|
Antradienį Buvilyje
Ar tai ir yra laisvė? Man po kojomis šlaitu į miesto pusę leidžiasi sodai, ir iš kiekvieno kyšo po namą.
Matau sunkią, ramią jūrą, matau Buvilį. Graži diena.
Aš laisvas: nebėra jokios prasmės gyventi, - visa, ką išmėginau, žlugo, o daugiau nieko nesugalvoju.
Aš dar gana jaunas, dar pakaktų jėgų viską pradėti iš naujo. Tačiau ką pradėti? Tik dabar suprantu, kaip
smarkiai, net stipriausio siaubo arba šleikštulio valandėlėmis, tikėjausi, kad Ani man padės išsigelbėti.
Mano praeitis mirė, ponas de Rolbonas mirė, sugrįžusi Ani tik atėmė paskutines viltis. Aš stoviu vienas
baltoje gatvėje tarp sodų. Vienas ir laisvas. Tik ši laisvė kažkuo panaši į mirtį.
Šiandien baigiasi mano gyvenimas. Rytoj paliksiu ana ten, po kojomis, plytintį miestą, kur taip ilgai
gyvenau. Atminty liks tik pavadinimas, - drūtas, miestietiškas, grynai prancūziškos kilmės, ne toks kaip
Florencija ar Bagdadas. Ateis laikas, kai galvosiu: Kažin, ką aš veikdavau ištisą dieną Buvilyje? O šios
saulės, šios popietės nė nebeprisiminsiu.
Gyvenimas liko praeityje. Regiu jį visą, matau jo apybrėžas ir lėtus vingius, atvedusius mane ligi čia.
Nedaug ką turiu apie jį pasakyti: paleistas vėjais, ir tiek. Praėjo treji metai nuo tada, kai iškilmingai įžengiau į
Buvilį. Pirmąją partiją buvau pralaimėjęs. Pradėjau antrą, bet irgi pralošiau: aš pralošiau šį žaidimą. Kartu
supratau, kad išlošti neįmanoma. Tik Šunsnukiai mano, jog laimi. Dabar aš, kaip ir Ani, gyvensiu jau
nugyventą gyvenimą. Valgysiu, miegosiu, miegosiu, valgysiu. Lėtai, pamažėle egzistuosiu kaip šie medžiai,
šis vandens klanelis, kaip raudonas suoliukas tramvajuje.
Šleikštulys leido valandėlę atsikvėpti, bet žinau, kad sugrįš: tai normali mano būsena. Tik šiandien
kūnas pernelyg išsekęs, kad jį ištvertų. Ir ligonius kartais apima palaimingas silpnumas, keletui valandų
numalšinantis skausmo pojūtį. Dabar aš tiesiog nuobodžiauju. Kartkartėmis taip plačiai nusižiovauju, kad
per skruostus nurieda ašara. Tai nykus, nykus nuobodulys, egzistencijos šerdis, pati materija, iš kurios aš
sutvertas. Tiesa, neapsileidžiu, - priešingai: šįryt išsimaudžiau, nusiskutau. Tik dabar, prisimindamas tuos
kruopščius judesėlius, nesuprantu, kaip sugebėjau tai atlikti: jie tokie beprasmiai. Aišku, už mane viską
padarė įpročiai. Jie nemirė, jie ir toliau gyvuoja, pamažu, klastingai rezga pinkles, jie tarsi auklės mane
prausia, šluosto, rengia. Ar ant šios kalvelės mane irgi atvedė įpratimas? Neprisimenu, kaip atėjau. Žinoma,
užkopiau Dotri laiptais: nejaugi tikrai vieną po kitos įveikiau 110 pakopų? Nors dar sunkiau įsivaizduoti, kad
už valandėlės jomis nusileisiu. Vis dėlto žinau: netrukus atsidursiu Žaliosios kalvos papėdėje, užvertęs
galvą galėsiu pažiūrėti, kaip tolumoje žiebiasi dabar visai šalia stovinčių namų langai. Tolumoje. Virš mano
galvos; o ši akimirka, iš kurios dabar nepajėgiu ištrūkti, kuri mane gaubia ir supa iš visų pusių, akimirka, iš
kurios aš sutvertas, bus tik miglota svaja.
Žvelgiu sau po kojomis į pilkšvai žybsintį Buvilį. Sakytum, saulės nutviekstos kriauklelių, žvynų, kaulo
nuotrupų ir žvirgždo sąvartos. Tarp šių nuolaužų išsibarsčiusios mažutės stiklo ar žėručio šukelės retkarčiais
suspindi blausiais žiburėliais. Tarp kriauklių vinguriuojantys upeliukai, tranšėjos ir grioveliai po valandėlės
taps gatvėmis, aš ten žingsniuosiu tarp sienų. Už valandos aš būsiu vienas iš anų mažulyčių žmogeliukų
Bulibė gatvėje.
Kalvos viršūnėje jaučiuosi taip toli nuo jų. Atrodo, priklausau kitai rūšiai. Po darbo dienos jei eina iš
įstaigų, patenkinti žvalgosi į namus ir skverus, galvoja, kad tai jų miestas, gražusis miestelis. Jie
nieko nebijo, jaučiasi kaip namie. Per visą savo gyvenimą yra matę tik iš čiaupų tekantį prijaukintą vandenį,
tik šviesą, pasklindančią iš elektros lempučių nuspaudus jungiklį, tik sukryžmintus, hibridinius medžius,
paramstytus kuoleliais. Jie šimtą sykių per dieną įsitikina, kad viskas vyksta mechaniškai, kad pasaulį valdo
griežti, nepajudinami dėsniai. Visi ore paleisti kūnai krinta vienodu greičiu, parkas žiemą kasdien uždaromas
ketvirtą valandą, vasarą šeštą, švinas lydosi 335 laipsnių temperatūroje, paskutinis tramvajus nuo
Rotušės išvažiuoja penkios po vienuoliktos. Jie taikūs, kiek paniurę, galvoja apie Rytojų, tai yra tiesiog apie
kitą šiandieną; miestai turi tik vieną dieną, kuri kiekvieną rytą prasideda iš naujo. Tik sekmadieniais nuotaika
kiek šventiškesnė. Kvailiai. Bjauru ir pagalvoti, kad netrukus vėl pamatysiu riebius romius jų veidus. Jie
leidžia įstatymus, rašo populistinius romanus, tuokiasi, jiems užtenka kvailumo prisigimdyti vaikų. Vis dėlto
neapčiuopiama didingoji gamta įsismelkė į jų miestą, įsismelkė visur, - į jų namus, kontoras, juos pačius ir
tūno ramiai, nejudėdama. Jie kupini gamtos, tiesiog ja kvėpuoja, bet nepastebi, - įsivaizduoja, kad gamta
toli, už 20 mylių nuo miesto. Aš matau tą gamtą, matau... Žinau, kad jos klusnumas tėra
tinginystė, žinau, kad ji neturi dėsnių: tai, ką jei visi laiko pastovumu... Gamta turi tik įpročius ir gali rytoj
juos pakeisti.
O jeigu kas nors atsitiktų? Jei gamta staiga imtų spurdėti? Tada žmonės susiprastų, kad gamta glūdi
juose pačiuose, ir jiems vos neplyštų širdis. Kam tada reikalingos jų užtvankos, pylimai, elektrinės,
aukštakrosnės ir pneumatiniai kūjai? Tai gali atsitikti bet kada, gal visai netrukus: pranašingi ženklai jau
pasirodė. Pavyzdžiui, šeimos tėvas, išėjęs pasivaikščioti, pastebės, kad per gatvę į jo pusę tarsi vėjo
genamas atlekia raudonas skuduras. O skudurui visai priartėjus, tėvas pamatys, kad ten rangydamasis,
šokčiodamas ritasi pašvinkęs, dulkinas mėsgalis iškankinto kūno gabalas, kuris voliojasi atmatų
grioviuose ir pliūpčioja krauju. Arba motina, pažvelgusi į savo vaiko skruostą, paklaus: Kas čia, spuogas?
Oda ištins, pratrūks, o plyšyje atsivers pašaipi trečioji akis. Arba žmonės pajus, jog visą kūną kažkas
švelniai glamonėja, kaip nendrės besimaudant upėje, ir supras, jog drabužiai tapo gyvomis būtybėmis.
Kitas žmogelis pajus kažką krebždant burnoje. Prieis prie veidrodžio, išsižios: ogi jo liežuvis virto milžinišku
gyvu šimtakoju, krutinančiu kojas ir kutenančiu jam gomurį. Mėgins išspjauti, bet šimtakojis bus priaugęs, ir
teks jį rauti savo rankomis. Atsiras galybė dalykų, kuriems reikės sugalvoti naujus pavadinimus akmeninė
akis, didžiulė trišakė ranka, kojos nykštys-ramentas, voras-smakras. O koks nors žmogelis, ramiai užmigęs
savo gerojoje lovoje, jaukiame šiltame kambaryje, atsibus nuogutėlis ant melsvos žemės, šnypščiančių
raudonų ir baltų pimpalų tankumyne, - jie styros į dangų kaip Žukdtbuvilio kaminai, su pusiau iš žemės
išlindusiais riebiais, plaukuotais ir lyg svogūno galvos išsipūtusiais kiaušiais. Iš žaizdų lėtai, švelniai varvės
sperma pramaišiui su krauju, - skaidri sperma su smulkučiais burbulėliais. Arba nieko panašaus neatsitiks, -
jokios pastebimos permainos, tik vieną rytą žmonės, atvėrę langines, nusistebės kažkokia klaikia, sunkiai
visa ką užgulusia ir tarsi ko laukiančia reikšme. Tik tiek: tačiau net jeigu viskas truktų keletą akimirkų, -
šimtai žmonių nusižudys. Taip! Norėčiau nors mažutės permainos, kad galėčiau pažiūrėti, - daugiau nė
neprašau. Tada ir kiti staiga paskęs vienatvėje. P gatves bastysis vieniši, visiškai vieniši ir baisiai išsigimę
žmonės, - sunkiai šliauš pro mane įsmeigę akis į vieną tašką, bandydami pabėgti nuo savo skaudulių, bet
nešis juos kartu, prasižioję ir iškišę sparnais plakančius liežuvius-vabalus. Tada aš užsikvatosiu, net jeigu
mano paties kūnas bus nusėtas bjauriais pūliuotais šašais, skleidžiančiais žiedus lyg kūno gėlės, lyg
žibuoklės ar vėdrynai. Aš atsišliesiu sienos ir šūktelsiu jiems pavymui: Kur pasidėjo jūsų mokslas? Kur
dingo jūsų humanizmas? Kur mąstančios nendrės išdidumas? Tada aš nebijosiu bent ne labiau negu
dabar. Argi tai nebus ta pati egzistencija, jos variacijos? Tos akys, pamažu gožiančios veidą, - jos, žinoma,
bus nereikalingos, bet ne labiau nereikalingos už dvi pirmąsias. Aš bijau pačios egzistencijos.
Temsta, mieste žiebiasi pirmieji žiburiai. Dieve mano! Koks natūralus atrodo miestas, nepaisant
visos geometrijos, ir koks prislėgtas tamsos. Juk tai šitaip... akivaizdu; ar gali būti, kad pastebiu tik aš
vienas? Nejaugi daugiau niekur ant kalvos nestovi jokia kita Kasandra, žvelgianti sau po kojomis į gamtos
gelmėn prasmegusį miestą? Beje, koks skirtumas? Ką galėčiau jai pasakyti?
Mano kūnas iš lėto pasisuka į rytus, pasvyruoja ir leidžiasi eiti.
Skaitykite: >>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, Pradžia | 2 fragmentas
| Trečias fragmentas
| Ketvirtas fragmentas
| ... | Pabaiga
Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Benediktas Spinoza
Žanas Polis Sartras
Antuanas de Sent Egziuperi
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Ž. P. Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Psichodelinės eros atspinžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
K. Jungo psichoanalizės pagrindinės sąvokos
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
U. Eco. Įžengiant į miškus
Nyčė: Prieblandos kumyras
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Pastabos apie kūrybiškumą
E. Fromas. Menas mylėti
Apmatai: Moralumas
A. Kamiu filosofija
Katha upanišada
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos
|
