|
Liūtagalvis dievas Apedemakas Jau įprasta, kad tekstus apie Kušą
palydi dievo su liūto galva atvaizdai. Šis puslapis yra ankstesnio puslapio tęsinys.
Dievo-liūto vaizdinys atsirado vėlyvuoju Kušo (dab. Sudane) gyvavimo laikotarpiu ir įvairius liūto garbinimo aspektus sutelkė svarbiausiame merojiečių dieve. Daugelis skulptūrų siekia dar Kermos kultūros laikus. Rasta daug skulptūrų, kuriose liūtai vaizduojami įvairiose pozose. Sanamoje rasti trys kapai su jaunų liūtų skeletais (datuojami maždaug 7 a. pr.m.e.). Ant vieno šių gyvūnų kaklo buvo pakabintas Horo akies formos amuletas, kitam stikliniai karoliai su tokiu pat amuletu, o ant dešinės kojos amuletas. Tokių kultinių liūtų palaidojimų Egipte nerasta. Karališkuose Balano ir Kustulo kapuose rasti liūto formos papuošimai arklių kaktoms. Tokie atvaizdai dažni X kultūros laikais. Liūtų atvaizdų randama visoje Kušo teritorijoje. Visų liūto ir liūtagalvio dievo atvaizdų čia neminėsime, tačiau jų yra tikrai gausu. Tik pastebėsime, kad jų ypač gausu Meroe apylinkėse. Išplitęs Kuše liūto kultas, matyt, susijęs su gyvūnijos ypatybėmis. Senovės autoriai mini čia gyvenant didelį liūtų kiekį. Apie kulto senumą liudija egiptietiški mitų variantai apie Tefnutę, Ra akį, iškeliavusią į Etiopiją. Grįžusi ji įgavo įvairių šventų gyvūnų pavidalą, priklausomai nuo to, per kokį nomą ji keliauja, tačiau būtent Etiopijoje ji tampa laukine liūte. Tiesa, ypatinga Apedemako ypatybė ta, kad jam perduota ir derlingumo (vaisingumo) funkcija (daugiau skaitykite toliau), kurios neturėjo nė vienas liūtiškasis Egipto dievas. Tačiau dominuojanti tema karas (gausu scenų su ginklais, belaisviais ir pergalės pavaizdavimu). Tačiau kartu dievui suteiktas ir kosmogoninis aspektas, nors tiesioginio atsakymo, ar šis kultas susijęs su saulės kultu, radiniai šventyklose neduoda, tačiau užuominų į tai sutinkama. Nagaa šventykla Nagaa esančią liūtagalviui dievui Apedemakui skirtą šventyklą pastatė Natakamani su žmona Amanatere (2 m. pr.m.e. 23 m.) ir čia išliko kartušas su jų vardais. Apedemako šventykla buvo vakariau nuo kitų 4-ių Nagaa šventyklų. Ji orientuota pietryčių kryptimi; greta jos rastos rezervuaro liekanos. Išorinės pilono šiaurės ir pietų pusės papuoštos iš augmenijos iškylančios gyvatės su žmogaus
rankomis ir liūto galva su būdinga Apedemako karūna atvaizdu. Šią keistą figūrą daugelis laikė Indijos įtaka.
Ją sudaro trys dalys: augmenija, gyvatė ir liūtas. Augmenija, viena akantos rūšių (lokio letena), kuri dėl
vaizdingumo imta naudota nuo 5 a. pr.m.e. kaip korintietiškų kapitelių ornamentas. Dievo ant lotoso žiedo
motyvas (Nefertumas, Horas, Horsafesas)
Antra dalis, milžiniška vertikali gyvatė yra vietinės kilmės. Anot antikos autorių, Etiopija yra milžiniškų gyvačių tėvynė. Agatarchidas rašo: Gyvatės šioje vietovėje neįtikėtinų dydžių ir nepraprasto pavidalo ... didžiausia 30 uolekčių ilgio ... Šių gyvačių spalva purpurinė .... įkandimas neišgydomas. Eliano liudijimu: ši žemė yra didžiausios gyvatės tėvynė, iš tikro, ji siekia 30 orgijų [ilgio]. Jis mini ir keistą gyvačių atmainą, kurios, rydamos maistą, išsitiesia aukštyn visu ilgiu į žemę besiremdamos tik uodegos galiuku. Egipto padavimai skelbia, kad Ptolomėjui Filadelfui iš Etiopijos į Aleksandriją buvo atvežtos dvi gyvos gyvatės, kurių viena buvo 14 uolekčių (apie 6,5 m), kita 13 uolekčių (apie 6 m), o Ptolomėjui Evergetui trys (9, 7 ir 6 uolekčių). Matyt, jos buvo retos, nes buvo atidžiai prižiūrimos šventykloje. Apie šventą gyvatę kalbama nubiečių pasakoje Kermos brangenybės. Legenda apie 30 uolekčių gyvatę pateikta Egipto Pasakoje apie laivo sudužimą. Didelių vertikalių gyvačių yra ir kituose Meroe bareljefuose, tuo tarpu Egipte šis motyvas retas. Figūra baigiasi liūto galva su karūna, kas nurodo jos sąryšį