiančią egzistenciją majai, ir jei vakarietis atranda gyvenimą savojoje Gamtos tikrovėje taip, kad gali išvysti Dvasios veikimą savo ideologijoje, tada tarp Rytų ir Vakarų atsiranda supratimas.

* * * *

Žiloje senovėje Oriento žmonės pažinime pajuto didų dvasingumą. Tas dvasingumas, praėjęs per mąstymą, pulsavo jausmais; jis veržėsi į valią. Mąstymas dar nebuvo suvokimas, kuris atgamina objektus. Tai buvo tikroji būtis į vidinę žmogaus prigimtį įnešusi dvasinį gyvenimą. Dabarties Rytų žmogus gyvena to didingo dvasingumo atsiminimais. Jo supratimo akis kadaise nebuvo nukreipta į Gamtą. Jis pro Gamtą žvelgė į dvasią. Kai prasidėjo adaptacija prie Gamtos, žmogus ne iškart išvydo Gamtą; jis regėjo dvasią Gamtoje; jis regėjo vaiduoklius. Paskutine didingo dvasingumo buveine tapo, keliaujant iš Rytų į Vakarus, prietaringas tikėjimas vaiduokliais.

Vakarų žmogui Gamtos pažinimas buvo pateiktas taip, kaip Kopernikas ir Galilėjus iškilo jam. Jis turėjo pažvelgti į savo vidinę prigimtį ieškodamas dvasios. Ten vis dar buvo nuo jo nuslėpta dvasia, ir jis teturėjo tik apetitą ir instinktus. Tačiau tai buvo materialūs vaiduokliai, pasirodydami prieš sielos akis, nes tai dar nebuvo viduje pritaikyta dvasiai. Kai prasidės prisitaikymas prie dvasios, vidiniai vaiduokliai išnyks ir žmogus prieis prie dvasios per savo vidinę prigimtį, kaip kad senovės Rytų žmogus į dvasią žvelgė pro Gamtą. Per vidinių vaiduoklių pasaulį vakarietis pasieks dvasią. Vakarų vaiduoklių prietarai yra dvasios pažinimo pradžia. Ką Rytai paliko Vakarams kaip prietaringą tikėjimą vaiduokliais yra dvasios pažinimo pabaiga. Žmonės turėtų rasti savo kelią anapus dvasios vaiduoklių – ir tai bus tiltas tarp Rytų ir Vakarų.

Rytų žmogus regi „Aš“ ir mato „Pasaulį“: Aš yra mėnulis, kuris atspindi pasaulį. Vakarų žmogus mąsto „Pasaulį“ ir skleidžiasi į savo paties apmąstyto „Aš“ pasaulį. Aš yra saulė, kuri skleidžia vaizdų pasaulį. Jei Rytų žmogus ateina pajausti saulės spindulių savo mėnulio išminties mirgėjime, ir vakarietis patiria mėnulio išminties mirgėjimą savo valios saulės spinduliuose, tada Vakarų valia prisiliečia prie Rytų valios.

* * * *

Senasis Oriento gyventojas jautėsi Dvasios veikiamoje socialinėje tvarkoje. Dvasinės galios nurodymai, Lyderio atnešti į jo sąmonę, duodavo jam koncepciją, kaip jis turėtų integruotis toje tvarkoje. Tie lyderiai tas koncepcijas paimdavo iš savo vizijų antjutimiane pasaulyje. Paklūstantys jautė, kad tokiose koncepcijose glūdi jiems perteiktos pagrindinės dvasinio, politinio ir ekonominio gyvenimo kryptys. Žmogaus ryšio su dvasingumu, žmogaus ryšio su žmogumi, ekonominės veiklos valdymo sampratos jiems buvo paimamos iš tų pačių šaltinių, dvasios įtakotų nurodymų. Dvasinis gyvenimas, socialinė-politinė tvarka, ekonominės veiklos valdymas buvo suvokiama kaip viena esybė. Kuo toliau kultūra slinko į Vakarus, tuo daugiau žmogaus ryšis su žmogumi ir ekonominės veiklos valdymas žmonių sąmonėje buvo atskiriami nuo dvasinio pasaulio. Dvasinis gyvenimas tapo labiau nepriklausomas, Kiti socialinės tvarkos elementai vis dar tebebuvo vientisi. Tačiau, su dar tolimesniu pasislinkimu į Vakarus, jie irgi atsiskyrė. Taip teisinis elementas ir valstybė, kuri tuo metu valdė viską, kas susiję su ekonomika, įgavo nepriklausomą ekonominį mąstymą. Vakarų žmogus vis dar tebegyvena tarp šio paskutinio atsiskyrimo procesų. Tuo pačiu metu, jam iškyla uždavinys labiau suvienyti socialinio gyvenimo elementus – dvasinį gyvenimą, teisių ir valstybės valdymą, ekonominės veiklos tvarkymą; jei jis tai pasieks, Rytų žmogus pažvelgs į tai suprasdamas, nes jis vėl atras tai, ką kadaise prarado, žmogiškosios patirties vienybę.

* * * *

Tarp dabartinių srovių, kurių sąveika ir abipusis konfliktas sudaro žmogiškąją istoriją, yra įtraukiamas žmogaus sąmonės ir darbo užkariavimas. Senovės Oriente, žmogus darbavosi atitikdamas Dvasios jam duotą tvarką, ir jis buvo arba mokytojas, arba darbininkas. Su kultūrinio gyvenimo migracija į Vakarus, į žmogaus sąmonę atėjo žmogaus ryšis su žmogumi, į kurį įsiaudė kitiems atliekamas darbas. Į teisių koncepciją įsibrovė darbo vertės koncepcija. Didelė Romos istorijos dalis perteikia tą bendrą teisių ir darbo vertės augimą. Su tolimesniu kultūros skverbimusi į Vakarus, ekonominis gyvenimas įgavo vis sudėtingesnes formas. Darbas išsiskyrė, kai iki tol buvusi teisių struktūra ėmė neatitikti naujų formų poreikiui. Iškilo disharmonija tarp darbo koncepcijų ir teisių. Harmonijos atstatymas tarp tų dviejų yra didžioji Vakarų socialinė problema. Kaip darbas gali atrasti savo formas teisių esatyje ir nebūti išplėštas iš tos esaties ekonominėje veikloje sudaro problemos esmę. Jei Vakarai pažengs į priekį su tuo sprendimu, per įžvalgą ir socialinę ramybę, Rytai tai supras. Tačiau, jei toji problema Vakaruose sukels mąstymą, kuris apsireikš socialine sumaištimi, Rytai nebus tikri tolimesniu žmonijos vystymuisi Vakaruose.

* * * *

Dvasinio gyvenimo, žmogaus teisių ir ekonominės veiklos vienybė gali išgyventi tik tol, kol žemės dirbimas dominuoja ekonomikoje, kol prekyba ir pramonė pavaldžios žemės ūkio ekonomikai. Dėl šios priežasties senovės Oriento socialinis mąstymas, palaikomas Dvasios, turi nuorodą į ekonominės veiklos pobūdį pritaikytą žemės ūkio ekonomikai. Civilizacijai plečiantis į Vakarus, pirmiausia nepriklausomu ekonomikos elementu tampa prekyba. Tai reikalauja teisių nustatymo. Tampa būtina daryti verslą su bet kuo. Su nuoroda į tai, tėra tik abstraktūs teisių standartai. Kai civilizacija pasistūmėjo dar labiau į Vakarus, produkto balsas pramonėje tapo nepriklausomu elementu ekonomijos valdyme. Galima gaminti reikalingas prekes tik tada, kai gamintojas ir su juo dirbantys žmonės gyvena sąryšyje, atitinkančiame žmonių galimybes ir poreikius. Industrinio elemento išsiskyrimas reikalauja taip parengtų ekonominio gyvenimo asociatyvių sąjungų, kad žmonės žino, kad jų poreikiai bus patenkinti tiek, kiek tai leidžia gamtos sąlygos. Atrasti asociatyvų gyvenimą yra Vakarų uždavinys. Jei toks uždavinys pasirodo išsprendžiamas, Rytai sako: „Mūsų gyvenimas kadaise subėgo į bendrą krūvą. Laikui bėgant, tai pradingo; žmonijos pažanga tai iš mūsų atėmė. Vakarai privertė sužydėti vėl iš asociatyvaus ekonominio gyvenimo. Tai atstato išnykusį pasitikėjimą tikru žmoniškumu“.

* * * *

Kai senovės žmogus sukurdavo poemą, jis jautė, per jį kalba dvasinė Galia. Graikijoje poetas leisdavo Mūzai per jį kalbėti piliečiams. Šis suvokimas buvo Oriento palikimas. Dvasingam gyvenimui slenkant į Vakarus, poezija vis labiau tapo paties žmogaus manifestacija. Senovės Rytuose dvasinės Galios per žmogų dainavo žmogui. Kosmoso žodis nuo dievų nuskardėdavo žemyn žmogui. Vakaruose jis tapo žmogaus žodžiu. Jis turi rasti kelią aukštyn link dvasinių Galių. Žmogus turi išmokti kurti poeziją taip, kad Dvasia galėtų išklausyti jo. Vakarai turi subrandinti kalbą, kad tiktų Dvasiai. Tada Rytai pasakys: 'Dieviškasis žodis, kartą sruvęs iš dangaus į žemę, surado kelią atgal iš žmonių širdžių į dvasinį pasaulį. Kylančiame žmogaus žodyje mes susiliečiame su kosmoso Žodžio supratimu, kuris kadaise nusileido į mūsų sąmonę'.

Rytų žmogus nesupranta „įrodymo“. Jis vizijose patiria savo tiesų turinį ir tokiu būdu jas sužino. Ir ką žmogus žino, to nereikia įrodinėti. Vakarų žmogus visur reikalauja „įrodymų“. Visur jis siekia savo tiesų turinio per išorines refleksijas mąstymo pagalba ir tokiu būdu jas aiškina. Tačiau tai, kas aiškinama, turi būti „įrodyta“. Jei Vakarų žmogus išlaisvina nuo įrodymo tiesą, tada Rytų žmogus jį supranta. Jei Vakarų žmogus užsispiria dėl įrodymo, Rytų žmogus atskleidžia savo neįrodytus tiesos sapnus – tada Vakarų žmogus turi jį pasveikinti kaip bendradarbį, kuris žmonijos labui užbaigė tai, ko pats negalėjo užbaigti.

Japonų 'Kodziki'
Rudolfas Šteineris
Patarimai ieškančiam Dievo
Graikų ir vaišešikos atomizmas
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė
R. Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
Viduramžių prabudimai: Valdensai
Viduramžių prabudimai: Katarai
Patristinės elgsenos paplitimas
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Astrologija ir visuomenė
Buda ir budizmas
Filosofijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis