Fariziejai
Fariziejai, kaip politinė-religinė vėlyvojo judaizmo sekta išsiskyrė 3 a.pr.m.e. Izraelio monarchinė valdymo forma, buvusi po Išėjimo, virto bendruomene, kuri pusiau valstybė, pusiau tikėjimas. Didėjantis viršenybės virš pagonių ir stabmeldžių jausmas skatino atsiskirti nuo kaimynų [1 Esd, 13]. Vedybos su pagonimis buvo draudžiamos ir daugelis ankstesnių tokių vedybų, netgi tarp šventikų, buvo nutrauktos dėl Esdras veiklos. Į tokią terpę atėjo helenizmas!
Chasidai, "pamaldūs", pasišventė Esdra nuostatų įgyvendinimui, šventajai įstatymdavystei. Per žiaurius Makabėjų karus jų, "žydų puritonų", liko nedaug. Juos pavadino fariziejais, t.y. atsiskyrusiais nuo pagonių ir tų tendencijų, kurios nuolat klibino judaizmo pagrindus ( 1 Mak i,11; 2 Mak, 4, 14; Josephus antiq, 12,5,1)
Hasif (chasid, "pamaldusis", hasidim - daugisk.) dalyvavo veikloje rieš helenizuotus Seleukidų (2 a. pr.m.e.) dėl religinės laisvės ir prieš pagonybės poveikius. Jie nesirūpino politiniais tikslais ir atsiskyrė nuo Makabėjų kai tik gavo religinę laisvę. Bet jie nesutarė su hasmoniečių valdytojais.
Tradicija juos laikė taip pasišventusius žydų Įstatymui, pasirenkančius kankinio dalią nei Sabato pažeidimą (1 Mak 2:42). Istorikai jų išnykimą sieja su susiliejimu su fariziejais. Juos taip pat galėjo paveikti Essenesm ankstyvoji žydų sekta Palestinoje.
Bet, nepaisant pavadinimų panašumo, ji visiškai nesusijusi su mistiniu chasidų judėjimu, kilusiu 12 a. Vokietijoje ir dar žinomesniu 18 a. Lenkijoje (daugiau apie chasidus žr. >>>>).
Fariziejai išsiskyrė kaip pasauliečiai ir raštininkai, skirtingai nuo Sadducees, aukštųjų šventikų klasės, tradiciškai laikytos žydų aukštuomene. Jie Įstatymą traktavo pagal pasikeitusias sąlygas išreikšdami per hermeneutikos sistemą.
Fariziejai nebuvo politinė partija, o mokslininkų ir pietistų bendruomenė. Jų populiarumas išaugo. Apie 100 m.pr.m.e. fariziejai pabandė demokratizuoti judaizmą ir išlaisvinti jį iš šventikų pavaldumo. Jie teigė, kad Dievą reikia garbinti net ir už Šventyklos ir Jeruzalės ribų. Tikėjimas ne kraujo aukose (šventikų praktika), bet maldose ir Dievo įstatymo studijose.
Tad jie skatino sinagogas kaip religinio šlovinimo instituciją, atskirtą nuo Šventyklos. Tad sinagoga laikytina jų įkurta institucija.
Antiocho persekiojimo laikmečiu fariziejai tapo ištikimiausi žydų religijos ir tradicijų gynėjai ir dėl to patyrė daug kančių (1 Mak i, 41, 4) ir buvo taip susirūpinę Įstatymu, kad atsisakė gintis nuo sirų (1 mak ii,42, 5, 3). Jie atsisakydavo net valgyti prie vieno stalo su pagonimis. Dėl savo įtakos jie darėsi arogantiški ir atsisakė daugelio idealų, kuriuos taip aršiai gynė. Dėl to prieš juos ir pasisakė Kristus [Mt 23:1-8, 13-36; Mk 12:38; Mk 12:39, 40].
Po konflikto su Roma (66-135 m.) fariziejai tapo judaizmo sinonimu. Makabėjų karai po 2 a. sukūrė tokį judaizmą, kokį dabar žinome.
Šventikų kasta buvo išskirtinė grupė. Jais galėjo tapti tik kilę iš šventikų giminių. Fariziejai įvedė vaikų mokymą ir misionierišką veiklą tarp pagonių. Jiems skolingi už didžiąsias apokalipses, Daniel ir Enoch.
Jie pagrindė prisikėlimo ir būsimojo atpildo idėjas. Tad jie sukūrė terpę krikščionybei.
Fariziejai sukūrė arogantišką ortodoksiją su išvystytu formalizmu akcentuodami apeigų detales net svarbesnių įstatymo nuostatų sąskaita [Mt 23, 23-28, Mk 7:6-8, Lk 11:52, Iz 29:13-14, Ez 33:30-33].
Kilties iš Abraomo svarba trukdė gilesniems dvasiniams dalykams ir trukdė kurti universalią bažnyčią, į ją priimant ir pagonis. Jie manė, kad Viešpats nulėmė visus istorinius įvykius ir išpildys visus išrinktosios tautos troškimus.
Zelotai, priešingai jiems, piktinosi romėnų dominavimu, Sadukėjai, dar vadinti erodiečiais, reiškė simpatijas svetimiems valdytojams ir pagonims ir net žiūrėjo galimybės atstatyti valstybę su vienu iš Erodo palikuonių.
Kitos nuorodos:
Hanukos ištakos
Barnabo evangelija
Kas tie jehovistai?
Cerinthus. Doketizmas
Josifas Flavijus. Prieš Apioną
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Žodžio "krikščionis" kilmė
Ignacijaus laiškas Polikarpui
A.Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Egiptietiška Betliejaus žvaigždė
Judaizmas kaip filosofija Romoje
Į komunizmą atsisakant Dievo
Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Graikų kalbos įtaka žydams
Musulmonų-krikščionių dialogas
Montanizmas ir Alogi
Eusebijus iš Cezarėjos
Susanos istorija
Monothelitizas
Biblijos skyrius
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis