A. Mauragis. Fatališka klaida. Vartiklis: knygos

Apie autorių

Aleksandras Mauragis (1909-2006) - Australijos lietuvių bendruomenės veikėjas, ateitininkas, teisininkas. 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė į Austriją, o 1949 m. atvyko į Australiją. 1959–70 m. buvo Australijos lietuvių katalikų kultūros draugijos pirmininku. Parašė religinio turinio knygų.

Kas verčia mus tikėti tokiomis niekšybėmis? Autoritetas - Šv. Raštas, ne kas kita. Žydams autoritetas Mozė, jis matė Dievą, jis iš Dievo gavo apreiškimą ir įsakymą, jis išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, jis yra liudininkas. Jo autoritetu paremtas Senasis ir Naujasis Įstatymai. Turime liudininką, kuriuo abejoti netenka. Faktas, kad jis išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, suteikė jam teisę susitikti su Dievu ir gauti iš Jo įsakymus, kurie per Dievo malonę pateko į Bibliją.

Mozė yra tas žmogus, kuris Dievą matė, per kurį Dievas stebuklus darė ir kuris visus Dievo darbus užrašęs paliko Izraelio tautai vadovautis. Kadangi turime istorinio, realaus žmogaus parodymus, tai mums nėra sunku patikrinti, kiek tie faktai yra tikri, o kiek pramanyti, kur tiesa, o kur melas.

Žmogiška patirtimi vadovaudamasis, savo protu svarstydamas Mozės dieviškus darbus, kuriuos jis aprašė šventose knygose, priėjau išvados, kad jis turėjo reikalą su keliais dievais. Pirmasis Dievas Mozei apsireiškė degančiame krūme ir į Mozės klausimą, koks tavo vardas, atsakė: Esu, kurs esu. Dievas, neturintis vardo hebrajiškai buvo pavadintas Yahveh. Jis per šešias dienas nuostabiu būdu sukūrė pasaulį; pirmą dieną tarė: tebūnie šviesa ir šviesa pasidarė, antrąją dieną atskyrė vandenis nuo sausumos, trečiąją dieną apželdino sausumą žole, augalais, ketvirtą dieną sukūrė dieną ir naktį - saulę, žvaigždes, kad apšviestų žemę, penktąją dieną sukūrė žuvis, paukščius, gyvulius, šeštąjąją dieną Dievas sukūrė žmones. Ir tai buvo labai gerai. Taigi Dievas pasirodė galingas Kūrėjas, užteko vieno žodžio tebūnie ir viskas bematant stojosi. Nors toji šešių dienų kūryba nieko panašaus neturi su realybe, tačiau pasilieka tvirtas tikėjimas į galingą Dievą.

Visai kitoks pasirodė Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievas. Jis neturėjo dieviškos jėgos, kadangi jam prireikė daugiau kaip 40 metų, kol atvedė žydus prie pažadėtosios žemės, kol nukariavo vietos gyventojus, praėjo dar apie 200 metų, o 400 metų buvo visai užmiršęs savo duotus pažadus. Štai ką jis pats apie save sako Mozei: "Dabar matysi, ką padarysiu Faraonui; nes stiprios rankos prislėgtas, jis juos paleis, - galingos rankos prispaustas, jis juos išvarys iš savo žemės. /.../ Aš esu Viešpats. Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Visagalis Dievas, bet savo vardo Adonai aš jiems neapreiškiau. Aš padariau su jais sandorą, kad jiems duosiu Kanaano žemę, jų keleivystės žemę, kurioje buvo ateiviais. Ir išgirdau Izraelio sūnų vaitojimą dėl darbų, kuriais juos Egiptiečiai prispaudė, ir atsiminiau savo sandorą. Todėl sakyk Izraelio sūnums: Aš Viešpats, kurs jus išvesiu iš Egiptiečių kalėjimo ir išlaisvinsiu iš jų vergijos" (Iš 6, 1-6).

Čia, kaip matome, Mozė susitiko kitą Dievą, ne tą, kuris dangų ir žemę sutvėrė per šešias dienas, ne tą Yahveh, kuris pasakė: "Esu, kurs esu", bet Dievą, kuris pareiškė esąs Adonai. Šis naujas dievas buvo užmiršęs savo pažadus Abraomui ir per tai Izraelis kentėjo 400 metų vergijoje. Įsidėmėtina, kad šis dievas Adonai ne dieviška galybe išvaduoja Izraelį iš vergijos, bet šėtoniška. Jo planas yra šėtoniškai žiaurus, kokio pasaulyje nėra buvę.

Štai tas dievo Adonai planas. Viešpats tarė Mozei: "Štai aš tave įstačiau Faraono Dievu; o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. Tu jam sakysi visa, ką aš tau liepsiu, o jis kalbės Faraonui, kad išleistų iš savo žemės Izraelio sūnus. Bet aš sukietinsiu jo širdį ir padauginsiu Egipto žemėje savo ženklus ir įstabumus. Jis judviejų neklausys. Bet aš ištiesiu savo ranką ant Egipto ir didžiausiais teismais išvesiu iš Egipto žemės mano kariuomenę ir tautą" (Iš 7, 1-4).

Su tais žodžiais prasidėjo Egipto tautos egzekucija, kokios pasaulis iki šiol neturėjo. Dievas Adonai per Mozę visą tautą kankino įvairiomis bausmėmis ir kartu sukietino Faraono širdį, ir šis negalėjo išleisti žydų iš Egipto. Tai Dievo bausmė - pats muša ir pats šaukia. Taip Dievas kankino tautą daugybe bausmių, kol priėjo prie paskutiniosios: "Ir vidurnaktyje atsitiko, kad Viešpats užmušė visus pirmgimius Egipto žemėje, nuo Faraono pirmgimio, kurs sėdėjo jo soste, lig pirmgimiui belaisvės, buvusios kalėjime, ir visus galvijų pirmgimius. Ir naktį atsikėlė Faraonas ir visi jo tarnai, ir visas Egiptas; ir kilo didelis šauksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų gulėjęs numirėlis" (Iš12, 29-30).

Tos kankynės ir žudynės buvo reikalingos ne vien kerštui, bet ir apiplėšti tautą, žydai išėjo iš Egipto su dideliu grobiu, kaip rašo Biblija (žr. Iš 12, 31-36). Šitokiomis niekšybėmis dievas Adonai išvedė žydus iš Egipto nelaisvės. Norintiems geriau įsigilinti į Abraomo, Izaoko, Jokūbo dievą, patarčiau perskaityti Išėjimo knygą (Exodus).

Dabar pažiūrėkime, ką kalba Egipto istorija apie žydų išėjimą į pažadėtąją žemę. Žydai išėjo iš Egipto žemės su Faraono žinia, aprūpinti maistu, net ginklais ir kitais reikalingais reikmenimis, kad galėtų apsiginti, jei būtų užpulti. Tokia buvo Faraono politika žydais nusikratyti, jokių gamtos sutrikimų ir nelaimių istorija nėra užfiksavusi. Istorija ir mokslas pateikia kitus duomenis apie žydų išsikraustymą ir religiją. Pats Mozė yra ne žydas, o egiptietis kunigas, deivės Isis šventyklos tarnautojas. Matyt, patsFaraonas davė įsakymą Mozei taikiu būdu atsikratyti žydų. Žydai buvo aukso veršio garbintojai, tamsūs vergai, 400 metų vergijoje iškentėję, troško būti žmonėmis. Tai Mozė ir sugalvojo jiems duoti naują religiją, per tai jis tapo didžiausias melagis pasaulyje, jo religija išgelbėjo žydus, bet sunaikino krikščionis. Kokiu būdu?

Garbiname ne tą Dievą, kuris pasaulį sutvėrė per šešias dienas ir kuris viską, ką buvo padaręs, buvo padaręs labai gerai (žr. Pr 1, 31). Garbiname Siono kalno dievą Adonai, kuriam visas pasaulis buvo blogas. Iš visos žmonijos išsirinko ištikimą Abraomą ir su juo sudarė sandorą, bet jis tą sandorą pats sulaužė, išsirinkdamas Jokūbą-Izraelį, kurio palikuonys pateko į Egipto vergiją; ir jis, Mozės padedamas, išvedė Izraelį iš "namų nevalios".

Ant Siono kalno dievas Adonai duoda Mozei Dešimt Dievo Įsakymų ir visus kitus, vadinamuosius Mozės įsakymus šventyklai įrengti ir dievui garbei išreikšti. Tokiu būdu Izraelio tauta tapo atskirta nuo visos žmonijos - dievas apsigyveno pas savo tautą ir skaudžiai baudžia tuos, kurie jam lieka neištikimi. "Ką aš darysiu, yra baisus Viešpaties darbas", kaip tą suprasti? Vieni suprato, kad tai yra šėtonas, kiti abejoja: kaip krikščionys, jie tapo antruoju Izraeliu, tačiau vieni kitų neapkenčia, tą patį dievą garbindami.

Dabar pažiūrėkime į patį Mozę, kaip į liudininką visų tų įvykių, kuriuose jis pats dalyvavo. Istorija nežino tokio įvykio, kad kada nors būtų išžudyti visi pirmgimiai Egipte, nei kad Faraono kariuomenė būtų nuskendusi Raudonojoje jūroje, nei tų baisių nelaimių, kurias dievas Adonai buvo siuntęs egiptiečiams. Tokie visuotini baisūs įvykiai tautos istorijoje liko nežinomi? Ar tai gali būti?

Pats bjauriausias iš visų įvykių yra paties dievo Adonai elgesys: jis pasirodė kaip amoralus šantažistas, sukietinęs Faraono širdį, kad šis neišleistų žydų iš Egipto ir tauta būtų priversta atkentėti visas baisias dievo siunčiamas nelaimes - tai ir yra "baisūs Viešpaties darbai".

Tas pats amoralus dievas Adonai pasirodo ant Siono kalno. Jis Mozei apreiškia Dešimt Dievo Įsakymų, skelbdamas: “Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną” ir čia pat pridėjo: “esu Viešpats galingas, pavydus ir kerštingas”. Šitais principais vadovaudamiesi ir žydai, ir krikščionys tikisi gauti dangaus karalystę.

Mozės sukurtas Dievas, kaip jis besivadinttų - Jahve, Abraomo, Izaoko, Jokūbo dievu, Adonai ar dar kitaip, buvo skaudžiai antihumaniškas dievo tipas, be galo žiaurus, neteisingas, nemoralus, Viešpats, ištroškęs sau garbės ir kraujo aukos. Bet toks dievo tipas tiko vergų tautai, kuri norėjo atkeršyti, tas kerštas tebevyksta iki šios dienos. Kristus norėjo jį užgesinti, bet jam nepavyko. Šiandien mūsų pasaulis tebėra chaose tarp dviejų dievų.

Tai, kas vyksta mūsų laikų pasaulyje, yra dilema. Reikia apsispręsti ir pasirinkti vieną Dievą iš dviejų: Mozės ar Kristaus apreikštą. Aš čia noriu ilgiau sustoti prie Mozės gautų Siono kalne Dievo apreiškimų. Kristaus Gerosios naujienos principai yra aiškūs, humaniški, apie juos netenka daug kalbėti. Jeigu mes išpažįstame Kristų, tai Mozė yra Antikristas, taip tos doktrinos skiriasi viena nuo kitos.

