Lietuviškos knygos Britų muziejuje / Devil Dictionary. Vartiklis

Žinota, kad Britų muziejuje yra unikalių knygų: 1660 m. pradėto spausdinti S. Chilinskio¹⁾ Senojo testamento dalis; 1680 m. kalvinistų katekizmas su elementoriumi; dviejų vokiškų G. Ostermejerio²⁾ poleminių leidinėlių (1786 m. „Bedenken“ ir 1787 m. „Sinceri Schreiben“) su lietuviškomis citatomis egzemplioriai.

1970 m. JAV kalbotyros žurnale Ohajo valstijos un-to kalbininkas Deividas Robinsonas³⁾, užsiimąs ir lietuvių kalba, paskelbė Britų muziejaus lietuviškų knygų (ir šiaip lituanistikos) sąrašą (F. Robinson. Lithuanian Books in the British Museum (1578-1937)// General Linguistics, t.10, 1970, p.75-96).

Jame iš 290-ies knygų daugiau lituanistikos knygų kitomis kalbomis. Tai kokios jame lietuviškos ar su lietuviškais tekstais knygos iki 1861 m.? Iš šio periodo iš 125 įrašų lietuviškos 26-ios knygos, o lietuviškų tekstų turi dar 8-ios. Pasirodo, kad ten yra pora knygų net iš 16 a.: J. Bretkūno „Postilė“ (1591) ir S. Vaišnoro⁴⁾ „Žemčiūga teologiška“ (1600; jos žinomi tik 3 egzemplioriai). Dar ten saugoma ir K. Sirvydo „Punktai sakymų“ (1629). Iš vėlesniųjų – Martyno Liuterio mažojo keturkalbio katekizmo trečiasis leidimas (1700 m. Karaliaučiuje); F. Hako⁵⁾ žodynas (1730), Pov. Ruigio⁶⁾ gramatika (1747), J. Kvanto⁷⁾ Biblijos 2-asis A. Šimelpenigio⁸⁾ parengtas leidimas (1755), K. Milkaus⁹⁾ gramatika (1800) ir jo žodynas (1800), J. Giedraičio Naujasis testamentas (1816), L. Rėzos Biblijos leidimas (1816) ir jo Naujasis testamentas (1816), K. Donelaičio „Metų“ L. Rėzos leidimas (1818), du K. Rėzos Naujojo testamento su psalmėmis (1834) egzemplioriai, F. Kuršaičio Lietuvių kalbos tyrinėjimai (I-II, 1843-1849), L. Rėzos „Dainų“ F. Kuršaičio leidimas (1843), L. Jucevičiaus „Lietuva“ (1846), G. Neselmano¹⁰⁾ žodynas (1853), L. Rėzos Naujojo testamento vėlesnis leidimas (1853) ir kitas NT su psalmėmis skirtingu puslapiavimu egzempliorius, A. Šleicherio „Lietuvių kalbos vadovėlis (gramatika ir chrestomatija, I-II, 1856-1857) ir dar vienas J. Rėzos Biblijos (tik NT?) leidimas (1858).

Kitakalbės knygos su trumpais lietuviškais tekstais: „Gratulationes... Sigismundo III“ (1589; seniausios lietuviškos panegerikos tekstas), A. Gvagninio „Kronika Sarmacyey Euroskiey“ (1611; su „Tėve mūsų“ tekstu), Mykolo Lietuvio „De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“ ir http://www.vartiklis.lt/history/lith/veles.htm#lasickiJ. Lasickio „De diis Samagitarum“ (1615; šios dvi kaip J. Herburto „Kronikos“ sudedamosios dalys), Dž. Vilkinso „An essay towards a real character“ (1668, su „Tėve mūsų“ tekstu), A. Miulerio „Oratio oratioum“ (1680, su „Tėve mūsų“ tekstu – tuo pačiu, kaip Dž. Vilkinso knygoje), „Oratio Dominica...“ (1700, vėl su tuo pačiu „Tėve mūsų“ tekstu), G. Ostermejerio „Erste littauische Liedergeschichte“ (1793).

¹⁾ Samuelis Boguslavas Chilinskis (Samuel Bogusław Chyliński, apie 1631-1666) – pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, kurio vertimas buvo imtas spausdinti. Gimė Šventežeryje. Bibliją versti pradėjo 1656 m. ir baigė 1660 m.; tais metais pradėtas spausdinti Londone. Reformatams neigiamai atsiliepus apie vertimo kokybę, spausdinimas sustojo, o rankraštis dingo. Yra žinomi 3 nevienodo dydžio išspausdinti Senojo Testamento dalies egzemplioriai.

²⁾ Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716-1800) – vokiečių filologas, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių kalbos puoselėtojas. Gimė Marienburge, Vakarų Prūsijoje. 1737-40 m. Karaliaučiaus un-testudijavo teologiją, o norėdamas kunigauti Mažosios Lietuvos lietuviškose parapijose, jis lietuvių kalbos seminare ėmė mokytis lietuvių kalbos. 1752 m. buvo įšventintas į kunigus ir Trempuose kunigavo iki savo amžiaus pabaigos. Rašė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Pirmoji jo knyga lietuvių kalba buvo iš vokiečių kalbos išverstas maldynas „Agenda“ (parengta 1775 m.). Karaliaučiuje išėjo vokiečių mistiko Tomo Kempiečio (1380-1471) knygos „Širdingas pagraudenimas…“ vertimas. Vokiečių kalba Gotfrydas Ostermejeris parašė lietuvių kalbos gramatiką „Neue littauische Grammatik“ („Nauja lietuvių kalbos gramatika“, 1791), kurios skyriuje „Apie prozodiją“ pirmą kartą pateikė lietuvių poetikos taisykles.

⁴⁾ Simonas Vaišnoras (apie 1545-1600) - evangelikų liuteronų kunigas, raštijos darbuotojas. Gimė prie Varnių. Nuo 1576 m. buvo Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas. 1591 ir 1592 m. dalyvavo konferencijose, skirtose Jono Bretkūno „Postilės„ ir jo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos tekstų koregavimui. Svarbiausias Vaišnoro darbas – lotyniško Adomo Pranciškiečio traktato “Margarita theologica” (Žemčiūga teologiška, 1600) vertimas: tai pirmoji lietuviška mokslinės prozos knyga. Vertime yra daug naujadarų, žyminčių abstrakčias sąvokas. Į lietuvių kalbą vertė giesmes.

⁵⁾ Frydrichas Vilhelmas Hakas (Friedrich Wilhelm Haack, 1706-1754) – kunigas, Mažosios Lietuvos žodynininkas, vertėjas. 1733 m. Berlyne įšventintas kunigu. Diakonavo Gumbinėje, vėliau buvo kunigu Gerviškėnuose, nuo 1734 m. Pilkalnio klebonas. Sudarė ir išleido seminaro klausytojams skirtą „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ (1730), kuriame pateikta apie 4000 žodžių.

⁶⁾ Povilas Frydrichas Ruigys (Paul Friedrich Ruhig, apie 1725-1785) – Mažosios Lietuvos lietuvių kalbininkas. Gyveno Latvijoje. Parašė lietuvių kalbos gramatiką “Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik” (Lietuvių gramatikos pradmenys, 1747). Jis pirmasis parašė apie priegaides, jas vadino skiemenų tonu. Detaliau suklasifikavo Mažosios Lietuvos tarmes. Ruigys minėjo kuršininkų kalbą Kuršių nerijoje, kurią laikė latvių ir vietinių lietuvių žvejų kalbų mišiniu.

⁷⁾ Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jacob Quandt, 1686-1772) – vokiečių kilmės Mažosios Lietuvos religinis veikėjas, lietuvių raštijos darbuotojas, žymus oratorius. Nuo 1716 m. bvo Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Nuo 1732 m. ligi mirties Prūsijos generalinis superintendentas (arkivyskupas), nuo 1721 m. Prūsijos karaliaus rūmų vyriausiasis pamokslininkas. Manoma, kad buvo kažkiek pramokęs lietuviškai. 1727 m. organizavo Naujojo Testamento, 1735 m. ir 1755 m. – Biblijos leidimus. Jo iniciatyva 1732 m. parengtas ir išleistas naujas lietuviškas giesmynas “Isz naujo perveizdėtos ir pagerintos Giesmių knygos”, kuriam Kvantas parašė prakalbą, todėl šis giesmynas vadintas Kvanto giesmynu.

⁸⁾ Adomas Frydrichas Šimelpenigis (1699-1763) – kunigas, Mažosios Lietuvos poetas, vertėjas. Nuo 1726 m. buvo Papelkių evangelikų liuteronų bažnyčios klebonu. Vertė ir eiliavo giesmes; 1753 m. išleido giesmyną „Pagerintos giesmių knygos su 542 giesmėmis. Eiliavo ir pasaulietine tematika. Prisidėjo prie lietuviškų raštų rengimo, vertė Bibliją. 1755 m. Biblijos leidimui parašė eiliuotą prakalbą “Dievišką maloningą aplankymą Lietuvos nepakentė nepagyręs”, kurioje aptarė lietuvių religinės raštijos raidą Prūsijoje.

⁹⁾ Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733-1807) – Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Dirbo kantoriumi ir pradinės mokyklos precentoriumi Pilkalnyje prie protestantų bažnyčios. Į lietuvių kalbą vertė Prūsijos karalystės valdžios įsakus.Išleido ,,Veikalą apie naująjį 1781 m. lietuvišką giesmyną'' (1781), plitusį rankraščiu, kuriuo pradėjo 10 m. polemiką su G. Ostermejeriu. Jame pateikia pastabas apie kalbos, stiliaus, eilėdaros, religinių motyvų ir teologinių sąvokų naudojimą. Parengė ir „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ (1800). O taip pat lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos mokslo pradmenys“ (1800). Parašė istorinę poemą „Pilkainis“ (1786), kurioje pavaizdavo gimtojo miestelio Pilkalnio istoriją. Atliko pasulietinių kūrinių vertimų.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁰⁾ Georgas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811- 1881) – vokiečių filologas, lietuvių ir prūsų raštijos tyrinėtojas, tautosakininkas, lietuvių liaudies dainų rinkėjas, leidėjas. Nuo 1838 m dėstė Karaliau2iaus un- te; tapo profesoriumi (1843). Parašė veikalų iš matematikos, numizmatikos, orientalistikos, sanskrito, persų, arabų, turkų filologijos. Jo mokslinio palikimo svarbiausią dalį sudaro veikalai apie lietuvių ir prūsų kalbas. Parengė Lietuvių–vokiečių kalbų žodyną (1851), apėmusį 35 tūkstančius žodžių. Labai kruopščiai parengė pilną Kristijono Donelaičio raštų leidimą su vertimu į vokiečių kalbą „Donalitius Ch. Littauische Dichtungen“ (1869). Išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį „Littauische Volkslieder“ (1853) iš 410 dainų su lygiagrečiu vertimu į vokiečių kalbą ir 55 melodijomis. Buvo vienas iš didžiųjų prūsų kalbos tyrinėtojų, parašęs keletą darbų. Parašė straipsnių ir lituanistikos temomis. Pirmasis 1845 m. pavartojo baltų kalbų terminą.

Velniškasis žodynėlis

BANDITAS, d: Žmogus jėga iš A atimantis tai, ką A savo ruožtu klasta įsigijo iš B.
KOVA, d: Metodas dantimis narplioti politinius mazgus, kai liežuvis nebepadeda.
CIRKAS, d: Vieta, kur arkliams, poniams ir drambliams leidžiama pasižiūrėti į kvailiais apsimetančius vyrus, moteris ir vaikus.
LAVONAS, d: Žmogus, demonstruojantis aukščiausio laipsnio abejingumą ir susirūpinimą garbingiems piliečiams.
DIAFRAGMA, d: Raumenų pertvara, skirianti krūtinės negalavimus nuo pilvo negalavimų.
VALGOMAS, b: Tinkamas valgyti ir virškinti, kaip antai kirmėlė rupūžei, rupūžė gyvatei, gyvatė kiaulei, kiaulė žmogui, o žmogus kirmėlei.
ETNOLOGIJA, d: Mokslas, tiriantis įvairias žmonių gentis, kaip antai plėšikai, vagys, lunatikai, idiotai ir etnologai.
ŠEIMA, d: Grupė personų, gyvenenčių vienuose namuose, susidedanti iš vyro, moters, jauniklių, tarnų, šuns, katės, kanarėlės, tarakonų, blakių ir utėlių – žodžiu, moderniosios visuomenės ląstelė.

Pagal "Velnio žodynėlį" parengė Rūta Rušinskienė

Bus daugiau...