Pirmas dalykas, kurį išvystum įėjęs pro duris į Išorinį kiemą, tai deginamųjų aukų aukuras. Tai buvo įspūdinga iš akacijos medienos pagaminta, variu dengta konstrukcija, kurios aukštis buvo 1.4 metro, plotis - 2.3 metro.

Medis Biblijoje simbolizuoja žmogų (žr. Psalmės 1:1, 3 & Jeremijo 5:14). Akacijos mediena yra tvirta ir labai geros kokybės. Ji simbolizuoja žmonijos geriausiąjį – t. y. Jėzų. Varis Biblijoje kalba apie Dievo teismą, ypatingai apie teismą už sukilusias mūsų mintis ir piktžodžiavimą prieš Viešpatį (žr. Skaičių 16:29-40 ir Judo 11). Kadangi mediena padengta variu, deginamųjų aukų aukuras primena mums, jog žmogaus dėl sukilimo prieš Dievą laukia teismas. Kadangi mediena – tai akacijos mediena – ji kalba apie tai, kad Jėzus ant kryžiaus ant savęs prisiima Dievo mums skirtą teismą.

Ant deginamųjų aukų aukuro kunigai atnašaudavo įvairias aukas. Kai kurios aukos būdavo atnašaujamos už kunigų nuodėmes, kitos – už tautos nuodėmes. Deginamosios aukos esmė buvo ta, kad žmogus gautų atleidimą ir būtų priimtinas Dievo akivaizdoje (žr. Kunigų 1:4). Deginamajai atnašai buvo aukojamas gyvulys, patinas: avinas, ožys, buliukas, balandis (arba karvelis) (žr. Kunigų 1:3-17). Atnašaujamas gyvulys turėdavo būti be dėmės ir be kliaudos, pats sveikiausias ir geriausias. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus įvaizdis. Poncijus Pilotas apklausęs Jėzų pasakė: “Jame aš nerandu kaltės” (žr. Jono 18:38).

Atnašaujamos aukos kraujas buvo išliejamas ant aukuro pagrindo. Tai taip pat simbolizuoja Viešpatį Jėzų, kurio brangus kraujas ištekėjo, kai romėnų kareivis dūrė Jam į šoną savo ietimi, kol Jėzus tebekabėjo ant kryžiaus (Jono 19:34 & 1 Petro 1:19).

XX a. vakarietiškam protui kraujo atnašų idėja atrodo ganėtinai keista ir šiek tiek trikdanti. Galbūt paaiškinimas padės suprasti Biblijoje dėstomą Dievo požiūrį. Ezechielio 18:4 Dievas sako: “Visos sielos yra mano <…> o siela, kuri nusideda, mirs”. “Nuodėmės atlygis yra mirtis” (žr. Romiečiams 6:23). Įstatyme, arba Toroje – pirmose penkiose Biblijos knygose, nuodėmė yra aiškiai apibrėžiama. Teisingumo reikalavimuose įstatyme nėra pasigailėjimo: “<…> gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį <…>” (žr. Pak. Įstatymo 19:21).

Taigi, teisinė pozicija labai aiški: mes priklausome Dievui, Jis mus sukūrė ir turi į mus teisę. Tačiau mes pasukome savais keliais, gyvenome be Dievo – taigi, nusidėjome. Mes visuomet stengiamės užmaskuoti savo nuodėmingumą – esą tai ne taip jau blogai. Tačiau Dievo akyse visa tai labai svarbu, kiekviena smulkmenėlė. Kadangi mes pasivogėme gyvenimą sau, nors jis teisėtai priklausė Dievui, mes tokiu būdu nusidėjome.

Pagal teisingumo reikalavimus mes iš tiesų turėtume mirti dėl savo nuodėmės. Tačiau yra išeitis: “Nes kūno gyvybė yra kraujyje (deginamosios aukos kraujyje). Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą” (žr. Kunigų 17:11). Turi mirti arba tu, arba tavo vietoje atnašaujama auka – gyvybė už gyvybę. Jei miršta auka, tuomet jos gyvybė-kraujas tampa išpirka už tavo sielą – t. y. tu esi išperkamas ir sutaikinamas su Dievu, kuriam priklausai (Kunigų 1:4).

Toks yra Dievo parūpintas būdas. Pasakysite – tai neteisinga gyvulio atžvilgiu? Tačiau kadangi mes buvome neteisūs prieš Dievą, negyvenome Jam, auka už mus tampa gyvybiškai svarbiu klausimu. O tai ir yra tikėjimas: tikėti Dievo aprūpinimu, kai patys nieko negalime padaryti. Kaip Abraomas pasakė tikėjimu Izaokui: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai <…>” (žr. Pradžios 22:8). Dievas iš tiesų parūpino jiems auką – ant Morijos kalno (žr. Pradžios 22:2,14) – jie pamatė krūmokšnyje įsipainiojusį aviną (žr. Pradžios 22:13). Morija – tai šventyklos kalnas, kuris Jeruzalėje tebėra lig šių dienų. Vykdydamas įstatymo reikalavimus, Dievas nesulaikė savo viengimio Sūnaus (žr. Pradžios 22:16 ir Jono 3:16) – Viešpaties Jėzaus Kristaus – kuris buvo Dievo parūpinta auka, Dievo Avinėlis. Jis buvo nukryžiuotas vietoje, kuri matėsi nuo Morijos kalno, Paschos (Velykų) šventės metu, 33 šios eros metais. “Dievo Avinėlis, kuris pašalina pasaulio nuodėmę” (Jono 1:29). Tikėk Juo. Stebėdamas Jėzaus mirtį net ir romėnų šimtininkas pasakė: “Išties, šis žmogus buvo Dievo Sūnus” (žr. Morkaus 15:39).

Po to, kai būdavo išliejamas aukos kraujas, ji būdavo visiškai sudeginama – likdavo tik pelenai ir aromatas. Pelenai būdavo išnešami iš stovyklos į “švarią vietą” (žr. Kunigų 6:8-13). Deginamosios aukos kvapas buvo malonus aromatas Dievui (žr. Kunigų 1:9, 13, 17). Jis darė žmogų priimtinu Dievo akivaizdoje ir jam būdavo atleista (žr. Kunigų 1:3-4). Laiške Efeziečiams 5:2 Paulius parodo, jog deginamoji auka tiksliai vaizduoja Viešpatį Jėzų Kristų, kuris “pamilo mus ir atidavė save už mus” ant kryžiaus, “tapdamas atnaša ir auka Dievui, skleidžiančia malonų kvapą”.

22 psalmė pranašiškai aprašo Jėzaus ant kryžiaus ištartus žodžius, kai Dievas uždeda ant Jo viso pasaulio nuodėmes: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”(1eil.), Jo agoniją – “Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje. Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane” (14, 15 eil) – deginamoji auka. Kai atnašavimas buvo užbaigtas, Jėzus paskutiniu atodūsiu iškvėpė: “Baigta” (žr. Jono 19:30). “Viešpats tai padarė (atbaigė)” (31 eil.).

Paskutinis atnašavimo veiksmas – nunešti pelenus į “švarią vietą”. Negyvas Jėzaus kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus: “Toje vietoje, kur Jį nukryžiavo, buvo sodas ir sode naujas kapas, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.” (žr. Jono 19:41-42). Jonas, visų šių įvykių liudininkas, rašo: “<…> jis žino sakąs tiesą, kad jūs tikėtumėte” (Jono 19:35).

Būdami prie Išorinio kiemo įėjimo mes girdėjome Jėzų sakant: “Aš esu vartai. Kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras “ (žr. Jono 10:9). Jėzus yra ne tik vartai ar įėjimas, Jis taip pat sako: “Aš esu Gerasis Ganytojas” (žr. Jono 10:11). Jis gali padėti mums įeiti pro tuos vartus. Dar daugiau – “Gersis ganytojas guldo savo gyvybę už avis” (žr. Jono 10:11). Vos įėjus pro Palapinės duris (įėjimą), Jėzus tampa atnaša už mus, atnašaujama ant deginamųjų aukų aukuro.

Mes teisėtai priklausome Dievui: mes esame Jo tauta ir Jo ganyklos avys, kuriomis Jis rūpinasi, kurios girdi Jo balsą (žr. Psalmės 95:7). Problema yra tai, kad mes sukilome prieš Dievą, savo Kūrėją. Į Palapinę įėjusios avies šiaip laukdavo tik mirtis. Tačiau Jėzus paguldė savo gyvybę už mus – t. y. savo avis. Atėjus mirties vilkui Jėzus nepabėgo it koks samdinys, kuriam avys nepriklauso (žr. Jono 10:12-13). Paties Jėzaus žodžiais, “Aš esu Gerasis Ganytojas ir pažįstu savo avis <…> už savo avis aš guldau gyvybę” (žr. Jono 10:14-15). Ir tos avys nėra vien tik Izraelio vaikai – “Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas” (Jono 10:16).

Štai kokia yra deginamųjų aukų aukuro geroji žinia: kas mes bebūtume – žydai ar pagonys – visų mūsų vienodai laukia teismas už piktą mąstymą. Tačiau Viešpats Jėzus, “<…> kuris nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos” (žr. 1 Petro 2:22), tapo atnašaujama auka, kuri buvo paskersta vietoj mūsų. Tikėdami Jo mirtimi, kad Jis savo “kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio” (žr. 1 Petro 2:24), mes galime būti priimtini Dievui ir sutaikinti su Ganytoju ir Jo kaimene (žr. 1 Petro 2:25). Tuomet į Jo kiemus galime įeiti su dėkojimu širdy (žr. Psalmės 100:3-4).

Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą ant deginamųjų aukų aukuro būdavo atnašaujamas avinėlis (žr. Išėjimo 29:38-42). Išmokime ateiti prie šio aukuro kiekvieną dieną ir išpažinkime savo nuodėmes. Išmokime pagerbti (dėkojimu ir garbinimu - žr. Hebrajams 13:15) Viešpatį Jėzų už tai, kad mirė vietoj mūsų, kad mums būtų atleista, ir kad Jo krauju būtų nuplautos visos nuodėmės (žr. 1 Jono 1:7-9; Hebrajams 8:12; 9:14), kad gyventumėte ne sau, bet Jam (žr. 2 Korintiečiams 5:15).

Aukuras ir praustuvas simbolizuoja Kristaus patyrimą. Skaitykite ir apie kitokio pobūdžio aukas.