Didžiausias Dievo įsakymas yra Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos visi gerai žinome, bet niekas nepagalvoja, kad tenai yra paslėpta ir didžiausia veidmainystė. Kai Mozė buvo ant Siono kalno 40 dienų, Aaronas, Mozės brolis, vyriausiasis kunigas, linksmino Izraelio tautą, aukso veršį garbindamas. Mozė, grįžęs nuo kalno su Dešimt Dievo Įsakymų plokštėmis, nustebo, pamatęs tokį netikėtą vaizdą, ir įsakė savo tarnams žudyti visus: tėvus, brolius, seseris, draugus, kas papuolė po kardu. Tą dieną, kaip Biblija rašo, krito 23 000 žmonių (žr. Iš 32, 28-29). O penktasis Dievo įsakymas sako - Nežudyk! Vyr. kunigas ir jo padėjėjai, Levio sūnūs, už tas žmogžudystes gavo dievo palaiminimą. Čia kaip tik ir yra toji bjauri niekšybė, nuo žmonių akių paslėpta veidmainystė: dievo pašauktieji, įgaliotiniai gali daryti visus bjaurius nusikaltimus, jie nuodėmės nepadaro. Jiems Bažnyčia atleidžia visas nuosėmes iš anksto. Nieko panašaus nėra Kristaus moksle, visa tai paimta iš Senojo Įstatymo. Liturgija ir toji nukopijuota nereikšmingomis smulkmenomis viešpatį garbinti, liaupsinti, kad galėtų parodyti savo ištikimybę Siono dievui.

- Kas garbina svetimą dievą, tas bus užmuštas akmenimis, kas nešvenčia šabato, Viešpaties poilsio dienos, tas bus užmuštas (Iš 35, 2), - sako Viešpats.

Toliau matome tokį skaudų įspėjimą, kuris neturi nei prasmės, nei logikos, nei derinasi su humaniška žmogaus prigimtimi, nei su artimo meile, nei su Dievo Tėvo orumu, teisingumu, nei su jo kūrybos tobulumu bei prasmingumu. Tai tik Šėtonas, Dievo Kūrėjo priešininkas, gali taip kalbėti, kaip kalba Siono Viešpats: "Aš, visiems matant, padarysiu sandorą ir darysiu ženklus, kokių niekuomet neregėta žemėje ir jokiose tautose, kad šita tauta, kurioje esu, matytų, jog tai, ką aš darysiu, yra baisus Viešpaties darbas. (mano išskirta A.M.). Sergėk visa, ką šiandien tau įsakau. Aš išvarysiu tavo akivaizdoje Amoriečius ir Kananiečius, Hetiečius ir Peresiečius, Heviečius ir Jebusiečius. Žiūrėk, kad kada nors nesueitum į prietelystę su anos žemės gyventojais, nes tai tau prapultį atneš. Priešingai, sugriauk jų altorius, sutrupink statulas ir girias iškirsk. Negarbink svetimo dievo, nes Viešpats turi pavydžiojo vardą: jis yra pavydusis Dievas" (Iš 34, 10-14).

Ką reiškia pavydus dievas? Pavydus dievas nepaneigia kitų pagonių dievų egzistencijos, priešingai, jis patvirtina jų buvimą, dėl to jis jiems ir pavydi, betgi Dievas Kūrėjas negali pavydėti savo kūriniui. Tada Dešimt Dievo Įsakymų tampa absurdu - pavydus dievas negali egzistuoti.

Kaip matome, šis Dievas, vadinamas Siono Viešpačiu, nėra Dievas kūrėjas, nėra žmogaus sutvėrėjas, nėra visagalis, nėra tobulas, o yra egoistas, sadistas, jokios humanistinės moralės neturintis viešpats, kuris tikisi išsiauginti sau vergų tautą.

Taigi "neturėk kitų dievų, o tik mane vieną", ar tai nėra visų pagonių dievų toks noras, toks lozungas? Aišku, kad taip. Drįstu teigti, kad tai yra Mozės dievas, kurį jis sukūrė izraelitams - piktą, pavydų, kerštingą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų pagonių dievų. Išvedęs izraelitus iš Egipto žemės, jis davė jiems ir dievą, davė jiems ir įstatymus, nusižiūrėjęs į Egipto dievų kultą. Jis jiems nusakė liturgines apeigas, rūbus, indus, aukas, ir pagaliau pats dievas panoro apsigyventi tabernakulyje, gražiai auksu irbrangakmeniais išpuoštoje medinėje dėžėje, vadinamoje padangtėje; "gyvensiu tarp jų šventykloje", - sako Dievas Mozei (žr. Iš 25, 26, 27). Mozei buvo įsakyta paruošti labai sudėtingą, ligi smulkmenų precizišką liuksusinę šventyklą, kokios žydai, gyvendami dykumoje, negalėjo įrengti ir turbūt niekada neturėjo tokios įsirengę. Šiandien mokslininkai tvirtina, kad tai buvusi Egipto deivės Isis šventyklos kopija (žr. The Tabernacle in the wilderness. The Secret Teaching of all Ages, Being an Interpretation of the Secret Teachings concealed within the Rituals / Tubernakulis dykumose. Visų amžių slaptas mokslas yra interpretuojamas užmaskuotais ritualais, alegorijomis ir misterijomis (laisvas vertimas - A.M.)) .

Šiandien tikrinant tuos duomenis, kurie yra užrašyti Biblijoje, Išėjimo knygoje (Exodus), ir tas sąlygas, kuriose žydai gyveno dykumoje 40 metų, netenka abejoti, kad tai yra melas. Nuskurę, suvargę žydai, paleisti iš vergijos, nors jie būtų ir Dievo globojami, manų duona ir putpelėmis maitinami, šaltinio vandeniu girdomi, bet iš ko ir kaip jie galėjo padaryti tokią skrynią? Kas gi tokiomis sąlygomis gali padaryti tokią šventyklą, kokios reikalauja Viešpats? Bet keisčiausia ir prieštaringiausia - tai Dievo sampratos pakitimas. Pirmą kartą Dievas pasirodė Mozei degančiame krūme. Paklaustas, kaip Tu vadiniesi, Dievas jam atsakė: "Esu, kurs esu", vadinasi, Dievas be vardo - visos regimybės Kūrėjas, Dievas visuotinis ir todėl be vardo, tik daiktai turi vardus. Bet ant Siono kalno tas pats Dievas jau kitaip kalba: "Padarysi man šventyklą, ir gyvensiu su jumis kartu". Dabar jau Dievas toks pats kaip ir pagonių dievas: jis gyvena su savo žmonėmis ir tik jais rūpinasi, visi kiti yra priešai, velnio vaikai, juos galima žudyti, jie ne jo. Iš Dievo tapo Viešpačiu, valdovu, kuris reikalingas paklusnumo ir ištikimybės, o ne meilės.

Negalima nei įsivaizduoti, nei suprasti, kad Dievas, kuris sutvėrė tą visą regimybę, kurią matome ir gyvename, galėtų būti tai regimybei kerštingas ir pavydus. Juk tai absurdas, į kurį tikime be jokios kritikos, be jokio pagrindo priimame kaip tiesą. Kodėl taip? Todėl, kad Judo krikščioniškoji doktrina pripažįsta, kad vieni žmonės kilę iš Dievo, kiti - iš Šėtono. Šiam tikėjimui pagrindą duoda Siono įstatymai, kai tikime į klastingus Siono įsakymus, tai garbiname ir elgiamės šėtoniškai. Tad ir sakoma, kad žemė yra Šėtono karalystė. Aiškiai matome, kad Šėtonas yra Mozė, sukuręs savo karalystę. Kaip kitaip galime suprasti, kad dievas, kuris neturi savo vardo, gali keršyti ketvirtos kartos vaikams už tėvų kaltes? Tik pasislėpęs Šėtonas gali tokią baimę sukelti žmonijai, kad žmogus, pagautas baimės ekstazės, prarastų protą ir nustotų galvojęs ir ieškojęs tiesos, teisingumo, meilės bei gailestingumo, nes toks šėtoniškas elgesys, tokia grėsmė sunaikina logišką protavimą ir norą apie bet kokį teisingumą galvoti. Kokia gali būti tėviška meilė tokio Viešpačio, kuris žmogų paverčia bepročiu. Koks kūrėjas gali pavydėti savo kūriniui savo paties determinuoto, predestinuoto gyvenimo. Juk tai kita nesąmonė, ir tokių absurdų begalės Judo krikščioniškoje doktrinoje. Visos jos išplaukia iš Siono įstatymų autoritetingos dieviškos improvizacijos. Su antruoju Izraeliu Bažnyčia tapo Siono dievo garbintoja, Kristus paliko propagandine reklama - ant kryžiaus, be jėgos.

Ilgų amžių praktika parodė, kad, kol Siono Dievo įsakymai mums galioja, tol nei Dievo karalystės, nei taikos žemėje negali būti, tol žmogus žmogui tebėra priešas, tol pavydas, neapykanta ir kerštas neišnyks iš mūsų šeimų, tautų, religijų, tai Siono Dievo įkvėpta žmogui antroji prigimtis.

Juk jeigu Dievas valdo žmogų ir pasaulį predestinacija, iš anksto nulemdamas žmogaus likimą, tai toks žmogus negali būti vertingesnis už bet kurį gyvulį, jokios nuodėmės padaryti negali, jis niekuo nesiskiria nuo gyvulio. Žmogus tik laisvą valią turėdamas gali elgtis prieš Dievo valią ir tuo būdu padaryti nuodėmę. Bet pagal krikščionišką doktriną, Kristus, mirdamas ant kryžiaus, atpirko visos žmonijos nuodėmes. Dievo rūstybė išnyko. Tolimesnio išganymo nebereikalinga, prakeikimo nebeliko, kam tada reikalinga Bažnyčia ganytoja? Juk tai bereikalingas darbas: šis darbas paneigia Kristaus nuodėmių atpirkimą.

Krikščionybė turi kitą funkciją: grąžinti žmoniją į prarastą rojų - sukurti Dievo karalystę žemėje, skelbti Kristaus Gerąjąją naujieną ir gyventi pagal jos principus. Kristus atėjo į pasaulį su apreiškimu, skelbdamas Dievo meilę ir žmogaus laisvę, lygybę, brolybę, nes visi esame vieno Dievo vaikai. Ant šitų kolonų statome Dievo karalystę žemėje. Dievo karalystės pradžią randame vidiniame žmogaus pasaulyje, ne kanonuose, ne dogmose ir ne įstatymuose, o artimo ir Dievo meilėje. Šiai dvasiai ugdyti reikia grįžti į pirmųjų krikščionių entuziazmą, bet kad įgytume entuziazmą, reikia tikėti į savo aukštą pašaukimą.

Šiandien turime naujo tipo Siono brolius, jų tikslas - prikelti Izraelį ir įvykdyti Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Jošuės Dievo pažadus, duotus Mozei ant Siono kalno.

Keletą žodžių noriu pasakyti apie Siono brolius, kurie šiandien aktyviai reiškiasi tarptautinėje veikloje.

70 m. po Kristaus mirties romėnai sudegino Jeruzalės bažnyčią ir ištrėmė žydus iš Palestinos, taip jie tebeklaidžioja po visą pasaulį iki šių dienų. Tvirtas jų tikėjimas į Siono Dievo pažadus ugdė tėvynės ilgesį ir kvietė grįžti į pažadėtąją žemę. Žydų tremtis buvo ir tebėra sunki. Tarp žydų ir krikščionių nėra sutarimo, nors jie išpažįsta ir garbina tą patį Dievą; krikščionys, priėmę Judo krikščioniškąją doktriną, tapo antruoju Izraeliu, nepaisant to, neapykanta nemažėja, ir pogromai nesibaigia. Priežasties reikia ieškoti moraliniame pakrikime, pačiuose Siono įstatymuose, kurie demoralizuoja šias abi diametraliai priešingas religijas. Kaip dvi katės negali gyventi viename maiše, taip ir šių religijų negalima patalpinti po vienu stogu. Dėl tokio savo elgesio abi religijos išbluko, tačiau nė viena mirti nenori, mirs abi kartu.

Kas yra šių dienų sionizmas ir kokia jo programa, kokie tikslai? Mums aišku, tokie, kokius Dievas jiems pažadėjo ant Siono kalno: valdyti ir tvarkyti viso pasaulio tautas ir gyventi žemėje, pienu ir medum tekančiom upėm. Sena svajonė šiandien realizuojasi politinėse sferose ir ekonominėje realybėje. Tai visiems matomas reiškinys. Tam naujam reiškiniui pradžią davė naujos idėjos ir ateities sąlygos.

Civilizacijai augant, technikai tobulėjant, pasaulis tapo mažas - galima pakišti po vienu stogu. Atsirado įvairios galimybės, kas vadovaus? Žydai, prisiminę Siono pažadus, ėmė tam ruoštis: ieškoti naujos pasaulinės santvarkos, kelti savo tautiečiams pasitikėjimą ir viltį valdyti pasaulį. Nauja pasaulio idėja augo kartu su augančiu socializmu. Pirmasis pasaulinis karas buvo gera proga socialistams sionistams sukelti Rusijoje revoliuciją, kuriai 90% vadovavo sionistai. Jie sukūrė Sovietų Sąjungą, kurios tikslas buvo sukelti pasaulio revoliuciją ir valdyti pasaulį; tokia revoliucija buvo numatyta Vokietijoje, Lenkijoje ir kt. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Tarptautinis komunistų internacionalas organizavo antrąją ir paskutiniąją pasaulio revoliuciją, bet Hitleris karo metu spėjo sunaikinti žydus Europoje, todėl, nors karas buvo sąjungininkų laimėtas, tačiau negalėjo įvykti revoliucijos. Žydai pasipiktino Stalinu, kam jis neleido žydams išbėgti iš Lenkijos, kur jų buvo apie tris milijonus, kone visi žuvo.

Po karo sionistai ieško karo nusikaltėlių visose tautose, kaltina net ir tuos, kurie karo metu ne savo laisva valia buvo priversti dalyvauti žydų žudyme, o patys savo žiaurumo ir keršto nemato. Čia matome didelį skirtumą tarp žydų moralės ir krikščionių. Žydai prašo Dievo, kad Jis nubaustų visus tuos, kurie prisidėjo prie žydų žudymo ir kurių jie patys negali pagauti. Krikščionys taip negali elgtis, jie meldžiasi, sakydami: "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Žydai ieško kaltės jau pusę šimto metų po įvykio, žinoma, tam, kad įkaltų savo vaikų vaikams į sąmonę kerštą, kad krikščionys yra jų amžini priešai, baisūs ir žiaurūs. Visi suprantame, kad toks elgesys negali pagerinti tautų santykių, o tik pabloginti. Prieš II pasaulinį karą daugelio valstybių teisės kodeksuose buvo įrašytas toks krikščioniškos moralės principas: geriau 10 kaltų išteisinti, kaip vieną nekaltą nubausti. Šiandien tas moralinis principas dingo iš visų teisės kodeksų. Už vieną kaltą žudoma 100 nekaltų, tai yra tas pats Siono moralinis principas - tegul Dievas baudžia, nes Dievo jis kaltus ir nekaltus, neieško kaltininko, o baudžia visus: mažus vaikus, moteris ir senelius - visai nekaltus, mat Siono Dievas yra žiaurus, pavydus ir kerštingas. Yra aišku, kad, tuo keliu eidami, niekada neturėsime nei taikos, nei teisingumo, nei meilės, nei moralės, būsime žiaurūs žmogžudžiai. Tada ir ateis ugnis iš dangaus, nes žmogaus gyvenimas nebeturi jokios vertės.

Praeities pakeisti neįmanoma, bet ateitis nuo mūsų visų priklauso. Jei eisime senu Mozės paruoštu keliu, žūsime, jei eisime Kristaus nušviestu keliu - atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, - visi tapsime broliais, vieno Dievo Tėvo vaikais. Tokia yra žmonijos gyvenimo esmė, prasmė ir tikslas. Pažinkime save, pažinsime savo dangiškąjį Tėvą, rasime kelią į savo Tėvo namus.

Praeitį užmirškime kaip blogą sapną, tegul ji bus mums skaudi pamoka, nieko nesitikėkime iš dangaus, viską turime, ko reikia, kad pasiektume savo aukštą pašaukimą. Atėjo laikas suprasti, kad savo rankose turime pragaro ir dangaus raktus, nuo mūsų pačių priklauso gyvenimas žemėje ir amžinybėje. Niekas mūsų neteis, niekas mūsų nebaus, tik mes patys save, tik tokiu keliu eidami, galime tapti dievais. Tik tobuli būdami, galime įeiti į dangaus karalystę, deja, niekas negali mūsų padaryti tobulų, kol mes to nenorime, nežinome ar netikime. Tobulą gali padaryti tik žinojimas, mokslas, kultūra. Ką daryti, kai to viso trūksta? Žmogus turi įgimtą polinkį siekti žinojimo, mokslo, kultūros, o tai reiškia tobulėjimą. Vadinasi, žmogus pats per save su tikėjimo pagalba tobulėja - ieško tiesos, grožio, meilės, gėrio, gyvenimo prasmės, tikslo, viso to, ką Kristus kalbėjo ir mokė ne iš knygų, ne iš šventraščių, ne mokslo institucijoje, o gatvėse, laukuose, prie ežero. Ką Kristus mokė, aiškino, tas viskas lengvai suprantama kiekvienam dėl to, kad tas viskas įrašyta žmogaus prigimtyje. Kas nesuprantama, tas ne iš Kristaus. Vadinasi, krikščionybė tinka kiekvienai kultūrai ir visiems laikams, nes paremta žmogaus prigimtimi.

Gamta atvedė žmogų iki transcendentinio slenksčio, o kas už jo, galima tik spėti ir tikėti pasiremiant protu, išmintimi ir nuojauta. Reikia žemės gyvenimą suprasti kaip pirmąją instanciją tobulumui siekti, mentalitetui ugdyti, kad galėtume persiristi per tą užtvarą, tada aiškus tampa Dievo planas ir žmogaus pašaukimas dievu tapti. Tik turėdami šitokią ideologiją, galime tikėtis susilaukti Dievo karalystės žemėje. Kitu atveju tos pačios civilizacijos, kurią susikūrėme, esame pasmerkti išnykti kaip ankstyvo ryto rūkas saulei patekėjus.

Krikščioniškas principas yra aiškus: žmogus pats sau nėra dogma, nes keičiasi ir tobulėja, todėl Dievas negali žmogaus nei teisti, nei bausti. Visos tariamos Dievo bausmės ir predestinacija yra pagoniškų dievų išmislas, žemės viešpačių palaikomas, teologų nuoširdžiai įtaigojamas žmonių baimei sukelti - paklusnumo ir pamaldumo reikalauti - savo kaltes dievams atiduoti.

Kadangi žmogus tobulėdamas ieško Dievo, tai jis turi Jį surasti, jei jis Jo nesurado pirmoje instancijoje, gyvendamas žemėje, tai jis Jo ieškos antroje, pomirtinėje, instancijoje tol, kol Jį suras, tada grįš pas savo Tėvą.

Žr. Iš (Exodus) 7-12 egzekucines priemones, panaudotas Egipte Allegories and Mysteries of all Ages. By Manly P. Hall. The Philosophical Research Society, Inc. Los Angeles, Ca. 90027