Bardo thiodol Šio Thiodol'o skaitymas
Jei perkėlimas pavyko, skaityti
šį Thiodol'ą nereikalinga; bet
jei perkėlimas
nepavyko, reikia šį Thiodol'ą tiksliai ir aiškiai skaityti šalia negyvo kūno. Jei nėra lavono, (skaitovas), kuris išdėstys tiesos jėgą, turi užimti mėgstamą mirusiojo
lovą arba krėslą. (Mirusiojo) dvasia yra pašaukiama, jis įsivaizduojamas čia esantis,
besiklausantis ir skaitoma. Tuo metu nei giminės, nei artimieji neturi verkti, nes tai negerai yra
(mirusiajam); uždrausk jiems tai daryti. Kai mirštančiajam nutrūksta iškvėpimas, lama
(buvęs mirštančiojo guru), tikėjimo brolis,
kuriuo mirštantysis pasitikėjo, arba jo draugas, kuriam jis jautė didelį prielankumą,
turi savo lūpas prikišti arti (mirštančiojo kūno) ausies, bet nepriglausti prie
jos ir skaityti šį Didįjį Thiodol'ą.
Praktinis šio Thiodol'o naudojimas skaitymo metu
Dabar apie patį Thiodol'o aiškinimą.
Jei sudedama didelė auka, ji aukojama meldžiantis į trejybę. Jeigu tai neįmanoma,
sunešk, ką gali rasti iš daiktų, į kuriuos galėtum sukoncentruoti jo mintis, aukok dvasioje kuo didesnę auką ir melskis. Po to septynis arba tris kartus yra skaitomas "Gerų norų takas,
kuriuo prašoma Buddhų ir
Bodhisattvų pagalbos". Paskui,
aiškiai ir taisyklingai kirčiuojant, kartu su "Pagrindinėmis Bardo tiesomis"
skaitomi "Gerų norų takas, apsaugantis nuo baimės Bardo būsenoje" ir
"Gerų norų takas, apsaugantis nuo pavojingų Bardo žabangų". Po to šį Didįjį Thiodol'ą reikia skaityti
pagal aplinkybes septynis arba tris kartus. (Pradžioje eina) akistata
(su mirties požymiais), kurie pasireiškia mirties akimirkoje;
(antra) didžiojo gyvo priminėjo panaudojimas, akistatoje su Tikrove, kai (jis)
yra tarpiniame būvyje, ir trečia - metodai, kurie uždaro įsčios vartus, jei (jis) tarpiniame būvyje ieško atgimimo. Paaiškinimai 1) Lama ar skaitovas, kuris, kaip reikalaujama,
būna mirusiojo namuose, nesvarbu, yra lavonas ar ne, pašaukia mirusįjį
tiesos vardu sakydamas: "Kadangi Trejybė yra teisinga, o Tiesa, skelbianti trejybę,
yra tikra, todėl aš šaukiu tave šios Tiesos jėga..." 2) Verkti draudžia ir brahmanai. 3) Tibetiečiai ir lamaistai tiki, jog mirštančiojo
kūno negalima liesti, kad nebūtų sutrukdytas normalus sąmonės principo išėjimas
per Brahmos angą, kuri yra viršugalvyje. Priešingu atveju, sąmonės principas
gali išeiti per kurią nors kitą kūno angą ir būti atgimimo ne
žmogiškame būvyje priežastis. Pvz., tikima, kad jei buvo išeita per ausies kiaurymę,
mirusysis bus priverstas - iki jis vėl galės gimti žmogumi, atgimti
gandharvų
(panašūs į fėjas dangiški muzikantai) pasaulyje, kuriame garsai yra vyraujanti
egzistencijos savybė. 4)
"Pagaliau reikia žinoti, kad prie mirštančio žmogaus būtina skaityti šias
maldas. Jei mirštantysis dvasininkas ir yra sušauktas konventas, tai, pagal
paprotį smūgiuojant į stalą, pirmiausiai skaitoma litanija kartu su psalmėmis
ir maldomis, kurias jis paprastai skaitydavo. Po to, jei jis dar gyvas,
asmuo, kuris juo rūpinasi, pagal laiką ir galimybes turi skaityti maldas, kurios čia
pateiktos. Jei jis dar turi sąmonę, jas reikia dažnai kartoti, kad būtų pažadintas jo pamaldumas" ("Mirštančiojo pasiruošimo knyga") "Jeigu ligonis arba ligonė perskaitytas maldas ir prašymus nori pakartoti, bet
negali, tai vienas iš susirinkusiųjų turi prieš jį ar ją garsiai jas skaityti
parinkdamas žodžius taip, kaip yra reikalinga" ("Pasiruošimas žinioms apie mirtį") 5) "Po visa to jis (mirštantysis),
jei jis gali, turi tris kartus kartoti šiuos žodžius". Sąmonės susiaurinimas
Tibeto mirusiųjų knyga
(4 dalis, žr. pradžią, žr. penktą dalį;
jau yra ir "Antroji knyga" (jos pradžia) su Karma komentaru) )
Jei nėra lavono (tuo atveju, jei mirštama dėl prievartos ar nelaimingo atsitikimo
metu ir žemiškasis kūnas prarandamas arba būna sunaikintas, arba, kaip Tibete dažnai
pasitaiko, - jei pagal astrologinius paskaičiavimus kūnas tuojjau pat po mirties
yra išnešamas ir palaidojamas), tai mirusiojo dvasia nematomame Bardo kūne turėtų
dalyvauti skaitymo metu, kad jai būtų galima suteikti reikalingus nurodymus
kelionei per kitą pasaulį. To paties reikalauja ir
"Egipto mirusiųjų knyga".
Tathagata Amitayus and Acolytes,
Tibetas, XII a.
1> Išmeskime TV, užteks radijo žinių ir laikraščių.
2> O ar galima klausyti dar ką nors, išskyrus žinias?
1> Kadangi mūsų būtis sudaryta iš to, ką mes rijame, tad nerykime bet kokio, koks tik sutinkamas, šlamšto.
2> Ar viskas TV yra šlamštas? Bent jau laidas apie gamtą verta žiūrėti! Piešinys juk vertas, kaip sakoma, tūkstančių žodžių. O gyvas vaizda, - tuo labiau...
1> Be TV lieka daugiau laiko. Nuodus šalinti pradėkime nuo skaitymo.
2> O ar verta švaistyti laiką skaitant išmonę (pvz., romanus)?
1> Tada pereikim prie muzikos, ji juk be žodžių...
2> Aišku atsisakę operų, giesmių ir choralų, nes juose yra žodžiai... O kaip su instrumentiniu roku, alternatyvia ir techno muzika?
1> Pagaliau, tyla ir meditacija.
2> Ar mums siūloma liautis mąstyti, o gal tai įeina į meditacijos sąvoką?
1> Meditacijos pabaigoje mes būsime fiziškai ir dvasiškai pasiruošę (kaip visuotinė žmogiškoji būtybė) poilsiui ir atsinaujinimui (miegui).
2> O ar mums leista sapnuoti? Ar tai vienintelis būdas savęs atsinaujinimui ir vidinės harmonijos pasiekimui?
Paaiškinsiu, ką 1> norėjo pasakyti.
Ištrauka iš David Darling'o "Sielos paieška: mokslininkas tiria anapusinį gyvenimą" 9-o skyriaus:
"Jei priimam, kad viskas Visatoje turi subjektyvų aspektą (su juo), tada smegenys priimami neįprastoje naujoje šviesoje. Jei į juos žiūrima kaip į sąmonės reguliatorių ar tvarkytoją, tai A. Huxley juos vadina 'redukciniu vožtuvu'. Iš pradžių tai gali atrodyti keista... Ir dauguma, jei ne visi, kūno organai yra reguliatoriai. Plaučiai juk negamina kūnui reikalingo oro, nei skrandis nei žarnynas nėra maisto gamintojai. Tad, jei nesukuriame nei oro, kutiuo kvėpuojame, nei maisto, kurį valgome, tai kodėl manome, kad darome kažką kitą nei reguliavimą?
Kaip ventilis, smegenys yra mišri priemonė, [kuri] apsaugo mus nuo įvairių smulkmenų žinojimo, leidžianti ti tą patyrimą, kurs yra svarbus mūsų išlikimui. Tai barjeras tarp mūsų ir beribio Visatos potencialo...
Smegenys yra pagrindinė priežastis, leidžianti save suvokti kaip individą. "Mes" telieka smegenims baigus sijoti visus jiems prieinamus patyrimus. Mes galime gerai pažinti save, bet būtent todėl realybės pažinimas yra labai ribotas.
Tiesa yra tai, kad mūsų išsiplėtę smegenys skirti sąmonės blokavimui ie iškraipymui. Visos kitos gyvos būtybės turi didesnę sąmonę už mūsų, jei tik ja laikysime tai, kad jie mažiau bendrauja su jiems prieinama patyrimų visuma... Mūsų smegenys, turėdami mažiau galimybių sąmoningai minčiai, amžiną patyrimų srautą susiaurina iki mažos tvarkingai prižiūrimos srovelės. Jie begalinį kosmosą sutraukia atgal į jo apvalkalą, tą į be galo ribotą pasaulį aplink mus".
Amitayus,
Amžinosios Gyvybės Buda,
XIX a., sidabras
Iš tikro, jis norėjo pasakyti, kad tik mirdamas žmogus, kai smegenys nustoja veikti, mes galime priimti visą patyrimų visumą ir tampame pilnai sąmoningi, - tai kas vadinama 'pagrindinė priešmirtinės būsenos mįslė'. Tad atrodo, kad sąmonė iš tikro plečiasi nykstant savęs suvokimui. Yra būdų šiai būsenai pasiekti, tad per muziką, poeziją ir labdarą (tai savęs atsisakymo aktas), veiksmus, kurie mus gali išaukštinti, kad pajustume momentus, kai prasideda irimo procesas, kurį pagal Tibeto budizmą galima pasiekti medituojant (ruošiantis mirčiai).
Toro sakė, kad mes turime supaprastinti mūsų gyvenimą ir pašalinti materialias pramogas. Kodėl? Kad išplėstume savo sąmonę ir daiktus pamatytume tokiais, kokiais jie yra - tarsi eitume per gyvenimo antrąkart nepakartojamą patyrimą, kurs yra mirtis.
Papildomi skaitiniai:
Buddha ir budizmas
Laužai Himalajų papėdėje
Miegantis Nepalo dievas
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Indonezijos mirusiųjų kultas
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Buvęs uždaras Tibetas
Jama - tai Mirtis