|
Pranciška Regina Liubertaitė. ĮDRĖSKIMAI
Pastaba: Šiame puslapyje liko Pranciškos eilės, kurios nebuvo
perkeltos į naujesnį ir peržiūrėtą rinkinį.
Dar ankstesnis variantas: >>>>
SAVĘS TYRINĖJIMAS
Savęs tyrinėjimas
Rūkais apsitraukusiam veidrody,
Kasdien tyrinėju save
Ir blausta prapuldamas veidas
Lyg plaukčiau svajonių laive,
Lyg būčiau girdėta ar žuvus,
Tuos mūšiuos, kuriuos nebuvau,
Į laiko spąstus įkliuvus
Kapstausi lengvais apžavais
Gyvenimo geismą pagirdžius,
Sutramdžius blėstančią širdį
Tuščiais atminties pažadais,
Kad vyšnia žydėjau kadais
Ar išplaukiau upės ledais
Į saulės liepsnojančią mirtį
2004
Šešėlio dvasia
Vaikšto po kambarius
Praeities, dabarties
Dvasia: sustoja
Prie veidrodžio,
Žiūri gilyn dar esu
Kvapuose, daiktuose
Pasislėpusi,
Gyvastį iškvepianti
Dulkėmis sėdančią
Ant laiko tėkmės,
Drumsdama
Ramią be rūpesčio
Buitį ir nuolatinį
Skubėjimą,
Nurimstantį nakčiai
Stiklo-betono dėželėje
Iki ryto ritmingo
Budimo
Šešėlio dvasia,
Užklota erdvių,
Laiko tėkmės,
Dulkių
Ir
Miego
Be atilsio
2004
Dienos klajonė
Ši diena
Nežinomybės
Klaidžioja keliuos,
Sustoja kryžkeliuos
Parimus Dievo mintyje
Vis atsitolina švytėjimu
Rimties į saulės šviesą.
Įbridusi į rūko vėsą,
Lietum nuplauna
Vakarą
Ir debesų pilkais laivais
Į pažadėtą dangų
Nuneša
Ar pragaro niūriuos koridoriuos
Už nuodėmes klaikias
Gyvatėm, šliužais rangos,
Ieškodama šviesios vilties,
Ištrūkt, pakilt iš nebūties
Ir Rojaus obelim pražysti
Iš naujo,
Vėl iš naujo
Nuslyst į žemę
Nušvitimo spinduliais,
Su kylančia dvasia
Ir atvira širdim
Vėl klaidžioti akligatviais.
Ieškoti atgaivos
Ne ašarų, ne pražūties,
Ne be prasmės pralieto kraujo...
Ne meilės,
Ne mirties,
Ne sąžinės
Tik išeities
Tik išeities
2003
Elgetai
1.
Pasilenk, praeivi,
Meldžia akys
Ar tau gaila
Dzingtelėti kartą?
Taip sušalus
Ir skausmu aptekus
Rymau prie lietingo
Miesto vartų.
Žmonės ir dievai
Visai užmiršo
Tvyro manyje
Minties laukimas,
O viltis, praslysdama
Tarp pirštų,
Dzingsi nekaltai
Tartum likimas...
2.
Dzingteli į skardinę
Valgysiu duonos
Kasdienės
Duos Viešpats.
Vėl dzingt
Pieno išgersiu
Būtis susitraukė į lietų
Ir vėjo šuorą.
Dzingteli vargo būtis
Nebūtin atsivėrusi
Nieko nereiks:
Nei duonos,
Anei pieno
Išplauksiu
Erdvėn
Dzin
Dzin
3.
Ropinėju žeme
Lyg peršlapusi širšė
Nuo aušros
Ligi žaros sužvarbus
Atjauta dzingsėjusi
Nutyla laukiu,
Rankoj gniauždama
Viltis ir šaltą savo vargą
Ryto mišios
Į aukštybę kėlę,
Išsisklaido
Sieloje sušalę
Dievo žodžiai,
Užmarštim sugėlę
Ir suteikę atjautos bedalei,
Skausmo ir nepriteklių
Pelenei,
Erdvėje
Jaukia šviesa
Dar laikos
Šviečia paslaptingom karalystėm
Ir kalėdinėm lempelėm
Tarsi vaikui.
2003
Pasaulis tartum stiklas
Pasaulis tartum stiklas, kuriame
Įbrėžiu dūžtantį eilėraštį.
Mintis nuslysta žodžio briaunele,
Nuplaukdama į nykstantį saulėlydį
Akių akivaruos sustingusi gelmė
Šiurena gilumoj atodūsį žiemos,
Žydėjimo šviesos apžilpintą
Pasaulis tartum sapno slibinas,
Siausmu išblaškęs tylą vienumos,
Kuri verpetais prapultin garmės
Melsvas erdvių liepsnas sužėrusi
Aštrias eilių šukes į saują spausdama
Ir žodžio kraują vynu versdama,
Aplaistau būtį, tuštybės prisigėrusią
2004
Lemtis
Rytoj
Gal rytoj
Iškeliausiu
Erdvėn,
Kur Viešpats
Gano avis nebūties
Mūs sąžines
Varsto tarp pirštų
Baltais karoliukais
Pavirtusias
Ramybės meldžiuos,
Palaimos dangaus
Tikrumo
Esu būtyje
Kaip ainė Ievos,
Lyg obuolys,
Nuskintas nuo Rojaus obels,
Nukritęs ant žemės sudygti.
Sudygs,
Ims tyliai aistringai žydėti
Rytoj
Gal rytoj
2003
Būtis nebūtin atsivėrusi
Saulės šviesą žemė sugėrusi
Į bedugnes gelmes jau pasvirusi
Būtis nebūtin atsivėrusi
Alsuoja nykimo spiritą.
Pro rūkus ūkanotus kyla
Gelmėje užtroškęs skridimas
Vėjui praradus gyvybę,
Į blogio gelmes panirus,
Kaip lemtingas sunkus likimas
Būtis nebūtin atsivėrusi
Į juodą prarają skrieja
Mano meilę apsikabinusi.
2003
Trupiniai
Nulaupau kampukus,
Susirenku trupinius,
Išsklaidau delne,
Nupučiu dulkeles,
Apglėbiu lūpomis
Duoną kasdienę
Maistas nuslenka gomuriu
Žemyn į bedugnes gelmes,
Kur nematomas virsta nieku
Gludinu kampukus
Begalinėj minčių erdvėj
Ir žodžių šiltų platumoj
Į tolumas sklinda eilės
Minties trupiniai dievams
Ir niekam
2003
Rudens grimasos
Kreivą ražienų nugarą
Smelkia rudenis šiurpas,
Rūko apklotas nugula
Žolę ir lietų dulkina
Dangaus debesėta drobulė
Bulvienoj kūrena ugnį
Per naktį laukų vaidilutės
Lengvai užšąla balutės,
Šalnai pražilus vidudienį
Ruduo šalikelėj vaiposi,
Nudažęs klevą raudonai,
Nugelsvinęs beržą pakluonėj
Prieš eglę ir pušį staiposi
Teška purvas po ratais
Vieškeliais įmirkytais,
Ruduo išklypusiais batais
Skubinas praeitį vytis,
Slenkančią į tamsudienį
2003
Darganos išdaigos
Permerkė dargana vėją,
Sušlapino saulės apsiaustą
Po lanką kvailai stipinėja
Prie senstančio rudenio glaustos.
Įlindus pro lango plyšelį,
Melodiją čirpina seną
Įsliuogusi klevo liemeniu,
Žėruojantį laužą kūrena
Miglas pasišildyti kviečia
Pavogusi saulės apsiaustą
Virš klevo liepsnojančio laužo
Miglojantį rūką išdžiausto
2003
Žiemos vaizdeliai
1.
Ąžuolo šakos saulę sugavo
Ir laikė, kol pavargusi leisis
Už miško, kad per toli nenuriedėtų
Nereikėtų ieškoti iš ryto rūkuos
Pasiklydusios,
Sužvarbusios ir miglotos,
Pro debesies užuolaidą
į žemę žiūrinčios,
Dangaus ūkų apžavėtos,
Šaltos
2.
Žemę kaip nuotaką rengia sniegas
Baltai,
Dengdamas raštuotą medžių šydą.
Į jaunamartės patalą įžengusi šaltai,
Guoly raivosi priblėsusio pavydo
Apimta, šalčio paviliota, pridengta
Rūko rankšluosčiu perjuosta
Kaip būsimoji motina.
2004
Visatos paslaptis
Tartum regėta,
Lyg girdėta,
O gal būta
Vaizduos pasaulio,
Žodžiuose, minty
Širdy tik neviltį
Giliai pajutę,
Kasdien išnykstam
Mirksnio paslapty
Tarytum būta,
Lyg matyta,
Lyg išgirst neleido
Vėjelio šuoras,
Perskrodęs mintis
Tolyn nuskriejęs
Dykumoj jis miršta
Ir lieka amžiams
Laiko paslaptis
Ir vėl iš naujo
Lenkdami
Ant pirštų
Dienas skaičiuojam
Amžinoj slinkty
Ir vėl regėjimas,
Mintis ar žodis miršta
Nugrimzdami visatos paslapty
Vos vos regėta
Lyg girdėta
Tarsi būta
2003
Į nuokalnę
Per slenkstį peržengiau
Į tą žemesnę pusę,
Kuri į nuokalnę
Patylomis nueina
Taip akmenukais
Ritasi pažiręs laikas
Dar tų priklydusių svajų
Širdis kas kartą vaikos
Ir vėl vilties tartum lazdos
Dar skvarbiai įsikibus laikos,
Sulaukusi palaimos valandos
Būtis neverks ir neraudos
Ir neatpirks senos skriaudos,
Tik žvelgs iš padilbų
Kaip nusikaltęs vaikas,
Belaukdamas likimo valandos
Neužslopins, nesulaikys
Širdies raudos
Žaizdos,
Kuriai jau užsitraukti
Laikas
ir nelaikas
2003
Atodrėkis
Diena paveikslo tirštas potepis,
Į sniegą tęžtantį įklimpęs,
Šlapioj beveidėj gatvėj minkosi
Atodrėkis
Atūžia varnų klegančių būrys:
Sparnų vėduoklėm sušiurena orą,
Varniškai klega miesto vidury
Tartum palšoj migloj paklydę meteorai
Ar pragarmėn slenką vaiduokliai
Atodrėkis
Prie smuklės keikias tarpdury
Seni apkvaitę nuo alaus girtuokliai,
Iššlitinėja gendančiom švytuoklėm,
Vapėdami ir bardamies: kuris kurį
Nurungs beprasmiam žodžių mūšy
Atodrėkis
Pažliugusiam klane teškenas žvirblis,
Maudynių saiką baloje užmiršęs
Beturįs
Tik vieną norą atsikratyti blusų
Padovanoti gatvei ar katei ilgaūsei
Žiemos atokvėpio pats vidurys
Sudubęs sniego sūkurys
Atodrėkis
2003
NEBŪSIU MADINGA
Pavasario snaigės
Patižusios snaigės
Ištirps ant mano palangės.
Žibuoklių melsvumas
Iš girios atklydęs žiūrės.
Pavasaris sklando
Sūpuoklėmis supas už lango,
Balandžio sparnų švelnumu
Jis mane ir tave palytės.
Atšylančios snaigės
Žiemos baltapėdės viliokės
Į žvarbstančią širdį
Įlašins dangaus ir vilties
Vėl svaigti ir džiaugtis ir leipti
Išmokys.
Sugrįš, sugrąžins...
Sugrįžimas nuo stogo varvės
2003
Nebūsiu madinga
Man sako:
Nepešioji antakių,
Nedažai lūpų,
Netinkuoji veido
Kas į tave žiūrės,
Nebūsi madinga.
Ak,
Iš tikro
Nebūsiu madinga,
Nenoriu būti,
Nemėgstu būti madinga.
Savo kūno
Knebinėti nenoriu.
Tai man nepatinka.
Taigi amžiais
Nebūsiu madinga,
Nesprausiu savęs į rėmus
Nuslys nuo manęs
Postmoderno žavus drabužėlis
Dar net vilktis jo nepradėjus
Būsiu nuoga ir aštri
Kaip rožė.
Ir, žinoma, niekad nebūsiu
Madinga.
2003
Mėnulis mainulis
Mėnulis mainulis,
Danguj tarsi nulis
Į žvaigždes nežiūri
Ir nežiūrės mainyta
Jo kita tamsioji pusė,
Nematyta, netirta,
Nerasta akių iš žemės,
Dangui palikta
Tamsa žiojėti ir tamsa
Skaudėti nežinia kuriai
Žvaigždžių žvaigždikei,
O gal Dievulio trikampei akiai,
Nežinomybei sutvertai,
Šuns pilnaty neiškauktai
Šalta ir nebyli, tamsi
Juoda mainulio pusė
Mainuliomėnulio
Delčios,
Pilnaties,
Jaunaties
Tėkmės, užmaršties, atminties
Gyvo nulio
2004
Lakštingalos giesmė
Pavasario ankstyvą rytą
Ant kapo kryžiaus
Lakštingala pragydo,
Svaigia dramatiška giesme
Kartojo Suliko
Jaunystės mano dainą
Tarsi rauda atsklido
Iš to keisto meto,
Svajų voratinkliais
Ir pažadais surizgo
Giedojo kapuose man
Apie jaunystę, Suliko
Ir meilės tylų aidą
Pilkutis mažas paukštis
Giesmė plasnojo plūsdama
Į erdvų horizontą,
Nuplaukdama su vėju
Į saulės pakylėjimą,
Erdvėj suduždama
Ir naivią mano viltį
Nusinešdama
2004
***
Esu
Padėjusi jaunystę,
Kaip geležėlę jau rūdijančią,
Ant giminės namų gumbuoto slenksčio,
Bijau abu tuos daiktus peržengti
Visai sudils
Kaip prakeiksmas
Išnyks ar puvena pavirs
Tik žodis, vos plevenantis
Lyg
Sidabrinis popierėlis
Sodyboj užmirštoj
Jaunystės mano žodis
Pievom nuplauks rūku
Ir širdį jaudins judins
Minties ir jausmo ašara,
Nukritusia iš dangumi
Vis dar keliaujančio kažkur
Skausmingo laiko
Ežero
2004
Juozapotai
Nugrimzdusios juodos akys
Ir žvilgsnis bereikšmis sustingęs
Sustoji apmirusioj aikštėj
Viltis kaip gyvybė pradingus
Žvelgi kadaruoja žodis,
Į kartuvių kilpą įstrigęs,
Tiesą suskubęs išduoti,
Į pragaištį žvelgia pakibęs
Susigūži žvilgsnį priblausus,
Akių naivumą pakėlus,
Tyliai pavargusi klausi:
Tiesa kiek kainuoja
Ir laisvė
Akyse iš skausmo temsta
Ar nežinai, tamsta?..
2004
Sielos šauksmas
Toks svetimas
Prašalaičiui,
Toks artimas
Dvasios broliui
Sielos šauksmas
Kaip aidas,
Išsisklaidęs dykroj,
Nepajutęs artumo
Erdvės ar gyvybės,
Atsitrenkęs į žemę,
Sudužęs į buitį,
Prigludęs kaip dulkė,
Ant batų praeivio,
Sumindžiusio šauksmą,
Kurian kabinausi
2004
Akla gatvės melodija
Vingiuoja lengvutė melodija,
Armonikoj verkianti skausmą,
Pradingstanti amžių klajonėj
Kaip virpantis sielos siausmas
Įsigėrus dienos skubėjiman,
Viltį kantrybėj užtrenkus,
Apmiršta, pamesta, susigėdus,
Ištiesusi prašančią ranką
2004
Skaudi tiesa
Skaudi tiesa
Bejausmių žodžių
Rimbu iščaižo tavo sielą,
Ant kūno nepalikdama
Jokios žymės
Skaudi tiesa
It panieka didžiūno
Numetus elgetai
Krislelį ateities
Vilties šviesos
Švytėjimo karūnai
Skaudi tiesa
Dažnai taip būna
Pati šunim užkaukia
Iš beprasmės nevilties
2004
Šią naktį ūkia traukiniai
Šią naktį ūkia traukiniai,
Artėdami į paskutinę stotį.
Tas ūkesys vaitoja jau seniai
Giliai širdy ir nežinau,
Ar verkti, ar dantis sukandus
Iš skausmo liūdesiu šypsotis
Tas ūkesys šią naktį toks skaudus,
Išsklaidęs miglą ir perskrodęs orą
Jutimų gelmėse sustoja traukiniai,
Atverdami duris kaip išsipildę norai
Užtenka nuo laiptelio nusirist
Ir atsigręžus pažiūrėt kaip virpa
Nuo miegančių aitrus, iškvėptas oras,
Jie tau prieš nosį užtrenkia duris
Ir lieka atminty tik sapno virpesys
Kaip danguje sudegęs meteoras
2004
Patarimas
Praradusioms viltį
Nešok, mergaite, nuo tilto
Sužvarbus vėlė nepakils
Nuo upės srauniosios srovės
Ant kranto palikus stovės
O laukiančios širdys skaudės
Mergaite, šok į gyvenimą,
Pajusk jo šėlstantį srautą:
Išmoksi be burių plaukti,
Pajėgsi iš baimės šaukti
Ir kantriai laimės sulaukti
Už nugaros Jo nestovėk
2004
***
Žeme, ar nori matyt
Mano jau blaustantį veidą?
Tavo plačioj atminty
Džiaugsmo tikėjimas sklaidos.
Tavo žvaigždynų skliaute
Gęsta pavargusios akys.
Kiek dar turėsiu iškęst
Žodžių, kurie nepasako
Nuopuolių ir paklydimų?
Kiek dar turėsiu tylėt
Skaudantį tavo likimą?!.
2004
Moteris
Kuo jie pavertė tave
Moterie, ar suvoki?
Malonumų vergai
Nieko švento tavy
Tik aistrų kamuolys.
Moterie, ar suvoki?
Gyvybę skleidi
Verdama į pasaulį
Švelnumo vartus,
Skreite nešiodama
Nuopuolį ir atleidimą
Tūkstančio saulių
Šviesą uždegi
Gęsta ji blėsdama
Kuo jie pavertė tave,
Bedvasiai vergai
Marija, malonės pilnoji,
Ar vienintele moterimi
Dar Žemei likai?
Ar motina dar esi?
Esi?
Tik to nesakai?
2004
Poeto vilties derlius
Pavasarį į dirvą beria viltį,
Rugio žiedais pražystančią
Lakštingalos dalgį plaks,
Griežlės giedros prašys
Mėnuliu nušienavęs pievą,
Braukia rasą žvaigždynų
Lakštingalų giesmę girdys,
Griežlėms eiles rašys
Rudenėjant ant pirštų
Derlių skaičiuos:
Viena žvaigždė,
Dvi žvaigždės,
O gal ir trys
Koks užderės,
Toks ir bus
Derlius
Lietuvio
Poeto
2004
Gerumo banga
Atšniokščia iš tolumų
Maži purslų karoliukai,
Užlieja švelniu skaidrumu
Sudūžta vos krantą pasiekus
Iš gelmių gerumo banga.
Sugrįžta atgal prisigerti
Skaidrumo ramybės
Ir vėl atvilnyti į krantą
Palaimos purslelį,
Ant skausmo kaip tvarstį
Gaivinantį glausti ir gėlą
Apsunkusių kojų raminti
Liūliuoja švelniu gerumu
Pavargusį kūną ir sielą
Ir gludina glostomą krantą
Jauki gerumo banga
2004
***
Manęs čionai nėra.
Žodžius užslėpus
Minčių šalnoj,
Braidau jaunystės pievoj
Tarp dilgėlių ir varnalėšų,
Nudilgančių jausmus,
Apkimbančių jutimą
Į praeitį brendu
Širdies plastėjimu,
O skausmas pjausto
Atšipusiu peiliu
Praėjusius
Pavargusius
Žydėjimus
2004
***
Kažkas vos juntama,
Bet išjausta ir tikra
Plevena manyje
Tarsi šviesa už lango.
Kažkas nepastovu
Tartum rasa ant stiklo
Ranka nubrauksi
Ir vaizdai atsiveria
Arba į tolius smenga
Kažkas prasminga,
Paprasta ir aišku,
O dar dažniau kaskart
Kitaip kitoniška
Jei viskas būtų matoma,
Gyvenimas apkarstų
Ir tartum rūdys
Graužtų monotonija.
2004
ANGELŲ VASAROS GIESMĖ
Salomėja
Salomėja, Salomėja
Kaukė vėjas
Ankstų rytą.
Lūžo ledas
Diemedis žydėjo.
Kol skausmingas
Ilgesys viltim dejavo,
Kulkos švilpė,
Bet širdis
Gyvenimą dainavo.
Išplaukė ledai,
Vyšnia sužydo
Ir ūmus pavasaris
Žaliais šilkais praslydo
Salomėja, Salomėja
Ankstų rytą
Verkė vėjas
Širvintos pakrantėj
Tarp ramunių pasiklydęs
Prakeiktasis
Užburtasis
Šventas
Šventas
Vasaros anos jaunikis
Laumių lemtas
2004
Ugnikalnis
Neužgesau dar neužgesau.
Dar išmetu iš kraterio
Žodžių lavos, kuri
Nudegina, sukelia pyktį
Ar pažeria į akis karštų pelenų
Tyliai savy gyvenu
Kaip aprimęs ugnikalnis,
Verdantis viduje giliai
Pragarme ugnies,
Išlydančios lavą. Ji
Išsiveržia troškimais,
Nematomais siekiais,
Darbais, kurie bus surasti
Ateity, kai protingų užaugs,
Kurie savo genties nežemins,
Nespjaudys, neniekins
Kai vergas žmogum pasijus,
Gurmėsiu almėsiu lava
Atgijusiam ugnikalny
Viešpatie,
Duok man ištverti
2004
Ant suolelio
1.
Jūs dar sėdit tenai, kur palikom
Tą vakarą, vėjo sugeltą,
Ant suolelio prie vienišos gryčios:
Ar neliūdna jums ten, ar nešalta?
Ir abu dar į kelią vis žiūrite,
Juo į žmones po vieną išėjome.
Vis dar jaučiam žodžių neturime,
Kurių ranką bučiuojant reikėjo.
Vis dar jaučiam, kad taip ir likote
Atminties glūdumoj susiglaudę.
Metai gervėmis rudenį klykauja,
Skausmas verkiantį lietų išsaugojo.
2.
Tik trumpam prisėdę ant suolelio
Mes keleiviai būties amžini.
Tęsiam protėvių paliktą valią,
Vystame ištroškę likt jauni.
Ir vis skubam į tolimą kelią
Greitaeigiais vilčių traukiniais,
Vildamies nors po vieną žvaigždelę
Su savim pasiimti mainais.
2004
Vijoklis
1.
Mažos kojytės
Krebždena sieną,
Lipa aukštyn
Ir aukštyn
Glaudžiasi
Tarsi prie moters
Liemens lanksčiu ūseliu.
Ieško pirštukais
Kibiais plyšelio
Kūnui įtvirtinti.
Žvalgos į saulę
Viršūnė trapi,
Užlips aukštai,
Priglaudusi visą
Savo kibumą
Prie sienos:
Ieško saugumo,
Šilumos ir tvirtumo,
Kaip laimės
Raizgytis,
Vyniotis
Gyvenimą išraityti
Kasmetį būties
Vingrumą.
2.
Nusirengia rudenį
Žaliai rausvus
Drabužius ir meta
Po kojom kaip vaikas
Plėšo jį moterys
Aršios dvi konkurentės:
Žiema ir siena.
Glaudžia viena:
Gina nuo pykčio
Kitos ir šiurkštumo.
Svaido į jį kita
Sužvarbusį sniegą,
Stingdo šalčiu
Prie sienos jis glaudžias,
Prie sienos
Ieško švelnumo,
Palaikymo ir atjautos
Išgelbės jį atida
Priglaudusi prie savęs,
Nuvijusi rūstį
Ir šėlsmą audringą
žiemos
Jis ištveria aistrą.
Jos ilgisi.
Ne.
Mokos aistringai gyventi
Nemirti.
3.
Žiema paviliojusi
Neilgai prie savęs jį laikė
Rengias drabužį gležną
Vijoklis į sieną
Tvirtai įsikibęs,
Pirštukais kibiais.
Vėl glausis tvirtai
Rimties apžavėtas,
Žvalgysis į saulę
Moterį trečią,
Švelnesnę, bet karštą.
Ieškos joj
Šviesos ir linksmybės
O kai vasara
Ketvirtoji viliokė
Jam žiedus kvapnius
Po kojom barstys,
Neištvers vijoklio
Vingrioji širdis
Jaunystės gaivumui
Jisai pasiduos
Ir lėks su naktelės vėsa
Jos svajų pakerėtas
Alsiu žalumu
Dangstydamas
Paskutinį jaunystės
Švytėjimą
2004
Pavasario žemė
Paryčiais žara išsisegė
Visas žvaigždes
Iš dangaus ausų,
Paskleidusi rūką blankų
Atodūsiais šiaušis
Ir ilgesiu siausis už lango.
