Nedidelis disko pavidalo egzoskeletas per ryto lėkė maksimaliu greičiu. Po jo pusskaidriu korpusu matėsi matinė kapsulė su žmogaus smegenimis. Nepaprastai tvirtas apvalkalas ir autonominė gyvybinių funkcijų užtikrinimo sistema saugojo jautrų smegenų audinį nuo išorės poveikių praktiškai užtikrindami jo nepažeidžiamumą. Egzoskeletas tarnavo kaip judėjimo priemonė ir išorinis gadžetas, kurį, pasikeitus aplinkybėms, buvo galima pakeisti kitu modeliu.

Diskas palengva pristabdė, išleido 6 kojas ir prisisiurbė prie aukštuminio bokšto sienos. „Sargas“ sutikrino atvykėlio encefalogramą su duomenų baze ir įsileido šeimininką į namus.

Žinodamas Sirenos charakterį, Timas atvyko iš anksto. Jei jos nepaskubinsi, ji ruošis visą amžinybę. Dėl jos jis paaukojo matematikų kongreso rytinį posėdį, kuriame nusimatė karšta diskusija apie „daugkartinai sujungtų erdvių“ arba, išsireiškus paprasčiau, kirmgraužų, sąveikos problemą. Teatleidžia mokslų karalienė – jo mėgstama matematika, tačiau šiandien numatomas įvykis svarbiau už diferencialines lygtis.

Timas aktyvavo egzoskeletų saugyklą ir atidarė skyrių su androidiniu modeliu, atgaminančiu jo išorės vaizdą. Tada, neskubiai lipdamas nariuotomis kojomis, panašiomis į voro, užsiropštė ant androido galvos ir užsifiksavo „persirengimui“. Neurosąsajos pagalba perėmė jo valdymą. Androido rankos pakilo, ištraukė kapsulę su smegenimis iš egzoskeleto ir perdėjo į atvirą androido kaukolės dėžutę. Kaukolės plokštelės užsidarė ir androido galva liovėsi atrodyti į nuėstą kiaušinį. Timas egzoskeletą patalpino saugykloje ir atliko kelis kontrolinius judesius, kad greičiau priprastų prie naujos hipostazės. Androido kūne jis visad jautėsi nerangiu. Lyginant su egzoskeletais, jis buvo mažiau paslankus. Be to, su juo nepaskraidysi. Tačiau jisai turėjo dirbtinius raumenis ir odą su davikliais, leidžiančiais pajusti prisilietimą.

Apsipratęs kūne, Timas nuėjo į Sirenos kambarį. Kaip ir numanė, ji sukiojosi prieš videoveidrodžio objektyvus, priekabiai apžiūrinėdama savo androidinį kūną.

- Ko taip anksti? – atsainiai paklausė ji. - Norėjau paskatinti tave. Mūsų vizitas į Banką turi įvykti paskirtu laiku.
- Dėkui, Timai. Tavo buvimas man suteiks pasitikėjimo.

Ji pasisuko šonu. Jo akys perbėgo nuogu moters kūnu ir aistros „devintoji banga“ užliejo mintis. Jis prisiglaudė prie draugės, ir ji leidosi jo glamonėms. Jų lūpos susijungė bučiniu. Dirbtiniais androidų neuronais prabėgo signalai, perduodantys visą artumo pojūčių kompleksą, o maitinimo blokas paklusniai pripildė kraują hormonų. Jie atsigulė ant grindų. Pasaulis aplink juos liovėsi egzistavęs. Adomas ir Ieva pirmosios nuodėmės akimirką. Jų kūnai užsiėmė meile, kol endorfinų lygis nepasiekė maksimumo. Androidai nejautė nuovargio, tačiau emocijos ėmė blėsti. Smegenys reikalavo iškrovos.

Timas švelniai pažvelgė į draugę ir pataisė jos plaukų sruogą:
- Androidų kūnai netobuli lyginant su paskutiniais egzoskeletų modeliais, tačiau jie leidžia mums neužmiršti, kad mes žmonės ir galime mylėtis.

Moters lūpų kampučiai sutrūkčiojo:
- Žmonės... Kas iš mūsų beliko žmogiško? Pilkos medžiagos gniužulas ir daugiau nieko! Ar tau neatrodo, kad mes netekome visko, kas žmogiška, ir prisimename tai tik retkarčiais, kaip šiandien?

Timas apsimestinai atsiduso:
- Visus smegenis išpudrinai!
- Ką? – nesuprato Sirena.
- Taip anksčiau sakydavo.

Ji įtemptai bandė prisiminti:
- Pudrinti smegenis reiškė apgaudinėti, kvailioti. Argi pasakiau netiesą?
- Tu visada teisi. Ir todėl sakau, kad atrodai nuostabiai.
- Tikrai?
- Ar daviau pretekstą tuo abejoti? Tu mane paguldei ant menčių:
- Pataikautojas! – Sirena pagrasino jam pirštu.
- Argi aš neguliu ant grindų?
- Mielas pataikautojas... – ir ji dėkingai pabučiavo Timą. – Prie tavęs aš pripratau, tačiau man teks pasirodyti šiame kūne prieš svetimus. Gal išsinuomoti ką nors geresnio?
- Neišsigalvok! Tavo puikus kūnas. Tu menininkė ir turėtum geriau suprasti grožio kriterijus. Ir vykstam ne kažkur ten, o pas gydytoją.
- Argi tai svarbu? Akis turi visi.
- Jis irgi bus androido kūne.
- Iš kur žinai?
- Jei tu, vietoje besisukiojimo valandomis prie videoveidrodį, užsuktum į Banko svetainę, tai sužinotum daug įdomaus. Toks ritualas.

Sirena krestelėjo galvą; tankūs tamsiai kaštoniniai plaukai uždengė jos veidą:
- Gerai. Tebūnie pagal tave. Vykstam.

Jiedu išsikvietė taksi. Netrukus didelė mašina prisisiurbė prie įėjimo. Siena pasislinko ir jiedu perėjo į taksi saloną. Mašina sklandžiai atsiparkavo nuo sienos ir nuskrido virš miesto. Skrydžio egzoskelete metu dėmesį sutelki pilotavimui. Dabar tą funkciją atliko taksi autopilotas; ir Timas iš neturėjimo ką veikti ėmė žvalgyti pro langą. Iš aukštai milžiniškas megapolis atrodė išmirusiu. Tik danguje šmėkščiojo skraidančių egzoskeletų taškeliai.

„Gatves mes jau palikome, greitai toks likimas ištiks ir namus, - pagalvojo Timas. – Mes užsidarome butuose greičiau iš įpročio nei poreikio. Apsauginis kapsulės apvalkalas tapo mums būstu, o egzoskeletų varikliai ir galūnės pakeitė visas transporto rūšis. Sirena teisi. Nuo tikrų žmonių mus skiria praraja, kuri kasmet plečiasi. Jos kraštus kol kas sujungia tradicijų tiltas. Tačiau jos irgi ne amžinos ir laikui bėgant keičiasi.

Taksi nusileido aikštelėje priešais Banko priėmimo skyrių. Jie įėjo į erdvų vestibiulį. Be jų, salėje buvo dar dvi poros androidinių kūnų. „Neįprastas reginys. Vien androidai ir nė vieno daugiakojo egzoskeleto, - nusistebėjo Timas. – Tikriausiai jie atvyko dėl tos pačios priežasties kaip ir mes“. Palydos sistema juos identifikavo ir pasiūlė sekti nuoroda. Ant grindų sužibo rodyklė ir jie nuėjo paskui ją pradžioje iki lifto, o tada vingiuotais koridoriais. Šiame Banke ir buvo saugomi ir jų organiniai kūnai. Esant būtinybei kūnus prikeldavo iš anabiozės, kad paimtų kamienines ląsteles galvos smegenų atšviežinimui arba sėklos medžiagą naujos gyvybės pradėjimui, - kaip ir buvo jų atveju. Rodyklė sustojo priešais vieną iš kabinetų. Slanki siena pasislinko ir jie įėjo.

- Malonėkite praeiti į sterilizacijos kabiną, - pasigirdo nematomo sekretoriaus balsas.

Timas pajuto jaudulį. Jie laukė šios minutės 9 mėnesius. Jam pasirodė, kad užverda kraujas. „Nesančio gyvo kūno fantominiai pojūčiai, o gal maitinimo blokas pasistengė ir į kraują adrenalino mestelėjo?“ – pagalvojo jis įeidamas į kabiną.

Iš sienos išnirę manipuliatoriai sugriebė juos už talijos ir pastatė po stipriomis dezinfekuojančio skysčio čiurkšlėmis. Po dezinfekcijos juos užpurškė nanoplėvele, kad visiškai izoliuotų nuo laboratorijos sterilios aplinkos. Kabinos sienos prasiskyrė, ir įsimylėjėlių porelė apstulbo. Laboratorijoje juos sutiko, tarsi nužengusi iš senovinių indų rankraščių, daugiarankė dievybė.

- Džiaugiuosi matydama būsimus gimdytojus. Leiskite prisistatyti, Šyva, - dievybės lūpos perteikė geranorišką šypseną. – Vaikutis pavyko. Kiaušinėlis subrendo.

Viena iš Šyvos rankų parodė į laboratorinį stalą prie sienos. Ant jo steriliu baltumu spindinčiame lizde gulėjo oranžinis kiaušinis.

- Sekite paskui mane.

Gydytojas priėjo prie stalo. Timas žvilgtelėjo į draugę. Jam pasirodė, kad jos akys sudrėkę. Jis sunkiai prisivertė suabejoti tuo. Androidai neturi ašarų liaukų. Šyva kilstelėjo voką virš trečios akies pakaušyje ir, žvelgdamas į lankytojus, iškilmingai ištarė:
- Pradedam Pasiruošę?

Timas su Sirena mėšlungiškai sulinkčiojo. Šyva nepradėjo valdyti proceso neurosąsajos pagalba. Tokią iškilmingą ėvams akimirką jis perėjo į rankinio valdymo režimą. Vaizdumo dėlei. Vienas jo smilių paspaudė žalią mygtuką: - Kiaušinio virkštelė atskirta nuo naujagimio, - pakomentavo jis.- Gimimas!

Pirštas iki galo įspaudė oranžinį mygtuką. Bukasis kiaušinio galas suminkštėjo ir virto lanksčia rankove su nedidele anga šone. Rankove prabėgo bangelė, ir į gydytojo delną įkriko rožinis gumuliukas. Antra Šyvos ranka pačiupo naujagimį už kojyčių, o trečia pliaukštelėjo jam per sėdmenis. Naujagimis riktelėjo ir pravirko.

- Neišmeskite! – šūktelėjo Timas ir instinktyviai puolė prie daktaro.

Tasai jį sustabdė į priekį atstatęs ketvirtą ranką, o trečia ranka paėmė nuo stalo vystyklus ir suvystė kūdikį:
- Nesijaudink, tėtuši. Tam aš ir daugiarankis, kad apsidrausčiau nuo netikėtumų.
- Kam gi mušėte jį? – karščiuodamasi sušuko Sirena.
- Akušerių tradicija. Anksčiau tai buvo naujagimio gyvybės patikra, o dabar tik ritualinis veiksmas. Ar pasiruošę? – vėl pasiteiravo daktaras.
- Kam? – nesuprato naujai iškepti tėvai. Jie manė, kad jų atsparumo stresui išbandymas jau praėjęs. - Paimti sūnų ant rankų.
- Paimti ant rankų? – pasimetęs perklausė Timas.

Jam tapo bloga. Tokia atsakomybė! Paimti ant rankų organinį kūnelį, kurio smegenys nepatalpinti į saugią kapsulę. O jei staiga jis jį išmes? Timas pajuto palengvėjimą, kai pamatė kad daktaras ištiesė vaikelį Sirenai. Jos veidą nušvietė šypsena, o rankos švelniai prispaudė kūnelį prie krūtinės. Sirena buvo laiminga. Motiniškas jausmas užplūdo jos kūną. Ji net neįtarė, kad tai nutiks taip natūraliai. Sirena žvilgtelėjo į mylimąjį ir ištiesė vaikutį jam. Stingdamas iš baimės, Timas paėmė sūnų ir netikėtai pasijuto išdidus. Jis tėvas! Šiame mažutyje kūnelyje jo genai. Jis taip juokingai rauko veidelį. Timas palenkė galvą ir pabučiavo sūnelį.

- Dabar žinau, dėl ko gyvenu! – šie žodžiai patys išsprūdo iš jo lūpų. Tereikėjo paimti sūnų ant rankų ir viskas pasikeitė. Tuo momentu jis buvo pasiruošęs nuversti kalnus.

Daugiarankis Šyva, stovintis greta nenumatytų situacijų atvejui, patenkintas peržvelgė lankytojus:
- Iš jūsų bus geri tėvai. Greitai prie jo prikepote.

Nuo pagyrimo Timui tarsi išaugo sparnai. Jis švelniai pažvelgė į sūnų, tada žvilgsnį perkėlė į draugę. Sirena atsakė šypsena.

- Galiu pateikti diagnozę, - tęsė gydytojas. – Jūs mylite vienas kitą ir sugebėjimą mylėti perkėlėte sūnui. Po dviejų savaičių jūs gausite kapsulę su jo smegenimis. O kol kas gražinkite man kūdikį.

Šyva paguldė naujagimį į lopšį lizdo centre, kur prieš tai buvo kiaušinis. Sirena priėjo prie stalo ir palinko virš sūnaus.

- Kodėl tėvų susitikimas su naujagimiu yra privalomas? – paklausė Timas. – Jo akys turi įsiminti mūsų vaizdą?
- Šis susitikimas būtinas jums, - pasakė daktaras papurtęs galvą. – Ar sugebėtumėte patirti tėviškus jausmus rankoje laikydami e naujagimį, o kapsulę su smegenimis?

Timas virptelėjo. Užsiėmęs su kūdikiu, jis užsimiršo, kas laukia. Jam suskaudo širdis, kurios androidai neturi. Fantominis skausmas. Organinio kūno nėra, tačiau vidaus organų valdymo centrai smegenyse likę.

- Kada įvyks atskyrimo operacija?
- Rytoj, - daktaras mašinaliai viena ranka pasitrynė smakrą.
- Kam toks skubėjimas? Tegul pabūna savo kūne bent mėnesį...
- Ar jaučiatės suvaržyti savo androidiniuose kūnuose? – klausimu į klausimą atsakė Šyva.
- Yra toks pojūtis.
- Todėl, kad įpratote turėti ne 4-ias, o 6-ias ar 8-uonias galūnes, bent dvi poras akių ir orientuotis pagal magnetinį Žemės lauką. Ar ne?
- Taip, - pasimetęs pripažino Timas, nesuprasdamas, kur link suka pašnekovas.
- O dabar įsivaizduokite, kad jūsų smegenis nuo organinio kūno atskyrė suaugusiems. Ar sugebėtumėte išmokti valdyti šiuolaikinius egzoskeletų modelius?! Abejoju. To reikia mokytis nuo mažumės, kol kūdikis neišmoko šliaužioti keturiomis ir regėti tik viena akių pora.

Sutikęs su daktaro išvadomis, Timas linktelėjo galva:
- Pernelyg didelė kaina už supergalimybes.
- Galimybės – tai šalutinis produktas, - patikslino Šyva. – Toks radikalus žingsnis buvo būtinas žmonijai.
- Prie ko čia žmonija?
- Dėl ko, jūsų manymu, atsisakyta organinių kūnų?
- Tai žinoma kiekvienam, - pečiais gūžtelėjo Timas. – Organizmas greitai susidėvi, vidinių organų sutrikimai veikia smegenų veiklą. Jo izoliacija nuo išorinės aplinkos pašalino virusinio ar bakterinio užsikrėtimo pavojų bei prastėjančios ekologijos poveikį.
- Pamiršote paminėti svarbiausią priežastį...
- Kokią?
- Mutacijas. Medicinos ir farmakologijos laimėjimai panaikino natūralią atranką. Silpni ir ligoti individai gavo galimybę ne tik išgyventi, bet ir turėti palikuonių. Kenksmingos mutacijos pradėtos perdavinėti per paveldėjimą. Jų kiekis ėmė didėti geometrine progresija. Žmonijai grėsė degradacija ir išmirimas. Izoliavę smegenis nuo išorinės aplinkos mes pašalinome nenorimas mutacijas. Banke saugomi žmonių kūnai randasi steriliose sąlygose, niekad neserga ir praktiškai nesensta.
- O kam tada genų inžinerija? Galima buvo apsiriboti pažeistų DNR sričių pakeitimu...
- Tai, apie ką kalbate, irgi mutacijos. Ir neaišku, kas baisiau: natūralūs pokyčiai ar manipuliacija genais medicininėse laboratorijose. Kokius monstrus galėjome gauti?! Pasirinktas kelias leido išsaugoti smegenis natūralioje būsenoje. Be to, buvo išspręsta Žemės gyventojų pertekliaus problema. Vienas dalykas, - užtikrinti viską, kas būtina, visiems milijardams žmonių organizmų, pastatyti jiems būstus, transporto sistemą, maisto produktus ir pan. Dabar viso to nereikia!
- Jums pseudonimu reikėjo pasiimti Brahmos-kūrėjo, o ne Šyvos-griovėjo vardą.
- Argi aš šio mažylio tėvas? – nusišypsojo daktaras. – Jį sutvėrė jūsų genetinė medžiaga. Naujagimis vystosi iš kiaušialąstės, todėl jūs laikote Brahmą moterimi, - ir Šyva skėstelėjo visas tris poras rankų. – Brahma, tai jūs, Timai. Naujų dalykų kūrėjai – vyrai. Vyriškos pusės genai perduoda palikuonims kintamumą, variantiškumą. Gamta eksperimentuoja su vyriškais individais, ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas. Kai kas iš naujai įgyto pasirodys negyvybinga, o kai kas prigis ir įsitvirtins moteriškos linijos genuose ir taps pastoviu požymiu. Moteris – tai Višnu-saugotoja.

Timas nusikvatojo. Tai buvo iškrova. Nervinė įtampa atslūgo:
- Pagal jus mes dabar atstovaujam dieviškos indų trejybės, trimurti, įsikūnijimui. Brahma,  Višnu,  Šyva – linksma kompanija.
- O kodėl mums nepasidžiaugti? Kiekvienas iš mūsų įnešė savo dalį, kad atsirastų šis žmogeliukas, - Šyva linktelėjo į naujagimio pusę. – Jam mes trimurti.
- Jūs tai rimtai sakote?
- Bent jau tai neprieštarauja Vedoms. Dieviški įsikūnijimai gali pasireikšti žmonėse kartu su tikrų aukščiausios triasos dievų ir daugybės jų avatarų egzistavimu.
- Apie ką čia jūs ginčijatės? – paklausė Sirena, tebežaisdama su sūnumi.
- Trimurti nesiginčija. Jie vykdo numatymą. Mūsų genai sutvėrė naują gyvybę, o Šyva-griovėjas padarys ją nemirtinga.

Sirena kilstelėjo galvą ir neramiu žvilgsniu peržvelgė Timą. Ar iš džiaugsmo jam nepasimaišė protelis?!
- Trimurti? Apie ką tu čia?

^*) Trimurti (trys formos) – aukščiausiųjų dievybių triada (trejybė) – induizme: Brahma (Dieviškoji sąmonė) – Visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela, Višnus (Dieviškoji energija) – jos sergėtojas, Šyva (Dieviškoji esybė) – naikintojas. Pagal indų religinę filosofiją, trimurti apjungia tris pagrindinius principus – kūrybinį, saugantįjį ir griaunantį pradus. Visi jie randasi vienoje dievybėje, kaip kad Vedos dalijasi į tris, tačiau vis vien sudaro vieną mokymą.
Daugiau žr. >>>>>

Fantastikos skyrius
Korokas
Skaičiai kolboje
Robotų iškilimas
Bredberis prieš Azimovą
D. Ignatovas. Tesėjo laivas
Robotai - dirbtiniai žmonės
V. Gvozdėjus. Natūraliu būdu
A. Azimovas. Neįprastas draugas
HAL 9000 – pramanytas kompiuteris
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
Aleksandras Romanovas. Darbas ne žmogaus jėgoms
Š. Vročekas. Baisus mechaninis Dž. Kerlingtono žmogus
Pavelas Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Ar androidas gali tapti žydu?
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
S. Lemas. Robotų psichologija
Pavelas Amnuelis. Ekspertas
R. Silverbergas. Musės
Mechaninis žvėrynas
Svečias iš kosmoso
A. Radovas. Georkas
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis