Egzistencializmas

                Ž. P. Sartras. Šleikštulys
               (Pradžia, ištrauka; |  Antras fragmentas |  Trečias fragmentas | Ketvirtas fragmentas   |   ... |  Priešpaskutinis   |  Pabaiga )

Trečia valanda

Mečiau „Eženi Grandė". Ėmiausi darbo, bet nenoriai. Savamokslis su pagarbiu geidulingumu stebi, kaip rašau. Kartkartėmis kilsteliu galvą ir matau milžinišką stačią prisegamą apykaklę, iš kurios kyšo paukštiškas kaklas. Savamokslis vilki nudėvėtais drabužiais, tačiau baltiniai akinamai balti. Ką tik nuo tos pačios lentynos pasiėmė dar vieną tomą, perskaitau antraštę aukštyn kojomis: „Kodbeko strėlė", panelės Žiuli Lavern normandiškoji kronika1). Savamokslio išsirinktos knygos mane visada išmuša iš vėžių.

Staiga prisimenu paskutinių jo skaitytų veikalų autorių pavardes: Lamberas, Langlua2), Larbatrijė, Lasteksas, Lavern. Viskas aišku, supratau Savamokslio metodą – jis mokosi abėcėlės tvarka.

Žiūriu į jį beveik gėrėdamasis. Kiek reikia valios lėtai, atkakliai įgyvendinti šitokį platų sumanymą? Vadinasi, kartą prieš septynerius metus (Savamokslis sakė studijuojąs jau 7 m.) jis iškilmingai įžengė į šią salę. Perbėgo akimis galybę knygų, kuriomis apstatytos sienos, ir, ko gero, tarė kaip Rastinjakas: „Prie reikalo, Žmonijos Moksle". Tada nuėjęs pasiėmė pirmą knygą nuo pačios dešiniausios lentynos; su baime, pagarba, o kartu su nepalaužiamu ryžtu atsivertė pirmą puslapį. Šiandien jis ties L. Po J ėjo K, po K – L. His drastiškai šoko nuo kietasparnių vabzdžių prie kvantų teorijos, nuo veikalo apie Tamerlaną prie katalikiško pamfleto apie darvinizmą ir nė akimirką nesutriko. Perskaitė viską iš eilės; galvoje susandėliavo pusę žinių apie partenogenezę, pusę argumentų prieš vivisekciją. Už jo ir priešais jį plyti ištisa visata. Ir artinasi diena, kai, užvertęs paskutinį tomą iš pačios kairiausios lentynos, jis pasakys: „O dabar?"

Savamoksliui atėjo metas užkąsti; jis geraširdiškai valgo riekutę duonos ir plytelę „Gala Peter" šokolado. Kramto užsimerkęs, tad galiu nesivaržydamas apžiūrinėti jo gražias riestas blakstienas – moteriškas blakstienas. Savamokslis atsiduoda pasenusiu tabaku, o jam kalbant į šį kvapą dar įsimaišo saldus šokolado aromatas.

Penktadienis, trečia valanda

Sartre. Nausea Dar kiek, ir pakliūčiau į veidrodžio pinkles. Išsisuku, tačiau papuolu į lango spąstus. Statybos, Tvora, Senoji stotis – Senoji stotis, Tvora, Statybos. Plačiai nusižiovauju – net ištrykšta ašara. Dešinėje rankoje pypkė, kairėje – tabako pakutis. Reikėtų prikimšti pypkę. Bet nenoriu. Rankos kybo nusvirusios, kakta atsiremiu į stiklą. Ta senutė mane erzina. Atkakliai pėdina, įsmeigusi akis nežinia kur. Kartais stabteli, lyg nusigandusi ar pajutusi nematomą pavojų. Štai ji po mano langu, vėjas plaiksto apie kelius sijoną. Senutė sustoja, pasitaiso skarą. Rankos dreba. Vėl leidžiasi eiti: dabar ją matau iš nugaros. Sena lerva! Tikriausiai pasuks į dešinę Nuaro bulvaru. Iki ten dar liko apie šimtą metrų: tokiu greičiu žingsniuodama, ji užtruks geras 10 min., o aš 10 min. sėdėsiu ir žiūrėsiu, priplojęs kaktą prie stiklo. Ji daugybę kartų sustos, paeis kelis žingsnius ir vėl sustos...

regiu ateitį. Ji stūkso ana ten, gatvėje, ne ką blankesnė už dabartį. Ir kodėl ji turėtų išsipildyti? Kam? Senė klebekščiuoja tolyn, stabteli, perbraukia žilą sruogą, išsipešusią iš po skaros. Ji eina, ką tik buvo ten, dabar yra čia... nebežinau, kas dedasi: ar aš matau jos judesius, ar numatau? Nebeskiriu ateities nuo dabarties, dabartis vis tęsiasi, ateitis pamažu pildosi; senė slenka tuščia gatve; kilnoja sunkius vyriškus batus. Tai ir yra laikas, nuogasis laikas, - slenka iš lėto, verčia laukti, o jam atėjus imi bodėtis, nes pastebi, kad jau senų seniausiai laikas buvo čia. Senė artinasi prie gatvės kampo, ji virto tik juodo audeklo ryšeliu. Aišku, tai kažkas nauja, prieš akimirką jos ten nebuvo, bet šis naujumas blausus, apvytęs – toks niekada neapstulbins. Senutė tuoj pasuks už gatvės kampo, suka – visą amžinybę.

Atsiplėšiu nuo lango ir svirduliuodamas pereinu per kambarį; įklimpstu į veidrodį, žiūriu į save, bjauriuosi: dar viena amžinybė. Galiausiai pasprunku nuo savo atvaizdo ir nuėjęs drimbu į lovą. Žiūriu į lubas, norėčiau užmigti.

Ramybė. Ramybė. Nebejaučiu laiko tėkmės, jo prisilietimo. Ant lubų regiu vaizdus. Iš pradžių – šviesos ratilus, paskui kryžius. Jie plazdena. Paskui šmėkšteli kitas vaizdelis, - mano akių dugne. Klūpo didžiulis gyvulys. Matau jo priekines kojas ir balną. Kita dalis sunkiai įžiūrima, bet atpažįstu jį – tai prie akmens pririštas kupranugaris, kurį mačiau Marakeše. Jis šešis kartus iš eilės klaupėsi ir kėlėsi; berniūkščiai kvatojo ir šūksniais ragino gyvulį.

Prieš dvejus metus dar kuo puikiausiai viską prisimindavau: vos užsimerkus galva imdavo dūgzti lyg avilys, vėl regėdavau veidus, medžius, namus, japonę iš Kamaisio, kuri maudėsi nuoga kubile, negyvą rusą ir aplinkui telkšantį jo kraują, išvarvėjusį pro žiojinčią plačią žaizdą. Vėl pajusdavau kuskuso skonį, aliejaus kvapą, kuris vidurdienį užlieja Burgo gatves, krapų aromatą, sklandantį virš Tetuano gatvių, išgirsdavau graikų piemenų švilpynes; aš susijaudindavau. Jau seniai šis džiaugsmas išeikvotas. Ar šiandien atgims?

Svilinanti saulė stingiai slenka mano galvoje kaip vaizdas stebuklingame žibinte. Paskui ją – lopinėlis žydro dangaus; keletą kartų virptelėjusi, saulė sustoja, iš vidaus nudažo mane auksu. Nuo kokios marokietiškos (ar alžyrietiškos? O gal siriškos?) dienos ji staiga atitrūko? Nugrimztu į praeitį.

Miknas. Koks ten kalnietis anuomet išgąsdino mus vienoje gatvelėje tarp Berdainų mečetės ir tos žavios aikštės šilkmedžio ūksmėje? Jis artinosi prie mūsų, Ani stovėjo man iš dešinės. O gal iš kairės?

Saulė ir melsvas dangus buvo tik apgaulė. Šimtąjį kartą apsirinku. Mano atsiminimai – lyg auksinai velnio kapšely: atidaręs rasi vien sausus lapus.

Regiu tik didelę balkšvą išdurtą kalniečio akį. Ar tikrai ta akis jo? Gydytojas, Baku mieste pasakojęs apie valstybinių aborto klinikų sistemą, taip pat buvo vienaakis, todėl, mėgindamas prisiminti jo veidą, pirmiausia irgi išvystu balzganą rutulį. Šiedu vyrai tarsi Nornos3) turi tik vieną akį ir kas kiek laiko ja apsikeičia.

< ... >

Nerangiai sujudu, ketindamas keltis ir iš dėžės, kurią laikau pakišęs po stalu, atsinešti Mikne darytas nuotraukas. Kam? Šie afrodiziakai visiškai nebeveikia mano atminties. Anądien po biuvaru radau mažą išblukusią nuotraukėlę. Prie baseino šypsojosi moteris. Valandėlę žiūrėjau, bet nepažinau. Paskui antroje pusėje perskaičiau: „Ani. Portsmutas, 1927, balandžio 7".

Commonmess. Sartre. Nausea Dar niekada taip stipriai nejaučiau, jog neturiu slaptų sielos gelmių, jog apsiriboju kūnu, paviršutiniškomis mintimis, kylančiomis iš jo tarytum burbulai. Kuriu atsiminimus iš dabarties. Aš nublokštas į dabartį ir apleistas. Veltui bandau nusikelti į praeitį: neįstengiu ištrūkti.

Beldžia į duris. Tai Savamokslis: buvau pamiršęs. Prižadėjau parodyti kelionės nuotraukas. Kad jį kur velniai rautų.

Savamokslis prisėda ant kėdės; įtempti sėdmenys remiasi į atkaltę, o tiesus liemuo palinkęs į priekį. Šoku iš lovos, uždegu šviesą:
- Kam, pone? Ir taip buvo gerai.
- Tik ne tada, kai ketini žiūrėti nuotraukas...

Paimu iš jo skrybėlę, nes jis neranda, kur padėti.
- Tikrai, pone? Galite parodyti?
- Aišku.

Taip sakau tikėdamasis, kad patylės, kol viską peržiūrės. Palendu po stalu, išstumiu dėžę prie lakinių jo batų, ant kelių padedu šūsnį atvirukų ir nuotraukų: Ispanija ir ispaniškasis Marokas.

Tačiau iš linksmos, atviraširdiškos Savamokslio išraiškos suprantu, kad smarkiai apsirikau, vildamasis priversti jį patylėti. Jis žvilgteli į Sen Sebastiano vaizdelį nuo Igueldo kalvos, rūpestingai padeda ant stalo ir kiek patyli. Paskui atsidūsta:
- Ak, pone! Jei tai tiesa, kelionės yra geriausia mokykla. Ar ne, pone?

Neaiškiai mosteliu. Laimė, jis nebaigė.
- Tai tikriausiai nemenkas sukrėtimas. Jei kada tektų keliauti, manau, prieš išvažiuodamas surašyčiau net smulkiausius savo charakterio bruoželius, kad grįžęs galėčiau palyginti, koks buvau ir kaip pasikeičiau. Esu skaitęs, jog kai kurie keliautojai taip pasikeičia – ir fiziškai, ir morališkai, - kad jų grįžusių net artimiausi giminės neatpažįsta.

Jis išsiblaškęs sklaido didelį pluoštą fotografijų. Vieną nuotrauką paima ir padeda ant stalo nė nepažvelgęs; paskui įdėmiai apžiūri kitą, su šventuoju Jeronimu, iškaltu ant sakyklos Burgo bažnyčioje.

- Ar matėte Burgo Kristų iš karvės odos? Yra labai įdomi knyga, pone, apie skulptūras iš karvės ir net žmogaus odos. O Juodąją Madoną? Ji ne Burge, o Saragosoje? O gal viena yra ir Burge? Piligrimai ją bučiuoja, ar ne – turiu galvoje, tą, kur Saragosoje? Ir yra jos kojos pėdsakas akmens plokštėje? O ta plokštė skylėje? Motinos ten kiša vaikus?

Jis įsitempęs vaizduoja abiem rankomis grūdąs vaiką, tarytum atstumdamas Artakserkso dovanas.

- Ak! Papročiai, pone, tai... tai labai įdomu.