Žemė raivysis nuoga,
Rūko pūkuos užklupta
Viliokė gražiai paslėpta
Po šilko šydu.
Ji gražuolė
Šiurena vėjas vualiais ir kaspinais
Mėlynai mėlynai
Pritilusią neužmirštuolę
Pudruoja tirštai
Žiedų ir žiedynų pūga
Baltai baltai
Tartum nuotaką,
Šypsančią ir neramią
Tai glosto saulės ranka
Visatoj paklydusią žemę
2004
Visatos darna
Pakilo nuo žemės dvasia,
Sušvitusi auros šviesa,
Prisunkusi tamsą ramios
Jaukumos
Girių ir vešlaus javo žalybėj
Pasklido ramybė rūkais,
Kol žemė sušilus įkais,
Ištirpdžius ledus pasikeis
Šešėliai nuslinks paupiais
Pajuodusią viltį išlydys
Pakilus nuo žemės dvasia,
Sušvitusi aura šviesia,
Pasklis tylumų begalybėj
2004
***
Sidabrinė žiedlapių pūga
Įsivėlė ir į mano plaukus.
Sužydėjau obelim staiga
Nelauktai baltos lemties sulaukus.
Sidabriniai žiedlapiai spindės,
Į dienas įpynę skausmo giją,
Kris ir kaupsis soduos atminties,
Suskaudės kaip randas neužgijęs.
Nelauktai balta šalna sušvis
Mėnesiena, nušarmojus plaukus.
Sidabriniai žiedlapiai nukris
Gaubdami šviesa vienatvės lauką.
2004
***
Giliai būties verpetan įsukti
Dar virptelim kaitra dienų gelmėj
Prie laikmečio
Tartum prie kryžiaus prikalti
Mesijais nepavirsime
žmogaus žymė
Prilipus persekios kaip nuodėmė:
Ir būsim sau kaip be kaltės kalti
Aistrų ir nuopuolių ne kartą nugalėti,
Ilgai būties gelmėj nesurasti,
Giliai lemties verpetuos užkerėti
2004
Laukimas prieš operaciją
Geležiniai nejautros pirštai
Suspaudžia virpantį laiką
Užstringa gerklėj kamuolys
Suspengia tyla ausyse
Blėsta ugninė aistrų pašvaistė
Kaip laužo blyškus atspindys
Ant vandens stiklinio paviršiaus
Suka
Vingiuojantį siūlą
Į slapčiausių baimės minčių labirintą
Laikyk, Ariadne, būk pasiryžus
Geležinės nejautros pirštais
Spausk dūstantį laiką
Lyg audrą su ledais,
Sausrą ar marą
2004
Akimirkos žydėjimas
Supas į rūko drobulę
baltas švytėjimas...
Šiurena ramybę svaigumo
šnabždėjimas
Palaimintas saulės
svajingas lytėjimas
Erdvės gaivumu atsidūsta
virpėjimas
Naktinių žiedų
trumpalaikis kerėjimas
Gležnučiai lapeliai, suvirpinti vėjo,
Kaip rūko drugeliai po žemę pasklis
2004
Neregiui
Įsitvėręs į šviesą eini,
Įsitvėręs į juntamą šviesą,
Gerdamas gatvės vėsą
Ir audros kliuksėjimą
Po lietaus į kloakas
Akyse tik naktis
Ar amžinas vakaro
Saulės pavėsis
Kaip nutolstantis takas
Įsitvėręs eini, įsitvėręs
Į save ir savo mintis
Akyse nusileidusios
Vakaro saulės mirtis
Prie šaligatvio krašto
Kiek pastovėsi: sukibęs
Lazdelės jungtim su žeme
Atsisuksi į juntamą šviesą...
Ir žengsi tolyn ir tolyn
Į nušvitusias savo mintis
2004
Buvo
Ne man spindėjo bokštų bonios,
Ne man tie rūmai, auksu apvilkti.
Nepajutau karališkos malonės
Aš kelio dulkė miesto pakrašty,
Prilipusi prie paiko princo kojų
Mačiau minias, sutrypusias laikus,
Kai liejos kraujas beprasmybės mūšy
Buvau lemtingos poilsio minutės
Priklydęs sapnas nelauktai taikus
Buvau baugus mažos princesės žvilgsnis
Pro tramdančius nuožmios lemties šarvus
Ir netikėtas vergo baimės lūžis
Tartum gyvenimas žiūrėtų iš šalies,
Nemirksinčiom akim žavios lėlės,
Kai viltys krenta į šukes sudužę
Buvo
2004
Negailestingas laikas
Už kiek tu mane parduosi,
Žemę apraudantis laike?
Gegutės dalią kukuosiu,
Ašarą slėpsiu sulaikius
Kvapą, nakties užgniaužtą:
Verkia nekaltas vaikas,
Draugė padėjo šaukštą
Už kiek tu mane įkeisi,
Kaip smakas tiesą prarijęs.
Kybo mirtinas tvaikas
Žemės lemties kalavijas.
Už kiek tu mane įduosi?
Už žvilgantį gabalą aukso?
Tartum vilkutis sukuosi
Gal tu manęs nepagausi
Gal tu manęs nesuvokęs,
Mirtiną šokį sušoksi
2004
Amžinybė
Amžinybe,
Esi kaip bekraštė didžiulė upė,
Į kurią suplaukia maži upeliai,
Nešdami į tave savo vandenis.
Esu mažas neramus upeliukas,
Skubantis šviesiu ilgesingu srautu
Mažomis arterijomis plukdantis
Gyvybės syvus nerimstantį kraują,
Įliejantį gyvasties į nuolatinį ratą
Nepaliaujamą gyvybės plūsmą,
Nesustojantį ir nelaukiantį skubantį
Nenutrūkstamai į Tave, tik į Tave
Amžinoji skaidri šviesuma,
Traukianti tik baltą dvasią,
Į kurią upeliukai plaukia ir plaukia
Nuolatiniu srautu virsdami Amžinybe
2004
Angelų vasaros giesmė
Atvilnija aukštyn kildama
Giesmė iš daugybės lūpų:
Džiugesys virpant žodžiams erdvėj
Virsta medžių tyliu šnarėjimu,
Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis,
Vasarą per šienapjūtę patirtas
Nusileidžia giesmė ir pasklinda
Žemės rūkais lyg laumės sijonais,
Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką
Iki sodybos tylios vienatvės
Į užgultą vienišos senutės ausį
Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės
Sapnų ir tylios maldos palaimos,
Apgaubusios mėnesiena sodo medžius,
Kai šešėliai, šakomis susikibę,
Vaikšto jutimų gelmėj ar minčių labirintuose,
Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties
Skaidrus pirmutinis saulės akordas,
Paukščių sparnų atsargus šnaresys,
Diriguojantis vėjo staigus judesys
Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė,
Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės,
Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis
2004
ŠIRDIES VIETOVĖ
Išbandymas
Pasislepiam už vardų,
Kaukėm būtį užsklendžiam.
Žengia laikas skaudus:
Plėšia kaukę, į veidą trenkia.
Su nekaltais kaltus
Kartu nubloškęs prie sienos,
Sukdamas saulės ratus,
Apšvitina mėnesiena
Amžiaus sekliam tarpdury
Žvalgos tolstantis veidas:
Gal atvėręs lemties duris,
Sprogs nuo laiko skeveldrų?
Gal be žodžių migloj išnyks,
Šviesmečiuos išsilydęs,
Tikėdamas kaip neregys,
Kad paparčiai vidurnaktį žydi?
2004
Širdies vietovė: vakaras prieš audrą
Vakaro tylą iščirškia svirplys:
Tėvo šešėlis padangėje stovi,
Žvengia papievyje rūko arklys
Iš gimtosios mano vietovės.
Šnabždina meldus ančių būrys,
Už piliakalnio vėjas gula,
Rausvina dangų pavakarys
Saulei nuleidus lino gobtuvą.
Širdis šokinėja kaip vyturys:
Motina debesį balint padžiovė,
Kilsteli dulkių kibus sūkurys
Mano širdies vietovėj.
Tiesiu rankas užverti duris:
Skelia žaibas dangaus šventovę.
Auksu nušvinta pats vidurys
Būties neramioj tvirtovėj.
2004
Prisiminimų vakaras
Vakarais tėvo rožinis
Šiugždina tylą tarp pirštų.
Saulėlydis apsibrozdinęs
Dievo paveiksle numiršta.
Sode sudejuoja apuokas,
Šikšnosparnis sklando angelu,
Vaiduokliai patamsy juokias,
Paleisdami smagų gandą.
Eiklus baltakartis iš pasakos
Pro langą į šviesą sužiūra:
Jaukiai spragsi ugniakuras,
Jaunystės ugnį atkūręs.
Vėjas stogu lekiodamas,
Duris lyg vagis paklebena,
Vėle kamine suvaitojęs,
Nykstančią praeitį mena:
Sutrūko seniai tėvo rožinis,
Netyčia užkliuvęs už pirštų
Akimirka skausmą užgožusi,
Prisiminimais atvirsta.
2004
Menkniekių dėžutė
Išklibęs dangtelis
Stalčiukai į praeitį
Medžiagų skiautės,
Gintaro gabaliukai,
Mažas megztas batelis,
Saldainių popierėliai,
Pašto ženklas su vyčiu
Sagos nustebusios žiūri:
Ko čia tau, ką pametei?
Sutrikdžiau ramybę?..
Mamos suknelės skiautė
Pravirkusi gilyn įsirausia
Dvi sagos iš senelės
Sijono, plataus ir ilgo
Dar trys didelės iš palto,
Kabančio kraitinėj spintoj
Tėvo diržo sagtis suklūsta:
Ko čia tau, ko nerandi?
Praeities pasiilgai?
Jau apsiramino, nutilo,
Kuždas dėžutės dugne
Užveriu praeitį dabartim
2004
Ieškau tylos
Ieškau tylos:
Iš trapios ramybės
Mintis išsiskleis,
Sužydės žodžiu,
Sunoks eilėraščiu.
Vaisius nuskintas
Pavirs duona ir vynu
Kūnu ir krauju
Ant būties altoriaus.
Išdalysiu visiems
Trupinėlį ambrozijos,
Nušvitusį saulės šviesa
Dangaus žvaigždėtoj karūnoj
Čiurlionio pasakos miesto
Virš erdvios platumos per amžius
2004
Septyni šienpjoviai šią vasarą
Iš septynių pabudo trys
Jiems žemės pievos neberūpi.
Į dangų dairos šienpjovys,
Nakties tyloj išbraidęs upę:
Prabustų broliai septyni
Šilta liūtim patvintų lankos,
Sušvistų dalgiai žvaigždėmis
Į žemę ašmenis įlenkę.
Erdvė neskendėtų rūkuos,
Jei žvaigždžiaakiai sau miegotų
Iš septynių prabudo trys
Šienauti dangų ūkanotą.
2004
Rugpjūčio žvaigždžių šviesa
Milijardai žvaigždžių,
Visatą nusagstę,
Svaigsta nakties alsa.
Pasiklydusios mintys
Gelmėje Paukščių Tako
Atbanguoja ūkų vėsa.
Ir klaidu, ir baugu
Lyg iš skausmo apakus
Sumirgėti laiko tąsa.
Milijardai žvaigždžių
Tartum šypsančios akys
Spinduliuoja rugpjūčio šviesas.
2004
Vasaros atodūsis
Rugpjūčio pradalgėm
Nusirita atokvėpis
Atvėstančios kaitros
Šešėliuos slepias vasara.
Skalsus lietus už lango šnara,
Atole pievų pakraščiuos
Nuslysdamas rūku
Šviesėjant paryčiams,
Nuvarstęs smilgų liemenis
Skaidriais ir tviskančiais
Kaip krištolas
Šaltais rasos karoliais.
Jau atsiduso vasara
Rugpjūčio vėstančioj migloj
Suskubusi rudens glėbin
Panirti...
2004
Bobų vasara
Išvyniojau ilgesį
Kaip saulės rankšluostį
Per styrančias rugienas
Rudeniui ateiti.
O jis nueina,
Čežindamas tylą
Nublankusių spalvų
Jaukios ramybės
Apdarais.
Nubrenda rūkais
Vorų tinklais
Suvystęs saulės
Paskutinį šypsnį.
Penklinėje pievų
Skimbčioja šaltai
Gaida žiemos
Paklosiu ilgesį
Nutolusiam sustoti
Ant sugrįžimų liepto
Bobų vasaros
Pašėlusiai trumpos
2004
Šnarėjimas
Kuždas žolės sode vidurnaktį,
Mėnesienos šešėlius glausdamos
Grįžta juodos naktys rudens,
Lapų čežėjimas artinas,
Vėjo staigiam sūkury
Sušnara smilgos prie tako
Laimės kaip nėr, taip nėr,
Mes tokios vienišos styrom
Virkauja liepos lapai nukritę:
Mus rytoj sugrėbs ir sudegins.
Kokia liūdna beprasmybė.
Kuždasi, čeža ir guodžiasi
Slaptingas rudens šnarėjimas,
Laukų ramumu pavirsdamas,
Dangaus skliautą atverdamas,
Nusilenkdamas
Naujam karaliui -
Baltam šalčio stinguliui,
Pūga apsiklostančiam.
Ateinančiam ir nueinančiam.
2004
Rudens lietus Naugarduko gatvėje
Slysta stiklu lašai,
Jungias į sroveles.
Margina lietus
Gatvės žemėlapį.
Suplaukia į upelius,
Kliokia žemyn
Šiltas potvynis.
Žvirblio plunksnas,
Senos liepos garbanas
Kedena lašų bučiniai.
Šnara tyli monotonija.
Akla teškenimo muzika
Liūdi akyse katės,
Gatvę kerpančios
Juodu užburtu šešėliu:
Nukrato kojas
Krapnoti nustoja
Saulė iš debesies
Šypsnį išspaudžia.
Blunka šlapias
Gatvės žemėlapis,
Džiūva danguj debesis
Skysta rudens pastelė:
Giedra katės akyse
Tuoj po vidurdienio.
2004
Takas į atmintį
Kaip nuojauta,
Susmilkus atminty,
Giliu atodūsiu
Ar skausmo aidu
Buvusių jausmų
Ir nuoskaudų,
Slėptų giliai širdy.
Kaip nuotraukoj
Įrėminta būtis
Ar jaudulio banga,
Paglostyta baugaus
Rudens šešėlio,
Liūdesiu jau sklando.
Ar tylumoj šviesioj
Jos kuždesį girdi,
Suskaudusį giliai
Apmirštančioj vilty?
Aš beldžiuosi
Į tavo atmintį.
Ir tyliai klausiu:
Ar tau sunku ar lengva būti
Mano praeity?
2004
Gyvybės gija
Būties nebūties
Plonytė gija
Trūksta slapčia
Kaip voratinklis.
Slenka kertėm,
Stogų briaunomis,
Ištrūkus iš rankų,
Nyksta erdvėj,
Į rūką įsiliejus
Plaikstosi su vėju,
Plaukia dangum
Į dausų slaptingąją šalį.
Plonytė gyvybės gija:
Tavo ir mano
Mūsų visų lemties naktyje.
2004
Vakaras prie Didžiulio ežero
Tįsta ilgyn šešėliai.
Į žoles klaupias vakaras
Pažiūrėti, kaip rengiasi
Nakčiai kraujažolės,
Galveles panarinusios.
Tilindžiuoja varpelis
Ant ožkelės kaklo
Ganau baltą jų pusnelę.
Pakelia galvas atėjusiam
Apžiūri, pauosto svetimas
Ir nusisukusios įbeda noseles
Į beveik mingančią žolę.
Vyniojasi ežeras į rūką,
Žiogų svirpimą užsitraukdamas
Kaip antklodę nakčiai.
Mekena ožkelės: namo, namo
Sliūkina vakaras
Man iš paskos,
Lieja šešėlius į tamsą
Maukšlina juodą kepurę
Ant akių, ant ausų,
Ant namų,
Ant tvartų
Ir veriamų vartų
2004
Varpo verksmas
Širdy suskilo tuštuma
Lyg gelmėse nutrūkęs
Varpas dar vaitotų
Skausmingais dūžiais
Belstų į padangę
Ir atgalios į bokštą
Rišamas prašytųs
Renku kraujuojančias
Jo varines šukes
Ir aidą tolstantį
Bintuoju tartum žaizdą,
Rūkų balzamais
Vis glaistau kas rytą.
Juoda gelmė po kojom,
Varpo gausmas virpantis
Balton erdvėn pakyla.
Dejuoja žemė,
Rudenio pilna
Minčių brūzgynuos
Varpo verksmas tyla
Nors ne.
Jis aidi užmirštuos pasauliuos
Bet niekas jo aidėjimo negirdi,
Sudūžtančio į iškankintą širdį
2004
Nereikia alavo kareivių
1.
Aikštėje kareiviai mikliai muša kairę.
Niekaip nepataikau į ritmingą taktą.
Slysteli mintis su gervėm gailiai,
Ar lemtis pratęs gyvenimo kontraktą.
Stoviu nuošaly, žvalgaus aplinkui:
Plaukia ponai, ir visi jie gražūs.
Atslenka rūsti dama palinkus
Kaukši lazdele būties miražas.
Aikštėje kareiviai jau apsuko ratą
Stingsta generolai, linkčioja eiliniai.
Sugrąžinsiu lemčiai švytintį mandatą,
Kad dalios neskirtų kario alavinio.
2.
Plaukia aikšte karinis paradas
Karo siausmas pasaulį užlieja.
Trokštu taikos
Karo vadas
Imituoja dorybių alėją.
Šaukia minios: Valio! Tegyvuoja!
Sproginėja aplink, šaudo, gaudo
Laikęs bombą, nusviest pavėluoja
Ir išsprūsta siela nesugaudo
Jos erdvėj nė radaras eilinis
Rūsti dama supykus trepsi koja:
Meskit žaisliukus! Mirtis nagus galanda
Duokit miniai duonos kasdieninės!
2004
JAUNYSTĖS ŠILKO VIRVELĖ
Numirusių dienų dvasia
Mirusiam broliui
Numirusių dienų dvasia
Sklando dangaus
Šviesulių labirintais
Įžiūrėjus vaikystės
Džiaugsmingą švytėjimą,
Sugrįžta į atmintį
Mažo baltapūkio
Liūdnom akim,
Išklypusiais bateliais,
Nubrozdintais keliais,
Margais marškinėliais
.
Numirusių dienų dvasia
Plevena blankioj atminty
Laikino žemės praeivio,
Liūdesio piligrimo
Pasaulio rudens akyse
Baimė apsigyveno
Šaltose akiduobėse
Su viltimi nenumirti:
Pasklisti erdvės skaidulų
Begaliniuos keliuos
Paukščių Tako šviesybėj
Numirusių dienų dvasia
Gyvena sustingus
Mano akių atminty
2004
Rudens karalaitei
Vilijai Stančiauskaitei
Pripūtė į plaukus ruduo
Lapų švelniai pageltusių
Vaivorykštės spalvų vainikas
Aplink tavo galvą banguoja
Prašau jaukios rimties
Klastūno šiaurės vėjo
Palauk rausvų klevų alėjoj
Rudens dievaitės
Iš sodo vystančio pavakary,
Kurį apdengs puria skara
Žiema pabalusi, žydrai skaisti
Bet lapai gelstantys išsilaikys
Tu būsi karalaitė amžinai švelni,
Plačiai šypsosies lango žibury,
Svaja slaptinga vėjyje nutilsi,
Nors kauks ir plėšysis žiema žiauri,
Tu lengvo laužo šilumos lapus
Man amžinai priminsi
Kai būsiu nusiminusi, niauri
2004
Ugnimi plazdeni
Klimpstu kaip į pelkę
Gyvenimo maurai
Apsiraizgė gličiai
Drumzlinam vandeny.
Nustebus dairaus
Suspindusia aura
Į mane iškankintą
Viltimi ateini.
Sustoji, lenkiesi,
Lyg išganymo ieškai
Akių gelmėje
Aklinam šuliny
Ir žvaigždę pakėlęs
Likimo nusviestą,
Dangaus platumoj
Ugnimi plazdeni
Atpažįstu tave
Iš dieviško gesto
Ir švelnumo akių,
Kai į minią žvelgi.
Tau lenkias didžiūnai
Ir klaupiasi miestai
O, Dieve, pasaulin
Šviesa ateini
2004
Vėlinių mišios
Plevena žvakės,
Švyti altorius:
Memento mori,
Memento mori.
Sustingęs sieloj
Vilties piliorius:
Memento mori,
Memento mori.
Kyla aukštybėn
Palaimintas choras:
Memento mori,
Memento mori.
Baigėsi mišios
Tyla šventorius:
Memento mori,
Memento mori.
Varpas ataidi
Per tolių tolius:
Memento mori,
Memento mori
2004
Lyg nieko ir nebuvo
Atrodytų lyg nieko ir nebuvo
Diena nakties ilgėjos verkdama.
Alpėjo tyliai, kūkčiojo ir gūžės
Nusivylimo aidą versdama
Į tuštumą, į visišką nykimą.
Lemtis aistringą šėlsmą,
Pajuodusį ir buką apakimą
Grėsmingai švaistė tarsi nejučia
Naktis dienos gedėjo ir staiga,
Delčia iš debesies išnirusi, visus išskyrė
Ir abejingai nusiyrė keliu niūrios tamsos.
O žemė lyg apsiblausė ir tyliai mirė,
Nesitikėdama ryškios taikios šviesos,
Palaimos lėto sugrįžimo, palikus
Blankų nujautimą, kad nebesklis darna
Tiktai raudos vėlė lyg nužydėjusi gėlė,
Kurią šalna pamiršo, nenuskynė
Atrodytų lyg nieko ir nebuvo
2004
Tarp kasdienybės ledų
Tarp kasdienybės ledų,
Skleidžiančių šaltį į esmę,
Ieškau nesurandu
Sielai žodžio šiltesnio.
Gūždamasi brendu
Į tuščią tikrovės reginį,
Tūkstančio pažadų
Liepsna nesiliauja deginti.
Žvilgsniai tamsos beribiai
Staugia gandais klaikiausiais,
Ir išblėsus naktelės
Paskutinei žvaigždelei,
Virsta griuvėsiais viltelė,
Tarp kasdienybės ledų.
2004
Dangaus architektūra
1. Rytas
Šviesos ruoželis
Rėžiasi į debesį
Dangaus architektūrą
Tvarko saulė,
Taisydama netobulą
Pradžių pradžios fragmentą,
Nuskaidrintą palaimos
Ar užsklęstą užuolaidos
Miglų apibrėžties:
Ribos tarp žemės
Ir dangaus platybių.
2. Diena
Dangaus kūrimas tęsiasi.
Didingi mūrai plaukia
Kaip balti kalnai,
Suvieniję miglas į dermę
Begalinę,
Kuri pavirs šviesa
Ar pliūptelės liūtim:
Išplaks nustebusį,
Viltingai laukiantį
Senutės Žemės veidą,
Kol ši nusuks akis
Į vakaro atodūsį.
3. Vakaras
Kaip juodas demonas,
Paskleidęs tamsą,
Vienuolis vakaras,
Įsupęs į abitą
Saulės šviesą,
Keliaus paslapčiomis kalnais,
Tartum pagrobęs auksą.
Mėnulio pjautuvas
Išpjaus langelį
Debesų drobulėj.
Iš palapinės tos
Pažvelgs naktis,
Įkalinta tamsos lig ryto,
Ilgėdamos aušros
Lemtingos pranašystės.
4. Naktis
Tylės didingi debesų kalnai
Niūri architektūra gotų:
Bažnyčių bokštai įsmeigti
Į dangaus platybių gylį,
Matuojantys kantrybę
Gedinčios nakties.
Pasaulio rimtį geria
Tamsos grėsminga apgavystė.
Praskleis užuolaidas naktis,
Pradžių pradžios šviesybe
Atsklis iš pat gelmių
Didingo statinio
Dermės mozaikų muzika,
Dangaus kolonų spindinti galerija.
2004
Paskalos
Plakas pikti liežuviai
Ant priekalo šokinėja:
Apie pašvinkusią žuvį,
Apie išdžiūvusį vėją.
Plaka suplyšusią skrandą,
Siūlais baltais susiūtą,
Plaka sugedusį gandą,
Būtą kadais ar nebūtą.
Plaka, gelme šmirinėja,
Tuštybės burtuose sklando.
Paskalą atsiūlėja
Lopo suplyšusią skrandą.
Plakas paiki liežuviai,
Suka pašėlusią gūžtą.
Į klampią balą įkliuvę,
Savam žliugesy pražūsta.
Nebeišgirsi juose
Tikro įvykių skambesio
Tik nakties surakinto paukščio
Klaikų grandinių žvangesį
2005
Motinos žvilgsnis
Niekas taip nesaugos,
Tik motinos švelni ranka.
Niekas labiau nelauks,
Kaip meilės sklidina širdis
Ir miglose sustingęs žvilgsnis.
Niekas o niekas taip negedės
Numirusio mažo ar jauno,
Tik kraujuojanti jos siela.
Paukščio giesmė skaidrės
Liūdnų akių švytesy
Ir murmėjimas tariant maldą
Ar pirštu vedžiojant knygą
Dūzgiant amžių rateliui,
Atminty įsirėš į kaulų smegenis.
Laimins kryžiumi
Skirtus likimo kelius
Ir stumtels gyveniman
Eikit.
Išeikit.
Pasikliauk jos globa
Ir jos žvilgsnyje jauskis saugus
Kaip amžinas mylimas
Vaikas
2005
Dabartis
Išgręžk akis auksiniais skurdo grąžtais,
Pily užmūryk nykstančias viltis,
Ir liks tavy jaunystės džiaugsmo raštai.
Jie plėnim skausmą apdangstys.
Norėsi dingti iš akių, kur akys mato,
Ieškoti tolių ir plačių erdvių.
Dar neviltis tvirtovės nepastatė,
Iš tuščio pažado nenutiesė kelių.
Ant melo pamatų statytos griūva pilys,
Smiltin susigeria ir pažadų vanduo.
Išgręžtos auksu skausmo akys tyli,
Apmirusiuos sukaustytuos veiduos.
2005
Liūdesys
Didingai rūstus tavo žvilgsnis
Tyli vienatvėj iš kambario sienų.
Bet apkabina ir glosto ramybė
Pavargusią mažą sielą.
Drungnu palangės kraštu
Saulės verpetas atsėlina,
Skleisdamas atspindžių šilumą
Šaltam kambario veidrody,
Paslėpusiam sielos akis
Iš visatos plačios gilumos
Nuolankiai kaltas žvilgsnis
Skverbias į raumenis ir sausgysles,
Šildosi saulės atokaitoj,
Mano liūdesys
Atkartodamas vasaros kaitrą
Ir aitriai slogų laukimą
Vilionę nuolat liūdėti
Mintis nuslinko į nežinią
Nebūtin gramzdindama liūdesį.
Mintis moka eiti, praeiti palikti.
Ji moka pamesti, užmiršti.
Ji moka atstumti
Liūdesį.
2005
Giria ties Eičiais
Pušų įsitempusios stygos
Virpteli skamba lyg arfa.
Vėjas, erdvės pristigęs,
Lekia durpynus ardamas.
Laisva ir ramiai didinga
Giria į padanges žvelgia.
Suskambusį amžių ritmą
Sakais ir gailiais atritina.
Erdvės, Eičiai ir erčios,
Glaudžia rimstančią girią.
Supas didingos ir lėtos
Pušys į arfą surizgę.
2005
NEIŠGERSIU LIG DUGNO
Pro tėviškės langą
***
zvimbčioja musė
į murziną stiklą
prasiveria laikas
***
puošiasi obelis
miglota suknia
žydės pavasaris
***
nerimauja varnėnas
už inkilo lango
katės akys
***
klegena gandras
ant lizdo krašto
nusileido vakaras
***
gurkšteliu iš gilybės
dangaus šulinio
apsvaigo oras
***
kliunkteli varlė
kūdros vandenin
neria mėnulio delčia
***
aikčioja žvaigždelė
padangės skreite
sūpuojasi naktis
2005
Kaip laikrodis
Tiksiu ir tiksiu
Kaip laikrodis,
Prisuktas iš vakaro
Šeštai valandai ryto.
Dar nesikelsiu, nenoriu,
Dar penkias minutes
Oi, pavėluosiu, greičiau!
Dušas karštas ir šaltas,
Kelnės ar sijonas, palaidinė,
Batai kur ak, nevalyti.
Laikas išeiti, jau žinios!
Raginuosi ritmingai:
Plaukai, akys ir lūpos
Brūkšteliu skubomis
Nutiksiu laiptais žemyn:
Liftas juda lėtai.
Taip kasmet, kas rytą
Tiksiu ir tiksiu į tarnybą,
Kaip iš vakaro prisukta
Šeštai valandai ryto.
Ginkdie pavėluočiau:
Ieškotų, nubaustų, pasmerktų
Ar apskųstų aukštom instancijom:
Terorizuotų, tironizuotų prisuktą
Prie laikrodžio rodyklės
Šventai ir skrupulingai tiksliai
Kokia įkyri nuobodybė!
Nekenčiu savęs ir tiksėjimo.
2005
Skrydis
Užaugau,
Subrendau,
Jau dylu
Trokšdama
Nerti
Į tolimą
Erdvę.
Numesk, gulbele, plunksną
Plunksnos
Nesikala
Sielos
Ikarui,
Amžinam
Labirinte
Be sparnų
Uždarytam.
Numesk, gulbele, plunksną
Kaip erdvu
Virš miškų,
Virš pievų
Ir migloto
Vandens
Erdvėje
Gulbės
Plunksnom
Baltom
Kaip sparnais
Plasnoti
Svajonėj.
2005
Būties apmąstymas
Gimiau ne Maskvoj,
Ne Londone
Ne germanų,
Ne slavų veidas.
Žodžių kekės
Supasi ūkanoj
Į žmogišką sąžinę
Braižosi.
Reklama nelietuviškai
Žudosi
Mįslingai sąmonę
Bukina.
Žlega prietemiuos
Girtas už vairo,
Slaviškai keikias
Vaikiukai.
Gyvenu nei Maskvoj,
Nei Londone,
Bet kantrybė apšiurus
Giriasi,
Įkyriai galanda
Siužetą
Ir lietuvišką
Odą diria.
Miglomis kalba
Apmūsoja
Į pasaulį
Šalelė suka:
Nuogos bambos
Aplink stulpą
Trinasi,
Angliškai
Gieda vaikiukai.
Kuo norėsiu būti
Nebūsiu,
Nors gedėsiu
Tikrumo ilgesio,
Kai akim
Tarsi
Vėjo gūsį
Atmušiu šaltą
Aukso žvilgesį.
Gal numirsiu
Reklamos griuvėsiuos,
Keiksmų krušoj
Nelietuviškoj
Tuoj patars,
Kaip godoti būvį:
Patylėk, pakentėk
Su pelėsiais
Arba prisikąsk
Liežuvį.
2005
Vėdrynai
balti kupolai
linguoja po lauką
pradalgius draiko
baltos skarelės
sustoję šnabždasi
šieno kvapo įtraukia
gilyn į pievos darną
kaip į plaučius
jau įšilusios žemės
balti kupolai
dangaus parašiutai
leidžias pakalnėn
švelniai sukibę
už nematomų gijų
pievos svajonės
vėdrynai vėdrynai
švilpteli šiltas vėjas
vėdrynai pievas vėdina
kaip purius patalus
drėgmės prisigėrusius
po žiemos ir baltom
kaklaskarėm moja
palaukėj džiūstančiom
lietaus išlytom
vėdrynai vėdrynai,
išvėdinę žiemos kambarius
į pradalges žvalgotės
šieno kvapu prigulti.
2005
Įdrėskimai
Rugienų nubraižytos kojos,
Žolių įjuodintos rankos,
Dagys įsmigęs į panages
Diegia sielos kertelę,
Atveria gyjančią žaizdą,
Rakštim pataiko į širdį.
Geliančio žodžio akmenys
Mėlynę ar randą palieka
Ramų vandenį drumsčia,
Apsitraukia maurais ir glituma,
Slidus kaip išniręs žaltys,
Išspjovęs rauzganą putą
Pikto brolio dalgiu
Braižo dilgesiu sielą.
Įdrėskimai giliai įkirsti
Atminties strėlėmis.
Užsivožia randai
Praeities užmarštim
Žaizdos tvirtai užsitraukia,
Gyvenimo oda apauga
Įdrėskimų žymė
Bet sielos žaizdos išlieka
Įdrėskimai į pačią širdį
Amžinai gilumoj atviri
Tik paviršiuj ramybė
2005
Radastos istorija
Radau ją ant piliakalnio
Nurausvintą vakaro saulės,
Pasišiaušusią gintis dygliais
Vilnijančiam vasaros karšty.
Laukine, laukine,
nebadyk mano rankų.
Blizgėjo vaškiniai vaisiai
Ošiančio rudens vakarą
Ant šarmojančio kalno
Dumblaus ežero pakrašty.
Laukine, laukine,
sprangios tavo uogelės.
Ant retučio sniegelio numetusi
Molio spalvos uogų švarką,
Tirtėjai nuoga vėjo skraistėj
Sudėjau tau pirmą eilėraštį.
Ak, laukine, laukine
piliakalnio radasta
2005
Mintys valgant nektariną
griaužiu žiurkėno dantim
gremžiu ir gremžiu minkštimą
saldų rytietiško vaisiaus nektarą
įtraukiu gomurin gaivinuos
kol
o varge išvystu protėvių
smegenis su įlinkių vingiais
kauliuku virtę nektaru varvantys
mintimis jie pulsuoja vartosi
teka mano gyslomis sugraužto
nektarino sultys sušildytos
vėstančio kraujo tėkmė susilieja
su tolimų protėvių mintimis
netikiu ne kad tai tie po žeme
palaidoti smegenys virto vaisium
gaiviu kurio minkštimą dar gremžiu
ziurkėno dantim
kietas kauliukas
išduoda rytietišką vaisių
atminimas skaudus po žeme
nektarino kauliukas mintyse ir
ant svyrančios rankos delno
iš rytų iš tenai kur tarpupis
aramėjišką šneką dar mena
2005
Slydimas
Slystame gyvenimo stiklu
Ledu, kai nejučia skubėti imam.
Neslystam suklumpam
Po vieną, po du
palieka ryškus
Stiklo skaidraus įtrūkimas.
Jei trinsi, sukruvinsi pirštą,
Skaudės
be įdrėskimo žymės
Likimo skaudumo nebenutrinsi.
Ji tavo gyvenimo greičio tėkmėj
Staigia kliūtimi užsitvenks
Ir parklupdys nuodėmė
Gaisro dūmais išmes į dangų
Slystelės stiklu ištyškusi dėmė
Ant skaidriai atviro lango.
2005
Rudenėjant
Kai rugsėjis šarmoja pakluonėm,
Liūdesiais įsismelkę į širdį
Debesų rudeniniai vargonai
Gervių klyksmą išderintą girgždina.
Ant ažūrinio saulės žipono
Tinklą austi vorai baiginėja,
Kur padangių platybėj už kaimo
Šoka savo pasiutpolkę vėjas.
Taip skaudu ir graudu, kad už miško
Saulės auksas baigia sudegti.
Ilgesys įsismelkęs sutiško
Į baltumą užgožiančią naktį.
Gedulingai šarmoja pakluonės,
Liūdesys gailiai nusmelkė širdį.
Sielos rudeniu gaudžia vargonai,
Viltimi laiko netektį girdo.
2005
Neišgersiu lig dugno
Neišgersiu lig dugno taurės,
Kol giliai užsilikus viltis.
Trokštu mažą lašelį nuliet
Ant žarijų, kad kiltų ugnis.
Dieviška tviska liepsna
Iš mažos neramios kibirkšties,
Audringai žybsi aistra
Nepaliauja gaivinti širdies.
Neišgersiu lig dugno
žėrės
Pasilikęs šlakelis vilties.
Neišgersiu
težvilga taurėj
Skausmo lašas iš praeities...
2005
Artimiesiems
Mielieji, man vis dar atrodo,
Kad sėdite visi ramiai už stalo.
Dar sėdite prieš naktį, tylite,
Kaip paskutinėj vakarienėj liūdite.
Mama ir tėvas vėl ramiai nekalbūs.
Nebuvo ne tarp mūs dviveidžio Judo,
Jo pabučiavimo nė vienas nesulaukėm
Tylu prie stalo, tuščia ir nyku taip,
Tik lanksto vėjas vyšnią geltonplaukę.
Mielieji mano, jūs čionai dar sėdite,
Dar atminty matau šiltus žvilgsnius
Ir žodį tariamą girdžiu tarsi palaiminimą jaukų
Prie vakarienės stalo prieš nakties duris.
Artėjate iš praeities, mintis sujaukę,
Vėl grįžtate į paslaptingai tolimą nežinomybę
Sėdėjote prie stalo šitaip, rodos, kaip sapne:
Iš ryto ir per pietus, vakare, pakol lemtis
Mįslingai pabučiavo. Ne Judo bučiniu, oi, ne.
Į kaktą. Kaip angis. Tyli mirtis.
Nebuvo šitie bučiniai kaip išdavystė,
Padėję slėpiniams staiga many sušvisti.
2005
Rudenio debesys
Ak tie debesys, rudenio debesys
Rūkais nusileidžia, iš rūko pakyla.
Saulė bobų vasarą lepinus,
Lietaus kardu persmeigia tylą.
Tylą tą, kuri vėsa mane paglostė,
Kuri nujautė kylantį vėją.
Ko sužibo ašara skruoste?
Gal ruduo paširdžiuos suskaudėjo?
Ak tie debesys, rudenio debesys
Plaukia miglos į patį dangų
Vėl ruduo mano skausmą nudegino,
Jis angim širdyje susirango.
2005
Žiemai numirti
būtų gera žiemai numirti
iki kito pavasario
apsiklostyti lapais
po galva pasidėjus akmenį
po kojom pasiklojus samanų
galėčiau minkščiau prisikelti
būtų gera šitaip gulėti
per visą sužvarbusią žiemą
būtų gera šitaip nejausti
nieko nei speigo nei darganos
būtų gera miegoti sau
apsiklosčius lapais po akmeniu
akmenėti iki pavasario
tik nelabai apsamanoti norėtųs
viliuosi kad žiemą niekas neauga
samanos širdies nepasieks
per žiemą jos nesužels prisikelsiu
kitą pavasarį be didelio vargo
ledams atitirpus nuo galvos ir nuo kojų
anei kailinių anei kryžiaus anei vinių
neprireiktų permiegoti per žiemą
taip lengvai taip lengvai kaip dulkelei
ir vėl prisikelt vieną rytą.
2005
Žiemos diena
Tamsos slaptingame rojuje
Tūno žvaigždynų ūkas.
Diena
Sušlamėjo, sparnais suplasnojo
Lyg nušvitimo stebuklas.
Ilsis rankas susidėjusi
Į dangaus išvargintą skreitą
Sėjėja, pjovėja, audėja
Lyg būtų iš darbo parėjus
Po vasaros prakaito žlugto.
Į miglas įsisiautusi laikosi
Blankumos ir kantrios ramybės,
Lesa šermukšnio uogas
Baugščios dangaus dievybės.
Atsargiai snapu kapoja
Kartoką šermukšnio skonį,
Stingstančios rankos vynioja
Į rūką uogų raudonį.
Žiema nei sėja, nei pjauna,
Tik nykiai šalčiu užsimoja:
Dieną į tamsumą traukia
Rimtin gramzdina geruoju.
Lenkiuos prie minčių
Surizgusių gijų,
Kai sninga kartu ir lyja.
2005
Švytėjimas
Šviesmečiai dyla virš mūsų
Išsilydome amžių švytėjime:
Nežinom kas esam, kur būsime,
Ko žemėn skausmingai ėjome.
Ko ieškome viltį praradę,
Ko tylai suspengus nutylame.
Ko liūdim lyg žemę praradę,
Ko tarsi obelys žylame.
Sustingstam: žiema veja vasarą
Sėja įdukrina pjūtį.
Nubraukę alkūne ašarą,
Panyram į geliančią būtį,
Kuri samanojančiu akmeniu
Prislėgusi varganą tylumą
Ir šaltį vidun įsileidusi,
Gyvybės želmenį gnybia.
Sušyla kuproti akmenys,
Mėnuliui užslinkus ant veido.
Kutena slegiantį sapną
Akelę merkiančios žvaigždės.
Laikas tikėjimą švysteli
Į nykią sulūžusią rytdieną.
Vangiai atsklinda iš kryžkelių
Šviesiųjų laikų pranašystė.
2005
Mari Poisson. Lietus su saule
Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Pranciška Regina Liubertaitė. 100 haiku Vilniui
A. Zalatorienė. Zodiako eilės
Aurelija Ališauskienė. Sustok, pavasari!
A. Kugevičius. Nostalgiškos rudens godos
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
K.Kavafis. Barbarų belaukiant
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Tukaramas. Gimęs šudra
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
V. Gėtė. Faustas
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Sulpicia elegijos
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis
|