Pirmą kartą Šventojo Rašto tekstai versti iš originalo kalbų - hebrajų, aramėjų ir graikų. Senąjį Testamentą vertė iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, pratarmę, įvadus ir Senojo Testamento sąvokų žodyną bei paaiškinimus parašė prelatas prof. Antanas Rubšys, Naująjį Testamentą vertė iš graikų kalbos, įvadus ir Naujojo Testamento sąvokų žodyną parašė kun. Česlovas Kavaliauskas, kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Šventąjį Raštą 10 000 egz. tiražu išleido "Katalikų pasaulio" leidykla, išspausdino Adomo Jakšto spaustuvė Kaišiadoryse, įrišo Kauno "Spindulio" spaustuvė. Šis "Dievo laiškas žmonėms", viršijantis 2000 knygos puslapių, gruodžio 17 d. buvo pristatytas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos salėje gausiai susirinkusiai auditorijai. Dalyvavo Apaštalinis nuncijus Erwinas Josefas Enderis, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, vyskupai, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai, mokslininkai, kultūros veikėjai, Šventojo Rašto redaktoriai ir leidėjai. "Susirinkome pasveikinti prelatą Antaną Rubšį su gražiai atliktu darbu", - sakė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis (arkivyskupo A. J. Bačkio Šventojo Rašto "Įžanginį žodį", kurio pagrindines mintis jis pakartojo ir pristatydamas leidinį, spausdiname atskirai). Jis priminė, kad iki šiol Katalikų Bažnyčia naudojasi arkivyskupo Juozapo Skvirecko vertimu iš lotyniškosios Vulgatos. Dabartinis vertimas iš originalo yra nepaprasta dovana ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, Lietuvos tikintiesiems, bet, arkivyskupo nuomone, tai dovana visai tautai. Jo Ekscelencija išreiškė nuoširdžią padėką vertėjui prelatui Antanui Rubšiui ir viesiems jo talkininkams. "Noriu paminėti JAV gyvenantį rašytoją Jurgį Jankų, Salomėją Narkeliūnaitę, taip pat lituanistes iš Lietuvos Albiną Pribušauskaitę, Sigitą Papečkienę ir visus kitus, kurie savo pastabas siuntė, padėjo, kaip sakė prelatas Rubšys, "išrūgoti tekstą", - pabrėžė A. J. Bačkis. Pasak arkivyskupo, tai gražus išeivijos ir Tėvynėje gyvenančių lietuvių bendradarbiavimo pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ir kitų sričių atstovai. Kartu Jo Ekscelencija priminė, jog prelato A. Rubšio darbas yra gražus žingsnis ir ekumeninio bendradarbiavimo keliu. Šis jo vertimas, šiek tiek paredaguotas, bus pagrindas ekumeniniam Šventojo Rašto leidimui, kurį rengia Lietuvos biblijos draugija. Lietuvos biblijos draugija vienija pas mus veikiančias krikščioniškąsias bažnyčias ir vertimas bus paruoštas visų kartu. Draugijos prezidentas kaip tik yra prelatas prof. Antanas Rubšys. Baigdamas savo pasisakymą arkivyskupas A. J. Bačkis priminė, jog prelatas Antanas Rubšys šiomis dienomis švenčia 50 metų kunigystės sukaktį, kad Šventasis Raštas yra puiki dovana, kuri apvainikuoja jo kunigišką gyvenimą. Šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtinių vardu žodį tarė Arūnas Vabuolas. "Kaip Ekscelencija jau sakė, gražus sutapimas, kad