su Apedemaku. J. Vercoutter'is*) nurodo panašumą į Indijos nagą, tačiau liūtagalvės gyvatės buvo ir Egipte: Upesetė, Dedetė, Uadžitė, Mertsegerė, Sehmetė, Tefnutė, Renenutetė neretai vaizduotos būtent taip. Daugybė šliaužūnų su liūto galvomis puošia Ramzio IX sarkofagus; jie sutinkami Edfu šventykloje. Lydinčiuose užrašuose tos deivės siejamos su liepsna, nukreipta prieš priešus ir taip juos naikinančia. Tad visi tie įsikūnijimai turi karo atspalvį ir dera su Apedemako kulto pagrindiniu aspektu. Beje, ir Musavarato šventykloje greta durų abiejose pusėse išrėžtos besiraitančios gyvatės. Liūtagalvės dievybės žmogaus kūnu, apsiraizgiusios gyvatėmis, vaizdinys sutinkamas graikų misterijose, skirtose Mitrai. Įvairūs atributai nurodo jį esant laiko valdovu, neturintį ribų ir visa valdantį. Liūtagalvės gyvatės vaizdinį turėjo ir gnostikai, ką atspindi Jono apokrifas (apie 2 a.), kuriame apibūdinama: akys spindi tarsi liepsna, o tai dera su Egipto deivių-gyvačių apibūdinimais. Piloną taip pat puošia pergalės scenos, kuriose vaizduojami karalius ir karalienė. Juos lydi įsiutęs liūtas, puolantis priešus. O kitoje pilono pusėje matomas karūnuotas liūtas, perveriantis belaisvį. Pietinėje šventyklos sienoje pavaizduota dievų procesija, stovinti priešais karalių, karalienę ir karalaitį. Po Apedemako stovi Charoeris, Amonas, Honsas ir Chnumas. Kaire ranka Apedemakas tiesia karaliui skeptrą su tupinčio karūnuoto liūto atvaizdu, o dešinėje rankoje laiko gyvybės simbolį. Matyt, čia vaizduojama karališkos valdžios ir galios įteikimo ceremonija, nes iš visų dievų nosių kyšo gyvybės ženklai.
Taigi, trigalvė simbolika susijusi su laiku ir gyvenimo trukme, o garbinama saulė, vadinama Serapiu, kas kultui suteikia kosmologinį atspalvį. Įdomu, kad kosmogoniniai vėjo dievai Egipte vaizduoti su keliomis galvomis, o kartais ir daugiarankiai, kaip Amonas-Ra. Dar I-je dinastijoje buvo žinomas liūtagalvis dvigalvis kosmogoninis dievas Akeras. Manyta, kad jis saugo vartus, pro kuriuos kasryt praeina saulė. Jo dviejų galvų prasmė yra vakar ir šiandien. [Įdomumo dėlei, Indijoje monetos su keturrankio ir trigalvio Šyvos atvaizdais pasirodo 2 a., t.y. Kušo laikais.] Apedemaką reikia laikyti pora su Izide pagal Debodos šventyklos durų skersinį, kurio vienoje pusėje yra kartušas su Apedemako vardu, o kitoje pusėje su Izidės. Pietinės Nagaa šventyklos sienos scenoje karališki asmenys lenkiasi įvairiems dievams. Užrašas nurodo vieno Egipto dievų vardą, Arensnupis. Kitoje sienos pusėje esanti scena patvirtina, kad Apedemakas su Izide buvo pora. Joje vaizduojamas Apedemakas, perveriantis belaisvį, ir Izidė, atvedanti belaisvius pas valdovą. Apedamakas vaizduojamas su javų gniūžte, o Izidė su vaza laistymui. T.y., atkartojamas egiptietiškas Ozyrio ir Izidės kaip žemės ir vandens simbolių vaizdinys. Taigi Nagaa šventykloje aiškiai perteikiama Apedemaka, kaip karo ir derlingumo dievo, samprata, ką atspindi ir Musavarato himno žodžiai: duoda maistą visiems žmonėms. Matyt tai aiškintina dievo, kaip valdovo globėjo, funkcija, kas susiję ir su žmonių gerovės užtikrinimu. Liūto, kaip vaisingumo simbolio, glaudus ryšis su vandeniu atspindimas egiptietiškame Hapi (Apio) kulte. Jo pagrindu, matyt, buvo gamtos reiškinys: Nilas patvindavo esant tam tikrai liūto žvaigždyno padėčiai, todėl liūtas ir tapo derlingumo simboliu. Tai gerai iliustruoja kiti afrikietiški motyvai. Štai Kamerūno mbumų genties dieviškasis vadas lygintas su liūtu. Kartu su juo sieti įvairūs reiškiniai: vaikų gimimas, lietus, derlius ar net tiesiog sveikata. Vado sudievinimas pirmiausia atspindimas kaip vaisingumo šaltinis. Štai ir Kongo čiabuviai tikėjo, kad jei jų aukščiausias žynys mirs savo mirtimi, tai žus pasaulis ir žemė, kurią palaiko tik jo galia. Nubiečių pasakoje Liūtas, hiena, lapė ir kiškis liūtas pateikiamas kaip žvėrių karalius užtikrinantis jų vaisingumą. Hiena jam sako: nuo tada, kai susirgai, užmetėme kasdienius darbus ir liovėmės daryti sakije. Meroe šio kulto ištakos irgi gali būti susijusios su vandeniu, ką liudija didelio vandens rezervuaro (chafiro) liekanos. Į šiaurės vakarus nuo šventyklos buvo kito rezervuaro likučiai anot vietinių, jis naudotas lietaus vandeniui surinkti. F. Griffith mini liūto statulą prie rezervuaro. Jis netgi bandę senąją Nagaa pavadinimą Tolakte susieti su žodžiu vanduo (to) aiškindamas jį kaip vanduo (to), esantis lak. Beje, tarp 5 ir 6 slenksčių rasta daug panašių chafirų su liūtų statulomis palei juos. Egipte irgi gausu liūtų atvaizdų greta vandens o užrašai liudija apie priešų atrėmimą bei liūtą kaip vandens šaltinį. Meroe šventykla
Strabonas nurodo, kad Meroe gyventojai be kažkokio barbariško dievo, garbina Heraklį, Paną ir Izidę. Matyt jis kalbėjo apie Apedemaką, kuriam buvo pastatyta šventykla, panaši į esančias Musavarate es-Sufra ir Nagaa. Prie įėjimo rastas akmeninis tupintis liūtas, o vienas nuo postamento nuverstų liūtų rastas šventykloje. Joje buvo dar vienas liūto atvaizdas, dvi nedidelės liūtų emblemos ir lentelė su užrašu, skirta liūto dievui. Vienoje lentelės pusėje pavaizduotas liūto dievas su tokia pat karūna kaip ir valdovas, pavaizduotas kitoje lentelės pusėje ir laikantis skeptrą su liūto atvaizdu. Visi požymiai leidžia jį sieti su dievu anksčiau minėtose šventyklose: nuo jo taip pat sklinda gyvybės ženklai, o rankoje laiko javų gniūžtę. Užraše dukart minimas Apedemako vardas bei valdovo vardas Tekriidamani, kuris valdė 113-116 m. pr.m.e. arba 120-100 m. pr.m.e. (S. Venigas jo valdymą perkeliam vėliau: 90-70 m. pr.m.e.). Galbūt, jis ir pastatė šią šventyklą. Šventykloje išliko ir dar vienas 18-os eilučių merojietiškas užrašas, prasidedantis Apedemako vardu ir besibaigiantis sparnuotu saulės disku. Tekste dar yra Izidės ir Horo vardai (asociacija su Egipto triada - Ozyris, Izidė, Horas kai Ozyris pakeistas vietiniu Apedemaku). Šventykloje rasti ir trys kvadratiniai blokai su užrašais, prasidedančiais Apedemako vardu. Gaila, kad tik maža šių tekstų dalis suprantama. Aišku, kad juose dievų vardai siejami su vietovių pavadinimais, o kiekviename jų paminimas Tekriidamani vardas. Skirtingų vietovių paminėjimas leidžia spėti, kad dievo kultas buvo visuotinai paplitęs. *) Žanas Verkuteris (Jean Vercoutter, 1911-2000) prancūzų egiptologas, vienas pirmųjų (nuo 1953 m.) atlikęs archeologinius tyrinėjimus Sudane; Rytų archeologijos ins-to direktorius (1977-81). 1949-55 m. tyrinėjo Egipto ir iki-heleniškąją civilizacijos gana patikimai nustatęs, kad jos turėjo sąsajų. Tapęs Lilio un-to profesoriumi, dėmesį nukreipė į Sudaną; 1960-64 m. dėmesį sutelkęs į Korą ir Akšą, nes jiems grėsė pavojus dėl Asuano užtvankos statymo. Literatūra Išsamesnis literatūros sąrašas >>>>>
Faraonai ir dievai |
apsireiškė Indijoje ir vakaruose pasirodė po Aleksandro Didžiojo žygio.
Vakarinės sienos viduryje yra trigalvio ir keturrankio Apedemako atvaizdas, iš kurio šnervių lenda
gyvybės ženklai. Jo dešinėje stovi karalienė, o kairėje karalius, o juos lydi karalaitis. Viena rankų pora
Apedemakas prilaiko už alkūnių karalių su karaliene, o kitose laiko javų gniūžtės, papuoštas gyvybės
ženklais. Matyt, tai nurodo dievo derlingumo funkciją ir kad Apedemakas, be karo funkcijos, globoja ir
žemdirbystę. Kai kurie tyrinėtojai šiame atvaizde irgi mato Indijos įtaką. Tačiau Nilo slėnyje tuo metu buvo ir
kitų daugiagalvių dievybių. Štai viename 2-3 a. Egipto bareljefų pavaizduotas faraonas, aukojantis Amonui ir
Hatorei, kuri yra trigalvė. Ir šiaip, graikų-romėnų laikotarpiu Egipte buvo paplitę daugiagalviai dievai, pvz.,
garsus 