Pranciška Regina Liubertaitė

Ankstesnės Pranciškos eilės >>>>


Eilės apie baltus


Balta baltų ugnis

Balta baltų ugnis išdegins
Negandas ir tamsą,
Pasklidusią pasaulin.
        Tebūna taip.

Balta baltų ugnis
Nuskaidrins sielą,
Vilties nušviestą,
Tikėjimo pakeltą
Į baltų erdvę baltą.
         Tegu išsipildo.

Balti šyvio karčiai
Iššluostys tolius.
Žalčiai, žiedais surizgę, 
Švelniais liežuviais
Nuplaus padangę, 
Gedinčią baltos šviesos.
           Tegu įvyksta.

Ugnis skaidri, balta
Įsiliepsnos į baltą, 
Švarią baltų erdvę.
            Tebūna taip.

Baltas baltų žyny,
Sudėliok sukapotą žaltį.
Ištark mūsų slaptą burtažodį.
             Tegu išsipildo.

2005


Baltų karalystės vizija

Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
Užjausta saulės blyksnio.
Baltų genčių karūna
Pykčio audroj nublanko –
Atplaukė kraujo puta
Į melagingą krantą.
Keršto pavirtus auka,
Baltų šviesi karalyste,
Gulbės plunksna balta,
Iš debesų numesta
Leidžia mano viltims išlikti.
Dvylika brolių tvirtų
Juodvarniais sklando.
Sesė juos šaukia vardu –
Atsako nesuranda.
Saulės svajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm…

Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.

2004


Joninių naktį

Devyni kupolės žolynai 
Ateitį spės laumės lūpomis 
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.
Voratinklis
Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę…

Margaspalviai Joninių vainikai
Galvą apjuos vasaros žolynais –
Visatos ratu nuo raganos kėslų,
Nuo piktos akies nužiūrėjimo…

Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia šviesią naktelę…

Vidurnaktį nusiprausę rasa, 
Ieškosim paparčio žiedo
Gyvybės vandens prisisėmę
Iš tamsžalių miško šaltinių.

Oi, kupole, kupolėle,
Kupolylia laimės naktelę…

2004


Naminė lino staltiesė

Atsibunda margaraštė mintis ir klajoja vakarais 
Tarp miškų ir vingiuotų balsvų lauko takelių 
Ieškodama staklių senų atsisėdus įausti svajonę. 
Virš šitos žiemos dienomis austos staltiesės  
Tavo akių šviesa dar plevena aukštybėse. 
Rankų šiluma iš nyčių ir šaudyklės atsklinda 
Nuo staklių, kurios liūdi kamaroje tavęs, 
Audėjėlės iš tolimo kaimo tarp girių gūdumos, 
Kai pavasaris ausdavo tavo mintis daržuose,  
O seklyčioje ilsdavo nytys lyg sūpuoklės vaikams. 
Tu išėjai su šaudykle rankoje, kad siūlas paliktų 
Ištiestas kitai po tavęs audėjėlei į ateitį austi 
Mintis ir svajas tulpelėmis, ornamentais, zigzagais, 
Kurie nusidriekia į pasaulio platybes paprastu darbu. 
Pavirtęs grožybe ant lovų, stalų ir garbingoje vietoje 
Kabančiu rankšluosčiu šalia nuotraukų protėvių, 
Stebinčių šį nuostabų virsmą tavo minčių ir svajų. 
 
Begalybė tolesnė už tęsinį pakeisti audimą šviesa 
Tos naminės lino staltiesės, kuri jungia ir skiria namus: 
Atnešdama į pasaulį lopšį, iškeltą aukštyn į padangę, 
Ir nunešdama nublankusius likimus į baltas erdves.

2007


Savas kraujas

Atminty slenka veidai, vardai, nutolusios datos.
Nematomam juntamam gyly širdis šokinėja
Lyg paukštis pašautas žemyn iš skaudumo... 
Kiek daug iškeliavo anapus nubalusio rato
Danguvos viešnagėn erdvių išbalintu dūmu.
Virpteli žaibo gyslelė debesų kroviny užsislėpus,
Sumirksi žvaigždynų nustebusios švytinčios akys
Tyloj, kuri nieko ryškaus ir svarbaus neišduoda.
Nurimsta sunki alsuma vos juntamą gėlą aprėpus
Ir erdvių nebylioj tylumoj žvaigžde įrėžia pėdą
Išėjusio Žemėn negrįžti iš Dievo šventyklų jaukių,
Visatos klaidžių labirintų. Tik skausmas gyvųjų
Į širdį kaip gausmas pritilusio varpo nusėda
Ir vaizdas ryškus atminty gyslele sutvinksėjęs
Kaip kraujas savųjų, kai priešaušriai švinta,
Dangaus pakraščiais debesų pataluos išsilieja.
Savas kraujas savų giminių raizginy išsisėjęs,
Į pasaulį atminimą nuplukdęs, sujudina mintį –
Kalbėjimas lėtas prie šventinio stalo susėdus,
Atplaukia staigia bangele iš tenai... ir negirdi
Jau niekas, pajunta: skausmas pesmelkia širdį,
Giminės raizginy vienam išskridus į būvį saulėtą.  

2008 


Poezija istorine tema Saulėlydžio skydas Liepsnoja raudonas saulėlydis – Iškeltas Vytauto skydas: Vyčiai kardu gynė Lietuvą, Žaizdas tvarstydami gydė. Plovės šaltinių vandeniu, Piliavietes telkė į kovą: Blyksi dausų brangakmeniais, Į nežinią gulus valdovui. Gedėjimu siela užtroško Vaitojant istorijos tylai, Į tremtį, į nežinią bloškus Prie ledjūrio, šachtų gylin. Žėri ryškiausiu saulėlydžiu Kraujas, istoriją dažęs, Alsiai vaitojančiu sunkmečiu Į tautą skausmu atsigręžęs. Dega raudonas saulėlydis: Neblėsta skalsiai rusenti. Ant Vytauto galios skydo Išlikusius telkęs gyventi. 2008 Žvilgsnis į karalienę Barborą 1. Vilnius Katedros požemių labirintai Suvedė prie altoriaus Skirtingais keliais. Išsiskyrėte, kad sueitumėt Karaliumi ir karaliene. Barbora, ar galvojai tada, Kad karaliene būti skaudu, Neteisinga… net kvaila, Kai gyvenai vieniša: Laukei sielos valdovo, Išėjusio ieškoti vietos – Uždėti teisėtą karūną, Pasodinti į karališką sostą. Barbora, ką jautė širdis Sujungta su valdovo širdim, Bažnyčioj pašventinus santuoką, Bet pasipriešinus jai karalystėj. Jautei – atstums tave tokia pat moteris, Kita karalienė rūsti ir grėsminga. Barbora, ar valdove būti taip lengva? Kokios mintys aplankė senajam dvare, Barbora, gražuole Barbora, Švelni ir kantri moterie? 2. Dubingiai Ežero akys miško antakiuos Įstrigo prie kalno kaktos, Kur ilsisi amžių griuvėsiai, Nugrimzdę į nežinomybę… Barbora, Bonos keršto privengei: Vaikščiojai tylos kambariuos, Ilgesingai žiūrėjai ežerui į akis, Užšaldytas speigo nuožmaus, Tarsi Bonos bekraštės rūstybės… Žvelgei į tolį miškų tankynės Ir laukei viltingai savo karaliaus… Barbora, atspindys tavo grožio Liko senstančio ežero akyse: Lelijomis supasi po lietaus… Smilga laukia suknelės čežėjimo Atbudusį keliašimtį pavasarį, Prie takelio, kuriuo nutolai… 3. Vavelis …nutolai į Vavelį jau karalienė: Širdies ir sielos valdovo. Tapai tu moterimi karalystės, Nekenčiama klastingos anytos, Bet pasmerkta meilei būti Karaliaus šviesiąja vedle. Barbora, Barbora, Ką kentė tavo širdis, Ko ligojosi senti anksti Ėmęs kūnas, kodėl taip anksti Be galo anksti pakirto mirtis… Barbora, likai karaliene Per amžius valdovo širdy… Per amžius likai karalienė. Ar būtų lydėjęs pėsčias tave Į paskutinę kelionę, į Vilnių, Jei nešviestum valdove širdies? 2004-2005 Spėlionės 1. Apie ievą Užupyje, 2008 ruduo Užsklendė Žinojimą tavo žaltys, Obuoliu gundęs Rojaus sode. Jutai nelaimės Kartėlį ir sopulį – Nežinią širdyje, Kuri virto aitra Kekėj žiedų, Kur pavasarį Skleidžia baltumą Ir Geliantį Rojaus ilgesį Į erdvę toliausią… 2. Apie rūtą Lietuvių darželio gėlė Ir vardas mergaitės, Nuėjęs į dykras, Kur protėviai mušės, Klajodami vandenį Gėrė Dunojaus, Prie Kretos laiškus Palikę ant akmenų, Vėlino vardą užkeiktą Mergaitės paprašę įspėti, Išaiškint jo prasmę Kaip rūtos žalumą Gotų genčių nežinioj, Germanų puikybėj Ar ant kalno alyvų Torų raštuos… 3. Apie rožę Braukia Vakarės žaros Purpurinį švelnumą, Ant lūpų suvirpa Lašelis ryto vėsos. Įtraukia salsvo kvapo Šnervės, jusdamos Kraujo tvaiką. Atsirita Jis baltomis erdvėmis Iš negyvų vandenų Ir smėlio dykynės, Kur pusbroliai žaltį Su dalgiais apstoję, Rožės dygumą Nuo jo karūnos nulaužo… Ir spengia tyla, Kaip sąžinė smaugiama… 2003 Laimės ieškančiai… Laume, Nelaimes lėmusi, Lietuva Lietuvėle… Leki į lietų Vargo sulyta, Netekčių ir pavydo, Gilios nevilties… Moterėle, Anksti rytą kėlusi, Su vilties rožiniu Ilguos dienos darbuos… Nepriteklių ir baimės Genama iš namų, Ieškai svečioj šaly Duonos, kvepiančios sotumu, Ir sielos skaidrios ramybės… Per amžių amžius… 2003 Deivės Marijai Gimbutienei 1. Deivė Paukštė Deive Paukšte nukirstais sparnais, X ženklas skirsto tave į dalis. Meandros, zigzagai ir linijos Brėžia ryšį su gyvybe Iš vandens ir lomų drėgmės. Deive Paukšte, kas nedavė Tau galingų sparnų, Kad neskristum virš jūrų Ir virš kalnų neplasnotum. Kad ilgėdamos lauktum Vinčos gelmių slėpiniuos? Tavo dievišką dvasią Spėliojo ir troško pažinti Deivė moteris, ištiesus rankas Ir nuskaidrinus mintį. 2. Rašto Deivė Margais rašto ženklais Išraižytas tavo priekis, Nugara ir šonai. Ar tu – Ras(š)to deivė, Rašto madona? Ką reiškia tie raižiniai? Ornamentą – puošybos detalę Ar ženklais išreikštas mintis? Menas ar mokslas susipynė Ant tavo dieviško kūno? Surizgo juostų raštais: Šepetėliais, bangelėm, Iksais, igrekais ir meandrom – Lyg amžių senų labirintais. Rašto Deive, kaip tu išskridai Į pasaulio platybes? 2004 Savas nesavas Savas nesavas Gyvenimas, Gelmėmis Į kitus įsiliejęs, Po ledu Upokšniu virvenęs Po žvaigždėm Skausmingai virpėjęs. Vasarų prakaito Išsunktas, Ant virvelės rudenį Džiūsta. Saulėlydžių kraujo Tvinksėjimu Savas nesavas – Suklūsta: Turi neturi Gyvenimo Savam nesavam Pasauly. Pradėjęs ledo Lukštenimą, Iš rūkų išvaduosi Saulę. Gal nušvies ji Tavo likimą Į akių gelmes Pažiūrėjus Ir nuskaidrins Tava netava, Ir prikels ko tu Neturėjai. Ir jausmus, ir mintis Pabudins iš stingaus Viduramžių ledo: Sugrąžinsime, Ką turėjome Išvaduosim, Ką buvom praradę. 2005
Eilės apie meilę Siena Ar būsi kada mano mūras? Ar jausiu tvirtybės palaimą? Atmintis pasilikus už durų Metų virtinei vėrė nelaimę. Ar būsi kada mano siena? Ar jausiu tvirtybės pavėsį? Susikūprino rudenio dienos: Lietuje lašeliu suvirpėsiu. Šerkšno dėme suboluosiu: Eglių šakos į žiemą įdiržo. Pavargusia siena šmėžuosiu Už tave ir už blėstančią širdį. Jei tapsi kada mano siena, Tavy atmintim nubusiu. Susipynę nelaimėj į vieną, Tvirtovės mūrais pabusim. 2008 Siunčiu skraidinu siunčiu kasdien kas minutę akimirką mintimis jutimu į tavo sielą baltomis erdvėmis tik tau krislelį jausmo kaip vaisto sužydės rausvais erškėčių žiedais šviesios viltys žiedlapių kvapniuos lapeliuos meilė plevens tikėjimo vėliavos plaksis kaip bangos į tolimą krantą vienatvės meilės krislas šapelis dulkelė širdies švelnumą pravers į skvarbią pavasario saulę -------- pagysi pragysi paukščiu 2007 Taip nebūna Couple at Talinn vienas kūnas tu ir aš viltimi liepsnoja vieškelių sausra į žemę grįžęs vienas kūnas - žemė ir dangus dykumų kaitra išsausęs vėtros ašara skaidria prisikala prie kryžiaus žemės kūnas erdvėje skaidra baltas lašas sausina ir liūną taip nebūna taip nebūna vėtroje sausra išplėšia kūną kuris išsausintas išsunktas žūna 2007 Nekalbėk Nekalbėk man daugiau apie mirtį: Man mielas esi tik gyvas. Abu jaukumoj prisiminkim: Kaip sviro kekės alyvų Tą vakarą tykų, laimingą, Kai būrei iš delno jausmingai. Kai abu susiglaudę tylėjom, Kai jausmai bučiny susiliejo Ir kvėpavimą nunešė vėjas. Nekalbėk man daugiau apie mirtį: Pakartokim tą vakarą tylų. Atmintis tarp alyvų dar plauko Ir tiesias jausmus atgaivinti... Nuskriskim su vėju, nuplaukim, Praeitin iš naujo atgimti: Mes jaunystėj nuskendę tylėjom, Į saulėlydžio gaisrą žiūrėję, Laikinumo mitu netikėjom... Kaip seniai neseniai tarp alyvų Jausmų pakerėti stovėjom... Nekalbėk man daugiau apie mirtį... 2005 Jaunystės šilko virvelė Šilko virvele tavęs nerišiu - Garsijai Markesui jos bereikia. Avele švelnia nesiglaustysiu, Kai kerai jaunystės nebeveikia. Jei nutrūks virvelė, nevaikysiu Avinėlio savo po šėlionių lanką. Tegu jis, kartodamas vaikystę, Sapnuose švelniu balsu aplanko. Gal stipriau ją trūktelsiu prireikus, Kad pajusčiau ilgesingą trauką. Nebijau atrišti, pastūmėt kaip vaiką, Kad ieškotum savo laisvės lauko. Dar sugrįši lyg romus ėriukas Prie virvelės, nors ir neprašysiu... Tik staiga pajutome - virvelė trūko, Ja jaunystės jau nebepririšim. 2004 Sielų bendrystė Liejasi siela su tavąja: Džiaugsis bendryste. Žydės ir šypsosis Ant pažinimo medžio Susižvalgydamos. Skaitys mintis akyse: Šiurpuliukai vilnija Elektros srovele Nugaros oda. Dursteli širdį: Ar suvoksiu tavo Žvilgsnio švelnumą, Be žodžių atsiųstą Jausmo srautą, Šviesą akių gilumos, Širdyje išnešiotą? Gal užsiversiu siena, Kad nedrumstum Svaigios vienatvės?.. Pažįstu save: Vienatvės skaidros Nušviestą būtį Dievinu. 2004 Amžina meilė Ji alsuoja manyje Iš lėto iki skausmo Taip, kad ima gelti Kūną - sielos priedangą, Aistrų skeletą, Slenkantį į išnykimo šaltį. Ji pulsuoja taip giliai, Kaip kraujo tvinksnis Širdžiai, ieškančiai palaimos Ir būties ramybės. Ji išnyks erdvėj Sustingus kūno alkiui, Susilydžius skausmo ir vilties Vienybės begalybei... 2003 * * * Mano kūnas Tavo kūną junta, Kai artėja sielos, Tokios vienišos Ir tokios artimos... Mano siela Tavo sielą jaučia, Kai artėja kūnai Į beribę visumą, Į nedalomą, Neskaidomą Pilnatvę... 2002 Portretas padangėje Plaukia dangum debesis, Panašus į tavo lūpas - Taip noriu prie jų Priglusti savosiomis... O tenai, anas virš jo - Panašus į tavo garbanas, Tokias vešlias jaunystėje: Dabar - nužilusias... Tiktai tavoji šypsena Dangaus baltoj erdvėj Man tarsi sako - kažką rengies iškrėsti... 2002 Du akrostichai 1. Ar tavo vardas Liudija tave, Gal tau tik Ima ir atrodo... Man skubančiai Apsisuka galva - Nejaugi sugrįžau Tavon erdvėn... Ar palikau svaja Svajonių sodo... 2. Regiu klajonę tavo Erdvės baltoj gelmėj... Girdžiu kaip šnabžda Ištarta lemties Netyčia paliesta Apsvaigusi būtis... 2002 * * * Pasaulio dvasios tyruos Ieškosiu mielo veido, Klajojančio erdvės Toliausioj begalybėj... Pasaulio dvasios tyruos Ieškosiu šilto žvilgsnio Ir niekad neužgęstančios vilties... Priblėsus žvakės liepsnai, Tu man rankas ištiesi, Svarinamas dvejonių netekties... 2002 Meilės laiškai 1. Kasdien rašau tau meilės laiškus, Be žodžių - tyliai nebylius... Ne viskas tobula ir aišku, Tik sielos erdvėje gilu... Širdy ilgai ilgai nešiota, Minčių paslėpta glūdumoj... Šviesiom viltim ilgai viliota, Svajoj skandinta tylumoj... Kasdien rašau tau ilgus laiškus, Širdin įaustus, nebylius... Į vienumą panirus vaikštau Minty šnabždėdama - myliu... 2. Ar tau galėčiau nerašyti Laiškų, iš džiaugsmo nupintų? Jie manyje kas naktį švyti Gilia prasme karštų maldų... Jie manyje mintim plevena Į tavo laukiančias mintis... Bendrystės šilumai sruvenant Iš džiaugsmo daužosi širdis... Ar tau galėčiau nerašyti Laiškų, iš jausmo nupintų? Jie mano meilės dalelytė, Supta vienatvės valandų... 2003 Sūpuoklės Tu priimki mane į sūpuokles, Kol likimo ratas dar sukas, Kol būtis kaip paklydęs vaiduoklis Dar neskęsta pavargusioj upėj... Su tavim dar svajonė plazdena Kaip rugiagėlių melsvas drugelis. Į jaunystės svaiginantį metą Nori grįžti, bet niekaip negali. Tu priimki mane į sūpuokles, - Noriu dangų su vėju pasiekti... Ant jo krašto gelmės atsistojus, Tau saulutės kaip duonos atriekti. 2000 Meilei rasa Vysta lūpose žodžiai, Ištarti be prasmės. Tikrą prasmę parodęs, - Vienas žodis tylės. Jeigu nori pajusti Tik plakimą širdies, To užburtojo žodžio Niekados nepaliesk... Lyg slaptingo šnarėjimo Verkiančio rudenio sodo Lyg virpėjimo pievų žolės. 1988 Tau * Paslaptingas tu man kaip eilėraštis, Parašytas nakčia prie delčios. Mano sieloj portretas įrėmintas, Širdy nešiojamas nuo pat pradžios, Kai susitikom... ** Norėčiau praverti būstą, Į slapčiausią kertelę pažvelgti, Kur tavoji esmė gyvena, Kur užgimus mintis plevena Ir nurimusi nuotraukoj džiūsta... 2000 Penkios ilgesio dainos 1. Mano siela labai pasiilgo tavosios - Visą dieną ji buvo svetimų apsupty. Vakaro prieblandai šviesą užgožus, Ji vėl bus prie manęs taip arti. Taip arti, kad būtų sunku patikėti, Kaip ji glosto mane šilumos spinduliais, Kaip sruvena many ta šviesa ir iš lėto Veda ilgesio, skausmo ir laimės keliais. Mano siela labai pasiilgo tavosios... Ji surastų mane, jei paklysčiau laike, Ji lydėtų mane dar gyvenimui ošiant Tartum jūrai, kai švyti paskendus rūke. 2. Mano sieloj tavo sielos gijos, Nusidriekusios lig pat širdies. Trokšta ji tavos širdies vergijos - Ieško kaip spindėjimo žvaigždės. Nyksta tuštuma tylioj vienatvėj, Prisipildžius gėrio ir vilties. Savo sieloj ir namuos, ir gatvėj Pajuntu plazdėjimą minties. Pajuntu plazdėjimą pilnatvės Tarsi būtumei visai šalia... Pildosi erdvės mana vienatvė - Šviečia sieloj džiugesio gaida... 3. Tu - ašara ant karšto skruosto. Tu - saulės spindulys manam lange. Nėra tavęs, kada norėtųs guostis, Nes tu kaip vėjas skraidantis lauke. Tu - džiaugsmo sklidina minutė. Tu - mano skausmas ir kančia. Tu sugrįžti į mano būtį Ir išnyksti vėl paslapčia... Įžiebti ugnį židinio norėjęs, Bijai nudegti žėrinčia liepsna... Vilties tu kibirkštį širdin įliejęs Many skambėsi kaip švelni daina. 4. Leisk nugrimzti akių gelmėn, Leisk paklysti plaukų miške... Negaliu vienumos paslėpt Lyg klajočiau būtajam laike. Mano laikas tavy pasiklydo, Nesuradęs pradžioj pabaigos. Mano meilė vidurnakty žydi Kaip klajoklė ugnelė raistuos. Leisk nuklysti tavais labirintais Lig slapčiausios kertelės vilties. Mano sieloj vienatvė sušvinta, Pasiilgus pilnatvės būties. 5. Pavydžiu tavęs tavo gatvei, Tai laiptinei, kurioj gyveni. Pavydžių tavęs tai vienatvei, Į kurią kasdien pareini. Pavydžiu tavęs tai ramybei, Paslaptingam gyliui minty. Pavydžiu nežinomybei, Kurią nešiojies savy. Pavydžiu tavęs ryto vėjui Ir laukimui viltingos žinios. Pavydžiu tavęs ir atėjus Atleidimo pavydui tikiuos. 2000 Ugniai 1. Ugnie, kiek daug tu sunaikinus! Kokia gali tu būt baisi! Užsiliepsnojusi krūtinėj, Tu dek skaidri, labai šviesi. O jeigu nori dykumą palikti, Sieloj skausmingą ilgesį ištiesk. Tegu pavargęs kūnas smilksta, Tiktai nedrįsk sudeginti širdies! ugnis 2. Ugnie, tavy gyvenimo pilnatvė. Tu - meilė... ir gili prasmė. Gyvybės gaudesys, tuščioj vienatvėj Tu nuolatos gaivinanti versmė. Kol dar gyvybė sklando kūne, Ugnie, tavęs jau niekas neužpūs. Iš kurgi tas šviesus skaidrumas? Tu džiaugsmas ir kančia - perpus. 3. Ugnie, tu iš saulės šviesos, Iš erdvės svaigaus skaidrumo, Begalinės širdies tiesos, Iš mielo tėviškės dūmo. Ugnie, tau reikia erdvės, Nes tu užgimusi degti. Tu viena težinai, ugnie, Ką reiškia liepsnos netekti. 4. Visą skausmą ir šimtmečių gėlą Sunaikink ugnyje. Tegu dega stipriau už gėdą Ji giliai tavyje. Ją nešiok kaip neišrėktą skausmą, Kaip rusenančią viltį rimties. Tegu širdį kančia sukausto, Tik neleiski sutrypti ugnies... 5. Gyvenimas mūsų - Ugnies kibirkštėlė. Užsidega, žėri, Užgęsta staiga. Ir lieka gyviesiems Tik skausmo šešėlis, Krūtinėj sustingus rauda. 1971 Žaidimas ugnimi 1. Nežaiski širdimi, jeigu nemoki Atlygint ugnimi už ugnį. Laukinį šokį muša kraujo būgnai... Kas numalšins tą ūmų šokį?!. 2. Nežaiski ugnimi, jeigu nemoki, Išsaugot jos skaidrumo ir rimties. Neleisk į širdį degančios vilties, Jei skausmo ir vienatvės nesuvoki 3. Jeigu nemoki saugoti ugnies, Esi nevertas jos nė kibirkštėlės. Kai tik nužydi džiaugsmo gėlės, Keroja piktžolės iš nevilties. 1977

Mari Poisson. Lietus su saule
Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
A. Ališauskienė. Sustok, pavasari!
Pranciška Regina Liubertaitė. 100 haiku Vilniui
A. Kugevičius. Nostalgiškos rudens godos
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Maratų dainius Tukaramas
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Žigmondas Moricas. Vainikas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Mozarto muzikos galia
V. Gėtė. Faustas
Sulpicia elegijos
Lėlininkai
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis Skaitiniai
Fantastikos skyrius
Filosofijos skiltis