Haris Alanas Riuzas.
Linksmasis Rodžeris*)

- Tai sąmokslas, - siuto Hasas Makebis.
- Tu perdedi, Zeinas Kirbi bandė jį nuraminti. – Tau didelė garbė. Jie visada stengiasi pasirinkti geriausius ir kas gali paneigti, kad blogai atlikai ankstesnes užduotis.
- Niekai. Tu su jomis būtum susitvarkęs ne blogiau. Visas dalykas tame, kad komisariate manęs nemėgsta. Niekada nemėgo. Jie žino, kad man bjaurus jų pradvisęs biurokratizmas ir keršija, kaip gali.
- Tave tiesiog apsėdo idėja, - Kirbi draugiškai plekštelėjo Makebiui per nugarą, tačiau pagalvojo, kad draugo žodžiuose yra dalis tiesos.

Laiko kontrolės tarnyba tikrai laikė Makebį maištininku. Jo ryškiai geltonas kombinezonas ir rausvi, visada pasišiaušę plaukai sudarė kontrastą griežtiems tarnybos darbuotojų kostiumams ir trumpai kirptiems plaukams. Jei ne puikios tarnybos atžymos, Makebi seniai būtų lėkęs iš LKT.

- Vis tiek tai sąmokslas, - nerimo Makebis, išeidamas iš lifto dešimtame Tarnybos aukšte. – Jie specialiai man parenka tokias užduotis. Ir kodėl aš negaliu nors kartą vykti į praeitį savame kūne?
- Užteks tau pūstis! Esu tikras, kad mūsų operacijoje būsi svarbus.
- Niekai! Man net nepasakė, kur ir kodėl vykstame. Iš pradžių, matai, pasiruošk…

Paspaudę rankas, jie išsiskyrė. Kirbi į dešinę, kostiuminę, o Makebis į dešinę, transplantacijos laboratoriją.

Po pusvalandžio liftu kilo du neįprasti asmenys. Pirmasis, Zeinas Kirbi, išblukusiais rudais bridžais, vos siekusiais blauzdas, stovėjo nerūpestingai atsirėmęs į kabinos sienelę. Jo kūną puošė laisvo kirpimo balti marškiniai, o ant galvos puikavosi raudonas šilkinis raištis. Už plačios juostos buvo įkištas titnaginis pistoletas, o prie kairio šono kabaldavo abordažinis kardas.

Antrasis keleivis, didelė žalia papūga su oranžiniu snapu ir išilgai pabarstytomis geltonomis plunksnelėmis, susigūžęs tupėjo ant skersinio. Kirbi tą paukštį matė pirmąkart, tačiau kažkas jo akyse pasirodė pažįstama, tad nesusilaikė nenusišypsojęs.

- Nė žodžio! – riktelėjo papūga. – Nė garselio! Ir tavo liepoje baigčiau šaipytis.
- Atleisk, Hasai, - Kirbi pabandė nutaisyti rimtą miną.
- Nematau nieko juokinga, - tebesipiktino Hasas. – Įdomu, ar norėtum maitintis vien saulėgrąžomis ir kviečių grūdais?
- Tu teisus. Pamiršau, kad tavo protą įkišo į papūgą, o jo – į tavo kūną.
- Geri mainai! Tikiuosi, kad jam nešaus mintis paskraidyti.

23 aukšte durys atsidarė ir Kirbi išlipo. Papūga nevikriai išskrido ir nutūpė jam ant peties. Priešais atėjo Anžela Divein, irgi Tarnybos agentė. Ji juos pasveikino rankos mostu.

- Sveikas, Zeinai! Kaip reikaliukai, Hasai?
- Matai! Matai! – šūktelėjo Makebis. – Net ji žino, kad mane visada įkiša į žvėrių pavidalą.
- Nurink, - Kirbi pabandė pakeisti temą. – Tiesa sakant, mane stebima biologų pasiekimai. Kaip jiems pavyksta žmogaus smegenis sukišti į tokią mažą galvą?
- Cha! – numykė Anžela atmesdama auksinių plaukų sruogą. – Kertu lažybų, kad ten dar liko nemažai laisvos vietos.
- Gulinčio nemuša, - supyko Hasas, tačiau už jos jau užsitrenkė lifto durys.

Jie įėjo į komandoro Hiusdorfo Šefildo priimamąjį, robotas-sekretorius juos palydėjo į kabinetą.

- A, Kirbi ir Makebis, - atsistojo aukštas, barzdotas, jau pradedantis pilnėti komandoras. Jis palaukė, kol robotas užvers duris. – Manau, jums įdomu, ką parengėme šįkart. Aš…
- Palaukite, - nutraukė jį Hasas nuo porininko peties. – Atspėsiu pats. Siunčiate mus į Holivudą filmuotis filme apie kapitoną Flintą.

