Kai artėja 2000 - ieji ir artinasi Paėmimas, ši nepaprasta žinia yra skiriama tiems, kurie bus…
Apie Paėmimą ir paskutines dienas taip pat paskaitykite:
Tim Lahaye, J.B.Jenkins. "Palikti"
Peter ir Patti Lalonde. "Laiškas paliktiems"
Atsakymai: Bažnyčios paėmimas
Papildomų atsakymų puslapis

Iš knygos "Negandų pajėgos"
Tim Lahaye, J.B.Jenkins
Kita tų autorių knyga: "Palikti"

   

Prologas
Tai, kas vyko anksčiau…

Didžiulis, kataklizmui prilygstąs įvykis sukrėtė pasaulį. Vienu akimirksniu dingo milijonai žmonių. Jie paprasčiausiai išnyko palikdami viską, kas materialu: drabužius, akinius, kontaktinius lęšius, perukus, klausos aparatus, protezus, papuošalus, batus, netgi dantų plombas.

Išnyko milijonai. Bet daugybė kitų liko gyventi toliau. Didžiąją jų dalį sudarė suaugusieji, tarp kurių buvo tik keletas paauglių ir nė vieno vaiko. Pradingo visi kūdikiai, netgi negimę, o kai kurie gimdymo metu.

Pasaulyje kilo chaosas. Dužo lėktuvai, traukiniai, autobusai ir automobiliai, skendo laivai, degė namai, žudėsi sielvarto apimti išlikusieji. Pradingus daugeliui aptarnaujančio personalo darbuotojų, buvo visai paralyžiuotas transporto ir ryšių priemonių darbas.

Vieni kalbėjo, kad pasaulį užpuolė ateiviai iš kosmoso. Kiti sakė, jog tai – priešo atakos pasekmė. Tačiau daugybė žmonių dingo kiekvienoje pasaulio šalyje.

Oro linijų kapitonas Reifordas Stylas ir jo dvidešimtmetė dukra Chlojė išliko. Reifordo žmona su jų dvylikamečiu sūnumi išnyko. Kapitonas, šio masinio išnykimo metu pilotuodamas „Boeing 747" skrydyje į Londoną, savo vyriausiajai skrydžių instruktorei Hetei Diuram pasakė nežinąs, kas atsitiko. Siaubingiausia tai, jog Reifordas viską suprato. Žmona buvo jį perspėjusi apie šį įvykį. Kristus buvo atėjęs išsivesti savųjų, o kiti, tarp jų ir Reifordas su Chloje, tapo palikti.

Tim Lahaye, J.B.Jenkins. Negandų pajėgos

Reifordas suvokė šią tiesą ir buvo įsitikinęs, kad kito šanso jiedu su dukra nepraleis. Jis jautėsi kaltas dėl Chlojės skepticizmo ir jos tikėjimo tik tuo, ką galima matyti ir paliesti. Reifordo ieškojimai atvedė jį į buvusią žmonos bažnyčią, kur dar liko saujelė žmonių, tarp jų ir vienas iš pamokslininkų grupės.

Misijų pastorius Briusas Barnsas prarado savo šeimą ir, kaip ir kiti išlikusieji, staiga suprato, kad silpnas jo tikėjimas neišlaikė pačią kritiškiausią gyvenimo akimirką. Staiga jis tapo labiausiai įsitikinusiu skeptiku žemėje – entuziastingu, nepripažįstančiu kompromisų evangelistu.

Dvasiškai globojami Briuso ir sukrėsti ankstesnio pastoriaus paliktos vaizdajuostės įrašo, iš pradžių Reifordas, o po jo ir Chlojė įtikėjo Kristų. Kartu su savo naujuoju pastoriumi jie sutelkė pagrindinę "Negandų pajėgų" grupę, skirtą kovai su šėtono jėgomis Biblijoje išpranašautu Suspaudimų laikotarpiu.

Tuo tarpu Kameronas Viljamsas, prestižinio savaitraščio „Global Weekly" žurnalistas, dėl savo atkaklumo ir užsispyrimo draugų pramintas „Baku", visa galva pasinėrė į ieškojimus. Bakas buvo Reifordo Stylo lėktuve, kai įvyko Paėmimas, ir jam teko užduotis aprašyti pasaulinio masto išnykimus. Žurnalisto darbas suvedė jį su viena iš galingiausių ir charizmatinių kada nors buvusių asmenybių, paslaptinguoju rumunų lyderiu Nikolajumi Karpatijumi. Praėjus vos porai savaičių po išnykimų, Karpatijus iškilo tarptautinėje arenoje kaip Jungtinių Tautų vadovas, žadantis suvienyti nuniokotą pasaulį į vieną taikų kaimelį.

Bakas supažindino skrydžių instruktorę Hetę Diuram su Karpatijumi, o šis nedelsdamas paskyrė ją savo asmenine padėjėja. Reifordo, Chlojės ir Briuso dėka įtikėjęs Bakas jautėsi esąs atsakingas dėl Hetės likimo ir karštligiškai stengėsi atskirti ją nuo Karpatijaus.

