Vieną kartą dykumos pakrašty prie kalvų gyveno Liūtas. Jis buvo didžiausias
ir stipriausias tarp savo gentainių ir visų kitų žvėrių, kurie vaikščiojo
žeme, baimindamiesi jo.
Tačiau vieną dieną Liūtas išvydo Panterą, kurios kailis buvo sudraskytas
ir visą kūną vagojo gilios žaizdos.
Liūtas supyko, kad gali būti toks žiaurus kitiems sutvėrimas, skriaudžiantis
juos be jokios aiškios priežasties. Jis nusprendė vykti į Žmogaus medžioklę
ir nuėjo į tą pusę, iš kurios pasirodė Pantera.
Po kiek laiko jis sutiko Mulą ir Arklį, pakinkytus į vieną jungą ir su
dideliais geležiniais žąslais jų burnose.
Nuėjo tolyn Liūtas, dar labiau trokšdamas surasti tą žiaurųjį Žmogų,
kai staiga sutiko kitą savo gentainį. Jo letenos buvo suspaustos medyje.
Liūtas įsiuto ir iš pykčio pradėjo staugti. Jis išvydo pelę, begančią
skersai jo kelio ir pakėlė leteną, kad ją ištraiškytų. Tačiau pelė
sucypė:
Žmogus išgirdo Liūto riaumojimą ir iškasė jam skirtą duobę. Tą vakarą Liūtas
toliau vaikščiojo ieškodamas Žmogaus ir įkrito į šią duobę, kurioje greitai
įsipainiojo į vijoklių tinklą. Jis negalėjo pabėgti, todėl laukė, kada sugrįš
Žmogus sugrįš ir užmuš jį.
Staiga jį pašaukė plonas balselis:
- Kas atsitiko? - paklausė jis. - Kas tai padarė?
- Tai Žmogus, - atsiduso Pantera. - Nėra gudresnio už jį. Geriau niekada
nepakliūti jam į rankas.
- Kas taip pasielgė? - klausė jis.
- Tai Žmogus, - šie atsakė. - Jis mūsų šeimininkas. Nėra nieko gudresnio
už jį, Karaliau Liūte.
- Kas čia atsitiko, - klausė Liūtas.
- Mane įspraudė Žmogus, - atsakė kitas Liūtas. - Jis blogis. Jis pasakė,
kad gali sukurti amuletą, kuris man duos amžiną gyvenimą. Jis atvedė mane
prie šio medžio ir padarė plyšį. Jis sakė, kad, jei aš įkišiu į šį
plyšį leteną, jis pavers medį amuletu. Antra, ką aš žinau, - kai aš tą
padariau, jis greitai išmušė pleištą ir medis sugnybė mano leteną.
Tada jis sviedė saują smėlio man į akis ir nubėgo besijuokdamas.
Aš mirštu šiose Žmogaus žabangose.
- Karaliau Liūte, aš per mažas kąsnelis tokiam kaip tu. Leisk man kvėpuoti,
ir vieną dieną aš grąžinsiu skolą. Pasigailėk manęs dabar, ir aš padėsiu, kai būsi bėdoje.
Liūtas pamanė, kad tai labai kvaila ir nusijuokė. Bet kadangi pelė mažai
tiko maistui, jis leido jai eiti.
- Karaliau Liūte! Ar atsimenate mane? Aš atėjau tavęs gelbėti.
Maža pelytė įšoko į duobę ir ėmė graužti vijoklius. Daug laiko, visą naktį,
ji graužė ir graužė. Tik prieš pat aušrą ji pergraužė paskutinį mazgą ir
Liūtas pajuto, kad yra laisvas. Kartu, pelei besilaikant už jo karčių,
jie iššoko iš duobės ir nubėgo tolyn nuo Žmogaus, - į dykumą, link gimtų kalvų.
Tai gi, kiekvienas turi savą jėgą; ir silpnas gali nugalėti stiprų.