Šefildas susiraukė:
- Pasilikite savo pokštus sau, agente Makebi. Tikiuosi, suprantate, kad jums teks atlikti labai atsakingą užduotį. Kaip gerai žinote, senovėje žmonės niekaip negalėjo patikėti, kad gyvūnai gali turėti žmogaus intelektą. Todėl papūgos pavidalu turite tam tikrų pranašumų, leisiančių efektyviau panaudoti jūsų sugebėjimus. Jūsų tarnybos lapelis yra mano žodžių įrodymas. Šįkart, kaip būdavo ir anksčiau, reikalas su kontrabanda laike. Tik šįkart gali įvykti esminiai istoriniai pokyčiai.
- Ir kas tai per kontrabanda?
- Iš JAV armijos saugyklų 1970-aisiais dingo nemažas ginklų ir šaudmenų kiekis. Visa tai mūsų žvalgyba aptiko Naujojo apreiškimo saloje 1715 m.
- Tuo sunku patikėti, - nustebo Kirbi. – Tokią masę perkelti erdvėlaikiu. Negi mūsų detektoriai neaptiko nusikaltėlių laiko mašinos?
- Tame ir dalykas, kad aptiko, - niūriai linktelėjo Šefildas. – Naujausių japoniškų modelių sukeliamos vibracijos minimalios. O mūsų detektoriai ir taip nėra labai jautrūs.
- Tikriausiai, 1715 m. tie ginklai sukėlė furorą, - išbėrė Kerbi. – Kokiai valstybei jie skirti?
- Jie skirti ne valstybei, - atsakė Šefildas. – Kiek suprantam, nusikaltėlis, persiuntęs ginklus į 18 a., ketina jį parduoti piratams už auksinius dublonus ir kitas ispanų galerų, užgrobtų naudojant tuos ginklus, vertybes. Aišku, piratai, gavę ginklus, pasirodžiusius po 200 m., labai pavojingi. Sukūrę savo valstybę jie pakeis jėgų santykį visame pasaulyje. Mūsų kompiuteriai jau išprotėjo, bandydami paskaičiuoti galimas istorines pasekmes.
- Nusikaltėlį žinote? – pasidomėjo Hasas.
- Žinoma, - Šefildas paspaudė nedidelio pultelio ant stalo mygtuką ir neatsisukdamas parodė ranka prezidento portretą, atsiradusį jam už nugaros. – Štai jis, džentelmenai.

Black Hole - potential time machine Zeinas Kirbi išsiplėtė akys.
- Maniau, kad jūs balsavote už jį, - pastebėjo Hasas.

Šefildas staiga pasisuko ir paraudo.
- Po velnių! – sumurmėjo jis, karštligiškai spaudinėdamas mygtukus. – vėl stringa perjungėjas!

Didingas Prezidento atvaizdas išnyko, užleidęs vietą vidutinio amžiaus vyriškiui, nusifotografavusio veidu ir profiliu, apvalainu veidu ir malonia šypsena. Kepurė beveik visai uždengė jo kaktą.

- Jo vardas Rodžeris Ternbaklis, - tęsė Šefildas. – Kalėjime dar nesėdėjo, nors turėjo sąlyčių su įstatymu.

Kirbi pasitaisė raištį:
- Vadinasi, norite, kad užgrobtume ginklus ir pristatytume Ternbaklį čia, kur jis stos prieš teismą už įstatymo apie perkėlimą laike pažeidimą.
- Visiškai taip, - Šefildas perdavė jam sunkoką segtuvą su medžiaga, liečiančia numatytą operaciją, ir paspaudė mygtuką, atidarantį kabineto duris. – Susipažinkite su šiais dokumentais. Po dviejų valandų turite būti transportavimo laboratorijoje.

- Man nepatinka tavo snukis, drauguži, - suurzgė milžiniškas piratas. – Ir tą patį galiu pasakyti apie tą dvokiančią vištą.
- Aš irgi nedžiūgauju dėl jos, - vos spėjo sumurmėti Kirbi, ir tą akimirką piratas suėmė į saują jo marškinius ir prisitraukė arčiau.

Jie materializavosi šurmuliuojančio piratų kaimelio centre, kai Naujojo apreiškimo saloje prasidėjo vakaro sutemos. Iš brezentinių palapinių ir medinių lūšnelių sklido dainos šūksniai.

- Ne kartą buvau sutikęs tokius, kaip jūs! – staugė piratas. – Suknistus aristokratus, manančius, kad pasaulis priklauso jiems ir gali jį stumdyti, kaip nori.

Hasas jau spėjo pasitraukti saugiu atstumu, o Kirbi nusprendė, kad jam jau gana. Jis siektelėjo prie juosmens užkišto titnaginio pistoleto. Tarnybos meistrai įsigudrino, nekeisdami išorinio pavidalo, į vidų įmontuoti paralyžuotoją ir lazerį. Tačiau Kirbi nepavyko pasinaudoti ateities technologijos stebuklais, nes piratas, paleidęs marškinius, sugriebė ateivį už sprando, o kita ranka už bridžų ir, pakėlęs į orą, sviedė prie atdarų tavernos durų.

- Kitą kartą, - pasiekė ių paskos, - žiūrėsi, kur eini!..

Kirbi nuskrido virš trijų stalų, laimei tuščių, ir trenkėsi į jaunutį piratą, einantį su padėklu pilnų bokalų. Taverną užliejo dūžtančių indų ir pasipiktinusių žmonių prie gretimų staliukų garsai. Kol Kirbi atsigaudinėjo, priskrido Hasas ir nutūpė ant kėdės atlošo.

- Puikus reginys Zeinai, - pasimaivė. – Skraidai geriau nei aš.
- Dėkui tau už pagalbą, - atsikirto Kirbi. – Galėjai jam bent įkirsti.
- Tiesą sakant, - atsakė papūga, - pabijojau, kad jis nusuks man galvą.

Tuo metu iš po Kirbi pasigirdo prislopintos dejonės, pasikeitusios rinktiniais prakeiksmais. Iš balso tembro jis suprato, kad apsiriko, palaikęs piratą vyru.

Kirbi atsistojo ir padėjo merginai atsistoti. Prie staliukų sėdintys piratai jau pamiršo apie jo netikėtą pasirodymą ir grįžo prie savo bokalų ir dainų.

- Nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kas įvyko, - sumurmėjo Kirbi.
- Gailiesi? – Mergina nusipurtė dulkes nuo drabužių. – Dar labiau gailėsies, kai paimsiu kardą ir sukaposiu gabalais.
- Radai tikrą perlą, - gargtelėjo Hasas, skrisdamas pro jį link durų.

Merginos akys piktai žybtelėjo:
- Kas tai pasakė?
- Tas žalias plepys, - atsakė Kirbi. – Man tikrai labai gaila, kad viskas buvo taip nesklandžiai.

Tavernos prieblandoje, vyriškais bridžais, su auliniais ir šiurkščiais marškiniais, merginą tikrai galėjai palaikyti vyriškiu. Jos kaštoniniai, trumpai kirpti plaukai puikiai derėjo su didelėmis rudomis akimis. Ji peržvelgė Kirbi nuo galvos iki kojų ir jau ramiau tarė:
- Pažiūrėk, ką pridirbai. Ir ką nunešiu savo draugams?

Kirbi iš kišenės išsitraukė auksinę monetą:
- Tegu jie išgeria į tavo sveikatą.

Paabejojusi, ji pačiupo monetą ir pabandė dantimis. Hasas tuoj pat įskrido į taverną ir nutūpė ant stalo, prie kurio stovėjo mergina. Snape jis atnešė gėlę, kurią padėjo šalia jos rankos.

- Gr-r-r-ožis, - šūktelėjo jis, tarsi būtų tikra papūga. - Gr-r-r-ožis.

Mergina nuraudo, paėmė gėlę ir ją pauostė, o jos veide atsirado kažkas panašaus į šypseną:
- Kaip bebūtų, tavo papūga yra tikras džentelmenas. Ko gero, vis tik neužmušiu tavęs.
- Šaunuolis, Hasai, - sušnabždėjo Kirbi.

Mergina ištiesė ranką ir paglostė papūgą:
- Kažkaip anksčiau tavęs nemačiau.
- Niekada čia nebuvome, - užtikrino ją Kirbi. – Atvykome tik šiandien ir užsukome numalšinti troškulio. Kur tavernos šeimininkas?
- Šeimininkas prieš tave. Taverna tapo mano, kai tėvas susirgo karštlige ir išvyko į kitą pasaulį. O jei jau vaišini mano draugus, kodėl gi tau neišgerti kartus su jais?

Mergina pripylė bokalus iš didelio katilo ir nunešė juos į tolimą kampą, kur buvo jos draugai. Kirbi prisėdo greta:
- Aš Zeinas Kirbi, - prisistatė merginai. – O tu?
- Higins, Sali Higens.
- Mes ją vadinam Sali-auliniuose, - šyptelėjo kairėje sėdintis piratas liesu ilgu veidu. – Dėl jos potraukio madingam apavui.

Sali plykstelėjo:
- Senas ožy, Tomai Ouksai, tu ir dar pletkininkas.

Ouksas nusikvatojo:
- Kokie žodžiai! Kas gali pagalvoti, kad jos tėvas buvo išsilavinęs žmogus ir privertęs ją perskaityti ne vieną dešimtį knygų.

Kirbi nusprendė, kad jam geriau neįsikišti, ir gurkštelėjo piratų gėralo. Jo nuostabai, gėrimas buvo ne tik stiprus, bt ir skanus.
- Kas tai? – paklausė.
- Jūreivių punšas, - atsakė Sali. – Kertu lažybų, kad visoje saloje nerasi geresnio punšo.

Hasas suleido nagus į Kirbi petį.
- Atleisk, - tarė tas ir pakėlė bokalą. – Paragauk ir tu.

Hasas pasėmė pilną snapą, nurijo ir suprato, kad paukščių dangus mažiau įprastas stipriems gėrimams nei žmonių. Jo akys išsprogo, plunksnos pasišiaušė ir kimiu balsu jis sudainavo: "Jo-ho-ho, ir butelį romo!"

- Jis kalba? – paklausė Ouksas.
- Net daugiau, nei norėtųsi, - Kirbi linktelėjo. – Bet pakaks apie jį. Atvykau su reikalu. Ieškau žmogaus vardu Rodžeris Ternbaklis. Ar girdėjote apie jį?
- Gal girdėjome, - atsiliepė Sali-auliniuose, - o gal ir ne.
- Jis tavo draugas? – su įtarimu klaustelėjo Tomas Ouksas.
- Draugas? Vargu, - Kirbi pajuto, kad tas Rodžeris nėra populiarus tarp Sali draugų. – Niekas nebuvau su juo susitikęs. Bet girdėjau, kad kai ką turi parduoti. - Nežinau, ką jis turi, - atsakė Sali. – Jis renka komandą ir į visas puses žarstosi pažadais. Jis čia naujas, kaip ir tu. Gal tu nori plaukti su juo?

Sėdinčiųjų žvilgsniais susmigo į jį.
- Ne, - papurtė galvą. – Tiesą sakant, neturiu nė minties jam padėti. Tačiau turiu savų planų jo atžvilgiu, jei suprantate, apie ką kalbu.
- Viskas aišku. – Tomo Oukso lūpose vėl žaidė šypsena. – Neveltui man iškart patikai. Na, jei nedraugauji su Ternbakliu, tai gal panorėsi padėti mums. Norim pastatyti tą niekšą į vietą, o papildoma galva ir pora rankų mums nepamaišys.