Pažemintas pareigose, žurnalistas persikėlė iš Niujorko į Čikagą, kur prisidėjo prie Reifordo, Chlojės ir Briuso kaip ketvirtas "Negandų pajėgų" narys. Šis ketvertas nusprendė drauge kovoti prieš vis didėjantį blogį ir niekada nepasiduoti. Atstovaudami milijonams, praleidusiems galimybę sutikti Kristų Bažnyčios Paėmimo metu, jie buvo nusprendę tvirtai laikytis savo naujai atrasto tikėjimo, kad ir kas lauktų ateityje.

Bakas Viljamsas pats matė velnišką žudančią Nikolajaus Karpatijaus jėgą, o Briusas Barnsas iš Rašto studijų žinojo, kokios tamsios dienos artėja. Greičiausiai tik vienas iš keturių "Negandų pajėgų" narių išgyvens per ateinančius septynerius metus.

Vienintelis Briusas aiškiai suvokė ateinantį siaubą. Jei kiti tai būtų žinoję, jie nebūtų taip drąsiai žvelgę į ateitį.

Vienas

Reifordas Stylas nutarė pailsėti. Jis nusiėmė ausines ir kelioniniame krepšyje susirado žmonos Bibliją, vis neatsistebėdamas, kaip greitai pasikeitė jo gyvenimas. Kiek daug panašių valandų praleido vartydamas beverčius žurnalus ir laikraščius, kuriuose nebuvo nieko įdomaus. Po viso to, kas įvyko, jį tedomino ši viena knyga. Skrendant iš Baltimorės „Boeing 747" valdė autopilotas, Čikagos O'Hare oro uoste jis turėjo leistis tik penktadienio popietę, bet naujas Reifordo pirmasis pilotas Nikas sėdėjo žvelgdamas į priekį, lyg jis valdytų lėktuvą. „Nenori nė žodeliu persimesti, – pagalvojo Reifordas. – Tarsi žinotų, ką noriu pasakyti, ir jau iš anksto pasiruošė užčiaupti man burną".

– Ar nieko prieš, jei valandėlę paskaitysiu? – mandagiai paklausė.
Jaunuolis atsisuko ir nusiėmė kairę ausinę.
– Pakartokite?
Reifordas pakartojo klausimą, rodydamas į Bibliją.
– Jei tik neversi manęs klausyti…
– Viską supratau, Nikai. Žinai, kad man nerūpi, ką tu apie mane galvoji, ar ne taip?
– Sere?

Reifordas palinko arčiau ir garsiai tarė:
– Tavo nuomonė apie mane būtų buvusi man svarbi prieš keletą savaičių. Bet dabar…
– Taip, žinoma. Aš suprantu, Stylai. Tu ir daugelis panašių į tave mano, kad tai buvo Jėzus. Man neįrodysi. Gali toliau apgaudinėti save, bet mane palik ramybėje.

Reifordas suraukė antakius ir trūktelėjo pečiais.
– Tu negerbtum manęs, jei nebūčiau pabandęs.
– Nebūk per daug tuo tikras.

Kai Reifordas vėl ėmėsi Biblijos, jo dėmesį patraukė „Chicago Tribune", kyšantis iš kelioninio krepšio.

„Tribune", kaip ir kiekvienas kitas pasaulio dienraštis, pirmajame puslapyje buvo išspausdinęs straipsnį su tokia antrašte: „Per privatų susitikimą Jungtinių Tautų organizacijoje, prieš pat Nikolajaus Karpatijaus spaudos konferenciją, įvykdyta siaubinga žmogžudystė – savižudybė".

„Naujasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Nikolajus Karpatijus buvo ką tik pristatęs 10 naujų išplėstos Saugumo Tarybos narių ir, atrodo, suklydo paskirdamas du žmones į tą pačią, Didžiųjų Britanijos Valstijų ambasadoriaus, vietą.

Remiantis liudytojų pasakojimu, milijardierius Džonatanas Stoungalas, Karpatijaus draugas ir finansinis rėmėjas, staiga užpuolė apsaugos darbuotoją, atėmė iš jo ginklą ir šovė sau į galvą. Kiaurai praėjusi kulka kliudė ir užmušė vieną iš naujųjų Britanijos ambasadorių.

Tą dieną Jungtinės Tautos buvo uždarytos, o Karpatijus – prislėgtas dėl tragiškos jo dviejų gerų draugų ir patikimų pagalbininkų netekties".

Keista, bet Reifordas Stylas buvo vienas iš keturių žmonių pasaulyje, žinojusių tiesą apie Nikolajų Karpatijų: kad jis yra melagis, hipnotizuojantis "smegenų plovėjas", pats Antikristas. Kiti gal ir numanė, jog Karpatijus nėra tas, kuo dedasi esąs, bet tik Reifordas, jo dukra, pastorius ir jų naujasis draugas, žurnalistas Bakas Viljamsas, buvo tvirtai tuo įsitikinę.

Bakas buvo vienas iš septyniolikos dalyvavusių tame susitikime Jungtinių Tautų salėje. Ir jis matė visai kitą įvykį: ne žmogžudystę – savižudybę, bet dvigubą žmogžudystę. Pats Karpatijus, anot Bako, paėmė apsaugos darbuotojo ginklą, parklupdė savo seną draugą Džonataną Stoungalą, o tada vienu šūviu nušovė jį ir Britų ambasadorių.

Kol liudytojai sėdėjo apimti siaubo, Karpatijus tyliai įteigė, ką jiems teko matyti – tą pačią istoriją, kurią aprašė laikraščiai. Visi liudytojai tai patvirtino. Labiausiai stulbino, kad jie patys tuo tikėjo. Net Stivenas Plankas, buvęs Bako bosas, dabar Karpatijaus atstovas spaudai, ir Hetė Diuram, Reifordo skrydžių instruktorė, vėliau tapusi asmenine Karpatijaus padėjėja. Visi, išskyrus Baką Viljamsą, žodis žodin kartojo tą pačią istoriją.

Reifordas abejojo Bako versija, prieš dvi dienas išgirsta Briuso Barnso kontoroje.

– Ar tu vienintelis iš buvusių toje salėje matei viską kitaip? – kamantinėjo jis žurnalistą.

– Kapitone Stylai, – tarė Bakas, – mes visi matėme vienodai. Bet tada Karpatijus šaltakraujiškai visiems įteigė savąjį įvykio variantą, ir staiga kiekvienas, išskyrus mane, priėmė tai kaip tiesą. Norėčiau sužinoti, kaip jis paaiškintų tą faktą, kad nužudyto žmogaus įpėdinis buvo prisiekęs dar prieš žmogžudystę. Bet dabar nėra jokių įrodymų, jog aš ten buvau. Atrodo, lyg Karpatijus ištrynė mane iš visų susitikimo dalyvių atminties. Žmonės, kuriuos pažįstu, dabar gali prisiekti, kad manęs ten netgi nebuvo, ir jie nejuokauja.

Chlojė ir Briusas Barnsas susižvalgė ir vėl sužiuro į Baką. Jis tapo tikinčiuoju prieš pat šį susitikimą Jungtinėse Tautose.
– Esu visiškai įsitikinęs, jei būčiau įėjęs į tą salę be Dievo, – tarė Bakas, – būčiau taip pat perprogramuotas kaip ir visi kiti.
– Bet dabar, jei jūs tiesiog pasakytumėte pasauliui tiesą…

– Pone, mane išsiuntė į Čikagą, nes šefas įsitikinęs, kad aš pražiopsojau tą susitikimą. Stivas Plankas klausė, kodėl nepriėmiau jo kvietimo. Dar nekalbėjau su Hete, bet jūs jau žinote, — ir ji neprisimins, jog aš ten buvau.

– Įdomiausia, – tarė Briusas Barnsas, – ką apie visa tai galvoja Karpatijus. Ar jis mano ištrynęs visą tiesą iš tavo atminties? Jei suprastų, kad žinai, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tai tau grėstų mirtinas pavojus.

Perskaitęs šią keistą istoriją laikraštyje, Reifordas pastebėjo, kaip Nikas išjungė autopilotą.

– Pradedame leistis, – tarė Nikas. – Ar nori perimti valdymą?
– Žinoma, – atsakė Reifordas.

Pirmasis pilotas ir pats lengvai galėjo nutupdyti lėktuvą, tačiau Reifordas buvo pareigingas lakūnas. Jis – kapitonas, taigi ir yra atsakingas už savo keleivius. Netgi jei lėktuvą nutupdytų autopilotas, jis vis tiek jaudintųsi tuo metu. Buvo dalykų, kurie priminė jam neseniai vykusį gyvenimą, tarp jų ir „747" nusileidimas.

Bakas Viljamsas visą dieną sugaišo pirkdamas automobilį – gyvenant Manhetene šios prabangos jam nereikėjo – ir ieškodamas buto. Rado tiesiog nuostabų pusiaukelėje tarp „Global Weekly" Čikagos biuro raštinės ir „Naujosios vilties" bažnyčios Mount prospekte. Stengėsi save įtikinti, kad tai dėl bažnyčios įsikūrė vakarinėje miesto dalyje, o ne dėl Reifordo Stylo dukros Chlojės. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė ir, nepaisant savo žavėjimosi žurnalistu, žiūrėjo į jį kaip į vyresnį mokytoją.

Bakas nusprendė nevykti į raštinę. Ten jo niekas nelaukė iki pirmadienio, o ir pats nenorėjo susitikti Vernos Zy. Kai Kameronui buvo pavesta surasti žmogų į veteranės Liusindos Vašington, dingusios Čikagos biuro vadovės, vietą, tuomet jis karingai nusiteikusiai Vernai pasakė, kad ši turės nemalonumų savavališkai užimdama savo buvusios viršininkės kabinetą. Dabar gi Bakas buvo pažemintas pareigose, o Verna paaukštinta. Staiga ji tapo jo viršininke.

Kadangi nenorėjo visą savaitgalį praleisti bijodamas artėjančio susitikimo, tai nuvyko į raštinę prieš pat uždarymą. Ar Verna privers jį sumokėti už tuos šlovės metus, kai buvo prizus laimintis žurnalistas, rašantis pagrindinius žurnalo straipsnius? O gal pasielgs dar blogiau – tiesiog kilniai jį nužudys?

Įėjęs į raštinę, Bakas jautė smulkių valdininkėlių žvilgsnius ir šypsenas. Žinoma, dabar kiekvienas žinojo, kas buvo atsitikę. Jie užjautė Baką, bet ir buvo priblokšti jo nusižengimo. Kaip Kameronas Viljamsas — Bakas galėjo pražiopsoti susitikimą, kuris buvo vienas svarbiausių žiniasklaidos tarnybų istorijoje, netgi jei tai baigėsi dviem mirtimis? Bet jie taip pat vertino ir Kamerono rekomendacijas. Be abejonės, daugelis laikė privilegija dirbti vienoje komandoje su Baku.

