Mes, Jogaila, Dievo malone didysis Lietuvos kunigaikštis, Rusios Viešpats ir prigimtinis paveldėtojas, pranešame visiems, kuriems privalu [žinoti] ir kurie skaitys šį raštą, jog mums Šviesiausios Valdovės ponios E[lžbietos]¹⁾, Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienės, per didžiai gerbiamus ir kilmingus ponus: Čanado prepozitą Steponą, Kako iš Kazos, kašteliono iš Potoko, sūnų Vladislovą, Krokuvos taurininką Vlodką, Zavichosto kaštelioną Mikalojų ir Kazimiero valdytoją Kristianą – buvo perduota žinia.

Pirmiausia jie pasakė, jog prakilnusis valdovas Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis ir t.t., paskyrė savo nepaprastuosius pasiuntinius pas Lenkijos karalystės ponus, o vėliau ir pas Jos Karališkąją Didenybę. Pas Jos Karališkąją Didenybę siųsti pasiuntiniai, su savimi paėmė įgaliojančius raštus iš vyresniojo ir pagrindinio pasiuntinio, iš puikiojo kunigaikščio Skirgailos¹⁾, didžiojo kunigaikščio Jogailos brolio, dėl tam tikrų priežasčių negalėjusio pas Jos Karališkąją Didenybę vykti asmeniškai. O jo pasiuntiniai, kunigaikštis Borisas ir Vilniaus seniūnas Hanka, Vengrijos karalienei reikalą išdėstydami šitaip kalbėjo:

Daug imperatorių, karalių ir įvairių kunigaikščių norėjo ir siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo tai dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, Šviesiausia Ponia, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą³⁾, Lenkijos karalienę. Tikime, kad dėl to sustiprės Dievo šlovė, sielų išganymas, pagarba žmonėms, karalystės plėtimasis. O kol visa tai, apie ką kalbama, pasieks numatytą tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. Lig šiol to padaryti negalėjo, nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir kunigaikščių, nes visagalis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo.

Šio reikalo svarbos, aiškumo ir tvirtumo [patvirtinimui], didysis kunigaikštis Jogaila žada surinkti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, nuostolius, jeigu tik pati Vengrijos ponia atiduos jam kaip žmoną savo dukterį Jadvygą, minėtą Lenkijos karalienę. Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada tam tikrą pinigų sumą kaip užstatą, sutartą tarp ponios ir Vengrijos karalienės iš vienos pusės ir Austrijos kunigaikščio – iš kitos, būtent du šimtus tūkstančių auksinų duoti ir išmokėti. Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir karo teise išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.