Bhartrihari poezija
Klajoja daug legendų apie garsųjį poetą Bhartrihari (spėjama, kad gyveno 5-6 a.), palikusį mums trijų dalių eilėraščių rinkinį Šataka-trayam (pažodžiui, "Trys šimtai"). Jis susideda iš:
- Niiti-šatakam (100 apie moralę);
- Šringara-šatakam (100 apie aistrą);
- Vairagya-šatakam (100 apie išsižadėjimą).
Kiekviena šimtinė turi skiringą rasa (estetinę nuotaiką)..
Greičiausiai gyveno Šiaurės vakarų Indijoje, bendravo su klajojančiais pamokslininkais ir mokytojais (o gal ir pats buvo "valkata"). Jo eilėraščiuose skirtingi gyvenimo tikslai ne tik išreiškiami, bet ir laikomi lygiaverčiais. Vienas siekia šlovės, kitas pasiaukoja, trečias nori dvasinės laisvės. Kelių daug - ir kiekvienas savaip geras. Ką rinktis - meilę ar atsiskyrėlio gyvenimą (nes tie džiaugsmai trumpalaikiai)? Pasirinkti sunku, o gal - ir neįmanoma. Visur sava vertybių sistema. Kas vienam svarbu, kitam - neturi reikšmės. Bhartrihari žaidžia priešpastatydamas vienas vertybes kitoms... Jo įtaka vėlesnėms poetų kartoms yra milžiniška.
Buvo kalbama, kad jis yra karaliaus Vikrama brolis. 671-695 m. Indijoje apsilankiusio I-čing žodžiais, jis
buvo gramatikas, kuris niekaip neapsisprendė, kurį kelią pasirinkti: likti pasauliečiu ar tapti
budistų
vienuoliu. Galbūt, jis ir buvo gramatikas Bhartrihari (vienas iš
Vedantos pradininkų - apie jį skaitykite
puslapyje "Kelias link Vedantos"), parašęs Vakya-padiya (Veikalą apie ištarmę ir žodį).
Tai sanskrito gramatika ir kalbos filosofija, fundamentalus Indijos gramatinės tradicijos veikalas,
perteikiantis holistinį požirį į kalbą ir aiškinantis įvairias teorijas apie žodį ir sakinius, tame tarpe ir tai, kas
išreiškiama Sphota4) sąvoka. Taip pat aptariami logikos klausimai, pvz., melagio paradoksas bei
nepavadinamojo ir nepažymimojo paradoksas, gavęs Bhartrihari vardą. Veikalas turėjo didelę įtaką
mimansai bei kitoms Indijos mokykloms
Bhartrihari požiūris į kalbą remiasi ankstesniais gramatikais, pradedant Patandžaliu. Esminiu kalbos elementu yra Sphota4). Veikale Mahabhašija Patandžalis terminu Sphota žymi abstraktų kalbos skambesį, nes konkretus ištarimas (dhvani) gali būti labai įvairus (kažkas panašaus į šiuolaikinę fonemą). Tačiau Bhartrihari Sphota terminą pritaikė kiekvienam ištarimui. Jis teigė, kad skiemuo, žodis ir sakinys turi būti traktuojami kaip atskiros esybės, nes, pvz., tas pats (skiemens) garsas .gali turėti skirtingas savybes skirtinguose žodžio kontekstuose (pvz., asimiliacijose), tad garsas tol negali būti atpažintas, kol neišgirstas visas žodis. Pratęsiant mintį, Bhartrihari aiškina, kad ištarimo prasmė yra aiški tik išklausius visą sakinį ir kuri nesusideda iš atskirų kalbinių elementų prasmių, nes jas gali pakeisti vėlesnieji elementai.
Šiais laikais imta abejoti, ar abu minėti kūriniai parašyti to paties asmens. O pagal legendą, jis buvo brahmano Vidiysagaros ir šio žmonos iš šudrų kastos Mandakini sūnus. Būdamas karaliaus Kalingos patarėju, Vidiysagaros po jo mirties gavo valdyti karalystę, o po jo mirties, broliai į sostą skyrė Bhartrihari. Jis džiaugėsi tol, kol nesužinojo, kad žmoną neištikima jam. Paslapčiai išaiškėjus, ji pabandė jį nunuodyti. Bhartrihari nusivylė gyvenimu, tapo asketu ir rašė eiles.
O dabar pasiskaitykite tris jo poezijos ištraukas. Pradėkime ištrauka iš Niiti-šatakam:
Nemokšą lengva patenkinti, išminčių - dar lengviau,
Tačiau žmogų, sugadintą su šiek tiek žinių, net Brahma negali patenkinti.
Neišsimokslinę, be tapasų1) ar labdaros,
Be šila2), gerų savybių ar dharma
Yra našta pasauliui -
Žvėrys besibastantys žmonių pavidalu.
Pergalingi mokytojai, rasa-siddha poetai,
kurių šlovingieji kūnai neboja senatvės ar mirties.
O dabar, prisiminę, kad aistra yra svarbiausioji indų poetų tema, paimkime ištraukėlę iš
Šringara-šatakam:
Tol protinčius skleidžia
Švariosios sąmonės šviesas,
Kol nepričiumpa jo viliokės patelės
Besiblaškantys akių kampučiai.
------------
Be pavydo ir viską apsvarstę,
pasakykite, gerbiamieji, tiesiai šviesiai:
kas geriau - merginų kalnelių slėniai3)
ar šlaunys aistringų gražuolių?
-------------
Pasaulis pilnas moterų akių;
Vylingų ir droviu smalsumu,
Kuklių, truputį valiūkiškų
Ar tiesiog išdykusiai žaižaruojančių -
Tarsi spalvingas lelijų kilimas,
Kur tik nepasisukčiau.
Ir pagaliau - "Laiko tėkmė"
Name, kur kadaise buvo daug, - liko vienas;
Ten, kur buvo daug, jau neliko nė vieno.
Dienos ir nakties skirtingais kauliukais
Pasaulio lentoje Laikas žaidžia su gyvom būtybėm.
Nesibaigiantis saulėtekių ir saulėlydžių ratas trumpina gyvenimus;
Įklimpęs kasdienybės darbuos žmogus nepastebi laiko srovės.
Nejaučiam nerimo dėl jo nei gimimo akimirką, amžiaus gražume, senatvės varguos ir
pagaliau mirštant;
Ach, pasaulis apgirsta gurkštelėjęs iliuzijų (paklydimų) vyno.
1) Tapas - sikhizmo ir džainizmo dvasinė praktika, naudojama atsidavimo Dievui sustiprinimui. Tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas) apvalo protą ir pašalina kliūtis (karmą) siekiant aukščiausio tikslo išsilaisvinimo (nirvana, (mokša).
Tapas - senovės indų filosofijoje kosmoso karštis kaip universalus kosmogoninis principas. Jis minimas Rigvedoje (VIII, 59, 6; X, 109, 4; 136, 2; 190, 1), kur apibrėžiamas jo kūrybinis potencialas kosminiame bei dvasiniame lygmenyse. Žodis tapas reiškia ne bet kokią šilumą, o tik perinčių jauniklius paukščių šilumą. Tą žodį imta naudoti askezės apibūdinimui, nes indai laikė, kad perintis paukštis liesėja.
Tradicinė Indijos filosofija laiko, kad tapas pagalba galima pasiekti viską, netgi valdyti pasaulį. Tapasikai (indų asketai) engė save, pvz., stovėjo tarp ketulių laužų, po svilinančia saule, kuri atstovavo penktąją ugnį ir pasaulio šalį. Kita tapas išraiška buvo stovėti ant vienos kojos pirštų ir pan. Tapas veikimo principas paremtas karma, teigiančia priežasčių ir pasekmių pusiausvyrą. Tad asketo patirtos kančios privalo būti kompensuotos atitinkamu laimės kiekiu.
Patandžalis savo Joga sutrose 4 kartus mini tapas
(II, 1, 32, 43; IV, 1).
Jogoje tai vienas moralinio pasiruošimo jogai elementų.
Budizme tapas reiškia savi-discipliną. Pališkame kanone kalbama apie tapas pasiekimą sulaikant kvėpavimą.
taip pat žr. >>>>>
2) Šila (sanskr. akmuo). Induizme savaiminė akmens pavidalo dievybė. Budizme moralinio poelgio principas, etika.
Šalagrama-šila - vaišnaistų murti, turinti apvalaus, paprastai juodo akmens pavidalą. Juos randa šventojoje Nepalo Kali-Gandaki upėje. Kita šilų atmaina Govardhana šilos nuo šventosios Govardhanos kalvos Vrindavane. Šilos garbinimo kiltis glaudžiai susijusi su šventojo tulasi augalo istorija. Didžiausia šalagrama-šila yra Puri esančioje Džaganathi šventykloje.
3) "merginų kalnelių slėniai" - senovės Indijoje merginų trys "ringės" ant pilvo buvo laikoma grožio požymiu...
4)
Sphota (paskirstymas, atvėrimas, proveržis) Vyakaranos gramatikos mokyklos koncepcija
apie tai, kaip kyla kalba, kaip protas rikiuoja kalbinius elementus sudarydamas prasmingus darinius.
Pradininku laikomas Bhartrhari (apie 5 a.) ir jo Vakyapasija (apie žodžius ir sakinius). O patį terminą
sphota naudojo jau Patandžalis (2 a. pr.m.e.), juo išreikšdamas nekintamą kalbos savybę (žodžio
ištarimas gali kisti, jis gali būti pasakomas trumpai ar ilgai, o sphota yra tai, kas lieka bendra).
Džnanadeva
Mandana Mišra
Kelias link Vedantos
Rigvedos 'Himnas varlei'
Patandžali. Joga sutra
Tukaramas. Gimęs šudra
Vaišešikos gamtos filosofija
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Adivasi kultūra ir civilizacija
Džainizmo filosofinės prielaidos
Indų Upanišados
Kas yra budizmas?
Advaita vedanta
Bhagavat-gita
Datatrėja
Bharata
Mitologijos puslapis
Vartiklis