Nenuostabu, kad Verna jau vėl buvo persikėlusi į didelį kabinetą. Bakas mirktelėjo Alisai, ežiuku apsikirpusiai jaunai Vernos sekretorei, ir žvilgtelėjo vidun. Atrodė, kad ponia Zy čia jau dirbo metų metus. Ji buvo perstačiusi baldus ir pakabinusi pačios tapytus paveikslus bei lėkštes. Jaukiai įsitaisė ir dabar tuo džiaugėsi.

Krūvos popierių dengė Vernos stalą, kompiuterio monitorius taip pat buvo įjungtas, bet ji nuobodžiaudama žvelgė pro langą. Bakas įkišo galvą ir pravėrė burną pasisveikinimui. Pajuto, kad yra atpažintas. Savo susijaudinimą Verna pridengė tariama ramybe.

– Kameronas? – klausiamai tarė ji, vis dar sėdėdama. – Iki pirmadienio aš nesitikėjau jus pamatyti.
– Ką tik atvykau, – atsakė jis. – Jūs galite mane vadinti Baku.
– Aš vadinsiu jus Kameronu, jei neprieštarausite, ir…
– Prieštarausiu. Prašau vadinti…
– Tada aš vadinsiu jus Kameronu, netgi jei prieštarausite. Ar kam nors pranešėte, kad atvykstate?
– Atsiprašau?
– Ar jums paskirtas priėmimo laikas?
– Priėmimo laikas?
– Na, aš turiu darbo grafiką, jūs juk žinote.
– Ar negalėtumėte nurodyti mano darbo kambarį?
– Kaip matau, prašote, kad jus priimčiau?
– Kažko nesuprantu. Norėčiau žinoti, kur man teks apsistoti ir apie kokį priėmimą jūs kalbate?
– Manau, jei jau susitikome, tai reikėtų pasišnekėti, – tarė Verna. – Alisa! Pažiūrėk, prašau, ar dienotvarkėje yra dvidešimt laisvų minučių?
– Taip, yra, – atsiliepė Alisa. – Ir aš būčiau laiminga galėdama parodyti ponui Viljamsui jo stalą, kol jis laukia, jei jūs…
– Aš norėčiau tai padaryti pati, Alisa. Ačiū tau ir ar negalėtum uždaryti duris?

Alisa atsiprašydama pažvelgė į Baką ir žengė uždaryti durų. Jam pasirodė, kad ji reikšmingai pavartaliojo akis.
– Jūs galite vadinti mane Baku, – sušnibždėjo jis.
– Ačiū, – nedrąsiai tarė ji, rodydama į kėdę šalia savo stalo.
– Aš turiu palaukti čia?

Ji linktelėjo.
– Kažkas anksčiau jūsų teiravosi, bet nepasisakė vardo. Aš jai pasakiau, kad pasirodysite tik pirmadienį.
– Jokios žinutės?
– Atleiskite, jokios.
– Taigi kur tas mano kampas?

Alisa žvilgtelėjo į uždarytas duris, tarsi bijodama, kad Verna jos nepamatytų. Tada pakilo ir parodė už kelių pertvarų esantį kampą be lango.
– Kai paskutinį kartą čia buvau, šioje vietoje stovėjo kavinukas, – tarė Bakas.
– Jis vis dar ten, – kikendama tarė Alisa.

Sučirškė vietinio ryšio telefonas.
– Taip, ponia?
– Ar galite kalbėtis tyliau, juk aš užsiėmusi?
– Atleiskite! – šį kartą Alisa piktai sužaibavo akimis.
– Einu pasižvalgyti, – sušnibždėjo pakildamas Bakas.
– Prašau to nedaryti, – tarė sekretorė. – Turėsiu nemalonumų, pats žinote nuo ko.

Bakas papurtė galvą ir vėl atsisėdo. Jis mąstė apie tai, kur teko būti, su kuo susitikti, apie pavojus, su kuriais susidūrė per visą savo karjeros laiką. O dabar šnibždėjosi su sekretore, kurią reikėjo gelbėti nuo viršininkės, niekada negalėjusios pelnyti pagarbos savo rašiniais, nemalonės.

Bakas atsiduso. Ko čia jaudintis, juk pagaliau jis buvo Čikagoje su žmonėmis, kurie tikrai juo rūpinosi.

Nepaisant jo ir Chlojės naujo tikėjimo, Reifordas Stylas pajuto esąs priklausomas nuo didelių nuotaikos svyravimų. Žingsniuodamas per O'Hare jis staiga pasijuto liūdnas. Taip pasiilgo Irenos ir Reimio! Net neabejojo, kad jie pateko į dangų, bet labai jų ilgėjosi. Po išnykimų pasaulis taip dramatiškai pasikeitė, jog vargu ar kas nors iš jo aplinkos žmonių pasiekė bent šiokią tokią pusiausvyrą. Buvo dėkingas, kad turi Briusą, kuris mokė jį, Chloję, o dabar ir Baką, taip pat prisidėjusį prie jų misijos, bet kartais neduodavo ramybės mintys apie tamsią ateities perspektyvą.

Todėl tokia maloni paguoda buvo žvelgti į besišypsantį jo laukiančios Chlojės veidą. Per dvi skrydžių dekadas Reifordas įprato matyti keleivius, kuriuos sveikindavo terminale juos sutinkantys žmonės. Kapitonui patiko šie vaizdai, nors daugelis pilotų tik išlipę iš lėktuvo tuoj važiuodavo namo.

Chlojė ir Reifordas suprato vienas kitą daug geriau nei bet kada. Jie greitai tapo draugais ir patikėtiniais ir, nors visais kitais klausimais dar nesutarė, juos jungė bendras skausmas ir praradimai. Be to, buvo susieti naujo tikėjimo ir tapo komandos, kaip jie vadino "Negandų pajėgas", draugais. Reifordas apkabino savo dukrą.

– Kas nors negerai?
– Ne, tik Briusas ieškojo tavęs. Šiandien vakare šaukiamas svarbus pagrindinės grupės susitikimas. Nežinau kodėl, bet jis norėjo, kad mes perduotume šią žinią ir Bakui.
– Kaip čia atvykai?
– Su taksi. Aš žinojau, kad čia yra tavo automobilis.
– Kur galėtų būti Bakas?
– Jis ruošėsi ieškoti automobilio ir buto, tad gali būti bet kur.
– Ar skambinai į „Weekly" raštinę?
– Šiandien po pietų aš kalbėjau su Alisa, sekretore. Jis turėjo pasirodyti tik pirmadienį, bet mes galime dar kartą paskambinti iš automobilio. Turiu omenyje tave, tu turi paskambinti, ar ne? Juk taip bus geriausia, kaip manai?

Reifordas vos susilaikė nenusišypsojęs.

Alisa sėdėjo palinkusi prie stalo, įsistebeilijusi į Baką ir stengėsi tramdyti garsų juoką, kai šis šnibždėjo jai sąmojus. Jis gana ilgai galvojo, kiekgi žmonių iš jo komandos Manhetene galėtų sutilpti tame kampe, kurį teks dalintis su bendro naudojimo kavinuku. Suskambo telefonas ir, atsiliepus sekretorei, Bakas galėjo girdėti visą pokalbį per garsiakalbį. Kalbėjo administratorius iš holo pirmame pastato aukšte:

– Alisa, ar Bakas Viljamsas dar neišvyko?
– Ne, jis dar čia.
– Tai skambutis jam.

Kameronas atpažino Reifordo Stylo balsą:
– Šį vakarą pusę aštuonių.

Bakas atsakė:
– Žinoma, aš atvyksiu. Kas dar? Hm? Gerai, perduok jai linkėjimus ir iki pasimatymo vakare bažnyčioje.

Jau buvo bededąs telefono ragelį, kai Verna priėjo prie durų ir piktai suraukusi antakius dėbtelėjo į jį.
– Yra problemų? – paklausė jis.
– Netrukus galėsite turėti savo telefoną, – tarė ji. – Užeikite.

Kai tik Bakas įsitaisė krėsle, Verna su pasimėgavimu informavo, kad jis nebegali būti keliautoju po pasaulį, rašančiu įdomias istorijas bei pagrindinius straipsnius „Global Weekly" žurnalui.

– Čia, Čikagoje, turime svarbią, bet ribotą darbo žurnale sritį, – kalbėjo ji. – Mes aiškiname, kaip vietos žmonės vertina nacionalines ir tarptautines naujienas, ir persiunčiame straipsnius į Niujorką.

Bakas sėdėjo lyg suakmenėjęs.
– Tai man tikriausiai teks dirbti Čikagos turguose?

– Nesišaipykite, Kameronai. Net nebandykite. Jums bus skirtos temos, kuriomis turime rašyti kiekvieną savaitę. Jūsų darbus tikrins vyresnysis redaktorius ir aš. Ir tik aš nuspręsiu, ar tie straipsniai bus pakankamai aukšto lygio, kad siųstume juos į Niujorką.

Bakas atsiduso.
– Aš neklausiu didžiosios viršininkės, kaip man derėtų dirbti ateityje. Nemanau, kad jūs žinote.
– Jūsų ryšys su Stentonu Beiliu dabar taip pat eis per mane. Ar aišku?
– Klausiate, ar suprantu, ar sutinku?
– Ne, – griežtai tarė ji. – Aš klausiu, ar laikysitės taisyklių?
– Tai neįmanoma, – tarė Bakas, jausdamas, kaip padažnėjo pulsas ir paraudo sprandas.

Jis nenorėjo veltis į barnius su Verna. Bet taip pat ir nesiruošė ilgai būti kieno nors įtakojamas, ypač jei tas žmogus nepriklausė žurnalistų aplinkai, nors ir sėdėjo senoje Liusindos Vašington kėdėje ir jam vadovavo.

– Aš aptarsiu tai su ponu Beiliu, – tarė ji. – Turbūt įsivaizduojate, kad savo dispozicijoje turiu įvairiapusių poveikio priemonių, kurias taikau nepaklusniems darbuotojams.
– Galiu įsivaizduoti. Kodėl gi tuoj pat jam neskambinate?
– O kam?
– Kad išsiaiškintumėte, ko man derėtų imtis. Aš pripažįstu savo pažeminimą pareigose ir perkėlimą į kitą darbo vietą. Žinote ne blogiau už mane, kad pervedant į regioninę grupę jūs vėjais paleidžiate mano patirtį ir kontaktus.
– Ir jūsų talentą, tikriausiai tai turite omenyje.
– Darykite kokias norite išvadas. Bet prieš stodamas į karščiausią fronto vietą noriu pasakyti, kad esu daugybę valandų praleidęs rašydamas straipsnį apie dingimų teorijas – ach, ir kam aš jums apie tai pasakoju?
– Todėl, kad aš esu jūsų šefė, o Čikagos biuro korespondentui apskritai nepriklauso imtis pagrindinių straipsnių.
– Netgi tam, kuris jau keletą tokių yra parašęs? Prašau tuoj pat paskambinti Beiliui. Paskutinį kartą jis neturėjo jokių pastabų dėl mano kūrinio, tik pridūrė, kad yra įsitikinęs jo sėkme.
– Štai kaip? Paskutinio mūsų pašnekesio metu jis pasakojo apie judviejų pokalbį.
– Tai buvo nesusipratimas.
– Tai buvo melas. Jūs sakote, kad buvote kažkur, o visi ten buvusieji tvirtina jūsų nematę. Už tai aš būčiau jus atleidusi iš darbo.
– Jei jūs turėtumėte teisę mane atleisti, tai aš čia net nesirodyčiau.
– Gal norite baigti savo karjerą?
– Aš noriu jums pasakyti, ko pageidaučiau, Verna. Aš noriu…
– Norėčiau, kad visi pavaldiniai vadintų mane ponia Zy.
– Šioje įstaigoje jūs neturite jokių pavaldinių, – tarė Bakas. – Argi nesate…
– Kameronai, jūs priartėjote prie pavojingos ribos.
– Ar jums neatrodo, kad ponia Zy asocijuojasi su įkyriai zyziančia muse.

Ji atsistojo.
– Sekite paskui mane.

Įsiutusi Verna išlėkė iš kontoros ir, kaukšėdama aukštakulniais bateliais, pasileido ilgu koridoriumi žemyn.

Bakas sustojo prie Alisos stalo.

– Ačiū už viską, Alisa, – greitai tarė jis. – Visą reikalingą įrangą iš Niujorko atsiųs čia, todėl norėčiau paprašyti tavęs, kad tai nukeliautų į mano naująjį butą.

Alisa linktelėjo galva, bet jos šypsena sustingo vėl pasirodžius Vernai.

– Nedelskit, Kameronai!

Bakas lėtai pasisuko.
– Aš sugrįšiu pas jus, Alisa.

Kameronas puikiai apskaičiavo savo veiksmus, kad išvestų Verną iš pusiausvyros, ir jautė pritariančias žmonių šypsenas.

Verna nužygiavo į kampą, kuris buvo paverstas kavos kambariu, ir parodė mažą staliuką su telefonu ir stalčiais informacijai. Bakas prunkštelėjo.
– Maždaug po savaitės jūs gausite kompiuterį, – sausai tarė ji.
– Ar negalėtumėte jo atsiųsti man į namus?
– Manau, kad tai neįmanoma.
– Ne, Verna, jei kas neįmanoma, tai jūsų bandymas sužlugdyti tuos, kurie sugeba ką nors kurti. Jūs, kaip ir aš, puikiai suprantate, kad nė vienas nors truputį save gerbiantis žmogus su tuo nesitaikstys. Jei turiu dirbti už Čikagos regiono ribų, ruošiuosi tai daryti namuose su kompiuteriu, modemu ir fakso aparatu. Ir jei dar tikitės nors kartą mane čia pamatyti, tai tuoj pat skambinkite Stentonui Beiliui.

Verna atrodė pasiruošusi kovoti už savo įsitikinimus, taigi Bakui neliko nieko kito, kaip grįžti į jos kabinetą. Jis praėjo pro žado netekusią Alisą ir palaukė Vernos jos kabinete, kol išraudusi viršininkė pagaliau pasivijo savo neklusnų pavaldinį.

– Ar jūs skambinate, ar reikės man? – įsakmiai pareikalavo jis.

Reifordas su Chloje pavalgė pakeliui į namus ir grįžę atsakiklyje rado žinutę nuo vyriausiojo Reifordo piloto.
– Paskambink, kai tik galėsi.

Laikydamas kepurę po ranka ir dar su uniforminiu apsiaustu Reifordas surinko numerį ir be jokios įžangos paklausė:
– Kas atsitiko, Erlai?
– Dėkui, kad nedelsdamas atsiliepei, Rėjau. Mes su tavim nuėjome ilgą kelią.
– Ganėtinai ilgą, kad tu pasiektum tikslą, Erlai. Ką aš turėčiau daryti dabar?
– Tai nėra oficialus skambutis, aišku? Nėra ir papeikimas ar perspėjimas, ar dar kas nors. Tik kaip draugas draugui.
– Taigi kaip draugas draugui, Erlai. Tai gal turėčiau prisėsti?
– Ne, bet noriu pasakyti, bičiuli, kad tau reikėtų vengti kalbų apie savo tikėjimą.
– Nagi, nagi.
– Kalbų apie Dievą darbo metu, supranti?
– Erlai, aš nesu plepys, ir turėtum žinoti, kad tai niekuomet netrukdys darbui. Tarp kitko, ką pats manai apie pranykimus?
– Mes išgyvenome tai, Rėjau. Tiesiog noriu pasakyti, kad Nikas Edvardsas ketina rašyti tarnybinį pranešimą, ir dėl to noriu tave perspėti, ką jau ir padariau, o tu spėjai atsisakyti.
– Tarnybinį pranešimą? Ar aš nusižengiau taisyklėms, grubiai pažeidžiau darbo tvarką, įvykdžiau nusikaltimą?
– Nežinau, kaip jis ketina tai pavadinti, bet jaučiau pareigą tave perspėti.
– Kaip suprantu, tu sakei, kad šis pokalbis nėra oficialus.
– Ne, Rėjau. Ar norėtum, kad būtų? Ar aš turiu rytoj iškviesti tave į susitikimą, padaryti įrašą tavo asmens byloje ir t. t., ar paprasčiausiai apraminti audras, pasakyti, jog tai buvo nesusipratimas, dabar jau viskas gerai ir daugiau tai nepasikartos?

Reifordas atsiliepė ne iš karto.
– Nagi, Rėjau, juk tai nesusipratimas. Aš nenoriu, kad dar apie tai galvotum.
– Gerai, Erlai, bet aš dar apie tai pagalvosiu. Vertinu tavo užuominas, tik dabar nesu pasiruošęs ką nors nuspręsti.
– Nedaryk man to, Rėjau.
– Na, Erlai, tavęs tai visai neliečia. Viską darau tik dėl savęs.
– Taip, ir man reikės rasti pavaduojantį pilotą, turintį reikiamą kvalifikaciją „keturiasdešimt septintam" ir „penkiasdešimt septintam".
– Manai, kad viskas taip rimta? Ar dėl viso to galėčiau prarasti darbą?
– O ar galėtum dėl to lažintis?
– Vis tiek turėsiu tai apsvarstyti.
– Rėjau, elgiesi kvailai. Klausyk, jei pagaliau susivoksi ir mes pradėsime dirbti toliau, tau reikės kuo greičiau atestuotis darbui su „penkiasdešimt septintu". Ketinama pridėti pusę tuzino skrydžių per mėnesį. Gali būti tame sąraše. Daugiau pinigų, pats supranti.
– Dabar tai man nėra taip svarbu, Erlai.
– Žinau.
– Bet pati idėja skraidyti su „Boeing 757" yra labai viliojanti. Apie tai mes dar pakalbėsime.
– Neversk manęs laukti, Rėjau.

– Aš pabandysiu susisiekti su ponu Beiliu, – tarė Verna. – Bet pats supranti, kad Niujorke dabar jau vėlu.
– Jį visuomet galima surasti, ir jūs tai žinote. Paskambinkite jo tiesiogine linija.
– Aš neturiu to telefono numerio.
– Galiu jums duoti. Tikriausiai jis tariasi dėl mano naujo paskyrimo.
– Aš paskambinsiu jam, Kameronai, ir netgi leisiu jums turėti tai, ko reikalaujate, bet pirma su juo kalbėsiu aš pati ir pasilieku teisę jam pasakyti, koks nedrausmingas ir nemandagus buvote. Prašau, palaukite už durų.

Alisa rinkosi savo daiktus, tarsi ruošdamasi išvykti, kai pasirodė nepaklusnusis Bakas. Kiti raštinės darbuotojai jau ėjo į automobilių stovėjimo aikštelę arba traukinių stotį.
– Ar tu girdėjai visa tai? – negarsiai paklausė Bakas.
– Aš viską girdėjau, – iškilmingai tarė ji. – Juk žinai tuos naujus garsiakalbius, kurie neverčia tavęs laukti, kai kitas asmuo vis dar kalba?

Jis prunkštelėjo.
– Žinoma, juk neįmanoma pastebėti, kada tu klausaisi. Tereikia paspausti perdavimo klavišą, ir, jei vyksta kažkas įdomaus, užtenka spustelėti garsiakalbio mygtuką ir galima nepastebėtam klausytis pokalbio. Tai puiku, ar ne?

Iš garsiakalbio pasigirdo Niujorke skambančio telefono signalas.
– Stentonas. Kas jūs?
– Hm, pone, atleiskite, kad trukdau jus tokiu metu…
– Jei jau gavai telefono numerį, tai tikriausiai turi kažką labai svarbaus. Na, ir kas čia kalba?
– Verna Zy iš Čikagos.
– Taip, Verna, kas atsitiko?
– Tokia situacija… Čia yra Kameronas Viljamsas…
– Taip, aš norėjau tau pranešti, kad jam netrukdytum ir laikytumeisi atokiau. Jis kuria man keletą stambių projektų. Ar turi jam gerą jaukią vietelę, kur galėtų netrukdomas dirbti, arba tiesiog turėsime jam leisti dirbti savo bute?
– Mes turime vietą čia, bet, pone, šiandien jis buvo grubus ir nepaklusnus man ir…
– Klausyk, Verna, aš nenoriu, kad tu nervintumeis dėl Viljamso. Jam leista pasiganyti dėl dalykų, kurių negaliu atskleisti, bet mes turime sutikti su tuo, kad jis vis dar yra mūsų žvaigždė ir gali dar daug puikaus nuveikti, kaip tai yra buvę. Jis gauna mažiau pinigų, turi mažiau prestižiškas pareigas ir negalės dirbti Niujorke, bet savo užduotis gaus iš ten. Tik tu dėl jo nesijaudink, gerai? Iš tiesų manau, kad ir tau, ir jam bus geriau, jei jis nedirbs šioje raštinėje.

– Bet, pone…
– Kas nors dar, Verna?
– Gerai, bet būtų geriau, jei apie tai būčiau žinojusi anksčiau. Norėčiau, kad tai suprastumėte. Jis negražiai su manimi elgėsi ir…
– Ką nori tuo pasakyti? Jis kabinosi prie tavęs, nuskriaudė, ar dar kas?

Bakas ir Alisa užspaudė rankomis burnas, kad nepradėtų kvatoti.
– Ne, pone, bet jis aiškiai parodė, jog nesiruošia man paklusti.
– Atleisk, Verna, bet neliesk jo, gerai? Aš nesiruošiu švaistyti Kameroną Viljamsą regioninei komandai, tačiau ne todėl, kad nevertintume kiekvieno straipsnelio, gaunamo iš jūsų įstaigos, supranti?
– Bet, pone…
– Atsiprašau, Verna, ar turi dar ką nors? Gal aš neaiškiai pasakiau ar yra dar kokia nors problema? Liepk jam užsisakyti įrangą, apmokėk iš Čikagos sąskaitos ir tegul dirba tiesiogiai mums. Supratai?
– Bet ar nevertėtų jam atsipra…
– Verna, gal norėtum, kad aš užglaistyčiau šį asmeninį konfliktą būdamas už tūkstančio mylių? Jei negali susitvarkyti vietoje…
– Aš galiu, pone, ir tai padarysiu. Ačiū, pone. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

Suskambo vidinio ryšio signalas.
– Alisa, liepkite jam įeiti pas mane.
– Taip, ponia, ir gal po to galėčiau …
– Taip, gali eiti namo.

Bakas pastebėjo, kaip rinkdamasi savo daiktus Alisa „tempė" laiką, kartu laikydamasi atstumo, kad galėtų girdėti. Jis karingai įžengė į kabinetą, tarsi pasiruošęs kalbėti telefonu su Stentonu Beiliu.

– Jam visai nereikia su tavimi kalbėtis. Jis aiškiai pasakė: nenori, jog man tektų kęsti tavo kvailystes. Todėl gali dirbti savo apartamentuose.

Bakas dar ketino pasakyti, kad jau ruošėsi susidraugauti su senuoju kavinuku ir narsiai brautis per jos paspęstas žabangas, tačiau pasijuto beveik esąs kaltas dėl nugirsto pokalbio. Tai buvo kažkoks naujas, neįprastas jausmas: kaltas.
– Pasistengsiu nesimaišyti tau po kojomis, – tarė jis.
– Būsiu už tai dėkinga.

Kai pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, Alisa jau laukė.
– Tai buvo puiku, – tarė ji. – Atrodo, tu susigėdai.

Jis plačiai nusišypsojo.
– Tu ir vėl klauseisi?
– Taip. O dabar tikriausiai pavėluosiu į pusės septynių traukinį, – valiūkiškai tarė ji. – Bet buvo verta.
– O ką, jei tave pavėžėčiau? Gal parodysi man kelią?

Alisa palaukė, kol jis atrakino automobilio dureles.
– Grazus automobilis.
– Visiškai naujas, – pritarė jis.

Lygiai tokia pati buvo ir jo savijauta.

Į „Naująją viltį" Reifordas ir Chlojė atvyko anksti. Briusas čia jau laukė, baigdamas valgyti užsisakytą sumuštinį. Atrodė vyresnis, nors buvo tik trisdešimties. Pasisveikinęs perbraukė rankomis plaukus ir patogiai atsilošė girgždančioje kėdėje.

– Ar pagavai Baką? – paklausė.
– Pasakiau, kad jam reikia būti čia, – atsakė Reifordas. – Kam toks skubumas?
– Ar šiandien klausei žinių?
– Lyg ir ne. Kas nors ypatingo?
– Manau, kad taip. Palaukime Bako.
– Tuo tarpu papasakosiu, kokią problemą turėjau šiandien, – tarė Reifordas.

Kai jis baigė, Briusas juokėsi.
– Bet iki šiol tokių problemų tau neiškildavo?

Reifordas papurtė galvą ir pakeitė pokalbio temą.
– Atrodo taip keista, kad Bakas priklauso mūsų grupei, ypač kai jis dar naujokas.
– Juk mes visi naujokai, ar ne? – pertarė jį Chlojė.
– Tas tiesa.

Briusas žvilgtelėjo į duris ir nusišypsojo. Reifordas su Chloje sužiuro į tarpduryje pasirodžiusį Baką.

(... bus daugiau ...)

Tim Lahaye, J.B.Jenkins. "Palikti"
Peter ir Patti Lalonde. "Laiškas paliktiems"
Sidabrinio trimito knygos
Atsakymai: Bažnyčios paėmimas
Papildomi atsakymai apie Paėmimą
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Visų dienų apmąstymai
Mauragis: Fatališka klaida
Rožančiaus istorija
Susanos istorija
Palikti
Mitologijos puslapis
Biblijos pagrindinis puslapis
Vartiklis