|
RoRa: Paprastoji pelėdikė |
1.
Balsas, kurio niekaip negaliu atpažinti. Paskambina prieš pat vidurnaktį,
provokuoja viską mesti (draugužę nuo kelių, knygą iš rankų, telį pro langą)
ir eiti į pasimatymą. Sako: vakaras dar tik prasideda. Atsakau: man jis
turbūt jau baigėsi. Kažkur čia pat, provincijos tuštumoje, plaka nuotykių
ieškotojos širdis. Sprendžiu miniatiūrinius spąstelius, vilkinu laiką,
paikai pokštauju - kad bent sekundei atsidengtų, kad iš ženklios
smulkmenos, apčiuopiamo niekniekio išaugtų atpažinimo medis, ir jame
tupinti paukštytė sutaptų su atmintyje knibždančiais pavidalais.
Nepažįstamosios balsas mano suaižėjusioje atmintyje karštligiškai ieškojo
kūno. Ar maža buvo isteriškų SOS, įrėžtų visuose įmanomuose ir
neįmanomuose paviršiuose - balių šurmulyje, traukinių ir metro spūstyje,
vernisažų ir premjerų verpetuose? Ką iš tikrųjų reikšdavo tas beviltiškas
tušinuko trykštelėjimas, tas rašalo krešulys, tos kvieste kviečiančios
dviejų nulių angos tarp dviejų dvejetų? Jaunystėje dar pridurdavai:
"Kai jis jus paliks, tada ir paskambinsit". Ak tos amžinos neakivaizdinės
patinų varžybos, peršokant patį aistros objektą, o iš tiesų - šimtmečius,
tūkstantmečius, sugrįžtant į ištakas, į žiotis, kur du beždžionžmogiai
tuoj suknežins viens kitam makaules! Kiek išpendėjusio karaliuko
tuštybės telpa vyruose! "kai jis jus paliks..." Žinoma paliks.
Bet negi tada, apsikrovusi ryšuliais ir vaikais, nelyginant kokia
bosnių pabėgėlė, ji būtinai griebsis šiaudo - tavo gaidiška tuštybe
trenkiančio telefono numerio? Atsipeikėk. Ką darytum, jei jos visos,
pamestosios (ir metusios!) vieną skaistų rytmetį atvažiuotų pas patį -
amžinai, programiškai laukiantį? Norėčiau tada pažiūrėti į tave.
Bet į save mums pasižiūrėti neduota.
2.
"Tu matai mane kiekvieną dieną", - sako vis dar neatpažintas balsas.
Ir tai trijų šauktukų vertas ėjimas. Trumpai kirpta, šviesiai dažyta,
tiesiog sutverta "Burdai" - šita visada išlipa džiunglių stotelėje
kažkur Bruzdėlynuose. Arba šita - meistriškai slepianti veidą po
kosmetinėmis kaukėmis, amžinos mergaitės žvilgsnį pavertusi juvelyrinės
firmos kokybės ženklu, niekada nebijanti gimdyti aštralūpė su vis nuo
kairiojo peties nuslystančiais drabužiais - tų kelių akimirkų užtenka
tatuiruotei apnuoginti. Ir vėl paslėpti. Ir vėl apnuoginti. Arba
visada kvepianti markėmis, odinė nuo galvos iki kojų, nežinia ko
ateinanti į knygyną - nėra ten mano raštų, ponia! Pagaliau ir manęs
nėra kiekvieną dieną Palangos miestelyje! Netgi kai esu - kartais
irgi nėra. Net ir draugams dažniausiai būnu tik sapne. Sakydama
"kiekvieną dieną", ji elgiasi kaip vertingiausias atminties galerijos
eksponatas. Perlas karūnoje. Riešutas šokolade. Arachis Sacharoje.
"Raffaello"! Bet yra dar svaigesnis variantas: virėjos, sanitarės,
proletarės. Užkulisių žvėrelio. Trečio plano dėmės. Laikančios
pliaukštę. Laidą. Pataisančios mikrofoną eterio kretinui ant krūtinės.
Pelenės, pelytės, pelėdikės. Paprastoji pelėdikė lotyniškai vadinama
_Athene noctua_. Tai ji naktį pratupi ant telefono: pelėdike pavirtusi
išminties deivė, neatplėšiama nuo meno, meistrystės ir tobulai
įvaldyto amato konteksto. "Esi pilka paukštė, tik mokėk atiduoti
geriausia", sakydavo Kymantaitei Oleka-Žilinskas.
Mano pelėdikės scena - telefonas prieš pat vidurnaktį. Skambutyje
sužėri tik iš pirmo žvilgsnio pilkos plunksnos. Toji pilkuma tiesiogiai
proporcinga manajam nepatiklumui. Manosioms dvejonėms. Svyravimams.
Biografijos svarsčiais virtusiems svarstymams. Šaltakraujiškam
aprūdijusių ir girgždančių astrologinių svarstyklių įsibrovimui
į gyvosios faunos valdas. Chroniškam nesugebėjimui pamilti po
keturiasdešimties. Telefono nulius pagimdančiam spazmui. Skaitmenų
akivarui. Turiu priminti, kad du paskutinieji sutampa su policijos
numeriu. Kur aš pataikiau? O kur jūs skambinat? Čia tu? Ne, ne aš.
3.
Štai vyriškis, kuriam Europa ligi kelių. Vos tik jam įžengus, rinktinė
publika ima kibirkščiuoti: motinos puola slėpti dukrų, bet pačios nepamiršta
pasipudruoti ir nevalingais judesiais pasitaisyti suveržtų biusthalterių.
Veidrodžiai išrasoja. Šaižus juokas primena botago kirčius. Sudūžta vaza,
nors jos niekas nekliudė. Šampano kamštis su trenksmu pataiko į lubas,
ir tinkas daiktais nusėda damoms ant suknių. Ne jis, o jos, prasibrovusios
pro _Cerruti 1881_ odekolono brūzgynus, mato kiaurai: po Armani eilute,
po aptemptais Kenzo marškinėliais žvėries ramybe alsuojantį reljefą,
trasas jų pirštams ir liežuviams, marmuro pusrutulius Mėnuliui į
kompaniją. _Omega Seamaster Professional_, kuris rodo net laiką, sutiksi
damų ausyse. Kokia laimė, kad nė vienai neduota perskaityti jo minčių.
Ten, kaukolės dėžutėje, dabar aidi telefonas. Skambutis, kurio
pasiilgsta Kremliaus ar Briuselio koridoriuose, Hamburgo kloakose,
šachmatais virtusios kasdienybės kombinacijose.
"Tu matai mane kiekvieną dieną", - kartoja ji metų metais, kol vieną
vakarą jis nepadaro stulbinančio atradimo: jį, gražuolių išlepintą,
pirkusį ir čia pat daužiusį nupirktas širdis, iš vidaus regėjusį
visų įmanomų ir neįmanomų geometrinių figūrų kampus, virkdžiusį kultines
poetes ir feminizmo raganas, ligi sąmonės gelmių, ligi paširdžių bedugnės
jaudino vos vienos raudonplaukės prisilietimai, vienos nulinukių
auklėtojos, paprastos pelėdikės glamonės. O Dieve, kaip ji liesdavo
iš "Marlboro" reklamos įsikūnijusį jį! Niekas jo taip nelietė - jokia
Akmeninė Šeron, jokia Silikono Madona, jokia Transo Sibirietė.
Jokia San Paulo prostitutė, lupanti bananą tarp japoniškų graviūrų
gatvelės tik vyrams trečioje vitrinoje iš dešinės. Jam, turėjusiam
jas visas ant grindų, ant žolės, ant asfalto, navose ir nišose,
vandeny ir po vandeniu, hiltonuose ir stikliuose, tik dabar nušvito akys:
balsas atrado kūną. Kūnas turėjo rankas. Rankos buvo stebuklas.
Pelenės, pelės, pelėdikės!
Atėnės, kuri ne tik išrado fleitą, bet ir išmokė ja griežti patį Apoloną.
Kiti RoRa tekstai:
Laikas klijuoti kaukes ir jas plėšyti,
Paprastoji pelėdikė,
Kitas pasaulis,
Kol gastrolieriai lipa į sceną,
Trys kryptys,
Saldatofonija Lietuvoje,
Voratinklio struktūra
Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis