RoRa. Laikas klijuoti kaukes ir jas plėšyti
1933 m. liepos 17-ąją turėjo parskristi Darius ir Girėnas... Neparskrido....Mėgstu išgerti, bet nekenčiu girtuoklių.
Mėgstu nusikeikti, bet nekenčiu keikūnų.
Nesibaidyčiau ir marihuanos, jei nebūčiau matęs, kaip subyra narkomanai.
Esu katalikas, nors nesižaviu davatkomis ir nuo pastoralinio darbo nusiplovusiais kunigais.Mėgstu filmus suaugusiems, juodąjį humorą ir Jimi Hendrixą, tačiau pornografija turi būti neprieinama vaikams ir paaugliams, prostitutė niekada nepakeis motinos Terezos, o pinigai, išleisti grožio konkursams ar madų šou, visada atrodys ciniškas pasityčiojimas iš talentingų pianistų ir smuikininkų, neturinčių už ką nuvažiuoti į tarptautinius konkursus. (Nederėtų taip greitai pamiršti, kad lemiamu momentu ne gitaristo, o pianisto pirštai stumtelėjo Lietuvą laisvo pasirinkimo link, nors laisvės byloje gitaristų nuopelnai ne ką menkesni už inteligentų.)
Nerašyčiau šių negudrių žodžių, jei vertybinio stuburo iškrypimas būtų tik vaikiška kvailumo liga. Ir nors kartais manau, jog istorija yra tai, ko niekada nebuvo, aprašyta tų, kurie patys nedalyvavo ir nieko nematė, tačiau puikiai žinau - Darius ir Girėnas nebuvo mižniai. Vardan Tėvynės mižniai gyvybe nerizikuoja. Užuot skraidę per balą, mižniai patys sėdi iki ausų baloje.
Nežinoti šito gal ir leidžiama kokiam pusiau ukrainiečiui, tačiau pusiau lietuviui - deja, ne (ypač jeigu jis, kaip antai Algis Greitai, pats prisipažįsta neblogai išmanąs Lietuvos istoriją - "vidutinio piliečio išsilavinimo rėmuose). Pilietis nėra tiek degradavęs, kad nesuvoktų, jog pro šalį šauta ne šiaip sau.
Kiti RoRa tekstai:
Paprastoji pelėdikė,
Kitas pasaulis,
Kol gastrolieriai lipa į sceną,
Trys kryptys,
Saldatofonija Lietuvoje,
Voratinklio struktūra