Pridusęs atkiša į mane savo stambų asilišką smakrą. Atsiduoda tabaku ir sugedusiu vandeniu. Gražios karštligiškos akys žėri kaip ugniniai rutuliai, o reti plaukai juosia kaušą miglos aureole. Po tuo kaušu samojedai, niamniamai, malgašai, fueginai švenčia keisčiausias šventes, valgo savo senus tėvus, vaikus, skambant tamtamams, iki alpulio sukasi aplink save vienoje vietoje, šėlsta apimti amoko, degina numirėlius, iškelia juos virš stogų, paleidžia pasroviui deglu apšviestoje valtyje, poruojasi su bet kuo, sūnus su motina, dukra su tėvu, sesuo su broliu, žaloja savo kūnus, kastruojasi, tempia lūpas plokštelėmis, ant strėnų išsitatuiruoja siaubūniškus gyvūnus.

- Ar galima sakyti, jog paprotys yra antra prigimtis, kaip teigė Paskalis? – įbedė juodas akis į manąsias, maldaudamas atsakyti.
- Kaip kada, - tarsteliu aš.

Savamokslis atsikvepia:
- Ir aš taip maniau, bet nepasitikiu savimi; tam reikia būti viską perskaičius.

Tačiau paėmęs kitą nuotrauką jis susižavėjęs linksmai šūkteli: - Segovija! Segovija! Skaičiau knygą apie Segoviją,

Kiek iškilmingu tonu priduria:
- Pone, nebepamenu autoriaus pavardės. Kartais užsikerta atmintis. N... No... Nod...
- Negali būti, - skubiai pataisau, - jūs skaitote dar tik Lavern...

Ir tučtuojau pasigailiu taip prasitaręs: juk jis niekada nepasakojo apie savo skaitymo sistemą, tikriausiai slepia šią kvailystę. Iš tiesų, Savamokslis sutrinka, verksmingai papučia storas lūpas. Paskui nunarina galvą ir netardamas nė žodžio peržiūri dešimtį atvirukų.

Tačiau netrukus aiškiai pamatau, kad jis nesitveria džiaugsmu ir sprogs, jei neprabils:
- Kai baigsiu mokytis, - o manau tam paskirti dar šešerius metus, - prisijungsiu, jeigu tik leis, prie studentų ir dėstytojų, kurie kasmet važiuoja į kelionę po Artimuosius Rytus. kai kurias žinias norėčiau pagilinti, - saldžiai sako jis, - norėčiau, kad ir mane ištiktų kas nors netikėta, nauja, žodžiu, trokštu nuotykių.

Jis prislopino balsą ir nutaisė koketišką miną.

- Kokių nuotykių? – klausiu nustebęs.
- Visokių, pone. Sumaišai traukinius. Išlipi nepažįstamame mieste. Pameti portfelį, tave per klaidą areštuoja, praleidi naktį kalėjime. Pone, aš manau, kad nuotykį galima apibūdinti taip: neįprastas įvykis, nebūtinai ypatingas. Sako, jog nuotykiai turi magijos. Ar tokia nuomonė jums atrodo teisinga? Norėčiau duoti vieną klausimą, pone.
- Apie ką?

Savamokslis nurausta ir šypteli:
- Galbūt tai nekuklu...
- Vis tiek klauskite.

Jis pasilenkia prie manęs ir prisimerkęs klausia:
- Ar esate patyręs daug nuotykių, pone?

Nesusimąstęs atsakau: „keletą", ir atsilošiu atgal, traukdamasis nuo blogo jo burnos kvapo. Taip, atsakau automatiškai, nepagalvojęs. Paprastai aš nuoširdžiai didžiuojuosi, jog patyriau tiek nuotykių. Tačiau šiandien, vos ištaręs šiuos žodžius, baisiai pasipiktinu pats savimi: pajutau, kad meluoju, kad manęs nėra ištikęs nė menkiausias nuotykėlis arba, dar blogiau, kad apskritai nežinau, ką tas žodis reiškia. Pečius užgulė toks pat nusivylimas kaip Hanojuje prieš beveik ketverius metus, kai Mersjė spyrė mane keliauti kartu, o aš, nieko neatsakydamas, spoksojau į khmerišką skulptūrėlę. O štai ir vėl MINTIS, ta didžiulė balta masė, kuri tada sukėlė tokį smarkų pasibjaurėjimą: ketverius metus ji buvo atstojusi.

- Ar galėčiau paprašyti... – prabilo Savamokslis.

Po velnių! Papasakoti vieną iš nuostabiųjų nuotykių. Tačiau nebegaliu apie tai nė išsižioti.

- Čia Santiljana, - sakau pasilenkdamas virš jo siaurų pečių ir besdamas pirštu į nuotrauką, - gražiausias Ispanijos kaimelis.
- Žilio Blazo Santiljana4)? Nemaniau, kad ji iš tikrųjų yra. Ak, pone, kaip pravartu su jumis pasikalbėti. Iškart matyti, jog esate keliavęs.

Išgrūdau Savamokslį pro duris, prieš tai prikimšęs kišenes atvirukų, graviūrų ir nuotraukų. Jis išėjo sužavėtas, o aš užgesinau šviesą. Dabar esu vienas. Ne visai vienas. Priešais mane tebelūkuriuoja mintis. Susisuko į kamuolį ir murkso lyg storas katinas; nieko neaiškina, nejuda, tik neigia. Ne, aš nepatyriau nuotykių.

Prisikemšu pypkę, prisidegu, išsitiesiu lovoje, paltu užsiklojęs kojas. Keista, kad jaučiuosi toks liūdnas ir išvargęs. Net jeigu tikrai nesu patyręs jokių nuotykių, - tai kas? Pirmiausia, mano manymu, skiriasi tik pavadinimai. Pavyzdžiui, tas atvejis Mikne, apie kurį neseniai galvojau: mane užpuolė marokietis ir norėjo smeigti ilgu peiliu. Tačiau aš tvojau jam kumščiu ir pataikiau po smilkiniu... Jis pratrūko rėkti arabiškai, susirinko būrys vargetų ir nusekė mus iki pat Atareno turgaus. Kad ir kaip pavadintum, vis tiek tai yra man atsitikęs įvykis.

Aplink visiškai tamsu, nebesuprantu, ar mano pypkė užgeso, ar ne. Pravažiuoja tramvajus: raudonas tvyksnis per lubas. Paskui namą sudrebina sunkus automobilis. Tikriausiai dabar šešios.

Nuotykių nepatyriau. Buvo atsitikimų, įvykių, incidentų, - ko tik nori. Bet nuotykių – ne. Ir netiesa, kad skiriasi vien pavadinimai; dabar imu suprasti. Iki šiol aš kažką labai branginau – labiau už viską, nors pats to beveik nesuvokiau. Ne meilę, - anaiptol, - ne garbę ir ne turtą. Tai... Tiesiog buvau tikėjęs, kad tam tikromis akimirkomis mano gyvenimas gali tapti išskirtinis, neįkainojamas. Ir visai nebūtina atsidurti ypatingose situacijose: man pakakdavo trupučio aiškumo. Dabartinis mano gyvenimas toli gražu nėra nuostabus, tačiau retkarčiais, pavyzdžiui, kai kavinėse grodavo muzika, aš grįždavau mintimis atgal ir pasakydavau pats sau: kitados Londone, Mikne, Tokijuje išgyvenau nuostabių akimirkų, patyriau nuotykių. Dabar šito netenku. Ką tik staiga supratau, lyg be priežasties, jog dešimt metų sau melavau. Nuotykiai būna knygose. Ir, savaime suprantama, visa, kas pasakojama knygose, iš tikrųjų gali atsitikti, tik kitaip. Svarbiausia man ir buvo, - kaip.

Mierle Laderman Ukeles Visų pirma, pradžia turi būti tikra. Deja! Dabar kuo puikiausiai suprantu, ko norėjau. Tikros pradžios, panašios į trimito gausmą, į pirmuosius džiazo pjesės garsus, staiga ryžtingai nuvejančius nuobodulį, pamažu vis stiprėjančius; norėjau nepaprastų vakarų, apie kuriuos vėliau pasakojama: „Vieną gegužės vakarą aš vaikštinėjau". Tu vaikštinėji, pateka mėnuo, dykinėji, nieko neveiki, jautiesi šiek tiek tuščias. Paskui staiga topteli mintis: „Kažkas atsitiko". Nesvarbu kas: gal tyliai brakštelėjo prieblandoje, gatvę perėjo neaiškus siluetas. Bet šis menkutis įvykis nepanašus į kitus: tučtuojau supranti, kad tai didžiulio miglose skendinčio pavidalo apybrėžos, ir sakai: „Kažkas prasideda".

Prasideda ir pasibaigia: nuotykio neįmanoma pratęsti; jis įgyja prasmę tik pasibaigęs. Nesugrąžinamai artėju prie tos pabaigos (gal prie savo mirties). Kiekviena akimirka ateina tik tam, kad paskui save atsivestų būsimas. Iš visos širdies branginu kiekvieną sekundėlę: žinau, kad ji vienintelė, nepakartojama, o vis dėlto, nepajudinčiau nė pirštelio, kad ją sulaikyčiau. Paskutinė minutė Berlyne, Londone, kurią praleidžiu užvakar sutiktos moters glėbyje – žinau, pasibaigs. Netrukus iškeliausiu į kitą šalį. Niekada nesutiksiu tos moters, negrįšiu į tą naktį. Jaučiu kiekvieną akimirką, stengiuosi ją išsemti; niekas nepralysta mano nepastebėtas, nepalikęs manyje neišdildomų pėdsakų, niekas, - nei slapukiškas gražių akių švelnumas, nei gatvės triukšmas, nei apyaušrio prieblanda: ir vis dėlto minutė prateka, o aš nesulaikau, - man patinka, kad ji praeina.

Paskui kažkas nutrūksta. Nuotykis baigtas, laikas vėl tampa kasdieniškai glebus. Atsigręžiu: už manęs gražusis melodinis pavidalas grimzta į praeitį. Nyksta, gęsta ir traukiasi, pabaiga susilieja su pradžia. Sekdamas akimis šį auksinį taškelį, galvoju, kad sutikčiau – net rizikuodamas gyvybe, turtu, draugu – viską išgyventi dar kartą, tomis pačiomis aplinkybėmis, nuo pradžios iki galo. Tačiau nuotykis nesikartoja ir neprasitęsia.

Kaip norėjau būtent šito – deja! Ir tebenoriu. Aš toks laimingas, kai dainuoja negrė: į kokias viršūnes pakilčiau, jei melodija būtų nuausta iš mano pateis gyvenimo.

Mintis tebetūno, nemoku išreikšti jos žodžiais. Ramiai laukia ir tarytum sako: „Tikrai? Būtent šito norėjai? O juk niekada nepasiekei (įsidėmėk: pats save mulkinai žodžiais, nuotykiu vadinai kelionės blizgučius, įsimylėtas merginas, kivirčus, stiklo karoliukus) ir niekada nepasieksi – ir niekas kitas nepasieks".

Bet kodėl? KODĖL?

Skaitykite: >>>>Ž. P. Sartras. Šleikštulys, Pradžia  |  2 fragmentas  |  3 fragmentas   |   ... |  Priešpaskutinis  |  Pabaiga

Paaiškinimai

1) „Kodbeko strėlė" yra trumpas 1880 m. publikuotas kūrinėlis.

2) Lamberas (Lion Mayer Lambert) – "Trumpos hebrajų kalbos gramatikos" (1820) autorius. Langlua (Alexandre Langlois), 1848-51 m. išleido „Rigvedos" vertimą.

3) Skandinavų mitologijoje Nornos yra likimo deivės, valdančios žmonių gyvenimus ir visatos vyksmus.

4) Kalbama apie Aleno Renė Lesažo (Alain Rene Lesage, 1668-1747) romaną „Žilio Blazo Santiljaniečio istorija" (1715-1735).

Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Benediktas Spinoza
Vieni du su milžine
Žanas Polis Sartras
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Ž. P. Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Psichodelinės eros atspinžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Dostojevskis: Puškinui skirta šventė
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
U. Eco. Įžengiant į miškus
Pastabos apie kūrybiškumą
Mūsų galios koncepcija
E. Fromas. Menas mylėti
Japonų 'Kodziki'
Apmatai: Moralumas
A. Kamiu filosofija
Nyčė ir muzika
Teologo košmaras
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos