Lukas Devita

My Velvet Holidays

[ Pirma dalis (1-5 skyriai)]   [ Antra dalis (6-11 skyriai)]   [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]
Jurgos Ivanauskaitės pristatymas

 

6

 

Tuo tarpu, atsiverčiau skyrelį savo mėlynajame sąsiuvinyje, kurio tikrai jau nebeparodysiu Belui, -

THE FIRST SLOW DANCE 

Sentimentali istorija 

Pirmą kartą aprašytas šis mano įvykis atrodė visai kitaip.

Su pirmuoju aprašymu susijusi visa istorija (be to, kad pats "apsakymas" vaizduoja grandiozinius įvykius).

Pirmą kartą pasakojant apie slow dance dalyvavo ateiviai, UFO ir atrodė, gal viskas vyko pačiam kosmodrome.

Nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos, bet paėmiau ir daviau paskaityti kūrinį savo lietuvių kalbos mokytojai (gal padėjo ir tai, kad mokytoja buvo palyginti jauna). Ji ištaisė stulbinantį kiekį gramatinių klaidų, ir taip vadinamas stiliaus klaidas ir pasiūlė išimti iš apsakymo UFO. Na, aš ir pats supratau, kad mano "moderną", tiksliau kosmoderną [ kosmodernizmą ] nelabai kas įvertins.

Bet visumoje, mokytojai apsakymas patiko. Tikrai. Ją labai nustebino psichologinė pusė, ir, kaip dabar numanau, - tai, kad viską taip atvirai išdėstė toks tipas kaip aš. "Nuostabiai atviras, tyras jausmas…" - koks nesuderinamumas. Tokia substancija su manim, - visiškai nesirišo.

Tuščioje klasėje, po pamokų ; Ji kalbėjo, "…stilius, - ne", - pasitaisė, "maniera, … tai dar tik rašymo maniera". Ji laikė išskleidus mano lapus, SunBox firmos viršelyje, iš būsimo rinkinio. Firma, žinoma, privati.

Mes išėjome pro mokyklos duris, jai vis bekalbant, ir netoliese praūžė visas didžiulis 8 "D" būrys, akivaizdžiai neužmiršdamas pasišaipyti. Net stebėtina, kaip išlikau ramus, lyg niekur nieko.

Mokytoja atnešė man vieną knygą, kurią aš jai iš kart priminiau savo rašymu, Ray Bradbury "Pradžios pabaiga". Gal būt man bus įdomu paskaityti, susipažinti su stiliumi. Tikrai, aš nežinojau tokio autoriaus. Bet knygelė nepadarė man ypatingo įspūdžio. Tiesa, aš perskaičiau tik dalį apsakymų.

- Labai geras pavadinimas, - tarė Gilis pašnibždom, tiesiog apžavėtas, - "Pradžios pabaiga" gulėjo ant stalo, kai mes sėdėjom pirmame suole, pasilenkę, gerai, kad pridengti pačios Istorikės tribūnos. Ir aš tyliai dėsčiau jam naujienas. Iš tiesų tai Gilis buvo pirmasis Slow Dance skaitytojas. Nepagalvokit, kad ta lituanistė.

Buvau surašęs visą ploną sąsiuvinį, Gilis skaitė įsijautęs, net užkaito, sakė, " o, …geras, viskas taip, - kaip buvo…"

Lituanistė pasiūlė parodyti savo tekstą senai lietuvių literatūros mokytojai Šatrijos Raganai. Prieš keletą metų ji mus mokė, visada vaikščiojo juodai; ji buvo patekus į automobilio avariją, kur žuvo jos vyras ir vaikai, bent vienas. Automobilis užlėkė ant briedžio, tiesiog neįtikėtina istorija, bet iš jos elgesio per pamokas nieko nesuprastum. Šatrijos Ragana buvo kažkokio mokyklos literatūrinio būrelio vadovė; įsijautusi ji aiškino ir šūkavo, laikydama rankose mano naujai perrašytą Slow Dance, minėdama senų rašytojų pavardes, "…ir nieko baisaus dėl klaidų, ir Jis duodavo tada redaktoriui, kad sudėtų, kaip vadino, kabliukus …"

" O ta vieta jausmai prispaudė mane prie žemės, tai ypač, ypač gera", - ji taip garsiai reiškėsi, po velnių, kaip tik ant pakylos įtartinai šmėkštelėjo mano klasės Pirmūnė, gerai kad mes buvom nuošaliau, - Šatrijos Ragana užstūmė mane į klasės kampą bemosikuodama.

Bet visgi stebėtina, kad mokytojoms neužkliuvo angliški žodžiai mano tekste, "taip, - tai praturtina kalbą" užtikrino ji, lyg niekur nieko - neįtikėtina, fabulous.

Mokytoja norėjo, kad aš geriau išbaigčiau novelę, (taip įvardino!) - "ji turi vertę". Kvietė rašyti kuo daugiau ir bendrai, panašu darėsi, kad norėjo pakreipti mane į tą komercinę rašymo sistemą. Man tai nelabai patiko. Ir nutraukęs visus "ryšius ir pažadus", aš išėjau į pogrindį.

Ir galiausiai prisiruošiau sutvarkyti savo pasakojimą tik dabar, praėjus vos ne metams laiko. Pats veiksmas vyko spalio 16. Pradėjau rašyti tą patį vakarą ir baigiau per keturias dienas.

Aš ryškiai paaugau. Dabar jau visai kitaip žvelgiu į savo kūrinį. Pakeičiau daug žodžių. O pirmajame aprašyme aš buvau pakeitęs vardą. Dabar to nereikia daryti, nes visiems aišku, kad šokau su Lina.

Gali atrodyti keista, kodėl aš sumaniau paversti šį "nuotykį" apsakymu. Juk tada dar net nerašiau dienoraščio - ir suvokiau rašymą ne kaip grynąjį "kad nepamirštum", bet kaip tikrą kūrybą. Laimei, tai jau praeitas etapas. Taip, turėjau galingų užmojų, labai daug norėjosi sudėti į tą trumpą laiko atkarpą. Ir visgi stulbino tai, kad staiga įmanoma taip pažodžiui "nurašyti" vaizdus tiesiai iš paties savo gyvenimo.

Apsakymas prasidėjo: "Atsimenate, ką aš jums pasakojau?" Neblogai, kaip pačiai pradžiai. "Be abejonės žinote, kad aš mokausi su Lina vienoje mokykloje…" ("pirmu leidiniu" - Toyah, - pamenu, kaip Šatrijos Raganai niekaip nėjo ištarti tokio vardo). "…ji - metais už mane jaunesnė, - 8 klasėje, turi vyresnį, brolį, kuris pamišęs dėl Pink Floyd".

Na štai, dabar jūs žinote šiek tiek daugiau ir gal būt net visa istorija jums bus lengviau suprantama.

Buvo tokia daina,

you are young and so free
living in simplicity
revived from my dreams
in to the reality
you made the music from
that I'd known

Daina buvo parašyta rugsėjo mėnesį, taigi savotiškose išvakarėse, mano pirmojo lėto šokio.

OK, pradėsime truputį konkrečiau, panašiai, kaip mitinguose arčiau reikalo "eina" tarybiniai oratoriai.

Nors man tada buvo jau penkiolika (kaip ir dabar), bet lėto šokti neteko. Tai buvo siaubingas atsilikimas. Taip, žinoma, šokau, bet tik taip.

Gal kas nežino kaip šokti lėtą šokį? - toks klausimas buvo "senajame leidime", po kurio ėjo ilgiausias to veiksmo aprašymas.

Kaip šokti lėtą šokį

- buvo pateiktas ganėtinai sarkastiškai. Bet juk vėliau herojus pats šoką, tą patį lėtą šokį. Kad būtų logiška, autorius "ištraukia" iš herojaus sąmonės tai, kad pastarasis iš tiesų gali pasišaipyti iš lėto šokio dramos, bet pats yra priverstas šokti.

Na, tiek herojus, tiek autorius nėra "žiauriai nusiteikę" prieš lėtą šokį.

Dabar jau nebesileisiu į šokio technikos detales. Groja lyriška banguojanti ir chebra//poros šoka.

Mano pojūčiai atrodė taip:

…na ir kas tas lėtas - banalybė. Bet… tik žiūrint iš šalies. O čia yra dar vienas dalykas. Tai, kad vienoje svarstyklių lėkštėje sėdžiu aš, o kitoje - (guli) pati Venera. Niekai? O, kaip aš norėčiau kad visa TAI lėktų iš manęs velniop. Kodėl? Todėl, kad jaučiuosi čia lyg bandomasis triušis. Na, paprasčiausiai, man nesiseka.

Gerai, prisipažinsiu, aš tikrai pasimaišiau dėl tos mergaitės. Todėl man visa ta DISKOTEQUE atrodė užburta, nereali.

Po galais, kokia kvailystė nepasakyti panelei, kad šoku lėtą pirmą kart gyvenime. O dabar, turbūt viskas nuplaukė…Aišku jai susidarė įspūdis pamišėlio, kuris pasimetęs, kaip įsimylėjęs mažvaikis. Mhm, gal taip ir yra.

Bet aš nepasiduosiu. Pirmiausia, padarysiu taip, kad Lina sužinotų, kad šokau pirmą kart pagal lyrišką italų muziką.

(Kaip vėliau sužinojau, Maksas pasakė šią "detalę" ir Lina tuo labai stebėjosi).

Bendrai, tą dieną buvo padaryta daug klaidų. Gal būt didžiausia buvo ta, kad aš iš vis atsiradau tenai? Ne, dabar ir pats žinau, kad ne čia klaida.

Pačioj pradžioj įvyko "provokacija". Pokol aš ramiai sau slampinėjau, viena mano pažįstama, - tai Maksas, suorganizavo taip, kad Liną iškvietė ilgšius Huba. Mano buvęs klasiokas. Damned. Aš tai suvokiau, kaip savotišką iššūkį mano neveiklumui. Kartu, susidarė situacija, kad buvau dabar jau priverstas iškviesti Liną. Tiktai, žinoma po to, kaip, reik manyt, pasitrauks Hu. Nebuvo kitos išeities, - nors norėjosi lėkt iš tos diskotekos velniop.

Tiesa, dar viena smulkmena. Apie mano "reikalus" žinojo visi, kuriuos tai nors kiek domino. Ir net tie, kurių visai nedomino. Aplinkui zujo pažįstami. Jie patarinėjo, siuto, aiškino ir grasino, kad padarys "provokaciją", sumals mane į miltus už tokį bailumą ir "politinį neveiklumą". Norėjosi pasislėpti kuo giliau savo viduje.

Stovėjau prie stulpo, tarp uoliai dirbančių disco boys ir jų aparatūros. Mačiau, kaip Lina šoko su Hubertu, bet aiškiai darė tą nenoriai. Maksas šoko su savo tuometiniu "kavalieriumi" Kingu, ir šypsodavosi, žvilgteldama į mane. Bet mane labiau erzino Hu.

Pradėjau vis smarkiau nervintis. Užlipau į viršų. Pasiūliau paniurusiam Pupui eiti velniop iš mokyklos. Jis neatsakė nė žodžio. Laukiau toliau.

Ir staiga mane užliejo paklaikęs noras šokti. Siūlydamas Pupui išeiti, aš vis dėlto nujaučiau, kad kelio atgal nėra.

Draugužis priėjo ir tarė: "Na gerai, nešdinamės ". Tik aš jau negalėjau ir pajudėti. Iš viršaus stebėjau šokančią Liną. Nei pats Liuciferis nebūtų manęs ištempęs lauk.

Akimirksniu pamečiau salėje Liną. Tikrai, - jos ten nebuvo. Nei Linos, po galais, - nei Makso, nei bernaičių. Atlėkė Gilis ir pranešė: visi keturi sėdi ant suoliuko kažkur trečiam aukšte. Aš pasimečiau. Bet nujaučiau, kad daugiau Lina su Hu šokti neis. Gilis išnyko.

Po keik laiko išvydau, kaip apačioje, ant parketo atsirado Maksas su Kingu. Tik dviese. Nespėjau nė apsidairyt, kaip mane apsikabinęs Gilis sušnibždėjo į ausį: " Lina pabėgo nuo Hu". O, tai mane pradžiugino, bet kartu ir nugąsdino - juk dabar reikės kviesti!

Čia priėjo "ragintojas", Silvestras Janonis ir net pradėjo grasinti, kad pats iškvies Liną, jei aš to nepadarysiu. Aš aišku tuo tikėjau. Taip pat ir mano senasis bičiulis Sabinas įsiutęs keikė mano bailumą. Visa tai užvirė, kai mes pamatėme Liną. Ji "atsitraukė" nuo Hu ir dabar stovėjo visai netoliese, tarp draugių, atsirėmus į bortą, žvelgė į salę. O aš stovėjau kaip įbestas ir vis nemaniau pajudėti. Manyje vyko jausmų karas.

Pagaliau aš beveik nutariau. Tyliai pasakiau Sabinui, kad man reikalinga kompanija. Visi kiti nuo mūsų žaibiškai atsitraukė, kaip nuotykių filme. Šypsodamasis Sabinas atidavė man pagarbą su šūkiu " Visada pasiryžęs!"

Ir mes perėjome prie akcijos. Motoras. Kamera.

Bet, pasiruošę išvydome, kad prie juodo borto Linos jau nebebuvo. " Ji matomai pajautė, ką aš sumaniau "- galvojau sau.

Suprakaitavęs pasitraukiau į kampą, prie sienos. Sabinas šaukė, kad reikia kuo skubiausiai ieškoti.

Tuo metu, per mus tiesiog perlipo Lina su drauge, ir stabtelėjo prieblandoj, mergaičių bury. Mes buvome už kokių dviejų metrų. Mėginau neparodyti susijaudinimo. Vaizdavau, kad paprasčiausiai šnekuosi su Sabinu. Bet bičiulis piktai reikalavo iš manęs visai ko kito.

Lina akimirksniu pasisuko ir pamatė mane (tas jos "klasikinis" staigus žvilgsnis, blyksnis). Ir iš kart po to, su dviem nežymiom draugėm ji skubiai pasitraukė į trečią aukštą.

Sabinas liepė nepasiduot. Jis tiesiog pagriebė mane ir nusitempė paskui. Mergaitės, deja, jau buvo spėjusios "pasislėpti". Bet aš nenorėjau jų ieškot. Bijojau. Sabinas taip susinervino, kad vos nenumetė manęs nuo laiptų.

Gilis su Silvestru Janoniu stoviniavo netoliese ir laukė, kas bus.

Jie visi išveikė mane galutinai. Dėt to krito ir mano būsimosios scenos "kokybė". Damned, žinoma, pagrindinė žlugimo priežastis buvo kita.

Sabinas pastebėjo, atrado, kad panelės ramiausiai sėdi ant suoliuko, už tokių "amerikoniškų" geltonų durelių. Jos mūsų nematė, nes mudu stovėjome patamsyje, foje. Stebėjau tą blankią šviesą už pravirų geltonų durelių.

Čia manyje kažkas galutinai lūžo. Aš mašinaliai nusprendžiau, kad niekur neisiu. Jausmai prispaudė mane prie žemės.

( Cha, ir vėliau tai tapo klasikine fraze )

Kaip sužinojau post factum, Maksas pranešė Kingui, Hubai, Kristianai ir mūsų modeliui Ingai, kad aš ieškau Linos. Visi džiaugsmingai paplojo, mano padrąsinimui. Aš nė nemaniau, kad viskas vyksta kaip tikra sensacija, ir toliau buvau užsispyręs niekur neiti.

Sabinas kraustėsi iš proto. Jis išūžė man ausis ir smegenis. Mano vidinės sistemos tapo man svetimos. Atsidūriau šalia savo kūno ir buvau visiškai ne savim. Tai viską sužlugdė.

Mums bestovint tokiam įniršy iš už durų pasirodė trys mergelės. Aš, kaip lunatikas, staiga pajudėjau link Linos. Sabinas sustingo. O jos žingsniavo išdidžiais veidais, very cool. Aš taip galingai priėjau prie Linos, kad buvo būtina ištarti: " Madam, aš kviečiu jus šokti tango", ne menkiau. Bet Lina praėjo sau, kaip kad manęs ir nebūtų buvę. Sustojau priešais laiptus. Sabinas aiškiai suprato, kad aš kviesiu šokti (kaip vėliau sužinosiu, Lina taip pat neabejojo tuo, todėl buvo nustebinta mano elgesiu). Kodėl tik aš pats neištariau nei žodžio.

Bet, "ledas sujudėjo", kaip sako žymusis O. B., ir aš stabtelėjau jau neilgam. Akimirksniu pagavau veiksmo kryptį ir pasukau iš paskos. Sabinas vijosi mane.

Ant laiptų prasilenkėme su Kristiana, kuri ironiškai mestelėjo:

- O, mes girdėjome, kad jūs pasikorėte, misteri!

Prakeikti paparaciai. Aš buvau įniršęs. Matomai dėl savęs. Sabinas šypsojosi.

Mes jau žingsniavome antrojo aukšto koridoriumi. Mergelių nesimatė. Bet iš už kampo išlindo komiška Hu galva ir prabilo:

- Lina rūbinėje, tikrai taip, - Huba atidavė pagarbą meiliai išsišiepęs.

Mes su Sabinu vėl atsidūrėme foje, pilnoje mane galutinai iš proto varančių veidų. Face it.

"Bet viskas", - staiga dingtelėjo man, - " rūbinėje… spektaklis baigėsi, - jos eina namo". Atsirado šioks toks palengvėjimas.

Deja, namo jos nėjo. Aš stovėjau prie juodų rūbinės durų ir kažko delsiau. Sabinas "trankėsi" visais įmanomais žodžiais, ir galiausiai pagrasino, kad pats iškvies Liną. Tai būtų mano sceninės reputacijos pražūtis. Sabinas žinojo, kad aš tą suprantu. Bičiulis jau veržėsi pro varstomas medines duris. Aš jį laikiau.

- O'kay, - galų gale tariau atsidusdamas. Trauktis nebuvo kur, - aš kviesiu Liną, bet tu - Loną! Supratai?! - Lona buvo Linos klasiokė, o Sabinas neturėjo su ja nieko bendro.

Sabinas ne nemirktelėjęs sutiko ir po truputį atidarinėjo duris. Bet man kažkodėl atrodė, kad Lina yra gretimoje:

- Ne toj rūbinėj, durniau, - tariau jam pusiau juokdamasis.

- Čia! - atkirto Sabinas nervingai. Juokas iškart išsisklaidė, kai išvydau priešais save tris uniformuotas figūras. Dar atsimenu, kad visos jos kažkaip keistai judėjo.

Įėjome gilyn į rūbinę. Aš judėjau automatiškai. Mano veidas atrodė, kaip vaškinis David Bowie, vėliau taip pasakojo Sabinas. Jis pirmas priėjo prie Lonos ir tarė:

- Galima?

Aš jau nelabai ką mačiau, išskyrus Liną, atsirėmusią nugara į galinę plytų sieną. Artinausi prie jos. Trečioji draugė, išsigandusi, vos ne sienom išlipo iš rūbinės. Priėjau prie pat ir šiaip taip ištariau:

- Galima?

Lina ir taip viską suprato. Man nespėjus pabaigti žodžio, ji trumpai žvilgtelėjo į mane…ir viskas. Lina žengė į priekį. Aš iš paskos, pamenu, tik kaip pašėlusiai ėmė plakti širdis.

Ir taip mes keturiese išėjome į šviesą (prasideda dramatiškiausia apsakymo dalis). Aplinkui nieko nemačiau, kaip apakintas. Net Linos. Mes vienas į kitą nežiūrėjom.

Leidomės laiptais. Viskas atrodė taip galingai, kaip kokia supergrupė. Kameros, žmonės, prožektoriai! (Prožektoriai, tiesa, buvo iš tikrųjų. Ir žmonės taip pat. Be to, d. j. Tony, diskotekos vedantysis dar iš anksto prižadėjo man, kad visas šviesas atsuks į mane).

Stengiausi į nieką nekreipti dėmesio. Ar tie, įsmeigę žvilgsnius buvo pažįstami, ar ne, ar jie juokėsi, ar stebėjosi. Jaučiau tik, kad kažkas bus.

Pagaliau - šokam. Velnias, pajaučiau, kad mano judesiai dar gerokai sukaustyti, kaip ateivio.

Iš visų jėgų stengiausi prasilaužti. Bet, žinoma, tai nė iš tolo neprilygo tam, ką aš iš tiesų sugebėjau; savo kambaryje aš šokdavau pagal Emerson Lake and Palmer.

Na, čia buvo kalti tikrai neeiliniai pojūčiai. Bet labiausiai bijojau, kad tai žinau tik aš vienas. O mano žavingoji veido išraiška buvo kaip užšaldyta.

Lina pradžioje šoko gan vangiai, bet po to lyg ir linksmiau, net truputį pasimaivydama.

Bet į mane ji visai nežiūrėjo. O aš žiūrėjau į ją. Kokia ji buvo daili! Smulkus veidelis, kurį vis dengdavo laisvai banguojantys plaukai. Ji dėvėjo baltus kedus ir, kaip jau minėjau, mokyklinę uniformą. Įdomu, kas dėjosi jos galvelėje. Turbūt keikėsi, kad išėjo šokt su tokiu vaikėzu.

Tiesa, kai iškviečiau Liną, Maksas su palyda pamatė tai ir vėl pradėjo ploti (nepagalvokit, kad fantazuoju, - taip tikrai buvo. Tik dabar vargu ar kas iš jų prisimintų šį mažytį nuotykį diskotekoje).

Na, viskas pagaliau ėjosi neblogai ir staiga… suskambo lėtas. Mielasis Tonis "suspėjo". Lyriška itališka muzika (negaliu sau atleist, kad pamiršau melodiją ir negaliu dabar atrasti tos dainos).

Aš apšalau. Lina su Lona truputį lingavo ir laukė. Pamaniau, kad jos gali prašokti taip visą lėtą.

Ir vėl Sabinas darė viską pirmas (žinoma, bepigu, kai jis jau tada buvo profesionalas). Sabinas priėjo prie savo mergaitės ir, mano nustebimui, nutaisė abejingiausią veidą. Dar tik pamačiau Loną uždedant jam rankas ant pečių.

Toliau į juos nežiūrėjau, - priėjau prie Linos. Tai buvo viršūnė, pralenkiau pats save. Turint minty, kad atėjau tik apsižvalgyt!

O čia - lėtas. Bet ką aš prisiminiau! Aš juk nė karto nešokęs. Net gerai nežinau, kaip tai daroma.

Bet priėjau. Trauktis nebuvo kur, - už nugaros tik hollywood'as.

Tik nežinojau dar, ką darys Lina. Ji pasuko galvą, vengdama mano žvilgsnio, ir atsiduso, su tokia kančia, kad ten pat vietoj aš vos neprapliupau juokais.

Ir staiga Lina švelniai priglaudė savo delniukus prie mano dryžuoto megztinio su paukščiais. Tai manęs vos iš koto neišvertė. Aš ją apkabinau. Mano rankos nesusijungė, apkabinau ją labai nedrąsiai, bijodamas stipriau priglausti, lyg ji būtų iš šviesos dalelių. Bet pajaučiau tą medžiagą, tą nepakartojamą medžiagą iš kurios siūna mergaitėms uniformas.

Pradžioje Lina man pasirodė tokia didelė (nei karto nebuvau prie jos taip arti). Nors dabar ir nemačiau jos veido, žinojau, kad jis pasakiškai gražus.

Lina atrodė tokia trapi, aš ją lyg saugojau nuo sudužimo.

Ji žiūrėjo man pro petį ir purūs plaukai lietė mano lūpas. Buvau, kaip aptirpęs. Taip neįprastai arti pajaučiau Liną prie savęs.

Pamiršau viską aplinkui…Bet reikėjo, deja, koordinuoti tuos prakeiktus kojų judesius. Juk šokti tai nemokėjau. Aš vis jaučiau, kaip Linos batelis vis stumia manąjį. Na, žinoma, aš nestovėjau vietoje.

Palengva sukomės aplinkui.

Vienu momentu žvilgtelėjau į tamsią salę ir netoliese išvydau pažįstamą, Edį. Jis atsakė į mano besišypsantį veidą tokiom keistom akim, lyg sakydamas, "Viešpatie, ką tu ten darai?!" Bet man tai nerūpėjo. Kitoj vietoj šmėkštelėjo ramus Adam Ant veidas, bet aš pamaniau, kad pasivaideno.

Per visą šokį neištariau nei žodžio. Kažkur iš giliausio vidaus išsiverždavo trys žodžiai, bet, žinoma, jie liko su manim.

"Viskas puiku…" Taip, paprasčiausiai neturėjau ką sakyt. Žodžiai buvo bejėgiai [ką nors nusakyt]. Net neįtikėtina. Bet burna neprasivėrė.

Iš kart po šokių Sabinas siuto dėl šito "aplaidumo". Na, ir aš, tiesą pasakius, gailėjausi. Kad kas galėtų sugražint mane atgal į tą vakarą!

"Bet ką tada reikėjo sakyt?" tyliai sau mąsčiau. Neklausi gi, koks vardas, ar keik metų. Nenorėjau apsimesti, kad to nežinau…

- taip rašiau "pirmoje redakcijoje". Kvailystė. Aš tiek daug ko nežinojau, kad tik klausk ir klausk!

Svarbiausia, turėjau pasakyt, kad šoku lėtą pirmą kart gyvenime.

Tiesa, pačiam lėto šokio įkarštyje [dainos vidury] kažkas uždegė šviesas salėje. Lina iškart atsitraukė nuo manęs. Aplinkui daugelis porų nekreipė dėmesio ir šoko toliau.

Kingas, stovėdamas viršuje prie borto, nusijuokė:

- Matai, jiedu tai žino, kaip iš tikrųjų šokti lėtą!

Aš žvilgčiojau į Pupą, ir kartu nusijuokiau iš to, kad niekas negesina šviesos. Nesvarbu, kas ką pagalvos.

Šviesa užgeso. Vėl buvo tamsu, kaip kosmose. Lina priėjo prie manęs. Aš ją vėl apkabinau

(keista, bet tai jau nebesukrėtė manęs taip, - nejaugi tik pirmą kartą) Aišku, viskas buvo gerai, kad viskas svaigiai tęsiasi…

Bet štai, daina baigėsi. Lėtas buvo trumpas. Absoliučioje tyloje. Tik po to, aš būčiau galėjęs šnekėti apie jį valandom.

Lėtas baigėsi. Toliau, D. J. Tonis davė liaudžiai rock'us (nei vienos dainos nepamenu). Vėl tęsėsi paprasti šokiai.

Mintyse, jau pradėjau regzti, kaip šoksiu antrąjį lėtą, galvojau, ką čia pašnekėt. Meldžiau

di-džėjaus, kad jis greičiau paleistų lėtą. Bet St. Antonio nesuprato situacijos.

Vienu momentu Lina su Lona kažką trumpai pasitarė. Bet aš neatkreipiau į tai dėmesio.

Staiga, abi mergaitės, dainos vidury paėmė ir žengė iš salės, nei iš šio nei iš to. Lina, ironiška šypsena papuoštu veidu, žvilgtelėjo į mane praeidama, kažką pasakė, maždaug, "Atleisk, bet…" (gerai nesupratau, dėl triukšmo aplink) ir dailiai nužingsniavo iš salės. Toje paslaptingoje šypsenoje, kaip ir vieno garsaus dailininko paveiksle, aš įžvelgiau dalelę nuoširdumo, kuris matomai slėpėsi už lūpų.

Laimei, mes su Sabinu nepasimetėm ir tuoj pat pasukom paskui, atsilikdami tik keliais žingsniais, kaip niekur nieko. O iš tikrųjų mūsų veidai, ypač Sabino, buvo apšalę iš nustebimo ir netikėtumo. Na, aš tai daugmaž nujaučiau, kad baigsis panašiai, bet Sabinas buvo net išsižiojęs. Tik neilgam. Po to jis siuto. Bičiulis šaukė ir kartojo, kad tai aš esu kaltas dėl tokios pabaigos. Taip, aš supratau, kad pastačiau jį į tokią sumautą padėtį (bet jis man šito nesakė).

Į "finalą", kaip nekeista, niekas iš pažįstamų neatkreipė dėmesio. Gal jie paprasčiausiai nepastebėjo. O nejaugi, - kaip filme, - nuo pradžių suprato, kad taip ir bus?!

Sabinas nervinosi, o aš tyliai galvojau, "neištvėrė Linutė, per daug dramaturgijos"

Bet po visko, aš, kaip degantis lėktuvas, kritau į pesimizmą. Nusprendžiau, kad viskam šakės.

Širdies gilumoje vis jaučiau, kad reikia nepasiduoti, labiau suprasti originalų Linos būdą, bet vis vien nuslydau į pilką niūrumą. Ir tuomet padariau daug kvailysčių.

Ištikimasis Gilis ramino mane. Jis kartais šauniai mokėjo užmesti žvilgsnį į ateitį. Bičiulis sakė, kad dabar tai kaip tik ir prasidės visa istorija. Po galais, jis buvo tikras pranašas. Bet aš, kvailelis, nenorėjau įklausyti.

Žinoma mano vietoje jūs būtumėte pasielgę visai kitaip. Bet neskubėkite priimti dalykų, kaip savaime suprantamų. Nežiūrėkite taip jau kreivai. Prisiminkite, kad pirmasis lėtas šokis bus gyvenime tik vienas.

 

7

 

Studentas vėl atsuko Liuksemburgą. Plyšavo puiki muzika, tik truputį blogiau girdėjosi. Tada aš pirmą kart sužinojau, kad sekmadieniais Liukse vyksta hitparadas. Bet labiausiai nustebino, kad yra 40 vietų! Tą naktį, bent jau aš išklausiau kokias 35 vietas, arba dainas, kitaip tariant. Belas užmigo pirmas, visada aš išjungdavau radiją, kai jau pasiutiškai užpjaudavo miegas.

Gulėjau tamsoje. Studentas miegojo. Atrodė kartais, jei ne jis, tai būčiau rašęs kiauras naktis... O dabar,... number four next week: Queen It's a hard life, - taip! Net pašokau iš lovos. Tada aš pirmą kart išgirdau tą sukrečiančią dainą... Kokia muzika, kokia muzika! Eurythmics Sex Crime (1984), jau pažįstami "country" Blue Bells, Cindy Lauper kvapą gniaužianti Time After Time, Ozzy Osborne, Elton John su svinguojančiu dalyku Passangers, ir galiausiai, pirmoje vietoje Prince, - o kokia šauni grupė, ir pavadinimas. Priminė man pravardę iš Linos epopėjos, - netikėtai ilgas banguojantis lėtas dalykas Purple Rain, - šauksmas, nėr žodžių...

Pusę trijų baigėsi mano "koncertas".

Ir kad nors koks nuovargis ryte! Nė iš tolo. Matomai viską daro neprilygstamas pajūrio oras.

Vėl rytas. Kaip visada, kaip ir kadaise - laikas slydinėja - teta paruošdavo pusryčius. Dėdė, aišku, buvo anksčiausiai atsikėlęs ir jau nuėjęs į parduotuvę. Jis vartė laikraštį liūdnomis akimis, apsižiūrėdavo aplinkui, ir nepaprastai ramiu balsu ką nors pasakydavo. Jo balsas mane kartais smarkiai paveikdavo, tuoj pat darydavosi taip gaila vargšo dėdės, - nors neaišku kodėl ir už ką... Gal mes esame pašėlę nedėkingi vaikai, amžinai bėgantys nuo vyresniųjų, mus erzina jų "geraširdiškumas" virtęs priekaištais. Taip daug kas mums uždrausta, - jie pastoviai reikalauja daryti viską kitaip. Retkarčiais mums leidžiama daug ir tada būna net nuobodu. Mes specialiai pririšti prie tėvų ir galime įskaudinti juos kiekvieną momentą. Tą mes ir darome. Dėdės akys galėjo išreiškti kažką panašaus.

Mudu su pusbroliu kėblinome paskui juos. Teta dėvėjo žalią "gėlėtą" skrybėlaitę, nuo neatmenamų laikų aš matau ją. Kaip tik kalbėjome apie tai su Belu. Jam labiausiai iš visų nepatiko tėvukas. Nors pusbroliukas ir nemalė dėdės į miltus, bet erzinosi dėl jo tylaus užsispyrimo ir nesuvokiamo silpnumo. Vis dėlto Belo tėvas buvo geras. Tik kas mums iš to! Oho, pakaustyta frazė...

Mes slinkome senuoju, "tradiciniu" keliu, tolyn, tolyn link jūros. Šimtai ir tūkstančiai "poilsiautojų" darė tą patį. Ėjo savais keliais prie jūros.

Mano velvetinės kelnės ir mėlynieji marškinėliai plevėsavo vėjyje. Pečių man visai neskaudėjo, arba aš apie tai jau negalvojau.

Su didelėm viltim išnyrau iš už kopų. Deja, jūra gulėjo tokia pati kokią mes palikome vakar, gal tik šiek tiek smarkiau "virpėjo", - arčiau prie kranto lūždavo jau visai neblogos bangelės.

Vėl, kaip ir vakar, mes išsidėstėme prie pat jūros, net smėlis buvo drėgnokas. Vėl tarp tų pačių persirenginėjimo būdelių. Iš pradžių man kažko net nelabai patiko, kad mes išsidrėbėme prie pat jūros (bet kokia laimė, kad mes nepasitraukėme kur nors kitur!).

Sukrito pašonėje mūsų krepšiai ir mano šaunioji amžinoji "kuprinaitė", sumetėm į krūvą visus rūbus.

- Šiandien galima pabūti ir ilgiau, - tarė dėdė, žvilgtelėjęs aukštyn į dangų. Toks pareiškimas kažkodėl nieką nepradžiugino. Dėdė, užsimaukšlinęs ant ausų tipišką pagyvenusių žmonių baltą kepurę, su užrašu "Palaima" arba "Treka", nenusiėmė ir marškinių, matomai bijodamas perkaisti. Belo joks velnias neėmė. Kiekvieną dieną jis darėsi vis labiau panašus į juodaodį ir dabar vėl ramiausiai sau išsitiesė ant dekio, atsivertęs savo Edgar Allan Poe. Geltonų ir žalių "gėlių" motyvai mirgėjo iš po tetos lietsargio

(mhm, ne, - lietsargio gal ir nebuvo), o dvi storokos kojos, - du paršeliai, kaip sakė teta, - patogiai gulėjo ištiestos priešais saulė, bet lyg tyčia, visai "nedegė". Dėdė užsiminė apie kortas, bet visi skaitė ir niekas nesutiko žaisti.

Aš toliau variau "Stepių vilką". Karštis darėsi nepakenčiamas. Net mano "sidabriniai" akinių rėmeliai įkaito.

- Tu vaikeli gal apsirenk, - pečiai tokie raudoni... ir krūtinė, baisu žiūrėt, pamatysi naktį kaip skaudės.

"Nieko nieko... " - mąsčiau, bet po to nusileidau ir užsimečiau ant pečių savo marškinėlius. Gaila, kad mūsų "šeimynėlė" nepasiimdavo su savim prie jūros maisto. Man tai nepatiko. Visai nenorėdavau keltis, eiti namo, valgyti ir grįžti atgal. Nieko nepadarysi.

Taip, pagaliau Belas sujudėjo ir prasibrovę pro nuogus vaikus, smėlio pilis, mes prasiveržėme į jūrą ir "įkritom" į vandenį. Akiai mielas, neaprėpiamas žalsvai-melsvas skystis nebuvo, deja, toks šiltas, kokio norėtųsi. Griuvinėdami ir keldamiesi mes tolome nuo kranto. Kažkas plaukiojo toli toli, prie pačių raudonų plūdžių, kuriomis pažymėta "leistina zona". Greitai ir aš užsimanysiu padaryti tokį žygį...

Pusbrolis atsisėdo ant seklumos smėliuko ir suposi, kaip lopšinėje, - vis stiprėjančios bangos jį supo.

O štai ten pasirodė kažkieno nugara. Ne, negali būt!... tai ta pati, tikrai jinai!

Sekundę nustėrau vietoje. Ji palengva brido į priekį. Pasitaisė šlaputėlius plaukus, nuo kurių varvėjo vanduo per visą tamsiai įdegusį kūną. Vandens lašai spindėjo kaip perlai.

Slinkau iš paskos. Užkliuvau už bangos ir vos ne nepargriuvau. O undinėlė buvo dar gerokai toliau. Aš pasiekiau Belą. Jis plaukiojo "pilvuku", supdamasis per bangeles. Aš porą kart šoktelėjau per slystančias kaip tik tas pačias bangeles, lyg ir bandydamas kažką pavaizduoti, bet pasijaučiau lyg ežere...

Dieve, koks atsitiktinumas. Juk tai kaip svajonėse, - mergaitė, kurią vakar pirmą kart pamačiau, ta Lady, tokia panaši į Liną... ir dar dailesnė. Ji vėl priešais mane. Ką daryti?! Ne, neįmanoma. Negaliu likti be jos. Deivė įėjo tiesiai pro dangaus vartus in to my life - žvaigždė nusileido ant jūros bangų.

Prieiti prie jos. Prieiti arčiau ir... prabilti. O, argi aš galėsiu...!

Belas vis tolo nuo kranto, tuo pačiu ir nuo manęs, nes aš stovėjau vietoje. Bet atsitokėjęs ir aš pajudėjau link gilumos. Nenorėjau niekuo išsiduoti Belui. Nežinau kodėl, bet turbūt labiausiai varžiausi savo pusbrolio.

Mergelė sklaidė vandenį visai negiliai ir matomai jau ruošėsi eiti į krantą. Perkreipęs galvą stebėjau ją, iš tiesų, lipančią iš vandens. Norėjau pamatyti kur išsidėsčiusi jos šeimynėlė. Vis dėlto buvau per toli, kad su savo šauniom akim įžiūrėčiau ką nors krante. Mergaitė dingo minioj...

Mano mintys palengva išsidraikė vėjyje ir po kiek laiko mes su Belu vėl sėdėjome ant smėliu apdrabstytos paklodės. Pradėjau intensyviai dairytis aplinkui. Oh God! Ji gulėjo už dviejų paklodžių nuo mūsų!

Iš kart atpažinau "tėvą". Tamsų augalotą vyrą, užsimaukšlinusį džinsinę kepurę ir juodus akinius. "Mama" tarytum kažkuo buvo panaši į Linos mamą, o gal net į mano tetą. Bet svarbiausia, - ant pripučiamo čiužinio "nukrito" pati saulės mergaitė. Užsimerkusi, išdraikytais plaukais... ant jos kūno blizgėjo nenudžiūvę vandens lašai.

Po galais, man vis dėlto sekasi. Pats Kūrėjas "užprogramavo" taip, kad mes susitiktume. Jaučiau tai. Absoliuti vandenyno magija. O, reikia susikaupti...

Aišku ji gyvena kažkur netoliese. Gal net netoli mūsų! Juk į pliažą veda tas pats kelias, - jai ir man...

Turiu išstudijuoti visas vilas pakeliui į namus. Šansų mažokai... Po velnių, kaip elgtis. O kad galėčiau atitrūkti nuo viso balasto! Tai ne, - va vėl kiša man kortas. Kad jie sulįstų į smėlį.

Mano galva vis labiau kaito. Bet visumoje, - padariau keletą nekvailų išvadų.

Pirma, - įsižiūrėjęs į dailų mergelės nudegimą, nusprendžiau, kad ji čia yra jau senokai. Per pastarąsias dvi savaites orai Palaimoje buvo prasti. Bet iš kokio miesto jaunoji ledi buvo atvykusi, nustatyti žinoma nepavyko. Tik kažkodėl užvaldė nenuginčijama nuojauta, kad ne iš Vilties. Kodėl taip buvau tuo tikras?

Aplink paminėtus nežinomos "šeimos" atstovus lakstė ir mažylis. Greičiausiai brolis. Arba "brolis". Bet kaip su "tėvais"? Abu - tamsios plaukų spalvos. Tėvelis, bet to, geras pižonas... O Linos "dublerės" plaukai geltoni, kaip gintaras. Tėvai čia, po velnių, ar ne tėvai?! O gal plaukai neturi jokios reikšmės...

Mes vėl lošėme kortom! Viskas po truputį slinko velniop. Į kortas aš beveik nežiūrėjau, net norėjau, kad nesisektų lošt...

Taip. Štai jos žvilgsnis. Mergaitė pastebėjo mane. Net susimėčiau. Įdomu, o gal ji prisiminė vakar dieną, kai šalia gulėjo tas pats berniukas. Vietomis vaizdą man užstodavo gretimų žmonių lietsargis... Bet ji palengva atsistojo. Atsistojo visu ūgiu... tiesiai prieš mane. Stambiom šukom braukė drėgnus plaukus, mesdama vieną kitą žodį "tėveliams", bet visą laiką žiūrėjo... į mane! Tiesiai man į akis, taip paprastai nesivaržydama, lyg žiūrėtų sau į atvirą horizontą. O koks gyvas buvo tas žvilgsnis! Jis rodos galėjo įžvelgti viską, ką aš turiu susidėjęs sau į vidų! Nusukau akis. Negalėjau daugiau ištverti tokios kosminės įtampos

(gaila, kad taip padariau). Lyg būčiau staiga įplaukęs į sapną...

 

8

 

Saulės karščio nejaučiau. Bent jau manasis karštis augo ne nuo to. Buvo pats metas eiti maudytis.

Tiesa, reiktų paminėti, kad teta ir dėdė niekada neidavo maudytis kartu su mumis. Kodėl taip buvo, tiesiog negalėčiau pasakyti. Dėdė dažnai įbrisdavo vėliau ir prisijungdavo prie mūsų su Belu, bet greitai sugrįždavo atgal. O tetulė, per visą mūsų laiką Palaimoje, nė karto taip gerai ir neišsimaudė. Apskritai, teta dažniau kartodavo, kad su jos sveikata visai netinka važiuoti į pajūrį ir vartytis saulės kaitroje.

Na, bet visa tai, dabar kaip tik tapo labai palanku! Jei jau man kliudė Belas, tai gerbiami vyresnieji giminaičiai būtų tikrai nepadėję.

Studentas prakaitavo ir pradėjo temptis mane į jūrą. Mergaitė gulėjo ant pripučiamo čiužinio, užsimerkusi, ir atrodė neketina nieko kito daryti. Žinoma aš juk negalėjau pakviesti jos į jūrą.

"Na, gal kiek ir kvaila sėdėt ir laukti kol mergaitė pakils", - galiausiai aš pasidaviau Belo iniciatyvai ir mes pasileidome pliuškentis. Bangos, kaip ne keista, buvo tik dar labiau nurimę.

Bet neteko ilgai laukti! Aš pirmas pastebėjau ją, brendančią vienoje linijoje su mumis, banguojančiais, taip ir neišdžiūvusiais plaukais. O gal ji pirma dabar pastebėjo mane. Turbūt iš susijaudinimo aš panirau iki kaklo, t. y., - atsisėdau ant smėlio, ir atrodžiau kaip povandeninis laivas. Pusbrolis dairėsi aplinkui. Netoliese kažkokia kompanija šokinėjo į vandenį vieni nuo kitų galvų, nardė ir kitaip darkėsi. Mergaitė kurį laiką smalsiai žiūrėjo į juos, šypsodamasi, ir tiesiog mano akyse pasinėrė... Po keleto sekundžių iš vandens iškilo dvi kojos, dailiai suglaustos, ištiestos tiesiog į dangų. Man šmėkštelėjo, kad tai nelengva būtų atlikti. O ji paėjo dar giliau, o, Undinėlė, ir pradėjo neįtikėtinai vartytis aiškiai nesiekdama rankomis dugno!

- Šita tai prasikalus... - kaip griaustinis nuskambėjo Belo balsas man už nugaros, - turbūt sinchroninį lanko.

Ką?! Jis mane pribloškė. Aš pasisukau į pusbrolį visiško nesivokimo akimis. Belas lyg ir šyptelėjo. Aš net sutrikau, bet tikiuosi jam tai nerūpėjo. Neiškart atsipeikėjau, Belas ją apibūdino! O aš net nežinojau kas tas "sinchroninis". Pašėlusiai buvo svarbu,

- Kokį sinchroninį, - paklausiau kiek įmanoma nerūpestingiau.

- Na sinchroninį plaukiojimą.

Oho, aš net apsalau,

- Kas tai per dalykas?!

- Ką nežinai? Per televiziją rodė porą kart, - panos dailiai plaukioja, nardo, visaip sukinėjasi, - Belas bandė pavaizduoti tai rankų mostais ir panašu, kad jam tai ne per daugiausiai buvo įdomu, - na tai kaip lyg kokie vandens šokiai...

- Aaaišku! - mane tarytum užliejo, - aš akimirksniu viską išvydau, žioplys, juk ir pats buvau matęs tai per televiziją!

Galėjau dar paklausti studento, ar provincijoje įmanoma užsiimti tokia veikla - be abejonės ne! Tapo aišku nors tiek, kad ji gyvena tokiame miete, kur yra didelis baseinas!

Didelis kaip pats kosmosas, po galais. Tai juk nei kiek nepadėjo.

Po kiekvieno pasinėrimo, - man stebint užgniaužus kvapą, - ji grakščiausiai... išnerdavo atgal ir vis pasitaisydavo plaukus. Stebėjau kiek žvairuodamas. Man kažkas persikreipė. Akimirką net pasivaideno vakaro saulė, tirpstanti raudonio jūroje. Staiga suvokiau, kad... neišdrįsiu prisiartinti prie Undinėlės. O ji gal net ir laukė. Mano galva spengė, žinojau jau tą akimirką, kaip kankinančiai gailėsiuos dėl šito savo nepajudinamo stovėjimo, kaip amžinasis, jūros skalaujamas akmeninis Neįvykimo polius.

Ne, ne aš degiau ir mano viduje ūžė vėtra. Veržiausi artyn. Bet dugno smėlis buvo įsiurbės mano kojas ir viskas atrodė nepakeliama... Ir dar tas pusbrolis šalia. Ir dar po to pokalbio... Velniop, velniop visas priežastis.

Likau sustingęs, - kaip tik taip prasideda arba baigiasi legendos. Pusbroliukas sušalo tiesiogine to žodžio prasme ir neiškentęs pajudėjo link kranto. Po velnių!

Na nieko, - virpėdamas, ir kosėdamas, aš dar raminau save, - šį kart nepavyko, bet sekantį, - duodu Žodį!

Bridau spjaudydamas sūrų vandenį, susivėlęs ir... šlapias.

Radau ant paklodės knygą. Savo "Stepių vilką". Bet skaityti daugiau negalėjau.

Dabar jau aišku, kad man prasidėjo.

Kurį laiką gulėjau užsimerkęs. Tai buvo tos bendros popietinio nuovargio valandos, užvaldžiusios visą krantą, o dėdė jau net snaudė. Kai aš pabandžiau apsidairyti - smėlis buvo baltesnis nei bet kada, - akinančiai balta okupuota dykuma.

Vien pažvelgus į tą pusę mane suvirpindavo vidinis jaudulys. Ji porą kart atsistojo padžiovinti savo vėjo kedenamų plaukų - banguojančių svajonių, - kažką pašnekėdavo su tuo mažu, jau visiškai šokoladiniu berniuku - aš negalėjau girdėti, kaip besistengčiau, dėl viso pasaulio triukšmo aplinkui ir buvau vis dėlto šiek tiek per toli. Mus skyrė kelios gausios šeimynos, jų vaikų šūksniai tarpusavy, pašėlę lakstantys berniukai, baltapūkė mergaitė žydru maudymosi kostiumėliu,

- Inga! Inga! - po galais, įvairiausi vardai...

Buvau atsivertęs "Stepių vilką", bet tik vaizdavau, kad skaitau. Paėmęs į rankas parkerį tuoj pat jį paleidau - nepajėgiau daugiau rašyti apie tai kas vyko.

Tas mažas broliukas strikinėjo, vis užsidėdavo ir vėl nusiimdavo kepurę, bet staiga visa jų šeimynėlė sujudo, moteris atsistojo ir papurtė vyro marškinius, - o ne! - jie ruošėsi išeiti.

Ji pakilo, pakedeno plaukus, grakščiai ištiesė rankas ir akimirksniu geltoną T-shirt, dabar aš pastebėjau ir raudoną užrašą, "auto-stop". Ji paėmė savo brezentinius šortukus... - visą tą laiką aš tiesiog drebėjau, kad tik ji nepamatytų, kaip aš ją stebiu. Buvau net apsalęs nuo tos Apsirengimo scenos. Viskas pralėkė akimirksniu. Ir "broliukui" galiausiai buvo užmaukšlinta kepurė. Ji slapukiškai žvilgtelėjo į mane. O, viršus...

Dabar aš žiūrėjau drąsiai, į jos dieviškus plaukus, dengiančius visą nugarą, įdegusias kojas, - ilgesingai lydėjau akimis per visą pliažą, iki pat medinių laiptelių, kol regėjau tik mirguliuojančių spalvų ir apnuogintų kūno dalių koliažą.

 

9

 

Sunkiai "tempiausi" savo plačias velvetines kelnes. Dar vis negalėjau atsitokėti. Dar niekad taip liūdnai neišgyvenau, kai kas nors palieką pliažą. Po velnių, kodėl aš negalėjau eiti iš paskos. Aš sukaustytas, surakintas su savo globėjais (nors, kažkur minčių rūke slapčiomis suabejojau, ar galėčiau iš tiesų taip ir sekti, kaip Nematomas…). Taip, aš sudaužytas laivas kranto smėly, aš - Neatpažintas jūros gyvis.

Kaip per vėlai mes dabar kilome gatve į vilą! Iš visos lėtai plaukiančios pavargusios "eisenos" aš vienas vis dairiausi į šalis, studijuodamas namus abejuose gatvės pusėse, nuo aukštuomenės poilsio namų, ant tamsaus cemento blokų aukštų siaurų kojyčių - kokie penki tokie "grybai" buvo išdygę žalioje aikštelėje, atkirstoje nuo gatvės labai nedviprasmiška tvora ; mediniai privatūs namai, paversti poilsio vilomis, įvairiausios lentelės prie pat šaligatvio su įmonių ir gamyklų pavadinimais. O jeigu aš išvysčiau… kur sėdint ant suoliuko, ar atokiau, vakaro kiemelyje, ar medinėje verandoje, kurių čia tiek daug - man apsalo širdis vien nuo tokios minties, diena iš dienos ši svaja mane galutinai užvaldė, nejučiomis aš pasileisdavau į fantazijas ir tie namai virsdavo mano Miražų dekoracijomis. Veiksmas persikeldavo iš vienos vėsios atviros verandos į kitą, ir vis tas pats sustingęs veiksmas.

Valgėme bulvių košę. Svarsčiau tyliai, kaip man seksis rašyti toliau. Pamaniau, kad "žalias sąsiuvinis" turi keistą ryšį su viskuo esamu čionai, tarytum kažkoks man nežinomas sandėris.

Belas nerūpestingai pakilo eiti, ir aš kartu, dar visas savo mintyse, net ir nepastebėjau, kaip mes jau žingsniavome gatve. Mano sandalai girgždėjo. Beveik tylomis mes patraukėme "pagrindiniu" keliu link jūros. Radijelės Belas nepaėmė - "Varšava" tokiu vakaro metu retai ką gero paleisdavo.

Aš šiek tiek atsigavau. Alaus pardavėja kaip tik turėjo didelį VEF'ą pasidėjusi prie bačkos, ir po ilgiausių lenkiškų diskusijų staiga suskambo karališkas choras, užtempimas,... somebody tooooooooooooo looooove,

- O čia tai daina, - pastebėjo Belas, tingiai laikydamas alaus bokalą, - seni Queen, o tai užtikrintas dalykas...

Mane taipogi pagavo tie garsai, aš dar užsirūkiau - Belas paprastai pirkdavo prastesnes cigaretes be filtro (aš pats, tiesa pasakius, nepirkdavau jokių).

Oda kaito ir tai keistai svaigino, išgertas skystas alus nieko nepadėjo.

Bet aš jau juokiausi iš Belo pasakojimo, kaip jo bičiulį, einantį "Laisvės" alėja su plokštele Queen Jazz vos vos permatomame celofaniniame maišelyje tiesiog užpuolė vietinis jaunuolis pamišusiai pradėjo siūlyti už ją 200 rublių!

Mes vėl basi bridome per smėlį, ir nežinau kuris iš mūsų pirmas išreiškė pašėlusį sumanymą,

- Maudytis!

- Tokiu laiku!

Vanduo pasirodė esąs net šiltesnis negu dieną - iš kart prisiminiau save vaikystėje, brendantį į vakaro ežerą...

Jūra ramiai tyvuliavo ir artėjo pats saulėlydžio momentas! O mes bridome, kaip rausvos deivės, tiesiog per saulės taką, nirome vis gylyn, sinchroniškai, lyg eitume atgal į tai, kur priklausom...

Belas plaukė ant nugaros ir negalėjo sulaikyti pasitenkinimo šūksnių, - Kaifas!

Tai buvo iš tiesų dieviškas vanduo, akinantis mirgantis blizgesys, rodos, net ir neplaukiau, - mane patį tarytum kažkas laikė vandens paviršiuje, slydau taip lengvai, lyg tai būtų svaigūs debesys, lyg pats Oras. Neįgudusio plaukiko rankų judesiais aš drąsiai yriausi tolyn, į skęstančią Saulę, nors ir iki plūdžių, ir net tolyn už jų!

Atsisukęs net negalėjau patikėti, kad mes šitaip nutolome nuo kranto, kaip niekada, - ir miglotai, o kartu kažkur labai giliai, gal kaip ten, kur Saulė atsigula dugne, aš jaučiau kad šį vakarą įvyko man pats brangiausias ir visiškai nesuvokiamas slaptasis SUGRĮŽIMAS.

 

10

 

Belas sukinėjo radiją. Aš varčiau lapus, "užkūrdamas variklį" ir pradėjau toliau ginti savo rašymą... Pasigirdo rėksmingas vedėjo Bob Stewart balsas, - Radio Luxemburg atpažinsi iš tūkstančio kitų stočių. Antros tokios nėra. Nepraėjo nė dešimt sekundžių, kaip užpulsavo sausas automatinių būgnų ritmas, sintezatorius cypė ir trūkčiojo, plaukiojantys panų vokalai išsiliejo fone, - Valentino, nežinoma (mums su Belu) grupė "kalė muzoną". Viena ausim klausydamas pyliau tolyn, mažai kur ir pataisydamas. Ausyse palengva spengė, nuvargusios jos sunkiai gaudė dainos žodžius. Skubėjau. Suredaguota dar tik pusė... Štai pasitaikė keli paranojiški paveikslėliai, - velniop tas senienas.

Pusbroliukas patogiai įsitaisė lovoje. Mane taip pat traukė įkristi į patalus, į liūliuojantį pasaulį. Bet nematomi mažyčiai impulsai laikė mano rankose parkerį. Belas toliau skaitė "Auksinį vabalą". Šešėliai išryškino jo raukšles ant kaktos, knygą bičiulis laikė matomai tik todėl, kad degė šviesa. Tik čirškė žiogai ir skrebėjo mano parkeris, bei Liuksas reklamavo susipažinimo klubą, girls of sixteen boys of seventeen... Bet aš galiausiai įkritau į nakties nežinią.

Ryte suvalgiau didžiulį sumuštinį su baltu, kaip sniegas sūriu.

Nusileidęs į apatinį holą, aš prisiminiau dar pačią pirmą dieną čia matęs žurnalą, atverstą ties straipsniu apie hipių laikų dainininką Donovan'ą - iš kur galėjau jį žinoti? Apšniukštinėjau, bet dabar niekur to žurnalo nebuvo nė kvapo. Nusileido Belas ir teta su dėde, linguodami iš paskos.

Mudu su jaunuoliu išsiveržėme į priekį, nes aš norėjau paskambinti namo ir mes patraukėme link pakeliui esančios raudonų plytų Telegrafo stoties, per sankryžą nuo restorano "Leta". Telegrafo viduje žmonės sukinėjosi pirmyn atgal apsupti didžiulio žiedo, sudaryto iš telefono pasikalbėjimo būdelių. Mums teko 17-ta. Belas nusprendė palaukti manęs lauke, o mano dėmesį staiga patraukė kažkur lyg ir matytos kelios figūros, visos vienu metu bandančios sutilpti į priešais man matomą 5-tą kabiną.

Tai juk Ema! Auuum, susišukavusi savo trumpus šviesius plaukus kaip David Bowie, juoda ilga suknele. Atrodo, jos jau buvo pastebėjusios mane, sustingusį iš nuostabos prie pravirų durų ir šaipėsi, kažką šnabždėjo, atsisukdavo paeiliui vis įeidamos į būdelę. Aš taip pat įėjau ir prisėdęs ant grubaus medinio "pasikalbėjimų suoliuko" viduje, nukabinau ragelį. Taip ir sėdėjau, kol visos trys, kikendamos kaip mažos moksleivės išstriksėjo iš Telegrafo… I got a telegraph… Kodėl mane tai vis dar taip paveikė, - galvojau skambindamas, - po galais, kas mus riša? Žavesys. Ji turėjo kažką tokio neatskleisto. Ir tokiu retu senoviniu vardu. Jos veidas galėjo net priminti pokario reprodukciją, tik trumpi plaukučiai - tikri punk hair - keistai derintųsi prie to; bet visuma spinduliavo gyvybe, skleidė spontanišką judrumą ir visiškai naują pralekiančios šios dienos aurą.

"Taip, tokia buvo Ema, visad pralekianti pro šalį ", - tariau sau išėjęs iš Telegrafo, - keista, bet aš ją tikrai pažinojau, per tuos kelis telefoninius pokalbius. Šokis?

Teta nerimavo, kad mano įdegimas ne trupučio neparudavo ir išliko pavojingai karštai- raudonas, - ji matė mano kaklą. Taip, greičiausiai ji buvo teisi.

Vis labiau artėjant prie jūros aš staiga patyriau, kaip auga manasis Nerimas, - mane net kelis kartus nupurtė ir aš pajaučiau savo nudegimą… Viešpatie, ką man visa tai reiškia.

Pamažu lipome mediniais laiptais ir iš už nugarų išvydau jūrą - man vos stogo nenupūtė, - o, Angele, - mes artėjame.

Pliažas jau buvo gerokai apgultas, aidėjo Varšuvos radija, ir iš kažkur aš įgavau visai naujų jėgų. Pasukau be žodžių į kairę, link mėlynų būdelių ir mano palydovai - nė nemirktelėję judėjo paskui. Mano žvilgsnis sukiojosi kaip kamera per visus horizontalius žmones, kiek nedrąsiai, bet dar niekada nebuvau taip tvirtai žingsniavęs į priekį. Belas ir tėvai nieko nenumanydami slinko paskui, kaip sapnuodami, - aš buvau Stalkeris, - štai, kas iš tiesų dėjosi.

Staiga aš sustojau, kaip įbestas, išvydęs "pažįstamą šeimynėlę". Nejučiom pratariau,

- Va ten, ten galėtume... - balsas nutilo ir aš ėjau vis artyn, - mes atsidūrėme prie pat. Žinoma, aš buvau nuleidęs akis visą tą laiką, negalėjau kitaip.

Ji klūpojo ant dekio, bet aš net nusisukau, kol mes dėliojome savo daiktus. Virpėjau viduje, vaidindamas, kad nieko tokio nevyksta. Ji žvilgtelėjo į mane, kol aš nusirenginėjau. Spėjau tik nusimesti sandalus ir plačiąsias velvetines kelnes.

Atsiguliau ir bandžiau iš paskutiniųjų kaip nors nusiraminti. Juk ji tikrai, tikrai turėjo mane pastebėti

"Taip, ji mane atpažįsta... Bet ar galiu aš tai žinoti?"

Dar vis negalėjau atsigauti ir nuo minties, kad slapta atsivedžiau čia visą savo "šeimyną", tiesiog prišvartavau ten kur taip troškau...

Teta pasiūlė man kol kas nenusiimti savo mėlynos palaidinės. Taip, aš pritariau, nors tai kažkodėl atrodė man kiek kvailoka. Dėdė jau dalino kortas, jis labai nekantravo sužaisti Kingą, bet šį kartą tai buvo tikrai mane gelbėjanti priedanga. Belas įjungė radiją, atsuko Varšuvos stotį. Pasigirdo ta tradicinė muzikėlė, primenanti polką, kuriai "sukantis" jie pristatinėdavo savo nepamainomą laidą Lato z Radijiem. Pranešimai įvairiomis kalbomis periodiškai įsiterpdavo tarp pašėlusios muzikėlės, vokiškai, rusiškai, angliškai prancūziškai ir net vengriškai ar tai kokia kita Europos kalba. Mudu su Belu jau buvome išmokę atmintinai daugelį pristatymų ir mėgdžiodavome nutaisę balsus, This is the Polish Radio, you are listening to the programm Summer with the Radio.

- Tu Poski rothas. Posluchaite počak lato s rothasem, - rečitavo Belas ir teta labai juokėsi.

Aš žvilgčiojau į ją, prisidengęs kortomis. Kingo neturėjau, todėl galėjau žaisti kaip pakliuvo. Ji šypteldavo pati sau, šnekėjo su broliuku, o aš stebėjau viską iš už kortų, kaip slapta būrėja.

Saulė jau buvo gerokai pakilusi iš rytų, ji slinko link mūsų ir karštis vis gylėjo - ypač tai jaučiau aš, su savo melsva palaidine. Mergaitė vėl kedeno savo plaukus, - kiekvienas jos judesys man jau buvo lyg ir pažįstamas, bet vis vien naujas, - dabar, arčiausiai nei bet kada, deginančiai paliesdavo mano padrikų minčių salelę.

Dabar ji guviai apsidairė. Užgniaužęs kvapą tiesiog pajaučiau, kad ji eis maudytis. Taip, atsistojo... ir praėjo visai pro pat, kol aš nuleidau akis ir nutirpęs mačiau tik jos kojų pirštelius. Ji sugrįžo į jūrą.

Aš ištariau, kad kaitra jau darosi nepakenčiama ir nusitempiau palaidinę. Širdis man suspurdėjo. Atsistojau, nusiėmiau akinius ir daugiau nieko nesugebėjau pralementi. Nieko nelaukęs, Belas pakilo prie manęs prisijungti. Ir aš išsiveržiau į priekį, bet kiek įsibėgėjęs tuoj stabtelėjau. Mes buvome prie pat jūros.

Tas akimirkas, kol aš iš tiesų stebėjau ją, brendančią vis gilyn, mažasis "broliukas", pralenkęs mane, taškydamasis cypaudamas veržėsi į vandenį.

Ji atsisuko, kaip žaibas, - aš susvyravau, jau iki kelių įbridęs, mane judino ir bangelės, - kuo toliau nuo kranto, link horizonto, jų buvo vis mažiau, vos kelios baltos nervingos linijos.

Belas, iš lėto slinkęs paskui mane, kurį laiką stovėjo, lyg įsmeigęs smėlyje kojas ir staiga, kaip strėlė, kaip laukinis kumeliukas šuoliuodamas puolė į jūrą, - tai buvo klasikinis mano pusbrolio įėjimo stilius, kitaip, turbūt ir nesu matęs.

Kaitra ir geliantis šaltis draskė mane pusiau, - ir aš pajudėjau, per banguojančio vandens purslus, gaudydamas kvapą, kol užsimerkęs panirau į amžinąją išsivadavimo esybę.

Kai, šiek tiek apsipratęs, apsidairiau aplinkui, supratau, kad įbėgus mažajam broliukui, ji buvo pasitraukusi arčiau kranto, o mudu su Belu kažkokia nesuvokiama srovė lyg ir nunešė kiek į šoną, - kaip visa tai spėjo įvykti?

Bet, jūroj taip atsitinka. Juk čia visiškai kitaip matuojama erdvė. Dabar aš pirmą kart patyriau, kaip čia viskas skiriasi nuo kranto pasaulio! Čia - tai vieta, kur žmonės ir negali gyventi, tai jiems paprasčiausiai nepasiekiama. Tai vieta, kur bangelė - Banga - BANGA - bangelė, kur iš nieko padaryta jūros nervo puta gyvena tik akimirką, kas kartą ji vis nauja - ir kartu, ši pakrantė skalaujama dar iki mano atsiradimo, ir galo jai nėra.

Aš taip negalvojau, bet jaučiau, vis žiūrėdamas į ją, kažkur giliau viduje patirdamas, kaip ji, tolima ir nežinoma, siuntė man šią skaidrią, neišsakomą žinią.

 

11

 

Kurį laiką aš žvilgčiojau tai į kortas, tai į savo knygą. Mes vėl pradėjome lošti. Tas vargingas neišvengiamas žaidimas tęsėsi.

Net nepastebėjau, kada tai prasidėjo: jos "broliukas" nerimavo, mėtė kamuolį ir galiausiai pasileido dūkti. Jis vienas šokinėjo per smėlį, kartais visai šalia manęs ir nejučiom įsijungė ir ji. Pradžioje mergaitė tik prišoko ir kiek pastumdė mažylį, bet tas tik dar labiau jį įkvėpė, - vaikas nė nemanė pasiduoti. Ir tada prasidėjo kažkas daugiau. "Broliukas" vartėsi smėlyje, suko "dviratį", - akimirksniu ji atsirado šalia, grakščiai prišoko ir suklupo, įsirėmusi rankomis į smėlį, kaip pasakiška tigrė. Vandens perlų lašai dar blizgėjo ant jos dailiai įdegusio kūno ir palaidi plaukai driekėsi iki pat žemės. Staiga mažylis puolė ją, versdamas ant smėlio, - laiba stirna, - ji ištrūko persiversdama, išniro kaip žaibas ir šoko ant jo, letenos judesiu prispausdama prie žemės. Aukštielninkas, mažylis sukėsi aplink ant nugaros, kaip vijurkas. Lyg susapnuoti laukiniai žvėriukai jiedu kėlė tikrą smėlio audrą, vieninteliame laisvame žemės lopinėlyje, dažnai atsidurdami prie pat manęs Nuščiuvęs negalėjau atitraukti žvilgsnio, iki pat akių pridengęs veidą kortomis, kaip ledi - vėduokle.

Mergelė išsitiesė visu ūgiu ant balto smėlio, - žybčiodama pakilo, trūkčiotais judesiais jie šoko vienas priešais kitą, mažasis tigriukas buvo net prisimerkęs nuo smėlio, trykštančio į visa puses, o Deivės veidas švytėjo. Kiekvienas judesys ją dailino, grakštus kūnas blizgėjo saulėje, kaistanti liepsna.

Tigriukas klastingu šuoliu parvertė sesutę nugara ant smėlio ir savo mažais delnukais įsirėmė į jos laibą krūtinę. Ir akimirksniu jis skrido į šalį, sukeldamas tikrą smėlio stulpą. Atsivertusi ji suklupo ir šypsodamasi žiūrėjo tiesiai į mane! Dievaitė, o nejaugi! Susikibę "žvėreliai" sukėsi aplink, taip, kad kelios smiltelės palaimingai pasiekė ir mano veidą. Tai šokis, tai gyvybės šokis ant akinančio smėlio, - absoliutus Baltas Šokis!

Jų "mitologiniai" tėvai ramiai snaudė, niekas aplinkui neatkreipė nė menkiausio dėmesio! Aš vienas buvau slaptuoju žiūrovu, mano širdis plakėsi kaip padūkusi, o juk tai buvo Ritmas.

Vos atgaudami kvapą jie nulingavo atgal prie savo vietos, švytėdami. Kaip liekna pantera ji išsidriekė ant čiužinio.

Sėdėjau užburtas visą tą laiką, mėtydamas atsitiktines kortas iš savo rankų ir žaidimas greitai baigėsi. Aš, kaip tai vadinosi, pralošiau. Belas, ilgokai pasirangęs, pradėjo temptis mane į jūrą, akies kraštu išvydau, kaip pašokusi mano mergaitė pasileido į amžinąjį vandenį.

Aš ėjau virpėdamas ir įbridęs vaizdavau, kad man šalta.

Kai galiausiai pliūkštelėjau į vandenį, - rodos pradėjau tirpti, - galėjau išsisklaidyti per visą mėlyną platybę, my body is an ocean…

Atrodė, kad regiu ją priešais, tolumoje, nors visas pasaulis buvo tik neaprėpiama mėluma.

Kodėl išgyvenau viduje tokį prieštaravimą? Mane plėšė laisvas polėkis, kaip įkalintą žuvėdrą, ir tuo pat metu žinojau, kad dar ne laikas.

Tas laikas dar neatėjo. Kančia dar tik prasideda, ugnis turi įsiliepsnoti, ir nujaučiau giliai viduje glūdintį kelią aukštyn, per Nepradėtą, per Nepažintą, - stipriausiai traukianti jėga pasaulyje ir lygiai tokia pat stipri kaustanti baimė…  

>>>> Trečia dalis (12-17 skyriai)

Pastaba: Romano ištrauka jau buvo publikuota ankščiau: AIKŠTELĖ, 1984

[ Pirma dalis (1-5 skyriai)]   [ Antra dalis (6-11 skyriai)]   [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]

Papildomi puslapiai:
Lietuviškoji punk era
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
Lukas Devita: kosmoso paauglys
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Perbrauktas Paryžius ir ekskursija į pasąmonę
Pranciška Regina Liubertaitė. Šauksmas
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Žigmondas Moricas. Vainikas
Nežinomas susitikimas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos
Iki ir Po sapno
Tunelis