Jūs, Tėve Antanai, gaunate savo paties dovaną 50 metų kunigystės proga, kad švenčiate savo kunigystės jubiliejų tomis dienomis, kai pasirodė Jūsų verstas Šventasis Raštas. Bet nenorėtume Dievui dėkoti už šį sutapimą, nes mes Jam dėkotume bet kokiu atveju. Mes Jam norime dėkoti už Jo Žodį, kurį dabar turėsime savo kalba. Už Jus, Tėve, ir už Jūsų 50 metų, kuriuos paskyrėte tarnauti Jam, Jo Žodžiui ir mums, žmonėms, kad mus pasiektų Jo Žodis. O šitos gėlės tebūnie kaip mažytis pagarbos ženklas Jums. Sveikiname!" - kalbėjo, įteikdamas gėlių puokštę Arūnas Vabuolas. "Katalikų pasaulio" leidyklos direktorius Kęstutis Latoža pakartojo Jo Ekscelencijos Vilniaus arkivyskupo žodžius, kad ši didžiulė šventa knyga buvo paruošta mūsų išeivių pastangomis ir darbu, o leidyklai beliko tik ją baigti tvarkyti, sudėti į knygą ir atiduoti Adomo Jakšto spaustuvei spausdinti. Leidyklos direktorius taip pat padėkojo "Spindulio" spaustuvei, kuri knygą įrišo, pabrėžė didelį įnašą, ruošiant knygą išleisti, gerb. dr. Jono Bogutos, kuris ją maketavo. Tai buvo ilgas darbas, pareikalavęs jėgų, kantrybės ir kruopštumo, pažymėjo jis. Ši knyga, tai žmogaus pokalbio su Dievu kelionė, - sakė prelatas Antanas Rubšys, dalindamasis mintimis apie darbą prie Senojo Testamento vertimo. Jis prisiminė kelionę lėktuvu. Lėktuvas didžiulis. Aplink jį tamsa, 60 laipsnių C šaltis. "Bet kas daro kelionę malonią ir saugią? Pasitiki tais žmonėmis, kurie valdo lėktuvą, jie žino kelią, turi kelrodžius", - pasakojo prelatas. Ir tęsė: "Aš žiūriu į šią knygą. Knyga - kelionė. Daug kas šiais laikais kalba apie kelrodžius: politinius, ekonominius, asmeninius, religinius. Bet nėra kelio, jie neturi kelio. Labai įdomiai tas jų kelrodžių skelbimas baigiasi. Dažnai - tragedija, politine, ekonomine, asmenine..." "Ši knyga mane užbūrė, kai buvau dar jaunas, - dalijosi mintimis Antanas Rubšys. - Žmogų prakalbina žmogus. Mes kalbamės šeimoje. Augome aštuoniese. Pajunti, kad reikia draugystės, reikia ką nors pamilti, prašnekinti. Tu kalbini kitą. Tas pokalbis, ta kelionė ir staiga pajunti - patirtis. Reikia patirti draugystę. Toji draugystė labai maloni, smagi. Bet kartu neužtenka draugystės. Reikia išgirsti, ne tik gyvenimą, bet dar daugiau. Ponas Dievas žmogų prašnekina. Arba per džiaugsmą, arba per skausmą. Per nuosprendį. Teko augti sunkiomis sąlygomis. Turėjome mūsų amžiuje, taip sakant, du demonus. Abu jie mėgino skelbti kelią, kelrodžius. Kuo tie kelrodžiai baigėsi?.. Toji Dievo sąvoka, arba Dievo prašnekinimas lieka amžinu pokalbiu su šia knyga". Prelatas Antanas Rubšys prisiminė, kai palikęs Telšių kunigų seminariją, pateko į vokiečių Eichstatą. Reikia kalbėti vokiškai, klausytis paskaitų, atsakinėti egzaminų metu. Praėjo trys mėnesiai - jau galėjo susikalbėti. Praėjo metai - jautėsi kaip namuose. Kas padėjo? Pasak A. Rubšio, Šventasis Raštas vokiečių kalba. Paskui jį skaitė prancūziškai, itališkai, ilgainiui - hebrajiškai, ir, žinoma, vokiškai. "Pajutau, kad Dievas žmogų prašnekina. Kaip? Sako, nebūk mulkis, nebūk žiopliukas. Pulkim ateitį. "Su kuo?" - "Su manim". Tai Dievo kelrodžiai, Dievo kelias. Ne sykį skaudus, bet labai reikalingas. Apreikšta tikrovė. Apreikšta moralė. Tai Dievo darbai žmogaus labui. Tasai Dievo žodis neskamba kažkur toli, dausose, jis kalba apie Dievo ryšį su žmogumi. Žmogus ir Dievas. Žmogus ir Dievo tauta. Žmogus, tauta ir Visata. Dievas yra veiksnys. Kūrėjas. Gelbėtojas. Maitintojas. Dievas kuria, išveda žmogų iš vergijos, - kalbėjo prelatas. - (...) Žmogus prigimtimi yra mirtingas. Bet Dievo gerumu tampa amžinas". "Užtat sakau, ta knyga mane užbūrė, - kartojo prelatas. - Tada mane įkinkė į šį vertimo darbą. Iš pradžių jo bijojau, juk nemaža atsakomybė. Bet pajutau išeivių talką, kitų paramą. Ką darė išeiviai? Jie svajojo apie Lietuvą. Jie mokėsi. Ir kunigija. Kunigas, prelatas Balčiūnas, sakysim, svajojo apie knygų leidimą. Leisti knygas, ruoštis ateičiai. Sako, svajonė žmogų daro gražų. Pati tauta kuria gražią svajonę. Kokią? Pagal kokius kelrodžius? Kokį kelią? Jo Ekscelencija labai gerai žino prelatą Balčiūną, jo įtaką mums visiems". A. Rubšys prisiminė jauną išeivijos vyskupą, kuris turėjo labai kilnų norą - išleisti Šventąjį Raštą. Bet jį pašaukė Dievas pas save. Tačiau ta jo svajonė išeivijoje liko gyva. Buvo telkiamos lėšos, telkiami šiam darbui žmonės. Ilgainiui, pasak A. Rubšio, Lietuvos Vyskupų Konferencija, arkivyskupų S. Tamkevičiaus ir A. J. Bačkio asmenyje, padrąsino tą išeivių svajonę. "Ir mūsų vyskupas išeivijoje Paulius Baltakis sakė: "Antanai, ryžkis šitam darbui". Atsakiau: aš mąstau su pieštuku, su plunksnakočiu. O jis: vaikų darbas, reikia kompiuterio. Sakau, aš negaliu mąstyti su kompiuteriu. Jis man: pabandyk. Tasai atsivertimas į kompiuterį buvo labai įdomus. Labai pagelbėjo. Ne sykį praradau labai daug tų failų, bet kartu jis labai daug gero atnešė", - šmaikštavo prelatas. Priminė, jog arkivyskupo S. Tamkevičiaus dėka jam teko pažinti Albiną Pribušauskaitę, su kuria kūrybiškai bendradarbiaudami aptarė daugelį Šventojo Rašto žodžių, ieškodami kuo tikslesnių atitikmenų lietuvių kalba. Prisiminė kunigo Prano Račiūno iš Vilkaviškio vyskupijos siunčiamas pastabas, patarimus, kuriais taip pat pasinaudojo, kaip ir daugeliu kitų. "Dėkoju vyskupams, Vyskupų Konferencijai, taip pat Biblijos draugijos darbuotojams, ypač p. M. Mikalajūnui už talką, už pasitikėjimą ir tikrai kartu su visais prašau Dievulio, kad ši knyga būtų mums miela. Tai kelionės vadovas. Krikščionys ją skaito labai uoliai. Katalikai mažiau. Bet tikiuosi, kad Dievas duos mums išminties ją skaityti. Knyga sunki. Norėčiau, kad būtų ne plyta iš dangaus, bet Dievo laiškas", baigdamas kalbėjo prelatas Antanas Rubšys. Šventasis Raštas susilaukė daug prenumeratorių, nemažo visuomenės dėmesio. Kaip pristatymo metu buvo pranešta, ruošiama antra jo laida. Kalbėta apie galimybę jį padovanoti kiekvienai mokyklai, bent vidurinėms, aukštesniosioms, bet tai priklausys nuo rėmėjų iš užsienio. Kazys Juozėnas, Vilnius |