Kirbi susimąstė. Sąjunga su Sali draugais galėjo kiek kaustyti jo veiksmus, tačiau užtikrino puikią priedangą. Jis linktelėjo:
- Gerai. Laikykit, kad su jumis. Ką ruošiatės daryti?
- Sužinojome, kad jie išplaukia rytoj auštant, - pasilenkusi sušnabždėjo Sali.
- Kad pasitikrintumėm vietoje, - pridūrė Tomas Ouksas. – Ir jei laimikis toks didelis, kaip giriasi Ternbaklis, tai gal kai kas klius ir kitiems.
- Tai įdomu, - Kirbi žvilgtelėjo į papūgą. – Ką manai, Hasai?
- Žinoma, įdomu! – linksmai šūktelėjo tasai. – Pakelkim aukščiau tą bokalą.
- Matyt Ternbaklis nesiruošia parduoti tų ginklų, - pastebėjo Kirbi. – jis ruošiasi pats juos panaudoti., - ant peties prisiglaudęs tupėjo Hasas. – Neorganizuoti piratai su ateities ginklais yra viena. Tačiau jei jie turės tokį lyderį kaip Ternbaklis, situacija gerokai apsunks.
- Užsičiaupk, - sušnabždėjo Hasas. – Štai eina ispanų Meino siaubas.

Sali-auliniuose pakeitė vakaro apdarus koviniais: auliniai, juodi, prigludę prie kojų odiniai bridžai ir tos pačios spalvos striukė su auksinėmis sagomis, matyt nuvilkta nuo kokio dabitos, pasipainiojusio jos kelyje. Prie plačios purpurinės juostos kyšojo poros pistoletų rankenos. Galvą dengė gausiai plunksnomis puošta skrybėlė. Kairiame šone kabėjo įspūdingo dydžio abordažinis kardas.

- Gerai, akd pasiruošę, - tarė ji, prieidama prie Kirbi, lydima piratų būrio. – Kadangi esi naujokas, tai įsidėmėk, kad Tomas mūsų bocmanas ir vairininkas, todėl bet koks jo žodis yra įsakymas. Aš laivo kapitonė.

Kirbi tylėdamas linktelėjo. Iš Šefildo perduoto segtuvo medžiagos jis žinojo, kad kapitanus išrinkdavo komanda ir jie realią valdžią turėjo tik persekiojant prekinį laivą ir kovos metu. Trumpai tariant, kapitonas buvo kovos veiksmų žinovas. Jis nustebęs žvilgtelėjo į merginą, praėjusią pro šalį ir įlipusią į valtį.

- Kapitonė?! – burbtelėjo Kirbi.
Tomas Ouksas gūžtelėjo pečiais:
- Tas laiviūkštis, - jis parodė tristiebį burlaivį besisupantį ant bangų už 100 m nuo kranto, - jai vadovaujant nenuplauks ir tuzino pėdų, neužplaukęs ant seklumos, tačiau, kai kyla reikalas su mūšiu, niekas iš mūsų negali jai prilygti. Ir nepatariu, drauguži, keisti nusistovėjusios tvarkos.
- Dėkui, į tai atsižvelgsiu, - linktelėjo Kirbi.

Valtys greitai nuplukdė juos į "Vienaragį", kaip Sali pavadino savo tristiebį burlaivį. Vienas piratų parodė didelį laivą, išplaukiantį iš įlankos:
- Ternbaklio laivas!
- Visi į vietas! – šūktelėjo Tomas Ouksas. – Keliam inkarą ir žiūrim, į kur jie patrauks.

Po dviejų valandų jie aplenkė salą iš šiaurės ir priartėjo prie Floridos, pro kurią ėjo pagrindinis prekybinis kelias į Europą. "Vienaragis" laikėsi pagarbiu atstumu nuo Ternbaklio laivo, tačiau nenuleido žvilgsnio. Ir tada atstumas tarp laivų ėmė tirpti kaip balandžio sniegas.

- Jie nuleido bures, - tarė Tomas Ouksas.

Zeinas Kirbi parodė į laivą, beveik visai paslėptą Ternbaklio laivo:
- Gal juos sudomino būtent tas laivas?
- Laivas? – Sali pakėlė žiūronus. – Taip, matau jį! Ispanų galionas! Jis pats plaukia mums į rankas.
- Ir tikriausiai plukdo gerą laimikį, - pridūrė Tomas Ouksas. – Tačiau Ternbaklis nepavys jo nuleistomis burėmis.

Sali-auliniuose pasisuko į jį:
- Tada mes jį pavysim!
- Puiku, – gargtelėjo Hasas. – Ar taisyklės leidžia mums dalyvauti piratų veiksmuose?
- Greičiausiai taip, - atsakė Kirbi, pažvelgęs į papūgą. – Jei tik nenulemsim mūšio.

"Vienaragis" praplaukė už 100 jardų nuo Ternbaklio laivo. Aukšti bortai neleido pamatyti, ką veikia jo komanda.

- Tomai, prie vėliavos, - įsakė Sali. – Parengti abordažinius kablius.

Kol Tomas Ouksas kėlė juodą vėliavą su balta kaukole ir sukryžiuotais kaulais, šauliai užtaisinėjo "Vienaragio" patrankas. Kirbi nesidžiaugė likimu, kuris laukė ispanų jūreivių, kai juos užgrobs piratai. Tačiau taisyklės draudė Tarnybos agentams keisti įvykių tėkmę. Net tobuliausi kompiuteriai negalėjo paskaičiuoti to ar kito įvykio pasekmių.

Jie plaukė į šiaurės vakarus, greitai susilygino su galionu, kai už nugaros pasigirdo kažkoks tarškantis garsas.
- Kas tai? – paklausė Sali.

Ir tada pasirodė pustuzinis plastikinių skuterių su pakabinamais varikliais. Lengvai aplenkę "Vienaragį", jie nudūmė prie ispanų laivo. Kiekviename skuteryje sėdėjo 4-5 piratai, ginkluoti automatais ir bazukomis.

- O dieve, - atsiduso Kirbi. – Pasirodo, Ternbaklis atitempė į čia ne tik ginklus.

Ali-auliniuose, kaip ir "Vienaragio" įgula, sustingo iš nuostabos. Galiono denyje pasirodė dūmelis ir keli sviediniai pliūkštelėjo į vandenį. Pasigirdo automatų tarškėjimas, bazukos sviedinys nunešė laivo nosį puošusią paauksuotą figūrą, ir netrukus ispanai ėmė mosuoti baltomis vėliavomis. Ternbaklio piratai užsikorė bortu ir užgrobė galioną. Pernelyg lengvai, Sali nuomone.

- Kas čia per kautynės? – piktinosi ji. – Dabar piratu gali tapti kiekvienas kvailys. O ispanai net nepasipriešino.
- Ir teisingai padarė, - už nugaros nuskambėjo vyro balsas. – Tikiuos, paseksite jų pavyzdžiu.

Kaip vienas asmuo, "Vienaragio" piratai atsisuko į balsą. Denyje stovėjo penkiese, visi, išskyrus vieną, ginkluoti automatais. Beginklis vyras šypsojosi.

- Kaip drįsote pakilti į denį be mano leidimo? – siuto Sali-auliniuose.

Atsitokėję nuo netikėtumo, jie žengė link negausių svečių. Kitą akimirką automato serija prasiuvo denį prieš jų kojas.

- O dabar meskite ginklus, - šypsena nepaliko Ternbaklio veido. – Mums nėra reikalo lieti kraują… kol kas. Nesiruošiame linksminti jus kaip svečiai, tačiau, manau, rasime jums užsiėmimą.

- Į gerą reikalą įklimpome, - liūdnai tarstelėjo Kirbi, surakintomis kojomis ir rankomis.
- Gėda, - sutiko Tomas Ouksas, sėdintis gretai tokioje pat padėtyje.

Juos paliko ant kranto nedidelėje salikėje. Atėjo naktis, už 100 m fakelų šviesoje nugalėtojai laistė pergalę romu, rastu ispanų laivo triumuose. Kaip bebūtų keista, ten nebuvo nei aukso, nei brangenybių, - ir piratai leido ispanams plaukti toliau. "Vienaragio" ginklus sumetė į tinklą, paliktą prie pat vandens. Ten atsidūrė ir titnaginis Kirbi pistoletas su paralyžuotoju bei lazeriu.

Rodžeris Ternbaklis priėjo prie jų, lydimas 5-6 piratų.
- Noriu suteikti jums galimybę praturtėti, - jis vėl šyptelėjo. – Tapti tikrais turčiais.
- Mes klausom, - burbtelėjo Tomas Ouksas. – Tuo labiau, kad neturim kito pasirinkimo.
- Viskas labai paprasta, - Ternbaklis pasilenkė prie belaisvių. – Šiandien, kaip matėte, mes atlikome praktinį mūsų naujo ginklo išbandymą.
- Geras patikrinimas! – prunkštelėjo Ouksas. – Jūs paleidote ispanus.
- Kam reikalinga ta skylėta gelda? – Ternbaklis niekinamai mostelėjo ranka. – Tas laivas yra niekis, lyginant su tuo, kas laukia po kelių dienų. Aš kalbu apie sidabrinį ispanų laivyną.

Belaisviai nepatikliai susižvalgė. Ternbaklio veidą nušvietė pasitenkinimo šypsena:
- Taip, sidabrinis laivynas. Iš Amerikos į Europą vežantis auksą ir sidabrą.
- Ir be aukso tuose laivuose pakankamai patrankų, - paprieštaravo Tomas Ouksas. – Reikia būti bepročiu, kad drįstum juos pulti.
- Įprastiniais ginklais, taip. Tačiau kitaip su mūsų turimais. Galiu išsiversti su savais žmonėmis, tačiau būtų gerai, jei jūs prisijungtumėte. Žinoma, kapitonu liksiu aš.
- Mmm-mmm-mmmf!!! – nors kamšalas neleido Sali kalbėti, jos žvilgsnis galėjo išlydyti akmenį.
- Ji sako, kad pagalvos apie tavo pasiūlymą, - jos žodžius išvertė nuovokus Tomas Ouksas.
- Na ir puiku. Ryte praneite savo sprendimą. Kas norės, plauks su mumis. Kitiems… - jis vyptelėjo. – teks pabūti saliūkštėje nežinomam laikui. O dabar leiskite palinkėti labos nakties.

Kai tik Ternbaklis nutolo saugiu atstumu, nuo palmės viršūnės pakilo Hasas ir nutūpė ant Kirbi peties:
- Labas, Zeinai. Mėgaujiesi gyvenimu?
- Tau manoje vietoje, - suburbėjo tasai.
- Manai, kad Linksmasis Rodžeris*) jus išlaisvins?
- Žinoma, - atsakė Kirbi. – Ir priims į tarnybą. Kad padėtume užgrobti ispanų turtus. O tada… Aš abejoju, kad net jo žmonės gaus nors vieną dubloną. Tačiau, kaip bebūtų, Sali jis neįkalbės. Tikras, kad ji nepaklus Ternbakliui. Net jei jai teks likti šioje salelėje.
- Tai jau tikrai, - atsiduso Hasas. – Vadinasi, neturim gaišti nė minutės, - jis pažvelgė į Zeino apkaustus. – Spėju, kad norėtum išsivaduoti iš šių žvangaliukų?
- Dar kaip! Ar sugebėsi nudaužti spyną?
- Gaila, bet neturiu rankų. O gal tau tiks raktas?
- Turi jį?
- Pabandysiu jį gauti, - atsakė Hasas. – Toli neik, aš greit grįšiu.

Spynos raktas kabojo ant vinies, įkalto į Rodžerio Ternbaklio brezentinės pavėsinės stovą. Hasas nutūpė į greta augusį gražų krūmą ir apsidairė. Niekas nekreipė dėmesio į vienišą papūgą. Pats Ternbaklis jau pradėjo knarkti. Tada apsivertė ant nugaros, įkišo ranką į kišenę, išsitraukė portatyvinę laiko mašiną, kurios aštrūs kampai trukdė miegoti, pasidėjo greta savęs ir vėl apsivertė ant šono.

- Šefildas buvo teisus, - sumurmėjo papūga. – tai japoniškas modelis.

Hasas nudžiovė raktą nuo vinies ir atskrido pas Zeiną Kirbi ir kitus belaisvius.

- Kiek tavęs reikia laukti, - nepatenkintas sumurmėjo Kirbi.

Hasas nutūpė ant smėlio, paėmė raktą snapu, įstatė į spyną ir pasuko:
- Mane užlaikė. Ką ruošies daryti.
- Iš pradžių, - Kirbi išlaisvino kojas, - norius susirasti savo pistoletą. Ar ten daug sargybinių?
- Vienas ar du. Ir jie nelabai atidūs, - Hasas pasikasė galvą dešine koja. – Pakeliui galėtum prigriebti ir Ternbaklio laiko mašiną. Ji guli jo palapinėje, greta jo.
- Būtinai paimsiu. Aš nenoriu, kad jis paspruktų nuo mūsų į kitą šimtmetį. O tu kol kas išlaisvink Sali ir kitus. Ir tegu jie per daug netriukšmauja, kol manęs nebus.

Kirbi dingo tamsoje, o Hasas priskrido prie Sali. Ta šoktelėjo iš netikėtumo. Hasas išlaisvino jos kojas ir nutūpė ant kelio ir tarė:
- O dabar klausykis įdėmiai.
- Mmm? – sumykė ji iš nuostabos išplėstomis akimis.
- Neturim teisės pasakyti, kas mes, - tęsė Hasas, - tačiau kartais tenka sulaužyti taisykles. Aš netikra papūga. Gyvenime gerokai aukštesnis ir simpatiškas.

Hasas atrakino rankų apkaustus. Sali juos nusimetė ir iš burnos išsitraukė kamšalą. Ji murmėjo:
- Tačiau kas?… Bet kaip?.. Kodėl?…
- Klausyk, neturiu laiko atsakinėti į neišsakytus klausimus. Zeinas Kirbi turi planą ir turime jam padėti. Nenorime, kad Ternbaklis piratautų kitaip. Šiandien matei, kuo tai gali virsti. Spėju, nelabai patiko?
- Žinoma, ne, - purkštelėjo Sali-auliniuose.

Zeinas Kirbi atsargiai prisliūkino prie kranto. Hasas buvo teisus. Sargybinių buvo nedaug, o dauguma piratų buvo giliai įmigę. Iš krūvos išsitraukęs savo pistoletą, Zeinas su palengvėjimu įsitikino, kas jis tvarkingas.

- Ei drauguži, - pasigirdo virš galvos kažkieno gergždžiantis balsas.

Zeinas pašoko ir apsidairė. Prie jo ėjo aukštas raumeningas piratas:
- Ginklus dalinsimės rytoj… Ei, o kodėl tu nesu… - pasigirdo pratisas zvimbiantis garsas ir piratas sustingo praverta burna.
- Matai, drauguži, paralyžuotojas veikia tarsi laikrodis, - patenkintas nusišypsojo Zeinas.

Apsidairęs, jis pastebėjo antrą sargybinį, stovintį po kokoso palme. Zeinas trakštelėjo perjungiklį, prisitaikė ir paspaudė gaiduką. Lazerio spindulys tarsi skustuvas nurėžė palmės viršūnę kartus su riešutais. Vienas jų taukštelėjo piratui į pakaušį ir tas išsitiesė kaip ilgas.

- Ir lazeris, - Kirbi pačiupo sustingusio pirato automatą ir pasuko prie Ternbaklio, taikiai pučiančio į ūsą, palapinės. Jis paėmė laiko mašiną ir įsikišo į kišenę.

Dabar reikėjo surinkti automatinius ginklus ir juos saugiai paslėpti. Kirbi nenorėjo,kad jie atitektų Sali ir jos draugams. Jis nusprendė nuplukdyti ginklus į Ternbaklio laivą. Tuo labiau, kad ten buvo likę daugiau ginklų.

- Man karštinė, - sumurmėjo Sali. – Tėčiui irgi visada atrodė, kad girdi, kaip kalbasi žuvėdros.

Tupėdamas jai ant peties, Hasas papurtė galvą:
- Nesijaudink, Sali, tu visiškai sveika. Ir neišprotėjai…
- Galbūt, - ji susiraukė. – Kada gi grįš Zeinas? Man nusibodo laukti.
- Nusibodo? – perklausė Hasas. – O kaip tu prabiltum patekusi į papūgos kailį.

Prie jų prišliaužė Tomas Ouksas:
- Pas mus kažkas ateina.

Kažkoks žmogus tempė tinklą su ginklais. Tai buvo Kirbi.
- Hasai? – pašaukė jis, sustojęs už tuzino jardų, nematydamas piratų, išsislapsčiusių krūmuose. – Sali?
- Pagaliau, - Sali-auliniuose išsitiesė ir pribėgo prie Kerbi. – Kur mano pistoletai ir kardas?
- Ten, - jis parodė į tinklą.

Piratai greitai išgraibstė ginklus.
- Ką veikia Ternbaklio vyrai?
- Dauguma miega. – Kirbi žvilgtelėjo į Hasą. – Nuplukdžiau automatus į laivą. Kai tik ten nugabensime Ternbaklį, iškart vyksim namo. Pasirodo, ne viskas taip sudėtinga…
- Užsičiaupk, - pertraukė Hasas. – Kai tik ištari tuos žodžius, iškart prasideda ne…
Pykšt! - … malonumai. - Velniai rautų! – nusikeikė Kirbi, supratęs, kad antrasis sargybinis atsigavo po riešuto smūgio. – man reikėjo jį suparalyžuoti.
- Būk tikras, tas šūvis visus išbudino! – šūktelėjo Sali-auliniuose, išsitraukdama kardą. – O Ternbaklio žmonės, girti ar blaivūs, visada pasirengę kovai. Ką gi, duosim jiems pipirų.
- Tu gera mergaitė, Sali, - tarė Hasas, pakildamas nuo jos peties, - tačiau, bijau. Tavo pasiūlytas pasilinksminimas kenkia mano sveikatai.

Daužėsi kardai, pykšėjo pistoletai, tylą pakeitė garsūs riksmai. Zeinas Kirbi puolė pas Ternbaklį, bandantį išlįsti iš palapinės. Jis vos išsisuko mesto butelio ir tą pat akimirką išvydo piratą, iš dešimties jardų besitaikantį pistoletu į Sali nugarą. Kitą akimirką jis jau šoko ant merginos, ją pargriaudamas. Nuskardėjo šūvis ir kulka susmigo į palmės kamieną, prazvimbusi pro pat Zeino ausį.

Ternbaklis su keturiais piratais bėgo prie valties.
- Visi ginklai laive! – sušuko Kirbi. – jei jie ten pateks, nepajėgsim sučiupti Ternbaklio. Bėgam!

Kai jie pasiekė krantą, valtis jau buvo nuplaukusi apie 40 m. Sali įšoko į valtį, Kirbi ją nustūmė į vandenį ir čiupo irklus. Hasas nutūpė priekyje.
- Irk sparčiau, Zeinai! – šaukė jis. – Jie tolsta.

Laikas bėgo, tačiau atstumas tarp valčių lėtėjo per lėtai.
- Jie atplauks pirmi! – Sali kumščiu trinktelėjo per suolą.
- Tai jau tikrai, - atsiduso Hasas, mums neužteks laiko juos pavyti.
- Laiko, kaip iškart nesusipratau! – Kirbi paleido irklus.
- Ar išprotėjai? – sušuko Sali. – Irkluok!
- O kam? – Kerbi iš kišenės išsitraukė poratyvinę laiko mašiną. – Jie nuplauks iki laivo pirmi. Tačiau laiko ten jau nebus.
- Neišdegs, Zeinai, - paprieštaravo Hasas. – Šiam daikteliui neužteks galingumo, kad laike perkeltų visą laivą. Tai tau ne dešimtis automatų.
- Aš išjungsiu saugiklius, - Kirbi paspaudė tris mygtukus, sujungęs akumuliatorius į vieną grandinę. – Kaip bebūtų, verta pabandyti. Tačiau pirmiausiai ją reikia nugabenti į laivą. Tikiuosi, sugebėsi skristi su ja, Hasai?
- Pabandysiu.

Kirbi ciferblate nustatė atvykimo laiką ir pasuko svirtelė šone:
- Turi 30 sek. nuskristi iki laivo ir pasitraukti saugiu atstumu. Varyk!

Hasas suspaudė laiko mašiną kojomis ir sumosavo sparnais.
- Greičiau, Hasai, greičiau! – šaukė Kirbi.

Sali sėdėjo priekyje, nieko nesuprasdama linguodama galva:
- Niekaip nesuprantu, ką jie sumąstė!

Ternbaklis vos neišvirto iš valties, pamatęs, ką neša papūga. Jis ragino piratus:
- Greičiau, greičiau!

Hasas su kiekvienu metru leidosi vis žemiau. Sunki našta tempė jį prie vandens. Jis skaičiavo:
- … 19 …20… 21…

Sukaupęs paskutines jėgas, jis perskrido bortą ir, numetęs laiko mašiną ant denio, karštligiškai sumosavo sparnais, stengdamasis nutolti nuo laivo. Po kelių sekundžių laivą apėmė ryškus žybsnis. Kitą akimirką jis išnyko. Ternbaklio piratai iš baimės šoko į vandenį ir nuplaukė į krantą. Pats Ternbaklis sėdėjo valtyje rankomis susiėmęs galvą.

Kirbi ir Sali šokčiojo iš džiaugsmo, kai Hasas nutūpė ant suoliuko:
- Hasai, tu šaunuolis! – šūktelėjo Kirbi.
- Taip, jums pasisekė, - atsakė tas, atgaudamas kvapą. – Tačiau kur papuls laivas? Kertu derybų, kad po tokio fejerverko jis negrįš į mūsų laiką…

Po pusvalandžio Ternbaklis sėdėjo surakintas, laukdamas išsiuntimo į ateitį, o jo piratai smalsiai žvalgėsi į Sali piratus. Pati Sali, iš nuostabos išsižiojusi, žiūrėjo, kaip Kirbi nusuko kulną ir nedideliame įmontuoto siųstuvo-imtuvo ekrane pasirodė barzdotas komandoro Šefildo veidas. Kirbi trumpai nusakė padėtį.

- Gerai, - linktelėjo komandoras, - pabandysime rasti laivą su mūsų detektoriais ir… - jis susiraukęs nutilo, pamatęs per Zeino petį žvilgčiojančią Sali. – Agente Kirbi, argi nežinai, kad neturi teisės naudotis specialia įranga praeities žmonių akivaizdoje?
- Aaa, tu apie ją, - Kirbi šyptelėjo. – Atleisk, komandore, tačiau esu tikras, kad ji viską laikys paslaptyje. Vis tik, aš jai išgelbėjau gyvybę…
- Apie ką jis? – paklausė Sali.
- Deja, jis teisus, - atsiduso Kirbi. – Gelbėdamas tave, aš pažeidžiau Tarnybos statutą. Savo laike privalai mirti. Vadinasi… lieka viena…

Zeinas Kirbi ir Sali vaikščiojo 10 a. hole. Pagaliau atsidarė transplantacijos laboratorijos durys ir tarpdury pasirodė Hasas Makebis, šįkart savame kūne.
- O dieve, kaip gera vėl pasijusti žmogumi! – šūktelėjo jis.
- Tai velnio magija! – atatupsta atsitraukė Sali-auliniuose.

Pasigirdo melodingas skambutis ir iš lifto kabinos išėjo komandoras Šefildas:
- A, agentai Kirbi ir Makebis – džiugu jus matyti. O tai… spėju … panelė-auliniuose/ Arba mis Higins?
- Mis Higins, - susigūžė Sali.
- Suprantu, kad priėmiau netikėtą sprendimą, - įsiterpė Kirbi. – Bet, kai ji formaliai liovėsi egzistuoti savo laike, man neliko nieko kita, kaip perkelti ją į mūsų.
- Pernelyg nestandartinis sprendimas, - pataisė jį komandoras, tačiau o rūstų žvilgsnį greitai pakeitė šypsena. – Tačiau, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, galiu tik pagirti jūsų veiksmus.
- O kur Ternbaklio laivas? – paklausė Hasas. _ Ar jį radote?
- Taip ir … ne. Žinom, kur jis, tačiau negalim prieiti prie jo krovinio.
- Kaip taip?
- Ternbaklio laiko mašina neatlaikė apkrovos ir nesugebėjo perkelti laivo į vieną nustatytą tašką. Tad jis tapo išskaidytas laike. Kaip sakoma, jis praeityje, dabartyje ir ateityje, tačiau negali materializuotis realiame pasaulyje.
- Tai yra, laiko mašina jį pavertė laiko bomba, sudraskiusia laivą į tūkstančius gabalėlių? – perklausė Hasas.
- Būtent taip, - linktelėjo Šefildas. – Na, daugiau jūsų neužlaikysiu. Už sėkmingai atliktą užduotį apdovanojami atostogomis. O tau, agente Makebi, - komandoras nepatenkintas peržvelgė ryškiai geltoną kombinezoną ir pasišiaušusius Haso plaukus, - patarčiau rengtis kukliau ir nors kartais užsukti į kirpyklą.


*)   Linksmasis Rodžeris

Tai juoda piratų vėliava su pavaizduota žmogaus kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Piratai ją naudojo 17-18 a. Vienu pirmųjų piratų, naudojęs panašią į „Linksmąjį Rodžerį“ vėliavą buvo Emanuelis Vainas. Flag Jolly Roger Joje dar buvo ir smėlio laikrodis, kuris reiškė „jūsų laikas baigiasi“.

Pagal vieną versiją, „Linksmasis Rodžeris“ kilo iš prancūzų „Joyeux Rouge“ (sodriai raudonas). Tai buvo kruvinai raudonos spalvos [sukilimo] vėliava. Kaperiai ir korsarai, privalėję iškelti valstybines vėliavas, atakos metu naudojo juodą vėliavą, reiškusią ultimatumo pasiūlymą. Jei priešas nepasiduodavo, korsarai keldavo raudoną vėliavą. Vėliau anglai „Rouge“ transformavo į „Roger“, o „Joyeux“ į „Jolly“, t.y. „Linksmą“.

Įtikinama ir kita aiškinimo versija. Maro, choleros ar kitos epidemijos metu, maišto atveju, laivuose iškeldavo specialią vėliavą – dvi baltas juostas juodame fone. Tai buvo ženklas nesiartinti kitiems laivams, o jį neretai panaudodavo piratai, kad išvengtų galingų karo laivų užpuolimo. Su laiku dvi juostos transformavosi į sukryžiuotus kaulus.

Trečia versija susijusi su tamilų piratais Indijos ir Ramiajame vandenyne, save vadinusiais „Ali radža“ (jūrų valdovai). Tai skambesiu irgi panašu į anglų „Jolly Roger“.

Ketvirta versija, kad tai kilo iš „Old Roger“, vienu iš velnio pavadinimų. Su laiku „Old“ (senas) galėjo virsti į „Jolly“.

Pagal penktą versiją – kilo nuo karaliaus Rožero II Siciliečio (1095-1154) vardo, pagarsėjusio daugybe pergalių sausumoje ir jūroje. Jo vėliava buvo du sukryžiuoti kaulai raudoname fone.

Papildomi skaitiniai:  
Fantastikos skyrius
Julija Zonis. Megido
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Tikras vyriškumas
Civilizacijos kaina
Janušas A. Zaidelis. Riba
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
Sergejus Breinas. Atpildo mašina
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Elena Pervušina. Panoptikonas
Natalija Lebedeva. Sena ferma
M. Jako. Protingumo testas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Lino Aldani. Onirofilmas
Andrejus Anisimovas. Arka
K. L. Maknamara. Kalnietis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė